Dykumos askezė

1. Dykumos askezė Įvadas: vienuolyno judėjimo pradžia

2. DYKUMOS TĖVAI IR MOTINOS • Dykuma religinėje literatūroje simbolizuoja sunkius, skausmingus gyvenimo kelionės aspektus. Tai perėjimo, išbandymo vieta, kurioje Dievo ir piktosios dvasios buvimas labiausiai juntamas. • Priešingai, sodas simbolizuoja kelionės tikslą. Tai atgaivos, poilsio vieta. • Dykumos tėvai ir motinos - tai žmonės, kurie, vedini troškimo labiau panašėti į Kristų, pasitraukė į dykumą. • Jų gyvenimo būdas suformavo tai, ką šiandien vadiname vienuoliniais įžadais: neturto, skaistumo ir paklusnumo. • Asketinio - vienuolinio judėjimo pradžia Rytuose. Vėliau iš Rytų pradėjo plisti į Vakarus.

3. IŠ DYKUMOS TĖVŲ PASISAKYMŲ • Keli senyvo amžiaus vyrai atėjo pas tėvą Peomeną ir paklausė: "Jeigu bendruomeninės maldos metu pastebime miegantį brolį, ar turime jį žadinti?" Tėvas Peomenas atsakė: "Pastebėjęs savo brolį miegantį, padedu jo galvą ant savo kelių ir leidžiu jam ilsėtis." Tuomet senieji žmonės tarė: "Kaip tu pasiteisinsi Dievui?"Tėvas Peomenas atsakė: "Aš Dievui taip sakysiu: 'Tu mokei 'pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies'".

4. IŠ DYKUMOS TĖVŲ PASISAKYMŲ • Du senoliai daugelį metų gyveno drauge ir niekuomet nesipyko. Kartą vienas pasakė: "Nors kartą susiginčykim kaip visi žmonės". "Aš nežinau, kaip kyla ginčas" - atsakė jo bičiulis. Tada pirmasis tarė: "Žvelk, aš numesiu plytą tarp mūsų ir sakysiu: 'Tai mano'. O tu sakysi: 'Ne, tai netiesa, ji priklauso man'. Ir taip mes galėsime ginčytis." Taigi, jie padėjo plytą į vidurį ir pirmasis tarė: "Tai mano". Jo bičiulis atsakė: "Tai netiesa, ji yra mano." Tada pirmasis tęsė: "Jei ji tikrai tavo, tai imk ją ir eik sveikas savo keliu." Taip jie ir neįstengė susiginčyti.

5. Pradžia… • Kraštas, kuriame užgimė vienuolystė, buvo Egiptas. • Laikoma, kad pirmasis atsiskyrėlis buvo Paulius Tėbietis (+341). Sakoma, kad Decijaus persekiojimų metu jis pasitraukė į dykumą ir ten kaip atsiskyrėlis išbuvo 90 metų. • Vienuolių tėvu laikomas Antanas Didysis (+356), kurio gyvenimą pavaizdavo vyskupas Atanazijus hagiografiniame gyvenimo aprašyme. Antano gyvenimo pavyzdys daug krikščionių skatino rinktis dykumos tylą bei neišvengiamus sunkumus dėl Kristaus.

7. Nitrija (žemutinis Egiptas)

8. Šv. Antanas Egiptietis

9. Šv. Antanas Egiptietis (251 - 356) • Antanas, vadinamas “Vienuolių tėvu”, gimė centriniame Egipte apie 251 metus krikščionių šeimoje. • Evangelijos žodžių paskatintas, 269 metais pradėjo asketišką gyvenimą, o 285 metais pasitraukė gyventi į dykumą (žemutiniame Egipte). • Savo gyvenimo būdu pritraukė žmones, kurie apsigyvendavo šalia jo. Antanas tapo jiems dvasios tėvu. • Mirė sulaukęs šimto penkerių metų. • Antano gyvenimą aprašė Atanazijus (295 - 373) ir taip paskleidė vienuolino gyvenimo idealus krikščioniškame pasaulyje.

10. Šv. Antano vienuolynas Egipte įkurtas 356 m.

12. Kelia – vienuolių gyvenvienė Egipteįsteigta 338 m.

13. Ermitažas – vienuolių buveinės

16. Šv. Pauliaus Tėbiečio vienuolynas

18. Šv. Pachomijus (290 - 346) • Pachomijus pirmasis subūrė vienuolius į bendruomenes ir parašė jiems Regulą. • Pachomijaus gyvenimo pabaigoje (346 m.) buvo apie 7 000 vienuolių jo įsteigtuose namuose (aukštutiniame Egipte). • Liturgija ir rankų darbas buvo bendruomeniniai. • Be Eucharistijos, dar buvo skaitomas ir apmąstomas Šv. Raštas, bendrai kalbama ´Tėve mūsų´ malda. • Vakaro susitikimuose būdavo net diskutuojama mažomis grupelėmis. • Fiziniams darbams vienuoliai buvo suskirstomi į atskiras grupes. Jie užsiėmė žemdirbyste.

19. Vienuolystės plitimas • Vienuolinis judėjimas – pasitraukimas į dykumą sparčiai plito. • Manoma, kad apie 400 metus vien nedidelėje Egipto teritorijos dalyje – Nitrijoje buvo apie 5 000 atsiskyrėlių. • Gandas apie atsiskyrėlių gyvenimo būdą, jų dvasingumą sklido iš Rytų į Vakarus. • Vienas tokių vakariečių, skleidusių vienuolinio gyvenimo idealus vakaruose buvo Jonas Kasijonas.

20. Jonas Kasijanas (360-435) • Jonas Kasijanas gimė 360 metais šiandieninės Kroatijos teritorijoje. • Jis mokėsi lotynų ir graikų kalbų, tapo vienuoliu ir keliavo į Egipto dykumą aplankyti dykumos tėvų. • Kartu su draugu Germanu lankė Egipto atsiskyrėlius. • Kasijanas 410 metais apsistojo Marselyje (dabartinės Prancūzijos teritorijoje). Čia praleido paskutinius savo gyvenimo metus, kur įkūrė vyrų bei moterų vienuolynus. • Marselio vyskupas ir vienuoliai ragino jį kalbėti apie Egipte praleistus metus, apie tai, ko jis ten išmoko, ką patyrė. Kasijanas aprašė tai savo konferencijose.

21. Dykumos tėvų dvasinio vadovavimo būdas • Tokiuose pasakojimuose aprašoma, kaip mokinys artinasi prie mokytojo, klausdamas patarimo. • Tikima, kad vyresnis žmogus turi išminties dovaną atpažinti sielos stovį ir atitinkamai patarti. • Pastebimas mokinio pasitikėjimas ir senyvo žmogaus gebėjimas įžvelgti, atpažinti Dievo valią. • Mokytojo patarimas duoda rezultatų tik tada, jei jis apmąstomas namuose. Tik celės tyla ir saugumas gali padėti mokytojo žodžiams pamažu pasiekti mokinio širdį.

22. Malda Evagrijaus Pontiečio raštuose ir Makarijaus Homilijose • Kas yra malda? • Kokius savo asmens galias naudojame, kreipdamiesi į Dievą? • Kokį vaidmenį maldoje turi protas ir širdis? • Kokį vaidmenį maldoje turi kūnas, vaizduotė? • Kaip išmokti melstis nuolatos, be išsiblaškymų?

23. Evagrijus ir Makarijus apie maldą • Evagrijus yra sistematiškas, Makarijus dėsto savo mintis laisvai. • Evagrijaus požiūris yra platoniškas ir filosofiškas, Makarijaus – labiau bibliškas, kirstocentriškas, akcentuojantis Šventosios Dvasios veikimą. • Evagrijus pabrėžia intelekto (nous), Makarijus – širdies (kardia) svarbą. • Maldą Evagrijus supranta kaip bendravimą su Dievu intelekto galia – tai intelekto kilimas į Dievą. Čia nėra vietos fantazijai, vaizduotei ar mąstymui. Priešingai, Makarijus suvokia maldą kaip širdies veiklą. Širdis jam dvasinis viso asmens centras. • Evagrijus reguliariai vartoja žodį “pažinimas” (gnosis), Makarijus kalba apie “jausmą”, “suvokimą”, “tikrumą”. • Evagrijus beveik nekalba apie kūno vaidmenį asmeniškumui išreikšti, ypač pasiekus “tyros maldos” būseną. Makarijaus Homilijos moko apie mūsų fizinės tikrovės, viso asmens – kūno, sielos ir dvasios perkeitimą.

24. Maldos tobulumas • Malda yra tobula tada, kai laikas jau nebeegzistuoja. • Laikas nebeegzistuoja tuomet, kai pasiekiamas jutimo aiškumas. • Jutimo aiškumas pasiekiamas tada, kai pojūčiai nėra veikiami minčių ir bet kokio svarstymo apie asmeninį praradimą ar naudą. • Tada įvyksta stebuklas, ir širdis prisipildo nuostaba.

25. It is estimated that the founding of Kellia occurred in about 338 AD. Kellia (the Cells) is actually a huge area of monastic ruins located not for from Nitria on a straight line connecting Damanhur to Sadat City. Though considerable of these ruins have succumbed to the incursion of of agriculture and irrigation projects, there have been identified some sixteen hundred monastic settlements in an area of approximately one hundred square kilometers that were built over a period of less then three hundred years, beginning about the middle of the fourth century (and ending about the first of the seventh century).  One must truly wonder about the extent of these ruins for their Koms (rubble hills) are spread amongst five primary areas, consisting of Qusur al-Rubaiyat, Qusur al-Izayla, Qusur Isa, Qusur al-Higayla, Qusur al-Arayma and Qasr Waheida. This archaeological site, first discovered by Professor Antoine Guillaumont of Paris in the spring of 1964 (excavation by a French-Swiss team followed under the direction of Professor Rodolphe Kasser of Geneva), extends some eleven kilometers in length and two kilometers in width. The ruins are reached by traveling out of Dilingat west over the bridge on the Nubariya Canal where one takes an unpaved road, just before the railroad tracks, to the right. The ruins begin only a few kilometers down this road.