ŠRIFTAS

1. ŠRIFTAS

2. Šriftas (iš vok. schrift) – įvairių simbolių piešinių, turinčių bendrų stiliaus ir didumo bruožų, rinkinys. Ne tik informacijos perteikimo priemonė,bet ir grafinio meno objektas.

3. Šriftą dažniausiai sudaro įvairių alfabetų raidės, skaičiai ir skyrybos ženklai, bet kai kuriuose šriftuose randami ir kitokie simboliai: ideogramos, matematikos ar kartografijos simboliai, dizaino elementai ir pan.

4. Šriftai skirstomi: • Pagal atsiradimo pagrindus( lotyniškasis, hieroglifai ir kt.); • Tautiniu pagrindu(lietuviškas, suomiškas ir kt.); • Pagal rašymo priemonės paskirtį( meninis, kompiuterinis ir kt.) • Pagal pasvirimą, aukščio ir pločio santykį( statusis, pasvirasis, platus, vidutinis).

5. Svarbiausia, kad šrifto raidžių kompozicija būtų paprasta, kad jis būtų įskaitomas, lengvai ir greit užrašomas ranka, kad brėžinius dauginant būtų aiškūs antspaudai.Šiuos reikalavimus atitinka standartinis šriftas, kurio raidžių linijos yra vienodo storio.

6. Standartiniu šriftu dažniausiai spausdinami skelbimai, afišos, knygų skyriaus antraštės.

7. STANDARTINIO ŠRIFTO PARAMETRAI, TIPAI IR YPATUMAI

8. Šriftų dydis • Šrifto dydis h yra didžiųjų raidžių aukštis, matuojamas milimetrais statmenai eilutės pagrindui. • Standartiniai šrifto dydžiai: 1,8; 2,5; 3,5; 5; 7; 10; 14; 20mm.

9. Šriftų tipai • Standartas numato A ir B tipų šriftus. • A tipo šriftą patartina rašyti pieštuku,o B tipo – tušu. • A ir B tipų šriftai gali būti statūs ir 75° kampu pasvirę į eilutės liniją.

10. A tipo pasviręs šriftas

11. A tipo statusis šriftas

12. Raidžių plotis • Tiek A, tiek B tipų šriftų įvairių raidžių pločiai g skiriasi. Pavyzdžiui A, J ir M. Pasvirusio šrifto raidės plotis matuojamas statmenai pasvirimo linijoms.

13. Atstumas tarp raidžių žodyje • Atstumas a tarp greta esančių raidžių žodyje lygus dvigubam šrifto linijos storiui. Ši taisyklė tinka raidėms, kurių abu kraštai uždari( H, I, M, N, U). Tačiau yra raidžių, kurių vienas kraštas uždaras( B, E, F, K, L) ir raidžių kurių abu kraštai atviri(A, T, V).

14. Deriniuose TA, LA, AN ir kt. Atstumai tarp raidžių mažinami, o atstumas tarp L ir T gali būti lygus nuliui.

15. Atstumas tarp žodžių sakinyje Atstumas e tarp žodžių lygus 6d. Jeigu tarpžodžių yra skyrybos ženklų, tai matmuo e bus matuojamas nuo skyrybos ženklo iki žodžio pirmosios raidės.

16. Atstumas tarp eilučių pagrindų • A tipo šriftui atstumas b tarp eilučių pagrindų sudaro 22d.

18. A tipo šriftas (d = h/14)

19. Diakritinių ženklų dydis ir vieta • Ženklai prie raidės, žymintys skirtingą garso tartį, vadinami diakritiniais( gr.k. diakritikos – skiriamasis)ženklais. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje E ir Ė, U ir Ū, S ir Š, Z ir Ž skiriasi tarimu.

20. Visų diakritinių ženklų viršutinė dalis turi būti viename lygyje.

21. Standartinio šrifto raidžių grupės ir jų rašymo metodika Raidės pagal jų elementų pobūdį skirstomos į 3 grupes: • 1) vertikalių ir horizontalių elementų raides ( E, F, H, L, I, T). Jos rašomos lengviausiai. • 2) vertikalių, horizontalių ir pasvirusių elementų( A, K, M, N, V, Y, Z). Brėžimo pirmumas teikiamas pirmosios grupės elementams, o po to įstrižiems. Išimtis A ir Y.

22. 3) raidės su ovaliniais elementais( B, C, D, G, J, O, P, R, S, U). Sudėtingiausios. Apvalusis elementas derinamas su pirmosios grupės elementais(B, P), su pirmosios ir antrosios(R) ir su antrosios(S). • Tokiu principu skirstomi ir skaitmenys. • Mažosios raidės, išskyrus i, k, t, v, z, x priklauso trečiajai grupei.

23. Priemonės standartiniam šriftui rašyti • Rašant mažą standartinį šriftą pieštuku, naudojamas vidutinio kietumo pieštukas HB, didesnį – B arba 2B pieštukai. Kad nenusitrintu viena pieštuko pusė, jį reikia nuolat sukti tarp pirštų.