Simonas Daukantas

1. Simonas Daukantas Lietuvių tautos • istorikas, • švietėjas, • rašytojas, • pirmasis Lietuvos istoriją parašęs lietuvių kalba. (1793 – 1864) Parengė Nijolė Sodonienė Kintų vidurinė mokykla

2. S. Daukantas - žemaitis Gimė 1793 m. spalio 28 d. Skuodo rajono Kalvių kaime. S. Daukanto memorialinis muziejus Papilėje (Akmenės r.)

3. Gyveno audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu. • Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimas 1795 m.; • Napaleono žygis į Rusiją 1812 m.; • Vilniaus universiteto suklestėjimas XIX a. pradžioje ir filomatų byla 1823 m.; • 1831 metų sukilimas ir Vilniaus universiteto uždarymas; • 1863 metų sukilimas…

4. Svarbus Daukantų šeimos istorijos šaltinis yra Kotrynos Daukantienės antkapio paminklas Lenkimų bažnyčios šventoriuje, pastatytas sūnaus Simono. Rausvo granito plokštėje iškalti tokie žodžiai: • “Čia ilsisi Dievuje užsnūdusi Kotrinė Odinaitė pirma Stanislovienė Jaušienė, paskui Jurgienė Daukantienė, kuri gyveno sumišimuose svieto, regėjo ir kentėjo didžius vargus rūpesnius savo amžiuje, metuose 1795 buvo garsiame mūšyje po Liepoja lygiai su vyru ir trimis dieveriais. Dievas jai buvo davęs penkias dukteris ir du sūnu, regėjo savo vaikų vaikų vaikus. Turėdama 90 metų amžiaus savo, persiskyrė šiuomi svietu m. 1847 lapkričio mėnesio 9 dieną, auštant, palikusi šiame pasaulyje bevargstančius dvi dukteri ir sūnų, kurie raudodami savo meilingos ir išmintingos motinos minavinei tą akmenį padėjo”. • Iš šio užrašo sužinojome, kad, Simonui esant vos dvejų metų, Daukantų šeima dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukilėlių žygyje į Liepoją.

5. Mokėsi Kretingoje, Žemaičių Kalvarijoje, Vilniuje. • Tėvai Kotryna ir Jurgis Daukantai buvo mažai mokyti žmonės, tačiau mokslą vertinę ir branginę. • Vyriausiąjį sūnų Simoną leido į mokslus, nors namuose duonos nebuvę per daug - augino 7 vaikus(du sūnus ir penkias dukteris). • Dvaro eigulio sūnus atsidūrė Kretingos dviklasėje pradinėje mokykloje, išlaikomoje Bernardinų vienuolyno. Anuo metu tai buvo viena didžiausių pradinių mokyklų Lietuvoje. • Paskui mokslo žinias gilino Kalvarijos keturklasėje.

6. 1814 m. rudenį pėsčias į Vilnių – į universitetą. • Kišenėje tik 10 rublių, kurių galėjo užtekti mėnesiui, dviem. • Į universitetą įstoti negalėjo • neįsisavintas visas reikalingas mokyklos kursas. • Vilniaus gimnazija - dvarininkų ir valdžios pareigūnų vaikams. “Negi mano galva blogesnė už jų? - svarstė Simonas. • 1816 metų vasarą jis sėkmingai baigė gimnaziją.

7. Vilniaus universiteto studentas • Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto studentas - antikinė filosofija,rusų literatūra; moralinių ir politinių mokslų fakultetas. • Su būsimuoju poetu Adomu Mickevičiumi tapo kurso draugais. • Paskaitos apie Lietuvą, jos istoriją nulėmė ryžtą tapti istoriku, tyrinėti krašto praeitį. • Baigdamas universitetą, jis apgynė mokslinį darbą ir gavo teisių magistro laipsnį.

8. Darbas ten, kur dokumentai, pasakojantys Lietuvos istoriją. • Dirbo Rygoje, generalgubernatoriaus raštinėje. • Peterburge, Rusijos Senate- aukščiausioje valdžios taryboje. • O vėliau vargais negalais įsitrynė į archyvus, kur slepiami brangiausi Lietuvos istorijos šaltiniai. • Ypač neįkainojamas lobis - Lietuvos Metrika!

9. Svarbiausi S. Daukanto veikalai - rašyti lietuvių kalba. • „Istorija žemaitiška”, • „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių”, • „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”.

10. S. Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyvių. • Šis sąjūdis siekė sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai. • Jo bendraminčiai : Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Pliateris, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius.

11. S. Daukantas laikomas pirmuoju lietuvių pasakojamosios tautosakos rinkėju. Pats ir per savo talkininkus, kurių turėjo apie 50, rinko lietuvių tautosaką ir parengė spaudai rinkinius „Dainės žemaičių”, „Pasakos masių”.

12. Matydamas žūstantį lietuvių kalbos grožį, jausdamas jos tragišką lemtį, skubėjo ją tyrinėti, stengėsi gimtąją kalbą apginti nuo įvairiausių „teršalų“. • Lietuvių - lotynų ir Lenkų - lietuvių kalbų žodynus, • vadovėlius „Prasma lotynų kalbos”, „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos”, • išvertė iš lotynų kalbos „Pasakas Fedro”, • Parašė ir išvertė į lietuvių kalbą nemažai kitų darbų. • Dažniausiai pasirašinėdavo J. Laukio, M. Šauklio, J. Girdenio, J. Einoro ir kt. pavardėmis.

13. S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: • Laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). • Kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša (kautynės), aušrėnai (baltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).

14. Neužmiršo ir patarimų kaimo žmonėms. Lankydamasis tėviškėje, rinkdamas tautosaką, matė, kaip sunku valstiečiui išbristi iš bėdų ir nelaimių, tad bandė pateikti jiems ūkininkavimo žinių: „Parodymas, kaip apynius auginti“, „Bičių knygelė“, „Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas“, „Ugnies knygelė“... S. Daukantas ir M. Valančius bandė bendradarbiauti, bet Netrukus išsiskyrė jų požiūriai.

15. Simono Daukanto kapas Papilėje Nuo 1861 m. gyveno Papilėje (Akmenės r.), kur 1864 m. gruodžio 6 d. ir mirė.

16. Papilėje kiekvieno dėmesį patraukia miestelio centre esantis paminklas Simonui Daukantui (skulptorius V. Grybas). Pastatytas už Lietuvos mokytojų surinktus pinigus.

17. Ar jo aprašyta lietuvių tauta ir jos būdas mums įdomūs tik kaip praeities ženklas? • S. Daukantas kūrė tautinės lietuvių kultūros viziją - tai kultūra,išauganti iš konkrečios vietos, kuriama žmonių, nuo amžių susigyvenusių su atšiauriu, šiaurietišku kraštovaizdžiu. • Kraštovaizdis(gamta) formuoja ir jų būdą, gyvenimas kartu su kaimynais lemia jų papročius. • Svarbu, kad šioje kultūros istorijoje S. Daukantas nekuria lietuvių kaip istorijos aukos vaizdinio. • S. Daukantas sako, kad lietuviai patys atsakingi už tai, kas atsitiko jų valstybei ir tautai, nes jie „nestrūnijo" fabrikų, neplėtojo amatų, prekybos, nesirūpino kultūra, nekūrė įžvalgios užsienio politikos ir leido sustiprėti agresyviems kaimynams, degradavo moraliai ir prarado valstybę.

18. Tai kokie tie S. Daukanto aprašyti lietuviai, koks jų būdas? • Tai žmogus, kuris pasitenkina mažu, yra ryžtingas, nuoseklus, nepraranda vilties. • Tas, kuris „ryžimesi negūra", t. y. pradėjęs darbą pabaigia, davęs žodį jį ištesi, kuris randa pusiausvyrą tarp privačių ir viešų interesų ar tarp valstybės ir visuomenės reikalų. • Ypač pabrėžė, kad proistorėje lietuviai vyrai buvo kariai, moterys rūpinosi namų ūkiu. Tai buvo ne moterų vergovės, o įtakos ir atsakomybės sritis. • Lietuviai vengė plėsti žemės valdas, kad „nuo karės nenutaustų" (kad nuo karinių reikalų nebūtų atitraukti į privačią žemdirbystės sritį).

19. Neužmirštamas S. Daukantas

20. Just. Marcinkevičius “Daukantas”: dviejų dalių draminė apysaka. Kaunas: Santara, 1997

21. Rytis Daukantas sukūrė istoriją, kuri patrauks vaikus. Tikrus istorinius faktus supynė su kruopelyte fantazijos ir šmaikščiomis iliustracijomis.