S ū naus palaid ū no istorija pagal Lk 15, 11-32

1. Sūnaus palaidūno istorijapagal Lk 15, 11-32 Ir Rembranto paveikslą Sūnaus palaidūno grįžimas

2. Evangelija pagal Lk 15, 11-32 Sūnaus palaidūno istorija

3. Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

4. Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!  Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!'  Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

5. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...' Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.

6. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'.  Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'.  Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“

7. Rembranto paveikslas Paveikslas Sūnaus palaidūno grįžimas buvo nutapytas 1669 m. Rembranto gimtajame mieste Olandijoje. Tai turbūt vienas iš paskutiniųjų jo paveikslų. Nutapytas menininko gyvenimo pabaigoje po daugelio skausmingų išgyvenimų ir praradimų. Paveikslas labai didelis, šiuo metu saugomas Ermitažo galerijoje Sant Peterburge.

9. Stebėk šio paveikslo spalvas ir formas. Viskas spindi rytmečio žara, tekančios saulės šviesa, prieš mūsų akis besiveriančia prisikėlimo paslaptimi. Švelniu, nuolankiu meilės gestu tėvas sveikina sugrįžusį namo sūnų. Tai įvaizdis Dievo, kuris visada žengia pirmą žingsnį, pirmasis mus paliečia, švelniai apkabina, glaudžia prie savęs. Mums reikia malonės, kad atpažintume savo tikruosius namus.

10. Jis pasakoja apie tėvo meilę sugrįžusiam sūnui paklydėliui. Paveikslas tarsi vaizduoja žmonijos dvasinį sugrįžimą į namus.

11. Tėvo lyg migla aptrauktos akys simbolizuoja meilę, kuri nepastebi mūsų prasižengimų. Jo pavargęs žvilgsnis mūsų uoliai ieško.

12. Nepasitikinčiai ir įtariai jis stebi tėvo rodomą meilę. Jis orus ir pasitikintis savimi. Kartais ir mums sunku džiaugtis, kai kitiems sekasi. Mes jaučiame nepasitenkinimą, nes pavydime kitiems laimės. Šalia stovi vyresnysis sūnus, kuris primena kiekvieną iš mūsų.

13. Šis paklydęs ir iškankintas jaunuolis paveiksle gali priminti benamį.

14. Basos kojos - vergo simbolis. Tik apautos kojos simbolizuoja laisvąžmogų. Laisvą nuo ko? Tėvų?.. Savęs?.. Nuodėmės?..

15. Žvelgdami į jaunesniojo sūnaus kojas, pradedame mąstyti apie jo nueitą kelią, ne tik kelią į namus, bet visokį klaidžiojimą, kuris apibūdina jo neramius jaunystės metus.

16. Sūnaus palaidūno tėvas, meiliai tiesia savo rankas į sūnų. Nuostabiausia tai, kad rankos, kurios glaudžia sūnų prie savęs, nėra vienodos. Jos išreiškia visa, ką galima pasakyti apie žmogiškąją egzistenciją ir dieviškąją tiesą.

17. Tėvo kairė ranka yra vyriška, darbininko ranka, kuri atskleidžia Dievą kaip kūrėją ir visos būties palaikytoją.

18. Jo dešinė ranka yra moteriška ir atspindi motiniškumą ir rūpestingumą Dievo, kuris mus švelniai paliečia.

19. Dievas yra mūsų Motina ir mūsų Tėvas. Dievas yra tėvystės jėga ir gerumas; jis motinystės išmintis, šviesa, malonė ir palaiminga meilė

20. O kokioje rolėje esu aš?

21. Vyresniojo brolio?

22. Sūnaus palaidūno?

23. Ar tėvo?..

25. Pakomentuokite, ką norėjo jaunimas parodyti šiuo spektakliu?

26. Ačiū už dėmesį! Mokytoja G. Dobikaltienė