Download
1 / 25
360 likes | 1.16k Views
Voragyviai. Vorai nuo vabzdžių skiriasi keliais požymiais: Jie turi aštuonias kojas vietoj šešių. Jie turi du kūno segmentus vietoj trijų. Jie turi aštuonias paprastas akis vietoj dviejų sudėtinių. Jie neturi antenų. Jie niekada neturi sparnų. Jie niekada nėra žolėdžiai.
E N D
Vorai nuo vabzdžių skiriasi keliais požymiais: Jie turi aštuonias kojas vietoj šešių. Jie turi du kūno segmentus vietoj trijų. Jie turi aštuonias paprastas akis vietoj dviejų sudėtinių. Jie neturi antenų. Jie niekada neturi sparnų. Jie niekada nėra žolėdžiai.
Voragyvių kūnas sudarytas iš dviejų dalių (išskyrus erkes ir šienpjovius, kurių kūnas yra vientisas). Priekinė dalis vadinama galvakrūtinė (Cephalothorax, arba Prosoma ), kuri sudaryta iš susiliejusių galvos ir krūtinės segmentų. Prie galvakrūtinės prisitvirtinusios visos galūnės: 4 kojų poros, 1 pedipalpų pora, 1 chelicerų pora bei išsidėsčiusios akys. Akių skaičius nevienodas: nuo nulio (kai kurių erkių rūšių) iki 12 (kai kurių skorpionų rūšių. Tačiau vorų regėjimas nėra gerai išvystytas. Dauguma voragyvių ant galūnių turi specialius jutiminius plaukelius (setae), kuriais jaučia grobį. Pilvelis (Abdomen, arba Opisthosoma) skorpionų aiškiai nariuotas, šienpjovių – nežymiai nariuotas, o vorų ir erkių iš viso nenariuotas.
Galvakrūtinę sudaro suaugę galvos ir krūtinės segmentai. Iš viršaus ją dengia chitininis nugaros skydas, vad. karapaksu, kurio užpakaliniame krašte yra nedidelė medialinė duobutė (fovea media), nuo jos nusitęsia negilios vagutės. Pirma šių vagučių pora atskiria galvą nuo krūtinės. Galvos dalyje yra akys ir cheliceros. Priekinėje galvos dalyje tarp akių ir chelicerų yra skydelis (clypeus), kuris daugumos vorų vertikalus, kai kurių rūšių - horizantalus. Skydelis atskiria akis nuo chelicerų.
Voragyvių klasei priklauso 4 Europoje paplitusios šeimos: pseudoskorpionai (Pseudoscorpiones), erkės (Acari), šienpjoviai (Opiliones) ir vorai (Araneae).
Pseudoscorpionai: Dydis iki 5 mm, plokšti voragyviai, kurių galvakrūtinė nenariuota, o pilvelis nariuotas. Prie galvakrūtinės prisitvirtinusios 4 poros kojų, 1 pora ilgų pedipalpų su žnyplėmis ir 1 pora chelicerų, kuriose yra verpimo liaukos. Liaukų išskiriamas šilkas panaudojamas gyvenamųjų kamarų, žiemojimo vietų ir kiaušinėlių kokonams. Akių skaičius 0-4. Gyvena samanose ir pakratuose (pvz. Neobisium muscorum, Chthonius tenuis), po akmenimis, ant medžių ir krūmų, paukščių lizduose, galvijų tvartuose ir namuose (pvz. knyginis pseudoskorpionas-Chelifer cancroides, kuris minta dulkių ir knygų erkėmis) . Erkės: Gausiausia voragyvių grupė. Jų kūnas kiaušinio, maišo formos ar pailgas. Galvakrūtinė ir pilvelis suaugę, todėl atskyrimo negalima matyti. Pilvelis nenariuotas. Turi 4 poras kojų (lervinės stadijos tik su 3 poromis ), kurios baigiasi nagais. Galvakrūtinės burnos dalis yra arba graužiamojo, čiulpiamojo, duriamojo tipo. Akių skaičius 0-4. Kojos prisitaikiusios prie atliekamų funkcijų. Vandens erkės turi ilgus plaukimo šerius, parazitiškai gyvenančios erkės prisitvirtinimo darinius. Labai yra daug parazitinių erkių, gyvenančių ant augalų, parazituojančių žmones ir gyvūnus bei sukeliančios daugelį ligų. Pvz. niežinė erkė įsisiurbia į žmogaus odą, ten graužia takus ir padeda kiaušinius. Iksodinės erkės čiulpdamos kraują gali pernešti pavojingas ligas.
Šienpjoviai: Kūnas 1-20 mm ilgio, pilvelis nariuotas. Galvakrūtinėje ant kauburėlio išsidėsčiusios 1 pora akių, viena pora 5-6- narių pedipalpų, 1 pora 3-narių žirklių formos čiuopiklių ir 4 poros ilgų, plonų kojų. Ilgos kojos labai greitai nulūžta, iškilus pavojui gali paprasčiausiai vieną koją numesti, kuri ir toliau dar trūkčioja ir taip priešą atitraukia nuo tikrosios aukos. Skirtalyčiai. Patelė deda kiaušinėlius į gerai apsaugotas vietas. Gyvena sausumoje, dirvos paviršiuje. Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu. Vorai: Kūnas aiškiai iš dviejų dalių: galvakrūtinės (galvos ir krūtinės nareliai suslieję) ir nenariuoto pilvelio. Galvakrūtinė su pilveliu sujungti siauru stiebeliu (Petiolus). Galvakrūtinėje išsidėsčiusios 6 arba 8 akys, dvi poros burnos čiuopiklių ir 4 kojų poros. Pilvelyje yra lytiniai organai, skiltelių formos kvėpavimo angos (stigmos), per kurias oras patenka į plaučius ir 1-4 poros verpimo spenelių. Vorai minta vabzdžiais.
Siūlus išskiria voratinklinės liaukos, esančios pilvelio gale.
Apvaisinta patelė po kelių savaičių pina specialų kokoną į kurį padeda nuo kelių šimtų kiaušinėlių.
Voriukai pasilipę aukščiau pradeda leisti voratinklinį siūlą. Kurį pagauna vėjo srovė, trūkteli aukštyn ir kartu su voriuku nuneša tolyn.
Jaunikliai kurį laiką būna su motina, neriasi, auga kol pagaliau ryžtasi savarankiškam gyvenimui.
Atėjus “Bobų vasarai” iš kokonų pabyra jauni voriukai, ruošdamiesi savo pirmai ir vieninteliam skrydžiui.
Vorai labai ėdrūs ir plėšrūs, tačiau esant reikalui gali ilgokai badauti.
Įkliuvusiai aukai voras prakanda kūno dangą, suleisdamas tam tikrą kiekį nuodų ir virškinamųjų sulčių. Sugautą vabzdį apvyniojąs voratinklio gijomis plėšrūnas laukia, kol ištirps aukos vidaus audiniai.
Voras susiurbia apvirškintą vabzdžio kūną, palikdamas tuščią chitininę dangą.
Atėjus poravimosi metui patinai nebemezga gaudomojo voratinklio, o tik tikrina svetimus, ieškodami patelių.
Orams atšalus voras nusipina specialų maišelį, kuriama žiemoja.
