J.M.Keynes, keinsizmas

1. J.M.Keynes, keinsizmas Doc. A. Maldeikienė 2010/2011 m.m

2. Keinsizmas (1936- ...) Viena įtakingiausių ekonomikos mokyklų. Pradžia — 1936 metais parašyta Keynes’o “Bendroji teorija”. Nors Keynes’as kritikavo daugelį neoklasikinės mokyklos postulatų, jis pats neretai naudojo analogiškus metodus ir prielaidas (subjektyvi psichologinė prieiga, kai kurios maržinalistinės koncepcijos, jų tarpe — statinė pusiausvyros teorija). Vis dėlto griežtai atsiribojo nuo neoklasikinės vertės ir paskirstymo teorijos.

3. Istorinės keinsizmo šaknys (1) Paprastai siejama su Didžiąja depresija (1929-1933), vis dėlto jau po Pirmojo pasaulinio karo buvo stebimas makroperspektyvos užsimezgimas [Nacionalinis Tyrimų biuras JAV (Mitchell’as), Europos finansų ministerijų pradėta vykdyti ekonomikos kontrolė ir pan.). Palaipsniui makroperspektyva aktualizavosi, kai visuomenė pradėjo griežčiau reikalauti, kad valstybė imtųsi kovos su nedarbu.

4. Istorinės keinsizmo šaknys (2) XX am. pradžioje sustiprėjo nuogąstavimai dėl esą smarkiai lėtėjančio ekonominio augimo ( mažėjo gyventojų skaičius, kolonijos jau buvo pasidalintos, gamyba pralenkė vartojimą, nes didėjo pajamos ir santaupos, trūko naujų esmingai viską keičiančių pramonės atradimų). Prastėjančios ekonominės padėties baubas itin aiškiai matomas Marx’o, Veblen’o, Hobson’o darbuose, kurie populiarėjo po 1929 metų.

5. Istorinės keinsizmo šaknys (3) Kovojant su didžiąja depresija XX am. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje JAV plito idėjos, kurios vėliau bus suvoktos kaip “Bendrosios teorijos” praktinės įžvalgos [pavyzdžiui, viešieji darbai, valstybės išlaidų finansavimas didinant biudžeto deficitą, likvidumo (t.y. kreditų prieinamumo) didinimas, darbo užmokesčio ir prekių paklausos sąryšis ir įtaka nedarbui, etc.].

6. Pagrindiniai keinsizmo postulatai (1) • Makroekonominė prieiga. Analizuojami visuminiai dydžiai — bendroji arba visuminė paklausa, visuminis vartojimas, bendrosios pajamos, gamyba, nedarbas. • Paklausos orientacija. Akcentuoja efektyvią paklausą (dabar vadinamą visuminėmis išlaidomis) kaip tiesioginę nacionalinių pajamų, gamybos ir užimtumo determinantę. Visuminės išlaidos sudarytos iš C+I+G+NX. Ekonomika pagamina tiek, kiek tikisi parduoti. Vis dėlto kartais visuminių išlaidų nepakanka, kad būtų nupirkta rinkai pateikta gaminių apimtis susidaro neparduotos atsargos ir joms kaupiantis, įmonės priverstos mažinti darbo vietų skaičių ir gamybos apimtis. Taigi, efektyvi paklausa sukuria tikrąją gamybą, kuri tam tikrais atvejais yra mažesnė, nei ta gamybos apimtis kuri stebima esant visiškam užimtumui (potencialiai gamybai).

7. Pagrindiniai keinsizmo postulatai (2) • Ekonomikos nestabilumas. Keinsistai teigia, kad ekonomika pergyvena nuolatinius pakilimus ir nuosmukius, nes planuojamų investicijų lygis (= išlaidos) yra nepastovus. Planuojamų investicijų pokyčiai lemia tai, kad nacionalinių pajamų (taigi, ir gamybos) apimtys kinta dydžiu, kuris viršija pradinius investicijų pokyčius. Investicijų ir taupymo pusiausvyros lygis (tas, kuris susiklosto po to, kai visas prisitaikymo procesas išsenka) pasiekiamas keičiantis nacionalinėms pajamoms (nacionalinės pajamos kinta kryptimi, priešinga palūkanų normos pokyčiams). Investicijų išlaidas vienu metu nulemia tiek palūkanų norma, tiek ribinis kapitalo efektyvumas (arba laukiamas grąžos virš naujų investicijų sąnaudų lygis). Palūkanų norma priklauso nuo gyventojų likvidumo preferencijų ir pinigų kiekio. Ribinis kapitalo efektyvumas priklauso nuo būsimų pelnų lūkesčių ir kapitalo kainos pasiūlos. Laukiamas naujų investicijų pelno lygis yra nestabilus ir būtent todėl yra viena iš pagrindinių verslo ciklų priežasčių.

8. Pagrindiniai keinsizmo postulatai (3) • Darbo užmokestis ir lankstumas. Keinsistai pabrėžia, kad darbo užmokestis nelinkęs mažėti, nes tai lemia tokie instituciniai veiksniai kaip profsąjungos, teisinis minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas bei tam tikros nerašytos taisyklės (sutarimai tarp darbdavių ir darbuotojų, kad darbo užmokesčiai per nuosmukius nebus mažinami numanant, kad tie nuosmukiai yra laikini). Menkos prekių ir paslaugų visuminės paklausos laikotarpiais įmonės reaguoja mažindamos mažėjančios gamybos pardavimus ir mažindamos darbo vietas, atleisdamos darbuotojus, bet ne mažindamos darbo užmokesčius. Kainos irgi nėra linkusios mažėti: pradžioje efektyvios paklausos mažėjimas lemia gamybos ir užimtumo sumažėjimą, bet ne kainų lygio smukimą. Defliacija pasirodo tik esant itin giliai depresijai.

9. Pagrindiniai keinsizmo postulatai (3) • Aktyvi fiskalinė ir pinigų politika. Keinsistai pasisako už tai, kad vyriausybė turėtų vykdyti aktyvią pinigų ir fiskalinę politiką ir jų pagalba skatinti visišką užimtumą, kainų stabilumą bei ekonominį augimą. Norėdama įveikti recesiją arba depresiją, vyriausybė turėtų didinti išlaidas arba mažinti mokesčius ir taip auginti privačias vartojimo išlaidas. Tikėdamasi išsaugoti investicines išlaidas, ji taip pat turėtų padidinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų palūkanų norma. Atremdama infliaciją, kurią sukelia perteklinės visuminės išlaidos, vyriausybė turėtų sumažinti savo išlaidas, padidinti mokesčius ir taip susiaurinti privačias vartojimo išlaidas arba sumažinti pinigų pasiūlą, kad padidėtų palūkanų norma, ir taip visos šios priemonės atvėsintų perteklines investicines išlaidas.

10. Kam atstovauja (ar siekia atstovauti) keinsistai? Keinsizmas labai greit išpopuliarėjo, nes jis aiškiai sakė, ką reikia daryti esant sudėtingai ar net tragiškai (Didžioji krizė) ekonomikos situacijai. Absoliučiai daugumai panašios pažiūros buvo priimtinos, nes mažino nedarbą ir didino pajams, o nedidelės nukentėjusiųjų grupės (pavyzdžiui, tie, kurie administravo nedarbo išmokas) galėjo būti ignoruojami: • dirbantieji išlošė dėl skatinimo politikos ir augančių darbo užmokesčių; • verslas išlošė dėka didelių valstybės užsakymų ir įvairių subsidijų bei mokesčių lengvatų programų; • bankininkai, praradę privačias paskolas, galėjo išlošti platindami ir kaupdami valstybės obligacijas. Valstybės kontrolė bankams garantavo likvidumą, stabilumą ir saugumą; • intelektualai buvo patenkinti išsiplėtusiu užimtumu viešajame sektoriuje ir galimybe laisvai eksperimentuoti bei daryti reformas; • žemės ūkis per įvairias intervencines žemės ūkio programas gavo valstybės paramą. Septintą ir aštuntą XX am. dešimtmečiais vartotojai iš esmės palankiai vertino mažėjančius mokesčius ir palaikė politikus, kurie teikė tokius siūlymus. Tiesa, aštuntą dešimtmetį panašūs pasiūlymai buvo perrašyti jau kaip pasiūlos, o ne paklausos skatinimo mechanizmo sudėtinės dalys, bet jos derėjo su keinsizmo principais.

11. Kiek konkrečiu momentu keinsistų idėjos buvo vertingos, naudingos ir teisingai atspindėjo tikrovę? (1) • Pasuko ekonomiką nuo teorijos į ekonominės politikos lauką. • Paaiškino tiek ciklo svyravimų priežastis, tiek metodus, kurių pagalba su jais galima kovoti. • Įdiegė naują tyrimų technikų rinkinį, kurį naudojo net tie, kurie iš esmės nepritaria keinsizmui. Nacionalinės apskaitos sistemos, ekonometriniai metodai, empiriniai realaus gyvenimo tyrimai ir t.t.

12. Kiek konkrečiu momentu keinsistų idėjos buvo vertingos, naudingos ir teisingai atspindėjo tikrovę? (2) • Pasiūlė alternatyvą neoklasikų siūlomam nominalaus darbo užmokesčio mažinimui, kuris esant krizei galėtų užtikrinti visišką užimtumą. Pasak keinsistų, logiškesnis darbo užmokesčio didinimas, kuris didina visuminę paklausą ir atrodytų paradoksaliai didina užimtumą. Pats Keynes sakė, kad nominalių darbo užmokesčių masinis mažinimas yra labai bloga politika, mat nors atskiroje įmonėje sumažinti atlyginimai gali reikštų padidėjusią gamybą ir užimtumą, bet šios įmonės gaminių paklausa išliks nepakitusi.

13. Kiek konkrečiu momentu keinsistų idėjos buvo vertingos, naudingos ir teisingai atspindėjo tikrovę? (3) • (tęsinys). Šalies ekonomika negali lengvai padidinti gamybos mažindama nominalius darbo užmokesčius (tariame, kad tai izoliuotas nuo užsienio ūkis), nes darbo pajamos yra tiek prekių paklausos, tiek gamybos sąnaudų šaltinis. Jei užmokestis mažėja, tai laukiama, kad jie mažės ir toliau, ir tai gali priversti verslą atidėti investicines išlaidas, kas dar labiau pablogina situaciją. Jei mažėjantis darbo užmokestis virsta mažesnėmis kainomis, tai vėl blogina padėtį: reali skolos našta auga, o turtas iš verslininkų pereina į rantje rankas. Dar daugiau, mažėja verslo marža, tad užgniaužiamos naujos investicijos. Mažėja ribinis polinkis vartoti ir situacija blogėja toliau.

14. Kurie keinsistų suformuluoti principai įsitvirtino? Faktiškai moderni ekonomika yra neoklasikinės mikroekonomikos ir Keynes’io inspiruotos makroekonomikos darinys. Visuotinai pripažįstamos idėjos; • Vartojimo funkcija ir ribinis polinkis vartoti; • Taupymo funkcija ir ribinis polinkis taupyti; • Ribinis kapitalo efektyvumas; • Multiplikatorius; • Fiskalinė ir pinigų politikos; • IS-LM analizė ir t.t.

15. Kurie keinsistų suformuluoti principai dabar vertinami neigiamai • Nesutinkama, kad ekonomika, kaip manė Keynes’as, gali būti “puikiai suderinta”; • Pernelyg lengvai vertino valstybės išlaidas, kurio lengvai gali virsti ir absoliučiai beprasmiu ar net žalingu išlaidavimu; • Simpatizavo tuščiam prabangos vartojimui.

16. John’as Maynard’as Keynes’as1883-1946 Viena ryškiausių visų laikų ekonomikos personų. 1936 m. parašę vieną įtakingiausių XX amžiaus ekonomikos knygų — “Bendrąją užimtumo, palūkanų ir pinigų teoriją” (The General Theory of Employment, Interest and Money).

17. Gyvenimas (1) Tėvas — įžymus politekonomas ir logikas, Kembridžo mokyklos atstovas John’as Neville’is Keynes’as. Motina — pirmoji Kembridžo merė moteris, aktyvi socialinė darbuotoja. Baigė Itoną ir King's Koledžą (matematika) Kembridže. Dėstė Marchall’as ir Pigou. Buvo laptos bendrijos “The Apostoles” narys. 1906 – 1909 m.m. valstybės tarnautojas, 1909 metais grįžta į Kembridžą. Kembridže trys gyvenimo dalys: • Dirbo King's College; • Nuo 1911 metų (28 metai!) iki penkto dešimtmečio (beveik iki mirties) “Economic Journal” redaktorius; • "Bloomsbury grupė” (aukštesniosios klasės estetų grupelė Virginia Woolf, Clive’as Bell’as and Lytton’as Strachey (gyvenimas už ekonomikos pasaulio). Priklausė rašytojai, menininkai, intelektualai, puikus pašnekovai. 1913 m. knyga apie Indijos valiutą.

19. Gyvenimas (2) 1914-1918 m.m. patarėjas finansų ministerijoje 1918 m. Britanijos delegacijos Versalio derybose narys. Nesutiko su itin didelėmis kontribucijomis pralaimėjusiai Vokietijai ir atsistatydino, 1919 m. “Ekonominės taikos pasekmės” (Economic Consequences of the Peace 1921 m. “Tikimybių traktatas” Treatise on Probability, kur sugriovė klasikinę tikimybių teoriją ir sukūrė vadinamąją loginę-racionalią tikimybių teoriją. Analizavo loginius tikimybių teorijos pamatus; 1923 “Pinigų reformos pamfletas” Tract on Monetary Reform Trečią dešimtmetį Keynes’as labai aktyviai dalyvavo politiniuose debatuose. Geriausi jo publicistikos straipsniai surinkti 1931 m. knygoje “Įtikinėjimų esė” Essays in Persuasion. 1925 m. vedė rusų baleriną Lydiją Lopokovą.

20. Gyvenimas (3) 1926 m. “The end of Laiseez-Faire” Didelis verslas dažnai yra loterija, kurioje laimi asmenys, kurių pelną neša neišmanymas ir atsitikinumas. 1930 m. “Traktatas apie pinigus” (Treatise on Money) dvitomis. Intelektualinis mūšis su Friedrich’u vopn Hayek’u. 1936 m. “Bendroji teorija”. Politikai JAV nutaria, kad neoklasikai ne tik prasti ekonominės politikos patarėjai, bet ir prasti teoretikai. 1944 m. Keynes’as vadovauja britų delegacijai tarptautinėje konferencijoje Breton Woodse. Priimamas Baltasis planas : šalys susigrąžina fiksuotus kursus susijusius su doleriu, tuo tarpu doleris dengtas auksu. Atsiranda Bretonvudso pinigų sistema, įsteigiamas Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas.     1938 m. pradėjusi silpti Keynes’o sveikata šlubuoja vis labiau ir jis miršta 1946 m. Itin sėkmingas investuotojas biržose, puikus meno žinovas, labai didelė meno kolekcija, Britų muziejui pirko modernius paveikslus.

22. Keynes’o sistema Keli svarbiausi susiję elementai: Vartojimo funkcija — fundamentalus psichologinis dėsnis, apibrėžiantis ryšį tarp vartojimo ir pajamų [C = c0 + c1Yd] Investicijos (tik realus sektorius, tik prekinės investicijos); Likvidumo preferencija — nuo ko priklauso noras laikyti pinigus (sandorių, atsargumo bei spekulaicinis motyvai). Pusiausvyros pajamos ir užimtumas Ekonominė politika, kuri palaiko užimtumą ir stabilumą. J.M. Keynes: “politinė žmonijos problema yra suderinti tris dalykus — ekonominį efektyvumą, socialinį teisingumą ir asmeninę laisvę”

23. Keinsizmas Reakciją į “Bendrąją teoriją” kontraversiška. Vieni žavėjosi, kiti — neigė: diskusijos, kurių leitmotyvas buvo “Apie ką gi ta knyga?”. 1937 m. John’as Hicks’as (vėliaus nepriklausomai Roy’jus Harrod’as) pristato IS-LM modelį (prasideda noklasikinė-keinsistinė sintezė), kuri dominuoja JAV šeštą ir septintą dešimtmetį.

24. IS-LM modelis Vienas dažniausia naudojamų makroekonomikos modelių. Sąryšis tarp efektyvios paklausos ir likvidumo. • Prekių pasiūlos perteklius, pinigų paklausos perteklius; • Prekių paklausos perteklius, pinigų paklausos perteklius; • Prekių paklausos perteklius; pinigų pasiūlos perteklius; • Prekių pasiūlos perteklius; pinigų pasiūlos perteklius.

25. Hicks’o-Hansen’o modelis (IS-LM) IS-LM modelis parodo sąveiką tarp realios ir pinigų rinkų. Realioje rinkoje kiekvienas gauna pajamas (Y), o pinigų rinkoje sužino palūkanas (r). Šie kintamieji, savo ruožtu, veikia kitas rinkas — paprasčiausiu atveju pajamos veikia pinigų paklausą, o palūkanos — investicijas.

26. Klasikinio keinsizmo pabaiga 1968 metais Vakaruose (Japonijoje ir Australijoje taip pat) prasidėjo ekonominė krizė: mažėjo darbo vietų, smuko gamyba. Bet (Keynes’as turėtų išprotėti !) taip pat augo infliacija. Ir tai jau prieštaravo visai keinsizmo logikai. Pasikartojo 1929 metų krizė, bet dabar kaltininkas buvo keinsizmas. Ekonomiką tuomet uzurpavęs keinsizmas nei galėjo paaiškinti, kas vyksta, nei ko imtis. Tad jis kuriam laikui tarsi ir žlugo kartu su visomis Phillipso’o kreivėmis. Geriausiai bėdos šaknis paaiškino tei, kurie sakė, kad makroekonomikos pamate guli mikroekonomika. Ir norint žinoti, ką daryti makrolygyje privalu suvokti, kaip gyvena įmonės, namų ūkiai ir atskiros rinkos. T.y. reikia puikia mokėti mikroekonomiką.