Nepriklausomyb ė s laikotarp į reprezentuojančios asmenyb ė s

1. Nepriklausomybės laikotarpį reprezentuojančios asmenybės

2. Darbo tikslai ir uždaviniai: • Susipažinti su nepriklausomybės laikotarpio rašytojais. • Aptarti jų kūrinių tematiką, problematiką, vertybes. • Aptarti pagrindinius rašytojų kūrinius.

3. R. Tamošaitis: ,, Jau minime Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, o atrodo, tarsi didžiausios permainos būtų įvykusios vakar. Net keista – juk per tą laiką užaugo nauji žmonės, kai kurie net ir kūrėjais spėjo patapti. Sparčiai daugėja autorių ir knygų.”

4. Jurgis Kunčinas Pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje lietuvių prozoje įsitvirtino Jurgis Kunčinas (1947 m. sausio 13 d. Alytuje – 2002 m. gruodžio 13 d. Vilniuje) – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. J. Kunčinas tapo pirmuoju vakarietiško tipo rašytoju profesionalu.Jis – sovietmečio bohemos metraštininkas, poetizavęs vidinę individo autonomiją kaip alternatyvą visuomeninio gyvenimo absurdui. Rašė ironiškai, kartais ciniškai, bet drauge jautriai ir įtikinančiai. Pasakojo apie „nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie gyvenamojo laiko. Grožinėje kūryboje užfiksavo daugybę konkrečių gyvenamojo laiko detalių, vietų, papročių. Savo knygose J. Kunčinas grįžta į sovietmetį, į jaunystės laikus.

5. Žymiausias Kunčino romanas ,,Tūla”, išleistas 1993 m., ligi šiol laikomas lietuvių prozos viršūne. Romanas autobiografiškas. Rašytojo žodžiais, ,,Tūla” – tai romanas apie jausmus, bet pirmučiausia apie laiką, būtent apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje. Kūrinyje meilė interpretuojama kaip jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi akimirką. Nors ir kelia skausmą, meilė laikoma didžiausia gyvenimo dovana – ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmogaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą.

6. Eilėraštis iš rinkinio „ATIDĖTAS RUGSĖJIS“ (1984) Poetas stebi gatvę Jau varnos planiruoja virš namų.Poetas laužia duoną, geria vyną.Ir visa, kas paguodžia ar kankina,Nebegali vadinti laukimu. Taip paprastai berniukai virsta vyrais.Šaipysis patys iš jaunų eilių.Ir šaudys, šaudys, kol sušaudys tirąIr lyrą brezente išrėš peiliu. Prožektoriaus stulpai apakina mergaitę.Palaiminta ji grįžta per balasIr nešasi sterblėj neramų kraitį –Savo valias ir savo nevalias. O varnos planiruoja virš namų,Ties pilku langu stabteli, pažiūriĮ džiūstantį jau daugel metų sūrįIr krankia krankia gomuriu kimiu.

7. Vanda Juknaitė Vanda Juknaitė (g. 1949 m. lapkričio 28 d. Papiliuose, Rokiškio raj.) – Lietuvos prozininkė, dramaturgė, eseistė. V. Juknaitei būdinga moteriška refleksijos jėga atverti pačias esmines egzistencines žmogaus ir jo laiko sankirtas, naikinančias, žlugdančias, o kartu ir formuojančias žmogų. Visi V. Juknaitės rašiniai yra pažymėti ypatingu jos įsižiūrėjimu į galimą, jau įvykusį ar civilizacijos atmestą tapsmą žmogumi. Vandos Juknaitės knyga „Išsiduosi. Balsu“ savo sandara yra daugialypė. Į ją sudėti per nepriklausomybės dešimtmetį rašyti straipsniai, esė, interviu, jie sudaro didžiąją knygos dalį ir atskleidžia V. Juknaitės santykį su žmogumi negailestingame permainų pasaulyje. „Išsiduosi. Balsu“ – tai pačios V. Juknaitės patirtis dirbant su gatvės vaikais ir nepalankus visuomenės bei valstybės struktūrų požiūris į savanoriškai prisiimtą žmogaus įsipareigojimą pamatyti ir padėti labiausiai gyvenimo nuskriaustam. Tai iš netikėtai paties silpniausio pozicijų paliudytas mūsų nepriklausomybės dešimtmetis, jame skaudžiai atsiverianti skirtingai, dažniau skeptiškai, žmogaus įsipareigojimą sau ir kitam suvokianti mūsų visuomenė.

8. Sunkiausia kalbant apie „Išsiduosi. Balsu“ yra suformuluoti jo problematiką, sujungti visus jame besiveriančius klodus į visumą. Bendriausia prasme – tai žmogaus stovėjimas šalia kito žmogaus, savo pasirinkimais, įsipareigojimais teigiantis, kad nėra nieko vertingesnio už žmogaus gyvenimą ir kad net labiausiai gyvenimo nuskriaustas ir paniekintas turi teisę į orią būtį. Tai, beje, pagrindinė visos V. Juknaitės kūrybos tema. Juknaitės kūryba - tai moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos, šeimos santykius. Rašytoją jaudina vaiko likimas permainų visuomenėje, ji vaizduoja trapią gyvybę šaltame ir nejautriame suagusiųjų pasaulyje, kuriame dėmesį mažam žmogui užgožia politika, praktiniai gyvenimo rūpesčiai, žmonių susvetimėjimas.

9. Ričardas Gavelis Ričardas Gavelis (1950 m. lapkričio 8 d. Vilniuje – 2002 m. rugpjūčio 18 d.) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. „Vilniaus džiazas“, „Vilniaus pokeris“ ir kitų žymių romanų autorius. Jis savo kūryboje analizavo žmogaus elgesį kraštutinėmis (tremties, mirtinos ligos, aukos-budelio) aplinkybėmis. Kūryba pasižymi analitiniu mąstymu, pasitaiko ir atvirų erotinių, rečiau ypač žiaurių scenų. Tyrinėjo lietuviško mentaliteto deformacijas, demaskavo ideologijų poveikį asmenybei. Abu jo romanai vaizduoja sovietmetį. Tačiau šį laikotarpį jis vaizdavo ne realistiškai, o sukūrė su daugybe fantazijos elementų. R. Gavelio proza – viena įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Naujus kelius tokiai kritikaiatvėrė analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius. Autorius demitologizavo daugelį tautinių šventenybių, išaukštino protą ir dvasios laisvę, naudojo žaidybinį masinės kultūros elementų montažą. Laikomos abejotinomis tautinės, istorinės, politinės, religinės vertybės literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas.

10. Ričardas Gavelis

11. Juozas Erlickas Juozas Erlickas (1953 m. kovo 3 d. Svirkančiuose, Akmenės raj.) – lietuvių rašytojas, poetas, publicistas. Rašo eilėraščius, humoreskas, pjeses. Jo kūrybos stiliaus savybė – apvertimas ir kontaminacija (skirtingų dalykų, veiksnių sumaišymas, sujungimas į naują visumą). Tragikomiška nuotaika kuriama klasikinės lietuvių literatūros metaforas vartojant tiesiogine prasme, o buities vaizdus simboliškai. Gyvenimas pokomunistinėje Lietuvoje apibūdinamas antiironiškai. Gausu dialogų, istorinių, kultūrinių asociacijų, lietuvių rašytojus stilizuojančių ir parodijuojančių citatų. Ryški absurdo poetika. Erlicko tekstų tematika – lūžio epocha, sovietinės imperijos griūtis ir Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrimasis, žmonių pastangos prisitaikyti prie naujos tikrovės, atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės gyvenimo. Jo kūryba – negailestingai ironiškas ir todėl ryškiausias šio pereinamojo etapo metraštis. Erlicko knygose įvairiausių žanrų tekstai laisvai jungiami į kompozicinę visumą, kurioje veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos.

12. Erlicko stiliaus originalumas – juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Iki absurdo privedamos kalbos ir literatūros klišės, laikraštiniai štampai, kanceliarizmai. Rašytojas dekonstruoja istorijos mitus, perkuria žinomus romantinės istorijos siužetus, suplakdamas pramanytus personažus su realiomis Lietuvos istorijos ir dabarties asmenybėmis.

13. Užkimęs vakaras Užkimęs šito keisto vakaro balselis.Į upę lieptas brido ir atgal negrįžo.Ieškočiau jo, bet laumių pirštai žvilgsnį velia,paguldo, užkutena, krapina anyžiais,Po klevo nukirsto šešėliu išsimaudau.Ir laumių ašarom akis svaigias skalauju.Atleiskite, kad aplenkiau aš jus, už skriaudąprimelšiu vakarinio vyno vietoj kraujo. Svaigsti? Išminčiai išmintį dugne sumynė?Aš – ne paveikslas, net galiu išlipt iš rėmų.Prisėskime, kur tupi vakaras kaimynas.Pritūpkim – etiketas tokį draugą lėmė! Aš baltas, iščiulptas armonikos klavišas.Kokį man vaidmenį šįvakar tylos skyrė?Nebūsiu siena aš penkta, tegul pamišęnegirdi, kaip svirplys pravirks, ar supsis vyriai, Kur taip šviesu, net mirusieji keltis žada,Užšaldo net karščiausią horizonto tašką.Be maršo slenka pilkas antkapių paradas,užkimęs vakaras po pieno jūrą taškos.

14. Antanas A. Jonynas Antanas A. Jonynas (g. 1953 m. lapkričio 26 d. Vilniuje) – poetas, vertėjas. A.A. Jonyno poezija psichologiškai tiksliai atspindi 7–8 dešimtmečių jaunuolio autsaiderišką savijautą socialistinėje Lietuvoje. Kūryboje ypač vertinamas asmens privatumas, vidinė laisvė. Kūriniuose pažeidžiamas ritmas, bandoma improvizuoti. Visų pirma tai pasakytina apie poemą „Larisa“ – savotišką generacijos emocinę biografiją ir enciklopediją. Ankstyvieji kūriniai patraukė nervinga nerimo intonacija ir skaidriu vaizdiniu regėjimu. Vėlesnėje kūryboje sustiprėja ironija, atsiranda parodijos elementų, tačiau ironiška kaukė slepia harmoningo pasaulio ilgesį. Naujausioje lyrikoje kalbama apie kūrybos paskirtį ir prasmę, itin svarbios tampa žmonių ryšių trapumo, vienatvės, akimirkos grožio, būties laikinumo temos. Lyrizmas ir melodingumas – išskirtiniai poeto kūrybos bruožai. Jis plėtoja eilėraštį kaip muzikinę improvizaciją, grodamas garsų sąskambiais ir melodingais pakartojimais, lengvai pereidamas į kintančią džiazo ir bliuzo ritmiką, sukurdamas nepertraukiamo giluminio bangavimo magiją.

15. Antanas A. Jonynas

16. Eilėraštis iš knygos „LAIKO INKLIUZAI“ (2002) Laivas Baltas laivas perkrautas svetimais gyvenimaispamažu tolsta nuo krantoniekas jiems atsisveikindamas nepamojanet sustingę vėjo malūnų sparnainiekas jiems nepasako sudieabejingai tyli bažnyčių varpaineužfiksuoti atsiminimai susilieja tarpusavynežinia kieno jie iš kurio gyvenimo vėl atsišaukękarštas vėjas nuo smilkinių laižo ilgesio druskąmano meile žinau kad ir tu čia esijaučiu tavo gyvenimo dvelksmąsilpną tylų labaines ir jį nualsuojasvetimų gyvenimų plaučiai

17. Aidas Marčėnas Aidas Marčėnas (g. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – lietuvių poetas, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Nacionalinės premijos laureatas. Lietuvių poezijoje atgaivino soneto žanrą. Poetas labai daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui, ritmui. Ir turinys dėl to nė kiek nenukenčia. Pirmųjų eilėraščių rinkinių lyrika skaidri ir muzikali, vėlesniuose rinkiniuose greta silabotonikos atsiranda verlibrai. Kūryboje matyti ryški ir subtili stilizacija. • Marčėno lyrika meditacinė. Gyvenimo prasmė – pats buvimas, gebėjimas išgyventi momentą. Klausimas apie prasmę eilėraščiuose dažnai yra beprasmis. Ypatinga paskutinė A. Marčėno knyga „Ištrupėjusios erdvės“, pasižyminti itin plačiu lietuvių literatūros kontekstų sluoksniu. Tai vien iš naujai atrastų rytietiškų eilėraščių – tankų – sudarytas rinkinys. Beveik dviejuose šimtuose griežtos struktūros lakoniškų eilėraščių skleidžiasi kasdien patiriami išgyvenimai, dabartinio pasaulio ir žmogaus būsenos, aktualūs apmąstymai.

18. A. Marčėnas – vienas iš nedaugelio lietuvių poetų, šiuolaikiškai rašydamas apie dabartį, laikosi formos reikalavimų. A. Marčėnas yra jungiantis poetas. Jungiantis laisvę ir atsakomybę, tradicijos laisvę ir naujumo būtinumą.

19. Ekspromtas į Vilnių mažiau buvo leista nei liesta, daugiau tarta taip negu ne – ir aš vis dar myliu šį miestą, ir jis dar vis kenčia mane jaučiuos, tarsi būčiau sugrįžęs namo, užklijuotas voke su tais kliedesiais, su paryžiais, su charkovais, rymais, rūke daugiau nepaklysiu, čebatų nereikia, tą pragaro ratą pasiekčiau ir basas, eime kur buvo gražiai negyventa, kai laižėme „gintaro krantą“ po arkomis Skargos kieme

20. Jurga Ivanauskaitė Jurga Ivanauskaitė (1961 m. lapkričio 14 d. Vilniuje – 2007 m. vasario 17 d. Vilniuje) – Lietuvos prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė. Tai rašytoja, atspindinti „aukštosios“ ir populiariosios kultūrų suartėjimą. Ji miesto ir pasaulio žmogus, išgyvenusi jos kartai būdingus hipių ieškojimus, Vakarų kultūros įtaką sovietmečiu. Autorė įtvirtino lietuvių literatūroje naują emancipuotos, nepriklausomos moters įvaizdį, artimą feministinei pasaulėžiūrai. Kūrybai būdingas dramatiškų būties situacijų pastovumas ir amžinumas, metafizinis ilgesys ir aistringa dievoieška, kuri neatsiejama nuo meilės siekimo ir sudėtingų vyro – moters santykių įtampos. Pagrindiniai kūrėjos siužetai: tai tikėjimas, meilė ir kūryba. Garsiausiame romane „Ragana ir lietus“ (1993) mitologinės, istorinės ir dabarties laiko paralelės išryškina svarbiausias egzistencines situacijas –  moteris per meilę ieško savo vietos pasaulyje.

21. Jurga Ivanauskaitė

22. Iš "Geteborgo knygų mugės dienoraščio" Užburtas ratas Margu šarkos sparno mostelėjimu pelės šmurkštelėjimu gervės stypčiojimu žuvies žvyno žybtelėjimu lūšies liuoktelėjimu kobros šokiu pintinėje grojant bambukinei fleitai drugelio plastelėjimu driežo šastelėjimu šimtakojo ropojančio rugio stiebu pastangomis ištrūkstu iš savęs apsuku ratą ir vėl atgal sugrįžtu margu šarkos sparno mostelėjimu pelės šmurkštelėjimu gervės stypčiojimu žuvies žvyno žybtelėjimu lūšies liuoktelėjimu

23. Marius Ivaškevičius Marius Ivaškevičius (g. 1973 m. kovo 26 d. Molėtai) – lietuvių prozininkas, dramaturgas. Autorius visada itin originaliai interpretuoja opius lietuvių istorijos ir kultūros siužetus, nevengia autoironijos ir absurdo. Tai dažnai žeidžia niūroką statistinį lietuvį ir daro kūrinius skandalingus. "Madagaskaras" - originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną, mūsų pačių požiūrį į save ir pasaulį. Būdingas intriguojantis siužetas, neįtikėtinos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkus autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius "atrado" unikalią ir kažkodėl nelegendinę asmenybę - Kazį Pakštą (1893-1960) .

24. R. Tamošaitis: ,, Taigi mums, mūsų literatūrai reikia asmenybių, intelekto ir platesnių kontekstų. O stiprias asmenybes formuoja gera literatūra. Gyvenimas ir kūryba sukasi ratu.“

25. Ačiū už dėmesį. Darbą atliko: Gabrielė Palubeckaitė 12c klasė