LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS

1. LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS

2. INTEGRACIJOS ETAPAI (1) • Laisvosios prekybos zona – muitų ir kiekybinių apribojimų panaikinimas prekybai produkcija, pagaminta valstybėse, kurios yra laisvosios prekybos zonos narės; valstybės narės išlaiko savo individualų muitų suverenumą trečiųjų valstybių atžvilgiu; laisvosios prekybos zona apima pramoninę, o ne žemės ūkio produkciją; • Muitų sąjunga – tai laisvosios prekybos zona, kurioje atsisakoma suverenumo trečiųjų valstybių atžvilgiu prekybos politikoje – vykdoma bendra prekybos politika su trečiosiomis valstybėmis.

3. INTEGRACIJOS ETAPAI (2) • Bendroji (vidaus) rinka – tai muitų sąjunga, kurioje atsiranda visos keturios pagrindinės laisvės: laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas; bendrosios rinkos sukūrimas yra Europos Sąjungos (toliau – ES) esmė; • Ekonominė ir pinigų sąjunga – tai bendroji rinka, kuri yra papildyta (išplečiama) naujomis sritimis: konkurencijos, regionine, socialine, fiskaline politika ir pan.; atsiranda siekis valstybių narių tarpusavio prekyboje naudoti bendrą valiutą.

4. VIDAUS RINKA IR MUITŲ SĄJUNGA • Vidaus rinką apibrėžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 26 str. 2 d.: vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas; • Europos Sąjungos pagrindas – muitų sąjunga, kurią apibrėžia Sutarties 28 str.: muitų sąjungos esmė – importo ir eksporto muitų bei visų lygiaverčio poveikio mokėjimų uždraudimas ir bendrojo muitų tarifo nustatymas prekyboje su trečiosiomis valstybėmis.

5. MUITŲ SĄJUNGA Muitų sąjunga turi vidinį ir išorinį aspektus: • Vidinis aspektas – tarp ES valstybių narių uždraudžiami muitų mokesčiai (importo ir eksporto muitai) ir jiems lygiaverčio poveikio mokėjimai; • Išorinis aspektas – santykiuose su trečiosiomis valstybėmis nustatomi bendri muitų tarifai; pagal bendrąjį muitų tarifą mokėtinus muitus nustato Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu.

6. LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO RIBOJIMAI Laisvo prekių judėjimo ribojimai skirstomi į fiskalinius (tarifinius) ir nefiskalinius (netarifinius): • Fiskaliniai ribojimai: tai tokie apribojimai, kurie išreiškiami tam tikra fiksuota pinigų suma: muitų mokesčiai, lygiaverčio poveikio mokėjimai ir vidaus mokesčiai; • Nefiskaliniai ribojimai: tai tokie apribojimai, kurie nėra išreiškiami konkrečia pinigų suma: kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės.

7. LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO OBJEKTAS • Laisvo prekių judėjimo objektas – prekės; • Prekės samprata – Sutartyje ji nėra pateikta; ES Teisingumo Teismas (toliau – Teismas) prekę apibrėžia kaip produktą, kuris gali būti įvertintas pinigais ir, kuris gali būti prekybinių sandorių objektu; paprastai prekės yra materialūs objektai, nors prekėmis Teismas pripažįsta ir tokius objektus, kurie gali materializuotis (pvz., elektra), taip pat nafta, dujos, netgi atliekos; • Prekių skirtumas nuo paslaugų: tiek prekės, tiek paslaugos gali būti sandorių objektu; prekės yra materialūs objektai, o paslaugos – ne; paslauga tuo pačiu metu yra teikiama ir vartojama; jei prekės narė pagrindiniu sandorio objektu, taikomos kitos Sutarties nuostatos.

8. MUITAI (1) • Muitas – pats seniausias mokestis, kuriuo buvo siekiama apsaugoti nacionalinę rinką; tai yra mokestis, kurio dydis nustatomas konkrečiu tarifu ir, kurį prekybininkas turi sumokėti valstybei, į kurią importuojamos (iš kurios eksportuojamos) prekės; • Muitus tarp valstybių narių draudžia Sutarties 30 str.; • Byloje 7/68, Komisija prieš Italiją Italija nustatė eksporto muitus istorinėms, archeologinėms vertybėms; Teismas pripažino, jog svarbu yra ne tikslas, kurio siekiama nustatant muitus, bet poveikis – nustačius muitus, apribojamas laisvas prekių judėjimas taro valstybių narių; • Muitų mokesčiai visada pažeidžia Sutarties 30 str. ir negali būti pateisinti jokiomis išimtimis.

9. MUITAI (2) • Bendro išorinio muitų tarifo paskirtis – užtikrinti vienodą (bendrą) išorinį muito mokestį importuojamoms (eksportuojamoms) prekėms: prekės, kurios yra pagamintos trečiosiose valstybėse, ir už kurias yra sumokėti importo muitai bei atlikti muitinės formalumai, patenka į laisvą apyvartą taip pat kaip ir visos kitos ES pagamintos prekės, ir gali laisvai judėti visoje ES teritorijoje; taip pat yra nustatomi vienodi eksporto muitai, išvežant prekes iš ES; • Skirtumas tarp muitų sąjungos vidinio ir išorinio aspekto buvo pabrėžtas byloje 225/78, Bouhelier: prekybai tarp valstybių narių yra būdingas visiškas liberalizavimas, tuo tarpu, prekiaujant su trečiosiomis valstybėmis, turi būti taikomos vienodos taisyklės.

10. LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (1) • Lygiaverčio poveikio mokėjimus draudžia Sutarties 30 str.; • Byloje 24/68, Komisija prieš Italiją Italija eksportuojamoms prekėms nustatė rinkliavą, renkamą statistiniais tikslais; Teismas pripažino, kad bet kokia piniginė rinkliava, kad ir kokia maža ji bebūtų, nepaisant jos taikymo paskirties ir būdo, jei ji yra nustatyta vienašališkai remiantis tuo, jog prekės buvo pergabentos per valstybės narės sieną, net, jei tokios rinkliavos tikslas nėra diskriminuoti, pasipelnyti arba apsaugoti vietinę prekę, yra laikoma lygiaverčio poveikio mokėjimu; • Rinkliava bus lygiaverčio poveikio mokėjimu nepriklausomai nuo jos dydžio – de minimis taisyklė nėra taikoma.

11. LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (2) • Nėra atsižvelgiama į tokios rinkliavos taikymo būdą, paskirtį, jos pavadinimą – svarbu yra tai, kad tokia rinkliava sukelia laisvo prekių judėjimo ribojimą: tai gali būti statistinės rinkliavos, mokėjimas už sanitarinius patikrinimus ir pan.: byla 314/82, Komisija prieš Belgiją, byla 39/82, Donner; • Tokia rinkliava yra nustatyta vienašališkai dėl to, kad prekė kirto valstybės sieną: byla C-441-442/98, Kapniki Michailidis; tam tikrais atvejais rinkliava bus lygiaverčio poveikio mokėjimu, jei ji kirto tos pačios valstybės regioninę sieną, kuri skiria kelias tos valstybės žemes, regionus, kantonus ir pan.: byla C-163/90, Legros (uosto mokestis buvo renkamas už prekes, iš Prancūzijos importuojamas į Prancūzijos užjūrio departamentą (Reunioną).

12. LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (3) • Nėra atsižvelgiama į tai, kad tokios rinkliavos tikslas nėra diskriminuoti, pasipelnyti arba apsaugoti vietinę prekę; rinkliava bus lygiaverčio poveikio mokėjimu net ir tuo atveju, jei pinigai nėra naudojami protekcionistiniais tikslais: byla 2-3/69, Diamantarbeiders (0,33 proc. importuotų deimantų vertės mokestis buvo naudojamas papildomai socialinei deimantų pramonės darbuotojų paramai; Teismas pripažino, kad tai buvo lygiaverčio poveikio mokėjimas); • Jeigu rinkliava pripažįstama lygiaverčio poveikio mokėjimu, ji yra neteisėta pati savaime, jos negalima pateisinti jokiomis išimtimis – tikslais, taikymo būdais, pasekmėmis, kurias ji sukelia.

13. LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (4) Tam tikrais atvejais lygiaverčio poveikio mokėjimai yra leidžiami (byla 18/87, Komisija prieš Vokietiją): • Jei rinkliava yra susijusi su valstybės narės vidaus mokesčių sistema; • Jei rinkliava yra apmokėjimas už paslaugą (komercinį sandorį), kuri buvo suteikta prekybininkui (būtina konkreti nauda jam), bet ne dėl to, kad prekė kirto valstybės sieną; • Jei rinkliavos sumokėjimas yra susijęs su patikrinimais, kurie yra vykdomi pagal ES teisėje nustatytus reikalavimus – kaip privalomųjų ES teisės reikalavimų vykdymo sąnaudos: tokia rinkliava turi būti nustatyta valstybės interesais (sanitariniais, sveikatos apsaugos tikslais ir pan.).

14. LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (5) Jei rinkliava yra susijusi su valstybės narės vidaus mokesčių sistema: jeigu rinkliava yra susijusi su valstybės narės vidaus mokesčių sistema, taikoma sistemiškai ir remiantis tais pačiais kriterijais, panašiems tiek vietos, tiek importuojamiems produktams, tokios rinkliavos teisėtumas vertinamas pagal Sutarties 110, o ne 30 straipsnį, nes 30 ir 110 straipsniai yra išimtiniai vienas kito atžvilgiu (negali būti taikomi kartu vienu metu): byla C-34/01 ir C-38/01, Enirisorse.

15. LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (6) • Jei rinkliava yra apmokėjimas už paslaugą, kuri buvo suteikta prekybininkui, bet ne dėl to, kad prekė kirto valstybės sieną: rinkliava turi būti proporcinga suteiktai paslaugai, paslauga turi būti iš tikrųjų suteikta prekybininkui (ji negali būti formali), paslauga turi teikti tikrą naudą: byla 132/82, Komisija prieš Belgiją; • Tačiau importuotojai negali būti apmokestinami už muitinės postų darbą pasibaigus darbo valandoms (byla 340/87, Komisija prieš Italiją), rinkliavos negali būti nustatomos vien statistiniais tikslais (byla 24/68, Komisija prieš Italiją), arba renkamos atliekant veterinarinius gyvūnų sveikatos (importuojamos karvių odos) patikrinimus (byla 87/75, Bresciani) – už tokių paslaugų atlikimą turi mokėti visuomenė, o ne importuotojas.

16. LYGIAVERČIO POVEIKIO MOKĖJIMAI (7) • Jei rinkliavos sumokėjimas yra susijęs su patikrinimais, kurie yra vykdomi pagal ES teisėje nustatytus reikalavimus – kaip privalomųjų ES teisės reikalavimų vykdymo sąnaudos (byla 18/87, Komisija prieš Vokietiją, byla 314/82, Komisija prieš Belgiją, byla 89/76, Komisija prieš Olandiją, byla 46/76, Bauhuis): tai įvairios rinkliavos, kurių rinkimą numato ES teisės aktai – direktyvos, reglamentai; • Tokie mokėjimai turi tenkinti šias sąlygas: pirma, jie neviršija faktinių patikrinimo, už kurį yra mokami, išlaidų; antra, tokie patikrinimai yra privalomi ir vienodi visoms konkrečioms prekėms ES; trečia, juos nustato ES dėl bendrų ESinteresų; ketvirta, jie skatina laisvą prekių judėjimą pašalindami kliūtis, kurios galėtų kilti, jei valstybės narės pačios nustatytų įvairius patikrinimus, atliekamus ant valstybės sienos.

17. TEISINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS • Jei prekybininkas yra sumokėjęs muito mokestį arba lygiaverčio poveikio mokėjimą, jis turi teisę jį susigrąžinti iš valstybės; • Prekybininkas, reikšdamas ieškinį, negali nepagrįstai praturtėti, todėl turi būti nustatyta, ar tokio mokesčio sumokėjimo naštą jis perkėlė kitiems, ir, jei taip, ar kompensacija prekybininkui reikštų neteisėtą praturtėjimą (byla 199/82, San Giorgio); • Jeigu mokestis jau yra perkeltas trečiajam asmeniui (galutiniam vartotojui), trečiasis asmuo turi teisę reikalauti kompensacijos iš prekybininko arba iš valstybės (byla C-192/95, Comateb).

18. VIDAUS MOKESČIAI (1) • Sutarties 110 str. 1 d. numato, kad valstybės narės tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių jokiais savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais jos tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietos gaminius; • Sutarties 110 str. 2 d. nustato, jog valstybės narės neapmokestina kitų valstybių narių gaminių tokio pobūdžio vidaus mokesčiais, kurie suteiktų netiesioginę apsaugą kitiems gaminiams; • Šio Sutarties straipsnio tikslas – panaikinti vidaus apmokestinimą, diskriminuojantį iš kitų valstybių narių įvežamas prekes.

19. VIDAUS MOKESČIAI (2) • Sutarties 110 str. nepateikia vidaus mokesčio sąvokos; • Šis straipsnis taikomas tik netiesioginiams mokesčiams; • Pagal Sutarties 110 str. draudžiama tiek tiesioginė, tiek netiesioginė diskriminacija; • Norint įrodyti diskriminaciją pagal šį straipsnį, žiūrima nebūtinai į mokesčio dydį, bet dėmesys kreipiamas į bendrą mokesčių naštą, kaip konkretus mokestis yra renkamas (pvz., galimybė atidėti mokesčio mokėjimą ir pan.); • Tam tikrais atvejais skirtingas mokestis prekėms gali būti pateisinamas dėl objektyvių priežasčių (pvz., sintetinis etilo alkoholis ir etilo alkoholis).

20. VIDAUS MOKESČIAI (3) • Skirtumas tarp Sutarties 110 str. 1 ir 2 dalių: • 1 d. kalba apie panašias prekes (vietinius gaminius); • 2 d. kalba apie konkuruojančias prekes – prekes, kurios yra nepanašios, bet konkuruoja tarpusavyje (bent iš dalies, potencialiai, netiesiogiai); • Minėtų 110 str. dalių atribojimas praktikoje yra sudėtingas: būtina lyginti mokesčių naštą; • 110 str. 1 d. siekiama suvienodinti mokesčių naštą vietinėms ir importuotoms prekėms; • 110 str. 2 d. nėra siekiama mokesčių suvienodinimo – tokie mokesčiai neturi suteikti netiesioginės apsaugos vietinėms prekėms (konkuruojančios prekės gali būti apmokestintos skirtingai).

21. VIDAUS MOKESČIAI (4) • Panašios prekės – ilgą laiką Teismas prekių panašumui nustatyti vadovavosi muitinės klasifikatoriumi (formalus kriterijus), tačiau vėliau pasirinko platesnį kriterijų, kadangi prekės gali būti panašios ir kitais subjektyviais kriterijais; • Teismas nurodė, kad norint nustatyti prekių panašumą, reikia išnagrinėti tokių prekių objektyvias savybes (iš ko jos pagamintos, koks jų gamybos metodas, sudėtis, skonis, tūris) bei išsiaiškinti, ar tokios prekės gali patenkinti tuos pačius vartotojų poreikius – taigi prekės yra lyginamos pagal jų vartojimą; • Teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad panašiomis prekėmis yra įvairių vaisių ir vynuogių vynai, tamsiojo ir šviesiojo tabako cigaretės, įvairios spiritų rūšys: byla 168/78, Komisija prieš Prancūziją, byla 106/84, Komisija prieš Daniją, byla C-302/00, Komisija prieš Prancūziją.

22. VIDAUS MOKESČIAI (5) • Sutarties 110 str. 1 d. draudžia tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją – jeigu prekės yra panašios, joms taikomi mokesčiai turi būti suvienodinti (tokie patys); • Tiesioginė diskriminacija – kuomet importuotoms prekėms yra nustatomi didesni mokesčiai vien dėl jų kilmės, tik importuotos prekės yra apmokestinamos, taikomi skirtingi mokesčio apskaičiavimo metodai, vietinės prekės yra atleidžiamos nuo mokesčio sumokėjimo, o importuotos prekės apmokestinamos.

23. VIDAUS MOKESČIAI (6) • Tiesioginės diskriminacijos pavyzdžiai: į Vokietiją iš Liuksemburgo importuotiems pieno milteliams buvo nustatytas mokestis, kurio nereikėjo mokėti už vokiškus produktus (byla 57/65, Lütticke), laipsniškai didėjančio tarifo nustatymas importuotiems produktams, kai, tuo tarpu, vietinėms prekėms buvo nustatytas vienodas tarifas (byla 127/75, Bobie); Airijos gamintojams buvo nustatytas ilgesnis mokesčio mokėjimas terminas nei užsienio gamintojams (byla 55/79, Komisija prieš Airiją), Italijaperdirbtai alyvai nustatė mažesnius mokesčius nei taikomus paprastai alyvai (byla 21/79, Komisija prieš Italiją); • Sutartis leidžia atvirkštinę diskriminaciją, kuomet vietinės prekės yra traktuojamos mažiau palankiai nei importuotos.

24. VIDAUS MOKESČIAI (7) • Kiekvienas tiesiogiai diskriminuojantis mokestis pažeidžia 110 str. 1 d. ir negali būti taikomas, todėl valstybė narė turi suvienodinti mokesčius vietinėms ir importuotoms prekėms; • Sutarties 110 str. 1 d. draudžia ir netiesioginę diskriminaciją– tai tokia diskriminacija, kuri nėra susijusi su prekės kilme, tačiau iš tikrųjų importuotoms prekėms nustato tam tikrą papildomą naštą (atsiranda skirtingas poveikis); • Netiesioginės diskriminacijos pavyzdžiai: byla C-302/00, Komisija prieš Prancūziją: tamsiojo ir šviesiojo tabako cigaretės apmokestintos skirtingai, nes tamsiojo tabako cigaretės buvo vietinės gamybos, o šviesiojo tabako – importuotos; Teismas nustatė netiesioginę diskriminaciją.

25. VIDAUS MOKESČIAI (8) • Byla 112/84, Humblot: Prancūzijoje buvo nustatytas laipsniškai didėjantis mokestis automobiliams, kurių variklio galingumas neviršijo 16 arklio jėgų (tokie automobiliai buvo gaminami Prancūzijoje); pastovus mokesčio tarifas buvo nustatytas automobiliams, kurių variklio galingumas viršijo 16 arklio jėgų (tokie automobiliai buvo importuojami iš kitų valstybių) – Teismas pripažino netiesioginę diskriminaciją; • Netiesiogiai diskriminuojantis mokestis pažeidžia 110 str. 1 d., jei valstybė narė negali jo objektyviai pateisinti įrodydama, kad mokesčių sistema yra taikoma proporcingai, taip pat turi būti įrodytas faktinis, o ne potencialus skirtingas poveikis importuojamoms prekėms: byla 140/79, Chemial Farmaceutici.

26. VIDAUS MOKESČIAI (9) • Sutarties 110 str. 2 d. – jeigu yra nustatoma, kad prekės nėra panašios, tuomet Teismas vertina, ar jos nėra konkuruojančios (bent iš dalies, netiesiogiai, potencialiai); • Teismas vertina, ar prekės yra konkuruojančios pagal įvairius metodus: ekonominį (ar padidėjus vienos prekės pardavimui, pakyla kitos prekės kaina), kokia yra prekės sudėtis, esamas ir būsimas vartotojo pasirinkimas; • Taigi konkuruojančios prekės yra tokios prekės, kurios turi skirtingų savybių, jos yra vartojamos skirtingai, tačiau vis tiek gali konkuruoti – ateityje, potencialiai.

27. VIDAUS MOKESČIAI (10) Konkuruojančių prekių pavyzdžiai: Byla 243/84, John Walker: viskis buvo apmokestintas didesniu mokesčiu nei vynas; Teismo teigimu, abu šie gėrimai nėra panašūs tarpusavyje, nors juos ir sudaro tos pačios sudedamosios dalys, šie gėrimai turi skirtingas savybes: vynas yra fermentacijos būdu iš vaisių gaminamas produktas, o viskis gaminamas distiliacijos būdu iš grūdų, alkoholio kiekis abiejuose gėrimuose taip pat yra skirtingas; todėl viskis ir vynas yra ne panašios, bet konkuruojančios prekės.

28. VIDAUS MOKESČIAI (11) Byla 170/78, Komisija prieš Jungtinę Karalystę: Teismas pripažino, kad alus ir vynas yra konkuruojančios prekės; anot Teismo, buvo būtina įvertinti šių dviejų prekių tarpusavio pakeičiamumą, tam tikriems vartotojams abu gėrimai galėjo pakeisti vienas kitą, o kitiems vartotojams jie galėjo bent jau potencialiai, būti pakeičiami; alaus mokestis buvo mažesnis nei vyno, todėl vartotojai galėjo nusipirkti daugiau alaus nei vyno; tarp vyno ir alaus yra esminių skirtumų: vyno alkoholio tūris yra didesnis nei alaus, abu šie gėrimai yra gaminami skirtingais būdais, skiriasi ir aplinkybės, kuriomis šie gėrimai vartojami; todėl buvo konkurencinis ryšys tarp populiaraus ir plačiai vartojamo alaus ir silpnesnių vyno rūšių; šiuo atveju Teismas pripažino apsauginį poveikį, todėl buvo pažeista 110 str. 2 dalis.

29. VIDAUS MOKESČIAI (12) Byla 184/85, Komisija prieš Italiją: Italija importuojamus bananus apmokestino didesniu tarifu nei kitus vaisius, kurie buvo auginami Italijoje; Teismo manymu, bananai ir kiti minkštieji vaisiai (kriaušės, slyvos, persikai) nėra panašūs, nes skiriasi jų sudėties savybės ir vandens kiekis juose, todėl šios prekės yra konkuruojančios; nustatyta, kad mokestis turėjo apsauginį poveikį: mokestis buvo lygus pusei bananų importo kainos, o vietiniai minkštieji vaisiai visai nebuvo apmokestinti; pripažinta, kad bananai ir kiti vaisiai buvo konkuruojančios prekės, joms turėjo būti taikoma 110 str. 2 dalis; Teismas nustatė apsauginį poveikį – mokestis buvo lygus pusei bananų importo kainos, o dauguma vietinių minkštųjų vaisių visai nebuvo apmokestinti.

30. VIDAUS MOKESČIAI (13) • Sutarties 30 ir 110 str. tarpusavio santykis: šie straipsniai yra abipusiai išimtiniai – negali būti taikomi vienu metu (byla 10/65, Deutschmann); vidaus mokestis – tai rinkliava, kuri yra bendros vidaus mokesčių sistemos sudėtinė dalis bei, kuri sistemiškai taikoma vietinėms ir importuotoms prekėms; lygiaverčio poveikio mokėjimas yra rinkliava, kuri yra nustatyta dėl to, kad prekė kerta valstybės sieną (byla 193/85, Coperative Co-Frutta); • Jei tai lygiaverčio poveikio mokėjimas, užtenka tik įrodyti, kad tai yra toks mokėjimas, kad jis pažeistų Sutartį; • Jei tai yra vidaus mokestis, būtina dar papildomai įrodyti diskriminaciją (110 str. 1 d.) arba apsauginį poveikį (110 str. 2 d.).

31. TEISINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS • Jei tai yra panašios prekės (110 str. 1 d.), tuomet valstybė narė privalo sulyginti mokesčius; • Jei tai yra konkuruojančios prekės (110 str. 2 d.), valstybė narė turi pašalinti nustatytų vidaus mokesčių apsauginį poveikį vietinėms prekėms (importuojamoms prekėms tenkanti mokestinė našta neturi būti sulyginta); • Tam tikrais atvejais Teismas neskiria 110 str. 1 ir 2 dalių, t. y., ar prekės yra panašios, ar konkuruojančios, bei vertina, ar 110 str., bendrai nebuvo pažeistas; manytina, kad tai nėra gera praktika, nes skiriasi 1 ir 2 dalių pažeidimo teisinės pasekmės.

32. NEFISKALINIAI LAISVO PREKIŲ JUDĖJIMO RIBOJIMAI • Tai kiekybiniai apribojimai ir lygiaverčio poveikio priemonės; • Pagal Sutarties 34 ir 35 str. tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo ir eksporto apribojimai bei visos lygiaverčio poveikio priemonės; • Nefiskaliniai laisvo prekių judėjimo apribojimai – tai administracinės priemonės, kuriomis siekiama diskriminuoti iš kitų valstybių narių importuojamas prekes (papildoma kontrolė, kvotos, skirtingi techniniai reikalavimai, skirtingi reikalavimai dėl prekės formos, sudėties ir pan.); • Sutarties 36 str. numato išimtis, kuriomis galima pateisinti kiekybinius apribojimus ir lygiaverčio poveikio priemones: viešoji tvarka, visuomenės saugumas, žmonių sveikatos ir gyvybės apsauga, pramoninės nuosavybės apsauga ir pan.

33. KIEKYBINIAI APRIBOJIMAI • Teismas yra pateikęs tokį kiekybinių apribojimų apibrėžimą – tai bet kokios priemonės, kuriomis visiškai arba dalinai yra ribojamas prekių importas, eksportas arba tranzitas (byla 2/73, Geddo); • Kiekybiniai apribojimai – tai kvotos arba visiškas prekių patekimo į valstybę narę uždraudimas (byla C-67/97, Blühme); • Kiekybiniai apribojimai pažeidžia Sutarties 34 ir 35 str., tačiau gali būti pateisinami Sutarties 36 str. išimtimis, jei yra taikomi proporcingai; • Kiekybiniai apribojimai labiau riboja prekybą tarp valstybių narių nei lygiaverčio poveikio priemonės (byla 34/79, Henn and Darby).

34. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (1) • Lygiaverčio poveikio priemonės buvo apibrėžtos Europos Komisijos direktyvoje 70/50 (šiuo metu ši direktyva yra negaliojanti, tačiau ji yra svarbi teisės aiškinimo aspektu), kuri išskyrė tokias dvi lygiaverčio poveikio priemonių rūšis: atskirai ir bendrai taikomos priemones; • Bendrai taikomos priemonės – tai priemonės, kurios yra vienodai taikomos vietinės gamybos ir importuotoms prekėms, šios priemonės paprastai yra susijusios su prekės forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi ir pan.; • Atskirai taikomos priemonės – tai priemonės, kurios taikomos tik importuotoms prekėms, jos paprastai padidina importuojamos prekės kainą.

35. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (2) Teismas lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką pateikė byloje C-8/74, Dassonville: škotiško viskio importuotojas į Belgiją turėjo pateikti eksporto šalies (Didžiosios Britanijos) sertifikatą, kas buvo palanku tiems, kurie viskį importavo tiesiai iš Didžiosios Britanijos, tačiau nepalanku tiems, kurie viskį importavo per kitas valstybes (viskis buvo importuojamas per Prancūziją); Teismas pripažino, kad tai buvo lygiaverčio poveikio priemonė, kuri yra bendrai taikoma, ir pateikė tokį lygiaverčio poveikio priemonių apibrėžimą – tai valstybių narių nustatytos prekybos taisyklės, galinčiostiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai arba potencialiai kliudyti prekybaitarp valstybių narių; taip Teismas išplėtė lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką, vartotą direktyvoje 70/50 – direktyvoje kalbėta tik apie faktišką poveikį prekybai, o Dassonville byloje – ir apie potencialų poveikį prekybai.

36. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (3) • Valstybių narių nustatytos – priemones gali nustatyti ne tik centrinė valdžia, bet ir vietos valdžios institucijos, kitos institucijos, kurios atlieka dalį valdžios funkcijų: byla C-1 ir 176/90, Aragonesa, byla 249/81, Komisija prieš Airiją, byla C-292/92, Hühnermund; • Tiesiogiai ar netiesiogiai – draudžiama tiek tiesioginė, tiek netiesioginė diskriminacija; • Taip pat yra draudžiami ir nediskriminacinio pobūdžio apribojimai, todėl diskriminacija nėra būtina sąlyga nustatyti, kad konkreti lygiaverčio poveikio priemonė pažeidžia Sutartį.

37. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (4) Faktiškai ar potencialiai: • užtenka, kad konkreti prekybos taisyklė galėtų potencialiai (nebūtinai realiai) apriboti laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių: byloje C-184/96, Komisija prieš Prancūziją Teismas pripažino, jog Prancūzijos nustatytos normos dėl žąsų kepenėlių sudėties buvo lygiaverčio poveikio priemonė, nes kitose valstybėse narėse šio produkto buvo gaminama labai mažai – tokia taisyklė sudarė potencialią laisvo prekių judėjimo kliūtį; • De minimis taisyklė nėra taikoma: byloje C-67/97, Blühme Teismas konstatavo, jog nacionalines taisykles užtenka taikyti tik daliai rinkos, todėl Danijos teisės normos, kurios buvo taikomos tik vienoje Danijos salų, kuri sudarė tik 0,3 proc. Danijos teritorijos, pripažintos lygiaverčio poveikio priemone.

38. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (5) Byloje 120/78, Rewe-Zentrale (Cassis de Dijon) lygiaverčio poveikio priemonių sąvoka buvo dar labiau išplėsta: ginčas kilo dėl Prancūziško juodųjų serbentų likerio, kurio stiprumas buvo 15-20 laipsnių, importo į Vokietiją; Vokietijoje buvo galima pardavinėti likerį, kurio stiprumas buvo 25 laipsniai; Vokietijos monopolio tarnyba atsisakė išduoti leidimą įvežti šį likerį į Vokietiją remdamasi vartotojų sveikatos apsauga (nes silpnesnių gėrimų vartojimas neva skatina alkoholizmą); Teismas pripažino, kad tai buvo bendrai taikoma lygiaverčio poveikio priemonė, kuri pažeidė Sutartį.

39. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (6) CassisdeDijonbyloje Teismas suformulavo du svarbius principus: • Abipusio pripažinimo principą – prekės, kurios teisėtai pagamintos ir pardavinėjamos vienoje valstybėje narėje, gali būti teisėtai pardavinėjamos bet kokioje kitoje valstybėje narėje, nes tam tikrų vertybių (visuomenės, vartotojų apsauga) apsaugai skirti norminiai teisės aktai valstybėse narėse turi būti lygūs (sulyginami); • Proporcingumo principas – nacionalinių priemonių ribojantis poveikis turi būti proporcingas siekiamam apsaugoti interesui, ir tą patį tikslą negalima pasiekti kitomis, mažiau prekybą ribojančiomis, priemonėmis.

40. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (7) Bendrai taikomos priemonės: • Tai tokios nacionalinės taisyklės, kurios yra vienodai taikomos vietinės gamybos ir importuojamoms prekėms, dėl kurių importuojamoms prekėms tenka konkreti papildoma našta; • Jos gali būti diskriminuojančios ir nediskriminuojančios; • Bendrai taikomų priemonių pavyzdžiai: tai reikalavimai, susiję su prekių forma, dydžiu, sudėtimi, įpakavimu, žymėjimu ir pan.; • Byloje 261/81, Rau Teismas pripažino, kad Belgijos teisės akto reikalavimas prekiauti kubo formos pakuotėse supakuotu margarinu, kad jis nebūtų painiojamas su sviestu, yra bendrai taikoma lygiaverčio poveikio priemonė, nes importuojamą margariną reikėjo perpakuoti prieš jį parduodant Belgijoje.

41. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (8) • Byloje 407/85, Drei Glocken Teismas konstatavo, jog Italijos taisyklė, pagal kurią buvo reikalaujama džiovintus makaronus gaminti tik iš kietų, o ne iš įprastų kviečių arba šių rūšių mišinio, buvo bendrai taikoma lygiaverčio poveikio priemonė; • Byloje 286/86, Deserbais Teismas nustatė, kad Prancūzijos taisyklė, ribojanti sūrio edam, kurio mažiausias riebumas yra 40 proc., pavadinimo naudojimą, pažeidė Sutartį, nes dėl tokios taisyklės egzistavimo nebuvo galima importuoti Vokietijoje teisėtai gaminamo 34 proc. riebumo sūrio; • Kitose bylose Teismas pripažino, kad bendrai taikomos priemonės gali būti ir reikalavimai dėl prekių reklamos, prekybos vietos, prekybos skatinimo formų: byla 268/81, Oosthoek, byla 382/87, Buet, byla C-126/91, Yves Rocher, byla C-271/92, LPO.

42. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (9) Atskirai taikomos priemonės: • Tai tokios nacionalinės taisyklės, kurios taikomos tik importuotoms prekėms; • Šios priemonės taip pat gali būti diskriminuojančios ir nediskriminuojančios; • Atskirai taikomų priemonių pavyzdžiai: tai įvairūs papildomi reikalavimai importuojamoms prekėms, taisyklės, ribojančios prekių platinimo būdus, vietinėms prekėms pirmenybę teikiančios nacionalinės taisyklės ir pan.; • Teismas pripažino, kad reikalavimas importuotoms prekėms gauti licenciją arba kitokį oficialų dokumentą (tinkamumo pažymėjimą) buvo atskirai taikoma priemonė: byla 21/84, Komisija prieš Prancūziją, byla 251/78, Denkavit.

43. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (10) • Byloje 59/82, Weinvertriebs Teismas pripažino, kad Vokietijos teisės aktų reikalavimas, nustatantis minimalų alkoholio kiekį importuojamame vermute, pažeidė Sutartį; • Byloje 104/75, De Peijper Teismas nustatė, jog nacionalinės taisyklės, dėl kurių importo platinimo būdai taip apribojami, kad tik tam tikri prekybininkai gali tas prekes importuoti, o kitiems to daryti neleidžiama, yra lygiaverčio poveikio priemonė; • Byloje 45/87, Komisija prieš Airiją ginčas kilo dėl to, kad geriamojo vandens vamzdynų tiekimo konkurso sąlyga nustatė, jog pagal Airijos standartus pagamintus vamzdynus turi tiekti Airijos standartų įstaigos patvirtinta įmonė (ji buvo patvirtinusi tik vieną įmonę); Teismas pripažino, kad tokios nacionalinės taisyklės apribojo laisvą prekių judėjimą.

44. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (11) • Byloje 249/81, Komisija prieš Airiją ginčas kilo dėl to, kad Airijoje buvo vykdoma kampanija, kurios tikslas buvo skatinti Airijoje pagamintų prekių prekybą tokias prekes pažymint lipduku pirk prekę airišką; Teismas pripažino, kad tokia kampanija buvo atskirai taikoma priemonė, kuri ribojo laisvą prekių judėjimą tarp valstybių narių; • Byloje 12/74, Komisija prieš Vokietiją Teismas nustatė, kad Vokietijos įstatymai, rezervuojantys gerai žinomus pavadinimus Sekt ir Weinbrand Vokietijos kilmės arba iš šalių, kuriose oficiali kalba yra vokiečių, atvežtoms prekėms, pažeidė Sutartį, kadangi kitų valstybių narių kilmės prekėms reikėjo naudoti pavadinimus, kurie vartotojams buvo nežinomi arba mažai žinomi.

45. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (12) • Tapo akivaizdu, kad po sprendimo Cassis de Dijon byloje atsirado labai plačios galimybės prekybininkams ginčyti bet kokias prekybos taisykles (pvz., draudimą prekiauti sekmadieniais ir pan.) kaip lygiaverčio poveikio priemones, ribojančias laisvą prekių judėjimą; • Teismas apribojo lygiaverčio poveikio priemonių sąvoką byloje C-267 ir 268/91, Keck: šioje byloje ginčas kilo dėl to, kad Prancūzijoje galiojo draudimas perpardavinėti prekes žemesne nei jų įsigijimo kaina, už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė; Teismas išaiškino, kad nors atskirose valstybėse narėse taikomos skirtingos prekybos taisyklės, jos nebūtinai turi būti diskriminuojančios; šiuo atveju tai buvo bendrai taikoma priemonė, kuri neribojo laisvo prekių judėjimo – tokia taisykle nesiekta reguliuoti prekybos tarp valstybių narių.

46. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (13) Taigi Teismas Keck byloje peržiūrėjo savo ankstesnę praktiką dėl lygiaverčio poveikio priemonių sąvokos ir pripažino, jog tam tikrais atvejais prekybos taisyklės gali būti suderinamos su Sutartimi ir neriboti laisvo prekių judėjimo; Anot Teismo, jei tai yra prekybos taisyklė, kuri taikoma bendrai, ir jeigu ji taip pat teisiškai ir faktiškai veikia tiek nacionalinę prekybą, tiek prekybą tarp valstybių narių, ji neriboja laisvo prekių judėjimo ir nepažeidžia Sutarties; jei tai yra taisyklė prekei dėl jos pateikimo į rinką (susijusi su prekės forma, dydžiu, sudėtimi ir pan.), ji pripažįstama lygiaverčio poveikio priemone, todėl pažeidžia Sutartį.

47. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (14) Remiantis Teismo sprendimu Keckbyloje, visas lygiaverčio poveikio priemones galima suskirstyti į dvi rūšis: • Atskirai taikomas priemones, kurios visada pažeis Sutartį, tačiau galės būti pateisinamos; • Bendrai taikomas priemones, kurios savo ruožtu dar skirstomos į dvi grupes: • Prekybos taisyklės, kurios nepažeidžia Sutarties, jei jos atitinka Keckbyloje pateiktus kriterijus; • Taisykles prekei dėl jos patekimo į rinką, kurios visais atvejais pažeidžia Sutarties reikalavimus.

48. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (15) • Prekybos taisyklės – tai prekybos aplinką reguliuojančios taisyklės (prekių pardavimo laiko ir vietos taisyklės): draudimas prekiauti sekmadieniais, naktimis, reklamos ribojimai ir pan. (byla C-401 ir 402/92, Boermans, byla C-69 ir 258/93, Punto Casa, byla C-412/93, Leclerc-Siplec); • Byloje C-34-36/95, De Agostini Teismas nagrinėjo, ar Švedijos televizijos reklamos, skirtos 12 m. neturintiems vaikams, draudimas ir su odos priežiūros ir valymo priemonėmis susijusios klaidinančios reklamos draudimas nepažeidė Sutarties; Teismas pripažino, jog tai buvo bendrai taikoma prekybos taisyklė, tačiau jos teisinis ir faktinis poveikis buvo skirtingas, nes visiškas draudimas reklamuoti toje valstybėje teisėtai parduodamą prekę galėjo labiau veikti iš kitų valstybių narių įvežtiems produktams.

49. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (16) Byloje C-405/98, Gourmet ginčas kilo dėl Švedijoje galiojusio draudimo reklamuoti alkoholį televizijoje ir radijuje bei įvairiuose periodiniuose leidiniuose; Teismas pripažino, kad nors tai ir buvo bendrai taikoma prekybos taisyklė, tačiau jos teisinis ir faktinis poveikis importuotoms ir vietinėms prekėms buvo skirtingas, nes alkoholio vartojimas labai priklauso nuo toje valstybėje nusistovėjusių tradicijų, o tai gali labiau riboti prekybą iš kitų valstybių narių įvežamu alkoholiu, kuris toje valstybėje yra vartojamas mažiau;

50. LYGIAVERČIO POVEIKIO PRIEMONĖS (17) • Iš naujausios Teismo praktikos matyti, kad skirtumas tarp atskirai ir bendrai taikomų priemonių nyksta; • Anksčiau Teismas visada iš pradžių vertindavo, ar tai yra bendrai, ar atskirai taikoma priemonė, po to konstatuodavo, ar yra Sutarties pažeidimas bei, ar jį galima pateisinti; • Pastaruoju metu Teismas didesnį dėmesį skiria konstatavimui, ar konkrečia nacionaline taisykle yra ribojamas laisvas prekių judėjimas, ar ne, nesigilindamas į priemonės priskyrimą prie bendrai ar atskirai taikomos.