1 / 37

Politinių ir teisinių teorijų istorija

Politinių ir teisinių teorijų istorija. doc. dr. Haroldas Šinkūnas. IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje. IV.1. Politinės ir teisinės minties senovės Romoje charakteristika. Senovės Romos istorijos periodizacija. Karališkasis laikotarpis (753-509 . prieš Kr.).

zita
Download Presentation

Politinių ir teisinių teorijų istorija

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript


  1. Politinių ir teisinių teorijų istorija doc. dr. Haroldas Šinkūnas

  2. IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje IV.1. Politinės ir teisinės minties senovės Romoje charakteristika.

  3. Senovės Romos istorijos periodizacija • Karališkasis laikotarpis (753-509 . prieš Kr.). • Romos respublika (509-27 m. prieš Kr.). • Imperijos laikotarpis (27 m. prieš Kr. – 476 m.): • Principatas (27 m. prieš Kr. – 284 m.); • Dominatas (284-476 m.).

  4. IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje IV.2. Polibijaus (apie 200-118 m. prieš Kr.) mokymas apie valdymo formas ir jų kaitą. Mišraus valdymo modelio idėja.

  5. Svarbiausias darbas Visuotinė istorija Rekomentuotina!Eidukienė, Dalia. Polibijus: apie valstybės kilmę ir dinamišką jos formų morfologiją. InFilosofija. Sociologija. 2011. T. 22. Nr. 3

  6. Valstybės atsiradimas Pavieniai ir laukiniai žmonės dėl prigimties silpnumo susiburia į pirminę bendriją. Bendrija paklūsta vedliui, kurio valdžia pagrįsta fizine jėga. Žmonių santykiams tobulėjant, atsiranda nauji, pagrįsti protingomis nuostatomis – papročiais ir įstatymais. Ilgainiui narsos ir jėgos vyravimą pakeičia papročiais ir įstatymais pagrįsta karaliaus valdžia. Karaliaus valdžiai būdinga kurti gėrį, nusipelnyti meilės gerais darbais ir gailestingumu, vadovauti ir valdyti žmones, paklūstančius savo valia.

  7. Santvarkų kaita Karaliaus valdžiaAristokratija Demokratija Tironija Oligarchija Ochlokratija

  8. Mišrus valdymo modelis

  9. IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje IV.3. Marko Tulijaus Cicerono (106-43 m. prieš Kr.) politinė ir teisinė doktrina. Valstybės samprata. Mokymas apie valdymo formas. Teisės samprata.

  10. Svarbiausieji darbai Apie valstybę (lot. Derepublica) Apie įstatymus (lot. Delegibus) Apie pareigas (lot. Deofficiis) ______________________ Ciceronas, Markas Tulijus. Kalbos. Vilnius: Pradai, 1997.

  11. Prigimtinis įstatymas (I) „Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, - atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori žmonės , o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo šio įstatymo atleisti, ir nereikalingas yra kitas jo aiškintojas ar interpretuotojas; nebus tas įstatymas vienoks Romoje, kitoks Atėnuose, vienoks dabar, kitoks vėliau, bet visas tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį, taip kartu patirs aukščiausią bausmę, net jei ir išvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis.“

  12. Prigimtinis įstatymas (II) „(...) Bet iš viso to, apie ką kalbama mokytų žmonių ginčuose, vertingiausias dalykas, žinoma, yra aiškus supratimas, kad mes esame gimę teisingumui ir kad teisė yra nustatyta ne [kieno nors] įsitikinimo, bet prigimties. Tai iškart pasidarys aišku, jei įžvelgsi žmonių tarpusavio bendrumą ir ryšį. Nėra kas būtų labiau panašūs, tiesiog vienodi, kaip mes visi tarpusavyje. Juk jei iškrypę papročiai ir įsitikinimų absurdiškumas nebūtų sugadinę silpnesniųjų sielų ir palenkę jų ten, kur jos jau buvo pradėjusios linkti, visi būtų labiau panašūs vieni į kitus, nei kas nors yra panašus į patį save.“

  13. Prigimtinis įstatymas (III) Prigimtinis įstatymas yra visuotinis ir amžinas. Prigimtinis įstatymas yra atsiradęs anksčiau už bet kurį valstybės įstatymą. Prigimtinio įstatymo negali pakeisti nei valstybės valdžia, nei pozityvioji teisė: Jei tautos valia, valdytojų įsakymai, teismų sprendimai galėtų nustatyti teisę, tai būtų duota teisė plėšti, testamentus klastoti (...). Visi žmonės iš prigimties yra lygiateisiai.

  14. Prigimtinio įstatymo nurodymai Teisinga nekenkti kitam, išskyrus atvejį, kai pats esi nuskriaustas. Teisinga naudoti bendrą turtą bendriems reikalams, o savus turtus – saviems reikalams. Teisingiausiai elgiasi tas, kuris elgiasi gera sąžine (lot. bonafides), t.y. vykdo duotą žodį, sudarytas sutartis ir pasižadėjimus.

  15. Valstybės samprata (I) Valstybė [respopuli arba respublica] yra dorovinė bendruomenė, grupė asmenų, kuriems bendrai priklauso valstybė ir jos įstatymai. „Taigi valstybė yra tautos reikalas, o tauta yra ne kiekvienas bet kaip susidaręs žmonių sambūris, bet daugybės žmonių susivienijimas, grindžiamas sutarimu dėl teisės normų ir naudos bendrumu.“

  16. Valstybės samprata (II) Valstybės valdžia kyla iš kolektyvinės tautos galios: Salus populisupremalex esto. Valstybės valdžia veikia teisingai ir pagal įstatymus: „Nes pareigūnams vadovauja įstatymai, o pareigūnai vadovauja tautai, ir teisingai galima sakyti, kad pareigūnas yra kalbantis įstatymas, o įstatymas yra nebylus pareigūnas“; Legum ... servisumusutliberiessipossimus. Valstybė ir jos įstatymai pavaldūs prigimtiniam įstatymui: Neteisingas įstatymas paprasčiausiai nėra įstatymas.

  17. Mokymas apie santvarkas

  18. Mišri santvarka „Iš nurodytų trijų valstybės valdymo būdų pati geriausia yra karaliaus valdžia, o už karaliaus valdžią pranašesnė ta, kuri bus sudaryta tolygiai paskirsčius trijų geriausių valdymo būdų savybes. Nes reikia, kad valstybėje būtų kažkas išskirtinio ir karališko, kad viena valdžios dalis būtų skirta ir perduota pirmaujantiems autoritetingiems žmonėms, o kai kurie reikalai būtų perduoti spręsti tautos valiai.“ Mišraus valdymo privalumai: (1) Lygiateisiškumas, (2) Stabilumas.

  19. IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje IV.4. Romos stoikų politinės idėjos. LucijausAnėjausSenekos(apie 4 m. prieš Kr. – 65 m.) mokymas.

  20. Svarbiausieji darbai Apie gailestingumą Apie geradarybes Laiškai Lucilijui(liet. Seneka, LucijusAnėjus. Laiškai Lucilijui. Vilnius: Mintis, 1986 (Vilnius: Pradai, 1999; Vilnius: Tytoalba, 2005 ir kiti leidimai). ________________________ Rekomenduotina!Grimal, Pierre. Seneka. Vilnius: Aidai, 1998. Kavaliauskaitė, Regina. Romos stoikų ir ankstyvosios krikščionybės politinės idėjos.InTeisės mokslų pavasaris 2013. Vilnius, Vilniaus universitetas, 2013.

  21. Valstybės rūšys Didžioji visų protingų būtybių valstybė, kuriai kiekvienas priklauso dėl savo žmogiškumo, nesvarbu, ar jie tai pripažįsta, ar ne. Mažoji valstybė (pilietinė valstybė), kuriai žmones priskiria atsitiktinumas (Atėnų valstybė, Kartaginos valstybė).

  22. Didžioji valstybė „Visa, ką matai, kur glūdi ir dieviški, ir žmogiški dalykai, yra vienis; mes esame didelio kūno nariai. Gamta sukūrė mus broliais, pagimdydama iš to paties ir tam pačiam tikslui. Ji įskiepijo mums abipusę meilę ir polinkį bendrauti. Ji nustatė, kas yra teisinga ir leistina. Pagal jos įstatymus blogiau yra kam nors kenkti, negu pačiam patirti skriaudą. (...) Laikykimės kartu, juk tam esame gimę. Mūsų bendruomenė labai panaši į skliautą, kuris subyrėtų, jei akmenys vienas kito nelaikytų ir neremtų.“

  23. Mažoji valstybė „Suvešėjus ydoms, karalystės virto tironijomis ir prireikė įstatymų. (...) Godumas atnešė skurdą ir, daug ko trokšdamas, neteko visko. Tegul dabar jis mėgina susigrąžinti viską, ką praradęs, tegul prie laukų prijungia laukus, (...) tegul žemės tęsiasi kaip provincijos ir ilga kelionė per jas vadinama „valdymu“, vis tiek joks ežių plėtimas nenuves ten, iš kur esame išėję. Visa padarę, turėsime daug, tačiau kažkada turėjome visatą.“

  24. Požiūris į valdžią ir įstatymus Tobuloje visuomenėje ar apvalius žmogaus prigimtį valdžia ir įstatymai būtų nereikalingi. Kadangi žmonija pagedusi, jėga grindžiamas įstatymas – tiesiog neišvengiamas. Valdžia kyla išimtinai iš žmonių nedorumo ir yra priemonė padaryti žemiškąjį gyvenimą pakenčiamą.

  25. Mokymas apie santvarkas Apie monarchiją: Valstybės gerovę galėtų užtikrinti orus ir išmintingas karalius, tačiau idealių valdovų esama tik idėjų pasaulyje. Apie aristokratiją: „Niekas kitas nesugeba deramai paveikti išminčiaus sielos, išskyrus išminčių. Žmogų protingai paveikti gali tiktai žmogus“.

  26. IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje IV.5. Ankstyvosios krikščionybės politinės ir teisinės idėjos. LiciniaAmias laidojimo stela, Vatikano nekropolis, Roma. III a.

  27. Bažnyčia v. Valstybė Pagoniška valstybė yra dirbtinis ir laikinas kūrinys, tarnaujantis žemiškiems ir egoistiniams tikslams. Žmonės susivienijo į valstybę ir paklūsta jos valdžiai tam, kad pasiektų laikinąsias žemiškąsias gėrybes. Valstybė vertinama tik kaip laikina sąjunga, pereinamoji žemiškųjų santykių forma. Neigiamas valstybės valdžios universalumas ir visagalybė. Pagonišką monizmą pakeičia krikščioniškasis dualizmas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22,21). Bažnyčia vienija žmones bendro tikėjimo pagrindu. Joje visi solidarūs laukdami žmonių giminės išgelbėjimo.

  28. Pasaulietinės valstybės žlugimas „Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne. (...) Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui, nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai! Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę, kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu; jis atkeršijo už savo tarnų kraują, išlietą jos rankomis.“ (Apr 18,2; 19,2).

  29. Lygiateisiškumas „Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių, nes tėra vienas Dievas“ (Rom3,29). „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3,28). Bendras turtas, bendras maitinimasis.

  30. Klusnumas valdžiai (Rom 13, 1-7) „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą –muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą.“

  31. IV. Politinės ir teisinės teorijos senovės Romoje IV.6. Šv. Augustino politinė ir teisinė doktrina (354-430 m.). Teisingumo samprata. Žemiškoji valstybė ir Dievo valstybė. Teisės doktrina.

  32. Svarbiausieji darbai Apie Dievo valstybę (DecivitateDei). Dialogai. Apie laisvąjį sprendimą (liet. Aurelijus Augustinas. Dialogai. Apie laisvąjį sprendimą. Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001). ___________________________ Rekomenduotina!Brown, Peter. Augustinas iš Hipono. Vilnius: Taura, 1997.

  33. Žmogaus dvilypumas Siela v. kūnas. Priklausomybė dviem valstybėms – žemiškajai ir Dangiškajai. Pasaulietiniai interesai v. dvasiniai interesai.

  34. Žemiškoji valstybė v. Dievo valstybė (I) „Dvi meilės rūšys sukūrė dvi valstybes: žemiškąją – pagrįstą meile sau, sukeliančia neapykantą Dievui, dangiškąją - pagrįstą Dievo meile, sukeliančia neapykantą pačiam sau“. Tikroji valstybė – Dangiškoji, nes tik ji pagrįsta teise ir bendra nauda, teisingumu, taika ir ramybe.

  35. Žemiškoji valstybė v. Dievo valstybė (II)

  36. Teisingumas ir valstybė Teisingumas – tai nuolatinė ir tvirta nuostata kitam atiduoti tai, kas teisėtai jo (kiekvienam savo). Teisingumo esmė: Dievas valdo Jam paklūstantį žmogų, o siela – kūną. „Jei nėra teisingumo, tai kas tuomet yra valstybė, jei ne didelė plėšikų gauja, lygiai kaip ir pačios plėšikų gaujos yra ne kas kita, kaip miniatiūrinė valstybė.“

  37. Įstatymų rūšys Amžinasis įstatymas: pasaulį valdanti „dieviškosios Apvaizdos tvarka“; „ar įstatymas, vadinamas aukščiausiuoju sprendimu, kuriam visuomet reikia paklusti, (...) per kurį teisingai priimamas ir teisingai keičiamas įstatymas, mūsų pavadintas laikinuoju, - ar jis gali kiekvienam protingam žmogui neatrodyti nekintamas ir amžinas?“ Prigimtinis įstatymas: „kas kitas, jei ne Dievas, įrašė prigimtinį įstatymą žmonių širdyse?“ Laikinasis įstatymas: „jis saugo tai, ko nepatyrusiems žmonėms pakanka taikai pasiekti“; „jo paskirtis yra naudojimosi laikinosiomis gėrybėmis taisykles ir bausmes už jų pažeidimus“; „nors jis ir teisingas, tačiau laikui bėgant gali būti teisėtai pakeistas“. „Neteisingas įstatymas man – visai ne įstatymas.“

More Related