Region ų administravimas

1. Regionų administravimas

2. Regiono samprata (1) • Senovės Romoje regionas (regiones annonariae)–valdovo kiemą (dvarą) aprūpinančios vietovės. • Vėliau tiesiogiai siejama su užimtomis teritorijomis – tapo administracinio teritorinio padalinio pavadinimu. • Už Italijos (Latium) ribų esantiems administraciniams teritoriniams padaliniams Romos imperijoje buvo taikomas pavadinimas artimas regiono supratimui – provincija (lot. provincia).

3. Regiono samprata (2) Regionines struktūras formuoja: • kultūriniai, • ūkiniai, • urbanistiniai veiksniai Regionas – kultūros, ekonomikos ir istorijos homogeninė sistema. Regiono pagrindinis substratas – bendruomenė.

4. Regiono samprata (3) • Regiono, kaip valstybės ar imperijos administracinio teritorinio padalinio, supratimas. • Regionas – makrodydis, susidedantis iš mikrodydžių, visumos dalis. • Visumos ir atskiro regiono dydžiai yra sąlygiški.

5. Regiono samprata (4) Regionas – didelis savitas teritorinis vienetas, turintis tam tikrus bendrus bruožus. Išskyrimas ar skaidymas į regionus vadinamas regionavimu.

6. Regiono samprata (5) Regionai gali būti: • Administraciniai. • Ekonominiai. • Istoriniai. • Geografiniai. • Kultūriniai. • Politiniai ir kt.

7. Regionų pagrindinių skirtumų atsiradimo priežastys (1) • Gamtinių – klimatinių gyvenimo sąlygų ir verslo sąlygų atskiruose regionuose skirtumai. • Gamtinių išteklių kiekiai, kokybė ir jų panaudojimo kryptys, kurie apsprendžia regionų „produktyvumą“. • Regiono statusas ir geografinė padėtis.

8. Regionų pagrindinių skirtumų atsiradimo priežastys (2) • Pasenusi gamybos struktūra, inovacijų nesavalaikis įdiegimas. • Aglomeracijų privalumai ir trūkumai. • Technologinės plėtros lygis. • Demografiniai skirtumai. • Verslo sąlygų skirtumai. • Politiniai ir instituciniai faktoriai. • Socialiniai – kultūriniai faktoriai.

9. Regionų problematika pradėta domėtis tik XX a. antroje pusėje, nes: • vyravo tradicinių disciplinų tendencija ignoruoti problemiškas sritis, kurios reikalauja taikyti įvairių mokslų metodus; • buvo tikima, kad tobula konkurencija ir tvarios pusiausvyros rinkoje koncepcija užtikrins sąlygas, kad rinkos jėgos sumažintų nukrypimus nuo tarpregioninės pusiausvyros.

10. regioninės politikos sunkumai – rinkos jėgos nebūtinai turi, o dažnai netgi ir negali suvienodinti regionų pajamų, nes: - investuojama daugiau į klestinčias sritis; - judrumo veiksniai; - technologinė pažanga; - nevisiško užimtumo sąlygomis regioninės politikos priemonės ne itin veiksmingos. Regionų problematikos tyrinėjimus paspartino (1)

11. Regionų problematikos tyrinėjimus paspartino (2) • visiško užimtumo siekis pokario laikotarpiu; • naujų socialinių – ekonominių analizės metodų išplėtojimas.

12. Regiono socialinė – ekonominė plėtra yra tik vienas bendruomenės raidos kuriame nors šalies regione aspektas. Vienos bendruomenės raida paprastai suprantama kaip pažanga visose rajono gyvenimo srityse: politinėje, socialinėje, ekonominėje, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, naujų technologijų taikymo, kultūros, rekreacijos ir kitose.

13. Regioninė politika Bendrais bruožais, regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Regionas – vientisa valstybės teritorijos dalis, kurioje įgyvendinama nacionalinė regioninė politika (LR Regioninės plėtros įstatymas).

14. Regiono, kaip politinio ar administracinio valdymo vieneto idėjos tendencijos Regionas yra žemesnio nei centrinė vyriausybė lygio subjektas, turintis politinio atstovavimo galių, kurias įtvirtina išrinkta taryba arba, jeigu jos nėra, asociacija ar institucija, kurią regioniniu lygiu suformuoja žemesnė nei centrinė valstybės valdžia (Europos regionų asamblėjos statutas). Regionas yra ir geografinis, ir institucinis valdymo vienetas (Bendrijos regionų chartiją).

15. Regionų nustatymo, jų tyrimo metodologiniai pagrindai ir konkretūs metodai

16. Pagrindiniai regionavimo – konkrečių regionų nustatymo metodai: • Gamtinio išskirtinumo • Arealinių tyrimų • Lauko teorijos • Hierarchinių struktūrų • Mišrių kombinacijų

17. Gamtinio išskirtinumo metodas – regionų nustatymas pasinaudojant gamtiniais teritorijos ypatumais ar kitomis natūraliai susiformavusiomis sąlygomis. Atskaitos taškai yra gamtos elementai – žemynai, salos, jūros, kalnai ir pan.

18. Arealinių tyrimų būdą sudaro trys etapai: 1. Žymių, rodiklių ar kokių nors kriterijų pasirinkimas. 2. Pasirinktos teritorijos išskyrimas. 3. Arealo (regiono) ribų brėžimas ir teritorinio ploto nustatymas.

19. Arealinių tyrimų metode taikomi įvairiausi kriterijai, tačiau pirmenybė skiriama tiems, kurie pasižymėjo ilgaamžiškumu. ES savivaldos regionų formavimosi pagrindiniai veiksniai – struktūriniai klodai (pagal H. Klatt ir kt.): • Valdymo bruožai • Papročiai, buitis • Statiniai, architektūra • Tautosaka, mitologija, etnokultūra • Kalbiniai ypatumai • Istorinė raida • Geologinės gamtinės sąlygos

20. Lauko teorijos (gravitacinio arba traukos lauko)metodas • Tam tikrose teritorijose, kur vyksta įvairūs dinaminiai elementų ir sudėtingesnių struktūrų kaitos procesai, egzistuoja analogija su branduolinėje fizikoje analizuojamais atomų ir dar smulkesnių dalelių laukais. • Lauko teorija verčia į nagrinėjamą teritoriją (regioną) žiūrėti sudėtingiau ir išskirti svarbiausias struktūrines dalis: centrą (branduolį), lauką ir jame esančius elementus, kuriems išskirtasis centras daro įtaką (turi ryšį).

21. Hierarchinių struktūrų metodo esmė – sistemingas teritorinių struktūrų, apimant įvairiausius jų lygmenis, dydžius bei funkcinius požymius, nagrinėjimas. Gyvenvietės savo teritorijoje veikia tam tikro funkcionalinio hierarchinio priklausomumo pagrindu. Pvz. aptarnavimo srityje stambesnės, turinčios platesnes aptarnavimo funkcijas gyvenvietės sutelkusios daugiau įvairių paslaugų negu mažos.

22. Pakopinė gyventojų aptarnavimo teorija - atskiroms gyvenvietėms, jų pakopoms skiriama atitinkama funkcinė reikšmė. Funkcionalumas susijęs su tuo, kad vienų paslaugų ir prekių gyventojams reikia dažnai, kitų - rečiau, o dar kitų - labai retai. Kiekviena stambesnė teritorija turi įvairaus dydžio ir paskirties gyvenviečių, nuo vienkiemių iki stambių visapusiškai išvystytų miestų.

23. Gyvenvietės gyventojų aptarnavimo požiūriu skiriasi, turi nevienodą paslaugų objektą (įmones), jų pakopų sudėtį. Dažniausiai jos skiriamos į keturias pagrindines grupes: 1. Mažiausios gyvenvietės, neturinčios nuolat veikiančių paslaugų įmonių. 2. Mažos gyvenvietės, turinčios įmones, kurios aprūpina gyventojus kasdienės paklausos prekėmis ir paslaugomis. 3. Vidutinės gyvenvietės, kurios turi ne tik kasdienės, bet periodinės paklausos prekių ir paslaugų įmonių. 4. Stambios gyvenvietės, turinčios visą paslaugų ir prekybos objektų, jų pakopų struktūrą, visapusišką gyventojų aptarnavimą.

24. Mišrių kombinacijų metodas – kelių jau išanalizuotų metodų taikymas, juos atitinkamai derinant ir kombinuojant. Tai padeda geriau apsibrėžti ir pažinti regioną, o vėliau sėkmingai įgyvendinti regiono administravimą.

25. Regionų valdymo istorinė raida

26. Senovės Egiptas • Geografiniai ypatumai lėmę valstybės regionų valdymo pobūdį • Valstybinės makrostruktūros – nomai • Kiekvienas nomas turėjo savo dievybę, religinį ir politinį centrą, kariuomenę, raštininkus ir simbolį (herbą).

27. Antikinė Graikija • Geografiniai ypatumai lėmę valstybės regionų valdymo pobūdį • Valstybinės makrostruktūros – miestai-poliai • Graikiško miesto-regiono centro tipinė struktūra • Indėlis - demokratinio valdymo pagrindų taikymas

28. Antikinės Romos imperija • Romos imperija regionus ištobulino techniniu, kariniu ir komunikacijų su valstybės centru atžvilgiais • Provincijų pavaldumo įvairovė

29. Vidurinieji amžiai • Regionizmo bruožai: buvusių barbarų genčių savarankiškumo siekimas, feodalinis valdymas, naujos religinės ideologijos - krikščionybės plitimas ir įsitvirtinimas žemyne. • Stambių feodalų valdų (feodų) susidarymas.

30. Šveicarija • Šveicariškos konfederacijos atsiradimas • Kantonų autonomiškumas ir bendruomeniškumo stiprėjimas • Šveicarijos konfederacijos didelė įtaka kaimyninėms valstybėms

31. Vokietija • VFR ekonominis stebuklas ir regioninis valdymas • Vokietijos žemių autonomija

32. Regionalizacija

33. Regionalizacija (1) • Regionalizacijos paplitimas • Regionalizacija kaip procesas • Regionalizacijos idėjos naujumas • Regioninės valdžios pripažinimas • Funkcinių erdvinių vienetų skatinimas vystytis savarankiškai • Savarankiškumo nukreipimas į tam tikros srities plėtrą.

34. Regionalizacija (2) Regionalizacija – procesas, suteikiantis veiksmų laisvę, skirtą vystyti specifinei sričiai, mobilizuojant jos socialinę – ekonominę struktūrą ir, kur galima, skatinant bei vystant vietinį ir regioninį identitetą. Šis procesas gali pasireikšti ir per jau egzistuojančias vietines institucijas, bet gali ir paskatinti kurti naujas, kurios geriau tiktų jo tikslams pasiekti. Regionalizacijos procesui įtaką visada daro politinė bei institucinė struktūra, kurią, savo ruožtu, veikia kiti faktoriai.

35. Priežastys, darančios įtaką kelių pakopų valdymo mechanizmo atsiradimui valstybėje: • Nacionalines valstybes labai susilpnino finansinės krizės, paveikusios daugumą Vakarų šalių. • Nacionalinė valstybė yra nuolat spaudžiama tarptautinių organizacijų, tokių kaip Europos Sąjunga. Tuo pačiu metu vietinė valdžia yra nuolat skatinama.

36. Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje daugelyje Vakarų Europos šalių vykusi valdžios decentralizacija sustiprino regionines ir vietines valdžios institucijas, kartu joms suteikdama mažiau priklausomybės nuo savo centrinės valdžios. • Iki šiol vykstanti viešojo administravimo reforma iš esmės reiškia politinių demokratinių veiklų atskyrimą nuo ūkinių ir paslaugų sektoriaus. • Vakarų valstybėse pastaruosius 15-20 metų iš esmės pasikeitė pati valdymo kokybė.

37. Regionalizacija (3) • Regionalizacijos paskirtis platesnė nei vietos reikalų administravimas. • Institucijos turėtų stiprinti regioną, pirmiausia atsižvelgdamos į socialinius ir ekonominius veiksnius, nepamirštant politinės ir kultūrinės perspektyvos.

38. Valdymo formos Europos Sąjungos valstybėse: • Klasikinėse unitarinėse valstybėse žemiau nacionalinio valdymo lygmens yra tik vietos savivalda. • Regionalizacija pradedančiose unitarinėse valstybėse vykdomos reformos, kurių tikslas yra įkurti išrinktas regionines institucijas, esančias virš vietos savivaldos lygmens.

39. Regionalizuotoms valstybėms būdingos konstitucijoje įteisintos ir tiesioginiuose rinkimuose išrinktos tarpinio valdymo institucijos. • Federalinės valstybės valdžios ir suverenumo pasidalijimą įtraukia į konstituciją. Regioninės institucijos egzistuoja savo teisėmis, kurių negali pakeisti nei federalinė, nei centrinė valdžios.

40. Regionalizacija (4) Regionalizacija – sudėtingas, geografinėje erdvėje vykstantis regionų formavimo procesas, pagrįstas politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių santykių plėtra*. * Plėtrą reikia nagrinėti kaip daugiaplanį procesą, kuris veda prie radikalių permainų socialinėse, institucinėse, administracinėse struktūrose, žmonių elgsenoje, taip pat prie spartėjančio ekonomikos augimo bei skirtumų panaikinimo.

41. Regionalizacijos tipai Regioninė decentralizacija Administracinė regionalizacija Regionalizacija per egzistuojančias vietinės valdžios institucijas Regionalizacija per federalinę valdžią Politinė regionalizacija ar regioninė autonomija Regionalizacijos tipologija 1 pav. Regionalizacijos tipologija.

42. Administracinė regionalizacija gali būti suprantama kaip valstybės institucijų kūrimas, kurios yra pavaldžios vyriausybei ir veikia jos vardu (tačiau šios institucijos gali būti iš dalies autonomiškos). • Regionalizacija per egzistuojančias vietinės valdžios institucijas pasireiškia tada, kai šios institucijos, sukurtos visai kitiems tikslams, perima funkcijas, susijusias su regionalizacija. Tai jos padaro dviem būdais: arba išplėsdamos savo veiklos sritį, arba kooperuodamos tarpusavyje.

43. Regioninė decentralizacija remiasi naujų teritorinių valdžios organų sukūrimu arba senų valdžios organų pakeitimu naujais, turinčiais daugiau galių. Šiuo atveju regionas turi specifinę institucinę išraišką, kuri yra priklausoma nuo įprastų sąlygų, kurios yra taikomos teritoriniams valdžios organams. • Politinė regionalizacija (institucinis regionalizmas)dažnai kildinama iš regioninės autonomijos. Juridiškai, politinė regionalizacija formuojama iš regioninės decentralizacijos, suteikiant įstatymų leidžiamąją valdžią regioninei asamblėjai. Tai atlieka aukštesnė valdžia, kurios kompetenciją apibrėžia ir garantuoja Konstitucija ir vykdomoji valdžia, kurią galima apibrėžti kaip regioninę vyriausybę.

44. Regionalizacija per federalinius valdžios organus. Regionalizacija gali paveikti federacinę valstybę taip pat kaip ir bet kokią kitą, daugiausia todėl,  kad federacinė valstybė susikuria iš valstybių sąjungos, o šios valstybės yra politiškai nepriklausomi vienetai, kuriuose gali pasireikšti regioniniai ar etniniai bruožai.

45. Regioninė politika ir regioninės politikos priemonių sudėtinės dalys

46. Regioninė politika (1) Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regionines politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Politiškai regioninės politikos būtinumas yra grindžiamas lygių galimybių ir solidarumo principu.

47. Regioninė politika (2) Atsižvelgiant į ekonominį regioninės politikos pagrindimo aspektą, galima skirti du priešingus požiūrius į regioninės politikos būtinumą ir jos įgyvendinimo priemones: • laisvos rinkos šalininkų; • pasisakančių už valstybės įsikišimą.

48. Regioninė politika (4) Į regioninę politiką žvelgiama kaip į svarbią, atskirų etninių ir socialinių grupių integracijos į nacionalinę valstybę formų ir jų kultūrinio identiteto išsaugojimo priemonę. Regioninė politika - dar tik besiformuojanti viešosios politikos sritis.

49. Regioninė politika (5) Pagrindinis regioninės politikos objektas yra regionas. Valstybių regioninėje sąrangoje ir įvairiuose tyrimuose nurodomi labai įvairių lygių, tipų ir rūšių regionai. Analizuojama teritorija, vertinant pagal skirtingus kriterijus, gali priklausyti skirtingiems regionams. Taigi regionas yra dirbtinis darinys įvairių reiškinių analizei palengvinti. Regionas - tai socialinės ir ekonomines erdvės visuma, apibūdinama visų nuosavybės formų ir gamybos struktūra, gyventojų, darbo vietų koncentracija ir turinti savo teritorijos valdymo organus.

50. Regioninė politika (6) Regioninė politika - tikslinė veikla, kuria, taikant • teisines, • ekonomines ir • administracines priemones, daromas diferencijuotas poveikis atskirų šalies regionų socialinei ir ekonominei plėtrai, siekiant mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir tarpsektorines disproporcijas regionų viduje, skatinti tolygią ir subalansuotą plėtrą visoje šalies teritorijoje.