Download
1 / 13
370 likes | 2.42k Views
Adomas Mickevičius:. ,,PONAS TADAS”. ,,Ponas Tadas”:. Poema parašyta 1834 metais. Tai paskutinis didelis A. Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius:
E N D
Adomas Mickevičius: ,,PONAS TADAS”
,,Ponas Tadas”: • Poema parašyta 1834 metais. • Tai paskutinis didelis A. Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. • Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas.
,,Ponas Tadas”: • Poema turi ilgesnį pavadinimą - ,,Ponas Tadas arba paskutinis antpuolis Lietuvoje”. • Taip pat paaiškinančią antraštę - ,,Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų”.
,,Ponas Tadas”: • Kūrinį išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. • Kūrinio būdingiausi bruožai:Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas.
,,Ponas Tadas”: • Kūrinyje daug gyvenimiškos teisybės ir patirties. • Tai realistinis kūrinys, aprašomasis. • Rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas.
Adomas Mickevičius(1798 - 1855) A.Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, ,,giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais”.
Turinys: Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą - Soplicynę - pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų žmoną <...>, / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų/ Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų". Ponia Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos svarbiausios siužeto gijos - Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio Robako, kaip paaiškėja - Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai.
Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų apgyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų, antpuolių, meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo - tema. Jei Napoleonas pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų sutvertų kalaviją..."
Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į laisvę savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvybingas sūkurys, tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų spalvas).
,,Ponas Tadas”: • Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra girdėjęs: „Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau - tą į šias knygas sudėjau". Paskutinė poemos dalis - „Epilogas" - kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj prisiminti..."), paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės.
,,Ponas Tadas”: • Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės - medžiai turi atmintį („Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena"), žemė - paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų daugybę kužda jam į ausį". • Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai - miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų romantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę paviršiaus ir gelmės santykio problemą.
,,Ponas Tadas”: • Mickevičiaus poema „Ponas Tadas" apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gyvenimo ratus: aukštąjį (valstybė, idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderinamas su pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais. • Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą". Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio" autorius Antanas Baranauskas.
