LDK ŽEMĖS PRIVILEGIJOS

1. LDK ŽEMĖS PRIVILEGIJOS (1387, 1413, 1434, 1492, 1506 m.) Salomėja Dzekunskaitė TEbd07-05

2. Bendri bruožai Žemės privilegijos- bajorų luomui suteikti privilegijų raštai, galiojantys visoje valstybės teritorijoje. Žemė šiuo atveju reiškia valstybę, kunigaikštystę. Jos skirtos stiprinti bajorų luomo ekonomines ir politines pozicijas ir plėsti jų teises (luominis privilegijų pobūdis). Tik kelios Žemės privilegijų normos kalbėjo apie dvasininkų ir miestiečių teises. Privilegijos, kaip norminiai aktai, įsigaliodavo pasirašytos didžiojo kunigaikščio ir LDK kancleriui padėjus antspaudą. Naujas valdovas mainais už bajorų paramą patvirtindavo ir išplėsdavo duotas žemės privilegijas. Ankstesnių privilegijų normos buvo nebetaikomos, bet pačias privilegijas laikyta galiojančiomis. Visu privilegijų galiojimas buvo neterminuotas. Privilegijų leidimas yra Vakarų civilizacijos įtakos apraiška.

3. Leidimo priežastys Pagrindinės Žemės privilegijų leidimo priežastys: • Po Krėvos unijos Lenkijos šlėktos, faktiškai valdę valstybę, baiminosi, kad turėdamas stiprią valdžią ir remdamasis savo priklausomais bajorais Lietuvos didysis kunigaikštis, tapęs Lenkijos karaliumi, nesiskaitys su Lenkijos šlėktų politinėmis ambicijomis. Todėl sumanyta LDK bajorus padaryti savo sąjungininkais prieš monarchą suteikiant jiems tas pačias teises, kuriomis naudojosi Lenkijos šlėktos. • Feodalinių santykių plėtimasis • Bajorų luomo ekonominės ir politinės galios didėjimas • Sudėtinga valstybės vidaus ir užsienio padėtis, vertusi didįjį kunigaikštį ieškoti feodalų paramos;

4. Padariniai • Padėtas bajorų ekonominio savarankiškumo teisinis pagrindas • Paspartintas bajorų konsolidavimasis į vieningą feodalinį luomą • Prasidėjo bajorų kova dėl politinio viešpatavimo • Tapę savarankiški ekonomiškai ir tapdami savarankiškesni politiškai, bajorai siekė paimti į savo rankas visų svarbiausių valstybės reikalų tvarkymą ir per monopolizuotą valstybės valdymą ginti savo ekonominius interesus;

5. 1387-02-20 Jogailos privilegija (Vilnius) Tai pirmoji bendravalstybinė privilegija suteikta bajorams, priėmusiems katalikų tikėjimą (šiuo rašytinės teisės šaltiniu prasideda LDK teisės konsolidacija). Ja juridiškai įformintas visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemės valdymas.

6. Įtvirtintos nuostatos • Leisti su teisėtais įpėdiniais nuosavybės teisėmis turėti savo paveldėtus miestus, valsčius, kaimus ir namus, laisvai tuo turtu naudotis ir disponuoti. • Kiekviename paviete paskirti po teisėją (sprendžia bylas ir renka baudas) ir tekūną (vykdo teismo sprendimus). • Laisvai leisti dukras ir giminaites už vyrų, našlėms iki naujos santuokos pasilikti savo mirusio vyro dvaruose (jei panorės vėl ištekėti, mirusio vyro namai bus perleisti vaikams, jų nesant, giminaičiams). • Neuždėti bajorams naujų prievolių, išskyrus pilių statybą, remontą, karo prievolę pagal seną paprotį (į karą vykti savo lėšomis ir savo ginklais). • Priimto katalikų tikėjimo atsisakymas reiškia privilegijos įtvirtintų teisių praradimą.

7. 1387-02-22 Jogailos privilegija (Vilnius) Tai antroji bendravalstybinė privilegija, suteikta bajorų luomui ir Katalikų bažnyčiai. Ji nustatė, kad a) lietuvio(-ės) ir ruso(-ės) santuoka galima tik priėmus katalikybę (nusikaltusiems grasinama kūno bausmėmis ir reikalavimu prievarta priimti katalikybę); b) Lietuvoje įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai atleidžiami nuo duoklių ir prievolių. Vyskupai ir kunigai savo žemėse yra nepriklausomi nuo pasaulietinės valdžios ir turi išimtinę savo valdžią. Tokie reikalavimai yra perimti iš Vakarų Europos. Juose atsispindi religinė netolerancija ir Katalikų bažnyčios protegavimas, nepaisant to fakto, kad rytinėse valstybės dalyse vyravo Stačiatikių bažnyčia.

8. 1413-10-02 Jogailos ir Vytauto privilegija (Horodlė) Privilegija, suteikta Lietuvos bajorams katalikams, turintiems Lenkijos bajorų herbus, už aktyvų dalyvavimą ir pergalę Žalgirio mūšyje, sankcionavo bajorų turimas žemės valdymo ir politines teises.

9. Įtvirtintos nuostatos • Galimybė katalikams bajorams turimas leno teise žemes perleisti valdyti savo žmonoms. • Moterims bajorėms pripažįstama paveldėjimo teisė. • Bajorai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui. • Lietuvoje įvedami Vilniaus ir Trakų vaivadų ir kaštelionų urėdai. • Prireikus gali įvykti bajorų suvažiavimai aptarti krašto reikalus. • 47 lietuvių bajorų šeimoms suteikiami lenkų herbai.

10. 1434-05-06 Žygimanto Kestutaičio privilegija (Trakai) Tai privilegija, patvirtinusi ir sukonkretinusi 1432m. Jogailos privilegijos nuostatas, sulyginusi kunigaikščių ir bajorų teises. Pradedant ja, Žemių privilegijos imtos skirti didžiojo kunigaikščio, dalyvaujant ir pritariant didikams, bet nedalyvaujant Lenkijos didikams.

11. Įtvirtintos nuostatos • Kunigaikščiai ir bajorai baudžiami tik teismui įrodžius kaltę pagal Lietuvos teisę. • Kunigaikščiai, bajorai ir jų vaikai paveldėtus dvarus gali parduoti, keisti, dovanoti, perleisti ir naudoti pagal savo valią, tačiau apie tokias sutartis turi žinoti didysis kunigaikštis ar jo urėdai. • Našlės gali likti mirusio vyro dvare, jei nenukenčia karo prievolė nuo to dvaro. Jei ji išteka dar kartą, jai lieka mirusio vyro užrašyta dvaro įkraičio dalis, o kiti dvarai atitenka jo vaikams, jų nesant, broliams. • Kunigaikščių ir bajorų valstiečiai ir valdiniai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui, nuo darbų jo dvaruose, išskyrus pilių statymą ir taisymą, kelių tiesimą ir taisymą. Šie darbai atliekami savo lėšomis.

12. 1492-08-06 Aleksandro privilegija (Vilnius) Atsidėkodamas už išrinkimą, Aleksandras paskelbė 41 str. privilegiją, kuria susiaurino didžiojo kunigaikščio valdžią, įtvirtino Ponų tarybos teises. Pirmieji 15 jos straipsnių pakartojo Kazimiero privilegijos nuostatas. *

13. Įtvirtintos nuostatos • Į užsienį didysis kunigaikštis pasiuntinius gali siųsti tik pasitaręs su Ponų taryba. • Sutartys su kitomis valstybėmis negali būti laužomos, nebent gerinamos jų sąlygos. • Tik pati Ponų taryba gali pakeisti savo nutarimus. • Nesutapus nuomonėms didysis kunigaikštis turi prisitaikyti prie Ponų tarybos. • Nei didysis kunigaikštis, nei vaivados ar seniūnai negali reikalauti jokių dovanų už pasaulietinių ar dvasinių urėdų skyrimą ir dvarų davimą. • Urėdai ir dvarai negali būti skiriami (atimami) be Ponų tarybos sutikimo. • Vaivados, seniūnai, dvarų valdytojai, žemės urėdai ir jų pavaduotojai turi būti laikomi įprastose vietose, valdose, rinkliavose. Jie gali naudotis tekūnais ir mokėti jiems pagal krašto papročius. • Valstybės dvarų valdytojams mirus, vaivados gali dvarus atiduoti tinkamiausiems asmenims.

14. Kunigaikščių ir bajorų rusų teisės sulyginamos su lietuvių teisėmis. • Didysis kunigaikštis ir toliau žemes dalija su Ponų tarybos pritarimu arba amžiniems laikams, arba lig savo valios. • Jokios pasauliečių bylos negali būti pavedamos dvasininkų teismams ir atvirkščiai. Visos bylos sprendžiamos pagal seną paprotį. • Prastuomenė negali būti iškeliama prieš bajoriją, o šiai turi būti rodoma pagarba. • Svarbesnėse bylose (ginčuose dėl bajorų garbės, dėl dvarų), kurių didysis kunigaikštis negali išspręsti pirmuoju, antruoju, trečiuoju terminais, pralaimi ta šalis, kuri nedalyvauja sprendžiant ketvirtuoju terminu. Nedalyvavimas pateisinamas liga ar karo prievole. Tokias bylas nagrinėjant dalyvauja ir Ponų taryba.

15. 1506-12-07 Žygimanto I Senojo privilegija (Gardinas) Šia privilegija faktiškai baigiasi teisės kūryba bendravalstybiniais aktais. Ji įtvirtino papildomą Ponų tarybos vaidmenį valstybės valdyme ir apribojo patekimą į bajorų luomą.

16. Įtvirtintos nuostatos • Prelatų, kunigaikščių ir bajorų valstiečiai atleidžiami nuo pastočių prievolės didžiajam kunigaikščiui, bet įpareigojami tai atlikti ir duoti palydovus didžiojo kunigaikščio pasiuntiniams bei pas jį vykstantiems pasiuntinams. • Jei kas nors turi paveldėję dvarus, bet neturi tai įrodančių dokumentų, tačiau patikimais liudytojais gali įrodyti savo paveldėjimo teisę, gali toliau turėti dvarus. • Apšmeižęs ir to teisme neįrodęs baudžiamas griežčiausia bausme. • Jokie nutarimai, senieji papročiai nebus keičiami, o naujieji nutarimai nebus darimi be Ponų tarybos žinios, pritarimo ir leidimo.

17. Valdymo institucijų kaita Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėjų iš stambiausių feodalų ir karo vadų. Iš jų vėliau susiformavo kunigaikščio taryba (pvz. Gediminas turėjo tokią nuolatinę tarybą). 1387m. priėmus krikščionybę Bažnyčia taip pat tapo valstybine organizacija. Stambūs bajorai buvo didžiojo kunigaikščio vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. XIV a. pab. buvo trys feodalų grupės: kunigaikščiai (didysis ir žemių), ponai bajorai ir tarnybiniai bajorai (už karo tarnybą gaunantys beneficijas). XV a. pr. Vytautas, siekdamas centralizuotesnės valdžios, ėmė naikinti sričių kunigaikščius ir būtent bajorus skyrė vietininkais ir kitais urėdais. Nuo 1434m. privilegijos teikiamos Lietuvos didikų pritarimu, nedalyvaujant Lenkijos didikams. Aleksandro ir Žygimanto Senojo privilegijos įtvirtino Ponų tarybos, kaip kolektyvinio stambių LDK feodalų diktatūros organo, vaidmenį. Didysis kunigaikštis netenka svarbių prerogatyvų tvarkant politinius reikalus.

18. Kita informacija… • Iš viso yra žinoma 16 Žemės privilegijų (pvz. 1432m. Jogailos privilegija, 1447m. Kazimiero privilegija, 1568m. Žygimanto II Augusto privilegija). • 1529m. svarbiausios Žemės privilegijų nuostatos įtrauktos į Pirmąjį Lietuvos Statutą. 1551m. Žygimanto II Augusto privilegija yra oficialus privilegijų inkorporavimo aktus, susidedantis iš visų ankstesnių privilegijų, perrašytų ištisai. • Nuo 1568m. pasikeitė LDK priimamų aktų forma ir pavadinimas- juose beveik nebekartojamos anksčiau patvirtintos nuostatos ir įstatyminiai aktai vadinami konstitucijomis.

19. Naudota literatūra Machovenko J. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai. Vilnius: Justitia, 2000. Andriulis V. ir kiti. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. Maksimaitis M.,Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1997.