130 likes | 388 Views
Mūsų kelionė valtimi. Vienoje pakrantėje mačiau senas nušiurusias valtis, apleistas, skylėtas, be galo vienišas, pagalvojau: tai mūsų žodžiai – kiekvienas kaip valtis, gimę mumyse tam, kad neštų gėrį, svarbų, reikšmingą gėrį.
E N D
Vienoje pakrantėje mačiau senas nušiurusias valtis, apleistas, skylėtas, be galo vienišas, pagalvojau: tai mūsų žodžiai – kiekvienas kaip valtis, gimę mumyse tam, kad neštų gėrį, svarbų, reikšmingą gėrį.
Dabar jie guli ant naujo laiko kranto, seni žodžiai. Žmonės žvelgia į juos, stebisi, linkčioja galva ir nieko daugiau.
Kaip norėčiau jus, senosios valtys , paleisti vėl – laisvės jums! Kad neštumėte gyvenimui gėrį.
Nors irklai sulūžtų. Meilės! Semkitės jos iš Davėjo, dalinkitės ja. Atiduodant aruodai pilnėja.
Tačiau guli senos valtys ant smėlio, arba skęsta žaliame vandenyje. Jų pavargusius šonus skaudžiai muša ežero bangos. Kažkada jos buvo tokios mielos...
O ant dabarties vandenų riaumoja motorai. Jų vardai: prievarta vietoj laisvės, nusiminimas vietoj vilties, pavydas vietoj meilės.
Tik vienam jie tinka: lėkti greičiau, greičiau į sunaikinimą.
O aš noriu į senąsias valtis. Lipkime kartu? Turėsime irkluoti, irkluoti į laisvę, viltį ir meilę. Plaukdami sutiksime daug nepalankių vėjų, povandeninių akmenų ir atsiradusių paslaptingų seklumų. Tačiau mums pavyks, nes šalia bus Didysis Vairininkas.
Tad imkime irklus!Sėkmės jums, mieli katechetai ir palankaus vėjo!