5 tema. Nusikaltėliai

1. 5 tema. Nusikaltėliai 1 klausimas. Nusikaltėlio asmenybės samprata 2 klausimas. Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės 3 klausimas. Asmenybės tapsmas. Socializacija 4 klausimas. Nusikaltėlių (kriminogeninių) asmenybių klasifikacija

2. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(1) Kiekvieną nusikaltimą padaro bent vienas asmuo. Naujajame LR BK numatyta juridinių asmenų atsakomybė, juridiniai asmenys pripažįstami nusikaltimo subjektais ar bent nusikaltimą vykdančiais subjektais. Už juridinių subjektų visada egzistuoja fiziniai asmenys, kurie atlieka realius veiksmus, priima sprendimus, tegu ir juridinio asmens vardu, veikdami jo interesais. Veikiančiaisiais asmenimis, reiškia ir nusikalstamas veikas darančiaisiais asmenimis, yra fiziniai asmenys.(?)

3. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(2) Susidūrus su žmogumi, padariusiu baudžiamąją veiką, gali kilti klausimai: • Kodėl žmogus padarė baudžiamąją veiką? • Ar jis kuo nors skiriasi iš esmės nuo asmenų, nepadariusių baudžiamųjų veikų? • Ar sąvokos “nusikaltėlis”, “nusikaltimo subjektas”, “baudžiamosios atsakomybės subjektas”, “nusikaltėlio asmenybė”, “kriminogeninė asmenybė” yra tapačios? • Jei ne, tai koks jų tarpusavio santykis, kada atsiranda ir kada baigiasi asmenybė, kokios jos ribos?

4. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(3) “Nusikaltėlis” Sąvoka “Nusikaltėlis” dažniausiai vartojama buitinėje kalboje. Vartojimo patogumu visos kitos sąvokos nusileidžia “nusikaltėliui”. Teisine prasme sąvoka “nusikaltėlis” galima tik po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo.

5. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(4) Sąvoka “nusikaltimo subjektas” pagal minimalų požymių kiekį leidžia atskirti asmenis, kuriems pripažįstama (gali būti taikoma) baudžiamoji atsakomybė ir kurių elgesį baudžiamosios justicijos sistema gali įvertinti kaip nusikaltimą. Ši sąvoka apibrėžia tik aiškias baudžiamosios atsakomybės ribas, bet neduoda jokio atsakymo, kodėl asmuo padarė nusikaltimą, koks yra nusikaltimą padaręs asmuo, ar jis kuo nors skiriasi nuo kitų asmenų. Semantiškai sąvoka “Nusikaltimo subjektas” suponuoja tą, kuris daro nusikaltimą, kai pats nusikaltimas nepriklauso nuo darančiojo savybių. Bet egzistuojanti baudžiamojoje teisėje nusikaltimo sudėties samprata, nusikaltimą daro priklausomą nuo jį padariusiojo asmens savybių.

6. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(5) “Nusikaltimo subjektas”(tęs.). Kriminologiniu aspektu, sąvoka “nusikaltimo subjektas” yra tiek svarbi, kiek svarbi yra baudžiamoji teisė, apibrėžianti visuomenės daromą negatyvų elgesio formų vertinimą ir reagavimo į šį elgesį būdus. Nusikaltimo subjektas apibrėžia šio vertinimo ir reagavimo ribas.

7. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(6) Kriminologinė sąvoka “nusikaltėlio asmenybė” turi apimti žymiai daugiau kriminologiškai reikšmingų asmens savybių, jo bruožų tam, kad galima būtų atsakyti į aukščiau minėtus esminius klausimus. Ši sąvoka dažnai vartojama, siekiant įvardinti nusikalstamą veiką padariusio asmens savybių visumą. Toks vartojimas yra galimas, nors ir nekorektiškas, nes asmenybė – tai žmogaus įvairių savybių unikali visuma (sistema), sudaranti šio individo esmę.

8. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(7) “Nusikaltėlio asmenybė” (tęs.) Sąvoka “nusikaltėlio asmenybė” turi apimti ir apjungti labai daug įvairiausių asmenų, kurie daro, padarė nusikaltimą. Šiems asmenims formaliai yra bendras tik vienas juridinis požymis - kad jie padarė nusikaltimą. Visi kiti bendri požymiai yra bendrosios savybės, kurios gali būti būdingos: • ir asmenims, nesantiems nusikaltimo subjektais, bet padariusiems baudžiamąją veiką, • ir asmenims, nepadariusiems baudžiamosios veikos, • ir asmenims, esantiems nusikaltimo subjektais ir padariusiems baudžiamąją veiką. Bendrųjų savybių paplitimas tarp tokių asmenų gali būti dažnesnis ar retesnis. Kokie šie bendrieji požymiai – klausimas tebėra neatsakytas.

9. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(8) Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas Vienų kriminologų požiūriu, nusikaltėlio asmenybės egzistavimo trukmė – nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo iki bausmės atlikimo ar teistumo išnykimo. Kitų požiūriu – nuo nusikaltimo padarymo, net jei šis jų elgesys dar nėra, o gal ir niekada nebus įvertintas kaip nusikaltimas, iki bausmės atlikimo ar teistumo išnykimo, ar iki patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų suėjimo. Pirmasis požiūris yra visiškai priimtinas tik baudžiamajai teisei, bet ne kriminologijai - liktų neišnagrinėta daugelis svarbių klausimų, susijusių su baudžiamąsias veikas darančiais asmenimis.

10. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(9) Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas (tęs.) Kartais, norėdami išvengti sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” ribotumo ir norėdami viena sąvoka apimti asmenis iki nusikaltimo padarymo ir asmenis po teistumo išnykimo, kriminologai ją keičia sąvokomis “kriminogeninė asmenybė”, “asmuo, vykdantis kriminalizuotą elgesį”. Čia pagrindinis dėmesys sutelkiamas į asmens polinkius, elgesio kryptingumą. Šis pakeitimas grindžiamas tuo, kad sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” ribos yra formalaus išorinio pobūdžio, parodančios tik specifinio teisinio statuso buvimą, bet neparodančios vidinės tokių asmenų specifikos.

11. 1 kl.:Nusikaltėlio asmenybės samprata(10) Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” egzistavimo laikas (tęs.). Kriminologiniu (ypač praktiniu) aspektu svarbu yra nagrinėti ne tik asmenų, padariusių nusikaltimus, asmenybes, bet ir asmenybes tų asmenų, kurie dar nepadarė nusikaltimų, bet turi didelį kriminogeninį potencialą, esančių pavojingoje būklėje, ar nors ir darančių baudžiamąsias veikas, bet nesančių nusikaltimų (baudžiamosios atsakomybės) subjektais. Vienas iš asmenybės sąvokos galimų apibrėžimų: Asmenybė - tai santykinai stabili sistema asmens socialinių bei psichologinių savybių, pasižyminti kryptingumu, konkrečiu išsivystymo, atsparumo, izoliuotumo ir individualumo laipsniu.

12. 2 kl.:Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės(1) Asmenybė - tai įvairiausių žmogaus savybių visuma, pasižyminti labai sudėtingais vidiniais ryšiais, tarpusavio sąveika, kilme. Teoriškai nagrinėjant žmogaus asmenybę šios savybės dažnai yra atskiriamos viena nuo kitos, išryškinami tik patys svarbiausi jų bruožai. Todėl kartais atrodo, kad žmogaus asmenybė - tai padrikas mažai susijusių savybių, bruožų rinkinys. Realiai įvairiose situacijose, skirtingais žmogaus gyvenimo etapais šios savybės turi nevienodą įtaką žmogaus elgesiui. Jei kuri nors iš savybių konkrečiu momentu ar konkrečioje asmenybėje dominuoja, ją visada lydi ir kitos, tegu ir žymiai silpnesnės savybės. Įvairių savybių poveikis asmenybei visada yra kompleksiškas.

13. 2 kl.:Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės(2) Tik kuriant žmogaus asmenybės modelius (tarp jų ir nusikaltėlio) nereikšmingos asmens savybės atmetamos, jų tarpusavio ryšiai supaprastinami. Vienas iš galimų nusikaltėlio asmenybės struktūros modelių: 1) socialinis-demografinis savybių kompleksas - lytis, amžius, išsilavinimas, užsiėmimo rūšis, socialinis statusas, socialinė-turtinė padėtis. Kaip pakompleksį galima išskirti asmens ryšius: giminystės, pažinčių, darbinius, laisvalaikio ir pan.; 2) socialinis-funkcinis kompleksas (socialinių vaidmenų) - šeimos vaidmenys: tėvas, motina, vaikas, brolis, sesuo, vyras, žmona ir k.t.; hierarchiniai vaidmenys: vadovas, pavaldinys, partneris, laisvasis ekspertas; finansiniai: išlaikytinis; išlaikantysis, savarankiškas; veiklos srities: intelektualas, gamintojas, prekybininkas, socialinės gerovės vartotojas, valdininkas ir pan.;

14. 2 kl.:Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės(3) Vienas iš galimų nusikaltėlio asmenybės struktūros modelių (tęs.): 3) teisinis kompleksas - teisinio išprusimo ir sąmoningumo lygis, teisinių santykių sudėtingumas, kokybė ir apimtys, ankstesnė susidūrimų su teisės institucijomis patirtis, pasikliovimas teisiniais mechanizmais, teisės pažeidimų patirtis, ankstesnis baustumas (už ką ir kokį poveikį patyrė), specialusis subjektiškumas, turimi įgaliojimai ir pan.; 4) psichologinis kompleksas - charakterio savybės; asmeninės patirties, asociacijų kompleksas; intelektualumo ir emocionalumo lygiai ir tarpusavio santykiai; psichinės ligos, sutrikimai, sindromai, deviacijos, psichologinės traumos; socializacijos defektai – traumos; asmens santykių, ryšių kokybė ir artumas, intymumas, atvirumas ir pan.; pasitenkinimas esama situacija ir polinkis mobilumui; mokėjimai spręsti asmenines ir artimųjų asmenų problemas; asmens atsakingumas, autoritetingumas, priklausomybės, įtaigumas ir pasidavimas įtaigai, prietaringumas; elgesio automatizmas ar novatoriškumas; asmenybės progresavimas ar degradavimas ir t.t.;

15. 2 kl.:Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės(4) Vienas iš galimų nusikaltėlio asmenybės struktūros modelių (tęs.): 5) moralinis-vertybinis kompleksas - vertybių, poreikių sistemos turinys, išvystymas ir turtingumas; vertybinis aiškumas ir stabilumas; religingumas; moralinė asmenybės formavimosi aplinka; socializacijos defektai – amoralumo perėmimas; moralinis dezorientuotumas ir pan. Skirtingoje literatūroje yra daug platesnių ir siauresnių nusikaltėlio asmenybės struktūrų. Nusikaltėlio asmenybės struktūra – tai nusikaltėlio asmenybės esminių savybių sugrupavimas į blokus, kompleksus, grupes pagal asmenybės savybių požymius ar vidinius šių savybių ryšius.

16. 2 kl.:Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės(5) Čia buvo pateiktas labai supaprastintas asmenybės struktūros modelis. Jūs galite susikurti savo modelį, pasirinkti kitų modelių iš literatūros. Svarbu suprasti esmę, gebėti išskirti svarbiausias, vidine vienybe pasižyminčias žmogaus savybių grupes – savybių kompleksus, blokus ir apibūdinti pagrindines asmens savybes bei įvertinti jas žmogaus nusikalstamo elgesio įtakojimo aspektu. Jūsų nuomone, ar asmenys, padarę neatsargius nusikaltimus, priskirtini nusikaltėlių asmenybėms? Biologiniai požymiai paprastai neįtraukiami į asmenybės modelius, nes jie apibūdinami per asmenybę sąlygojančias funkcijas. Manoma, kad asmenybės struktūroje jie pasireiškia ne tiesiogiai, o per kitų grupių savybes, ypač psichologines, funkcines, net ir demografines, pvz., lytis.

17. 2 kl.:Nusikaltėlio asmenybės struktūra ir pagrindinės savybės(6) Socialiniai psichologiniai tyrimai rodo, kad nusikaltėliai labai neigiamai vertina save, gyvenimo perspektyvas, sunkiai valdosi, o ateityje labiausiai norėtų nerūpestingo gyvenimo. Nusikaltėliams būdingas impulsyvumas, padidėjęs jautrumas, neprognozuojamas elgesys, socialinių normų nepriėmimas. Tačiau kai kurie nusikaltėliai nepasižymi tokiomis savybėmis, ypač padarę neatsargius nusikaltimus. Visiems be išimties nusikaltėliams yra būdinga tik viena savybė - jie yra padarę bent vieną nusikaltimą.

18. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(1) Asmenybė yra kintama, nors ir santykinai stabili asmens kaip individo, socialinės bendruomenės nario savybių sistema. Jei apie 30 – 40 metų amžiaus asmenybę pagal savo savybių kiekį, sudėtingumą ir išsivystymą, laikyti artimu 100 proc., tai galima būtų teigti, kad ką tik gimusio to paties asmens asmenybė tesudarė kelis procentus, bet maždaug 5 – 6 metų ji jau siekė apie 50 – 60 proc. Senatvėje, ypač sergant kai kuriomis ligomis, šis dydis vėl gali sumažėti iki 50 – 60 proc. ir iki mažiau. Jei asmenybės potencialių savybių visumą laikyti 100 %, tai, įvairių autorių nuomone, žmogus realiai teišnaudoja nuo 10 iki 50 proc. savojo potencialo.

19. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(2) Asmenybė ypač sparčiai formuojasi žmogaus vaikystėje (ypač jos psichologiniai, moraliniai – vertybiniai kompleksai), nors šis procesas nenutrūksta ir visą likusį gyvenimą, t.y. asmuo įgyja naujų savybių, praranda ar susilpnina jau turimas. Brandžiame amžiuje staigūs asmenybės pasikeitimai dažniausiai galimi dviem atvejais: dėl ekstremalių asmens patirtų išgyvenimų, krizių, traumų, ar dėl aktyvaus asmens įsijungimo į religinę veiklą.

20. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(3) Asmens religiniai atsivertimai dažniausiai nelaikomi pakankamu pagrindu pakeisti nusikaltėliui taikomas poveikio priemones. Taip visuomenė apsisaugo nuo galimos tokių pokyčių simuliacijos. Tačiau esminis asmenybės pasikeitimas galėtų būti pagrindas peržiūrėti asmeniui taikomas poveikio priemones, galėtų būti iš naujo įvertinamas jo kriminalinis potencialas, pavojinga būklė.

21. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(4) Vienas svarbiausių socialinių procesų, įtakojančių žmogaus asmenybės susiformavimą, yra asmens socializacija. Ką tik gimusį žmogų mes iš esmės galime laikyti beveik vien tik biologine būtybe. Jis beveik visiškai neturi socialinių bruožų, nors kai kurie bruožai, vaidmenys, savybės jam yra priskiriami “avansu”, kas savo ruožtu įtakoja jų faktinį susiformavimą, panašiai kaip veikia stigmatizacijos mechanizmai. Asmenybės socializacijai turi įtakos ir biologinės individo savybės, anomalijos, kaip pagrindas pirminė statybinė medžiaga, galimybių ribos, individualus biologinių polinkių stiprumas, intensyvumas.

22. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(5) Individas, kontaktuodamas su socialine aplinka, perima iš jos socialinę patirtį, kaupia individualią patirtį savo veiklos, jos rezultatų ir aplinkos reakcijų į save bei savo elgesį. Taip susiformuoja asmenybės bruožai, sukuriamos naujos savybės, slopinamos esamos. Socializacijos procesą, jo greitį, įsisavinimo gylį ir stabilumą labai įtakoja visuomenės homogeniškumas. Juo visuomenė yra įvairiapusiškesnė, tuo didesnė tikimybė, kad individas susidurs su prieštaravimais, kad formuosis asmenybės daugiastruktūriškumas, savybių paviršutiniškumas. Tokioje situacijoje susiformavusios savybės, elgesio alternatyvūs variantai yra palaikomi neatspariais fiksacijos mechanizmais ir įvykus, kad ir nedideliems aplinkos pokyčiams, žmogaus elgesys ir vertybės gali labai pasikeisti.

23. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(6) Su amžiumi asmuo keičia savo socialinę aplinką, įgyja vis daugiau socialinių kontaktų su skirtingomis grupėmis, socialiniais institutais. Jo tolimesnei socializacijai lemiamą įtaką ima vaidinti vis kiti socialiniai institutai, atsiradusi jų įvairovė, senų institutų autoriteto ir įtakos sumažėjimas. Tai ypač ryšku paauglystėje, kai tėvų autoritetą išstumia bendraamžių ar kokie kiti socialiniai institutai. Į socializaciją galima pažvelgti kaip į dvipusį procesą, pasireiškiantį: 1) visuomenės poveikiu individui, siekiant jį priderinti prie savęs, perduoti jam savo reikalavimus, sampratas, standartus, elgesio modelius ir t.t.; 2) asmens selektyvia veikla, siekiant įsisavinti aplinkos reikalavimus, vertybes, sampratas, standartus, elgesio modelius, vaidmenis ir t.t.

24. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(7) Galima išskirti tokius 6 asmens elgesio fiksacijos mechanizmus, asmenybės socialumo lygius (socializacijos laipsnius): 1) Sąmoninga elgsena – asmuo suvokia reikalavimus, juos įsisavina, vertina kaip geriausius galimus, dažnai racionaliai sugeba juos pagrįsti, argumentuotai ginti, išaiškinti kitiems; Paprastai tai būna nedidelė visuomenės dalis, socialiai labai pageidautina, bet turinti ir rizikos – ji racionaliu pagrindu, gali atmesti kai kuriuos, visuomenės daugumai brangius reikalavimus kaip neprotingus, gali daryti esamų reikalavimų modifikacijas, kurios nesiderins su nuo seno visuomenėje egzistuojančiais standartais.

25. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(8) Asmens elgesio fiksacijos mechanizmai, asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai) (tęs.): 2) Įpročio (stereotipinė) elgsena – asmuo žino reikalavimus, juos priima ir vertina kaip savus, kaip savaime suprantamus, kaip vienintelius teisingus, kurie dažnai yra sudedamoji jo vertybinės sistemos dalis; Stabilioje situacijoje, esant nedidelei vidinei socialinei įtampai šią elgseną gali praktikuoti didelė visuomenės dalis. Beveik visi vaikai, augantys prosocialioje aplinkoje, išgyvena tokios elgsenos fazę. Tai yra labai pozityvi elgsenos forma, nors ir turi trūkumų – jos nesugeba laikytis dinamiški žmonės, ji netinka greitam gyvenimo tempui, ji gali žlugti, vykstant kardinaliems visuomenės pokyčiams. Asmuo, susidūręs su kitokiais elgesio variantais, esant nepalankiai asmeninei situacijai bei negatyvios elgsenos nebaudžiamumui, gali desocializuotis, patirti asmeninę vertybių krizę, arba užsidaryti, atsitraukti iš visuomenės.

26. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(9) Asmens elgesio fiksacijos mechanizmai, asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai) (tęs.): 3) Mėgdžiojamoji elgsena – asmuo suvokia ir žino visuomenės reikalavimus, bet jų paiso tiek ir todėl, kad aplinkiniai taip elgiasi, dėl solidarumo, be didesnių vidinių stimulų; Tai yra antra pagal paplitimą elgsena. Esant stabiliai situacijai, socialinei kontrolei ir negatyvių elgesio atvejų pakankamam baudžiamumui, ši elgsena socialiai yra naudinga. Visuomenėje plintant negatyviam elgesiui, nusikalstamo elgesio nebaudžiamumui, šios elgsenos atstovai papildo nusikalstančių asmenų gretas. Stabilizuojantis situacijai, jie grįžta prie prosocialaus elgesio variantų.

27. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(10) Asmens elgesio fiksacijos mechanizmai, asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai) (tęs.): 4) Vengimo elgsena – asmuo priima reikalavimus ir jų paiso tik tiek, kiek tai jam reikalinga išvengti negatyvios reakcijos savo atžvilgiu, negatyvių pasekmių; Gana paplitusi elgsena. Ji nesukelia didesnių problemų tik esant gerai organizuotai ir efektyviai negatyvaus elgesio socialinei kontrolei, pakankamam nusikaltimų išaiškinamumui. Įvykus kontrolės sistemos sutrikimams ar patekus į mažiau kontroliuojamas sąlygas, tokie asmenys pradeda elgtis asocialiai.

28. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(11) Asmens elgesio fiksacijos mechanizmai, asmenybės socialumo lygiai (socializacijos laipsniai) (tęs.): 5) Nelegali elgsena – kai asmuo, nors ir suprasdamas esančių visuomeninių reikalavimų svarbą, jų nepaiso dėl didelio aplaidumo ar sąmoningo tokios elgsenos pasirinkimo. Dažnai kaip širma būna imituojama legali gyvensena. Paprastai šios elgsenos atstovai padaro didžiąją dalį recidyvini, profesionalaus ir organizuoto nusikalstamumo, bei nemažą dalį kitų rūšių nusikalstamumo. Brandžios asmenybės dažniausiai sunkiai pasiduoda resocializacijai, nebent susilpnėja jų kriminalinis potencialas. 6) Asociali elgsena – asmuo visiškai ignoruoja visuomenės reikalavimus, jų nežino, nesuvokia arba demonstratyviai ignoruoja, jis visuomenei nepripažįsta teisės reguliuoti jos narių gyvenseną, vertinti elgesio būdus. Dažnai tai neišsivysčiusios, nesubrendusios ar jau degradavusios asmenybės, arba asmenys, patyrę esminius socializacijos sutrikimus. Resocializuoti tokius asmenis, pakeisti jų gyvenseną yra labai sudėtinga, nes jie dažnai neturi bent kiek aukštesnės poreikių, vertybių sistemos.

29. 3 kl.:Asmenybės tapsmas. Socializacija(12) Šiuolaikinėje visuomenėje dėl padidėjusios įvairovės, dėl padidėjusio gyvenimo tempo, pastovaus tapsmo gana dažnai asmens socializacija tebūna paviršutinė, gana prieštaringa. Tai galima būtų laikyti viena iš deviacinio elgesio spartaus plitimo priežasčių. Būtina suvokti, kad dėl dabartinės visuomenės subkultūriškumo, heterogeniškumo tai, kas vienos grupės požiūriu laikoma socialiu elgesiu, kitos grupės požiūriu gali būti laikoma asocialiu, nelegaliu elgesiu. Tokioje visuomenėje dažniausiai nebeegzistuoja absoliučių standartų, autoritetų, vertybių, vertinimo monopolio.

30. 4 kl.:Nusikaltėlių (kriminogeninių) asmenybių klasifikacija(1) Kriminologiniu požiūriu reikšmingas yra nusikaltėlių asmenybių klasifikavimas pagal asmens elgsenos kryptingumą ir pastovumą: 1) Atsitiktinis tipas – nusikaltimą padaro susiklosčius itin palankioms, provokuojančioms aplinkybėms, esant aplinkos spaudimui. Tokie asmenys yra gana nestabilūs, nepasižymintys tvirta orientacija, siekiantys pritarimo, populiarumo, teigiamo savęs vertinimo iš aplinkos; 2) Kriminogeninis pasyvus tipas – nusikaltimą padaro, jei tik pasitaiko pakankamai palanki proga; 3) Kriminogeninis aktyvus tipas – nusikaltimą padaro ne tik esant palankiai progai, bet ir pats aktyviai susikuria sau tokias progas, sąlygas.

31. 4 kl.:Nusikaltėlių (kriminogeninių) asmenybių klasifikacija(2) Pagal savo veiklos sferos pastovumą (tik asmenys, padarę ne vieną nusikaltimą): 1) Asmenys, darantys vienarūšius nusikaltimus; 2) Asmenys, darantys skirtingų rūšių nusikaltimus. Čia nusikaltimų rūšį reikia nebūtinai suprasti kaip rūšį baudžiamosios teisės požiūriu, bet kaip pagrindinę dedamąją, kaip efektą duodančią veiklą.

32. 4 kl.:Nusikaltėlių (kriminogeninių) asmenybių klasifikacija(3) Pagal veiklos sferą, sritį, interesą, duodamą efektą jį darančiajam: 1) Asmenys, darantys turtinius nusikaltimus. Galimi du porūšiai – nusikaltimų nuosavybei ir nusikaltimų ekonomikai; 2) Asmenys, darantys smurtinius nusikaltimus; 3) Asmenys, darantys lytinius nusikaltimus; 4) Asmenys, darantys nusikaltimus prieš moralę, viešąją tvarką; 5) Piktnaudžiavimai turima padėtimi; Taip pat yra galimos bei naudojamos ir kitokios klasifikacijos, priklausomai nuo konkrečių poreikių. Paminėtini ir tokie klasifikavimo pagrindai: • pagal prioriteto teikimą intelektualioms ar fizinėms priemonėms; • pagal polinkį į grupinę veiklą ir kt.