Užgavėnės

1. Užgavėnės

2. Užgavėnės - paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente. Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu. Na, o tikroji Užgavėnių diena - 46-oji diena prieš Velykas.

3. Mirties ir gandro šokis

4. Kasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 d., žiūrint, kada Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaigimas – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Jų papročiuose aiškiai jungiasi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos kultūros baltiškieji elementai. Net ankstyviausios Užgavėnės jau laikytos pavasario pradžia. Tai - žiemos virsmo į pavasarį šventė, žiemos palydos ir pavasario žadinimas.

5. Atspėkite, kas aš?..

6. Užgavėnės, pagal liaudies mąstyseną, - tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Tikroji Užgavėnių diena - antradienis. Trečiadienis jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu griežtai negalima valgyti mėsos, o pieną tik retkarčiais. Užgavėnių dienos valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistas nuo visų ligų“. Sekmadienįmėsos valgydavo triskart, pirmadienįšešiskart, o per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“.

8. Lietuvoje Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėliais. Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės aplinkos - žydai, elgetos, čigonai,jaunavedžiai, daktarai. O Žemaitijoje dažniausiai persirengdavo kaukėmis, vaizduojančiomis gyvulius - arkliai, ožiai,gervės, beždžionės. Kiekviena kaukė turėjo prasmę, paskirtį.

9. Žmonės tikėjo, kad žemėje vaikščioja įvairiais pavidalais protėvių vėlės, kurios gali daryti įtaką jų gyvenimui.

11. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu bei didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More (Žemaitijoje dar ją vadino Kotre, Gavėnu). Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio arba žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu (Kanapiniu).

12. Prisiglaudė oželis prie daktarėlio

13. Tradiciniai Užgavėnių valgiai

14. Kai kur Lietuvoje reikalauta per Užgavėnes valgyti 7, kitur 9, o dažniausiai – 12 kartų iki soties, „kad pilvas būtų už kaklą kietesnis“.

15. Tradiciniai Užgavėnių valgiai – šiupinys (ypač populiarus Žemaitijoje), kopūstai, vėdarai, blynai, šaltiena, kiunkė (mėsos ir bulvių troškinys). Visi Užgavėnių valgiai būdavo riebūs: blynai - daugiausia pietums, pavakariams  - mėsa, vakarienei - sriubos.

16. Užsigeriama būdavo namie darytu miežiniu alumi, gira arba degtine. Beje, degtinę gerdavo tik vyrai. Vandenį gerti per Užgavėnes nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

17. Užgavėnės - paskutinė žiemos diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai per visus metus nebus poilsio, nebaigsi darbų. Ypač daug nelaimių tą dieną gali prišaukti verkiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa (kumpiai, lašiniai), rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės, pelės audeklus kapos, kirmėlės kopūstus ės, avys kvaituliu suksis, gyvulių žaizdose atsiras kirmėlių, jaučiai ariant seilėsis.

18. Šiupinys- kaip matyti pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Minima, kad Mažosios Lietuvos šiupinį - žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis,  - valgė dar praėjusiame šimtmetyje. Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kad tas, kuris valgydamas ją ras, pirmas ir ves. Kitur kiaulės uodegą atiduodavo piemeniui, kad geriau kiaules ganytų.

19. Blynai dažniausiai kepdavo miltinius, kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Jais būtinai vaišindavo svečius, valgydavo vakare.

20. Mėgstamiausi blyneliai...

21. Šaltiena - tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų ir galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Kopūstai - labai riebus patiekalas, verdamas su dešra arba mėsa. Valgoma per pusryčius ir pavakarius.

22. Lakštiniai arba kruopos - paskutinis valgis, pieniškas. Valgomas prieš vidurnaktį, kai jau mėsa nebelenda. Miežinis alus - jį ruošdavo iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų. Žiūrėdavo, kad nenusistotų, būtų smarkus, aštraus skonio ir kvapo. Alumi vaišindavo svečius, gurkšnodavo patys šeimininkai, ypač senieji, jau nebesuspėjantys su užgavėninkais vaikščioti, besipasokodami apie savo jaunų dienų Užgavėnes

23. Persirengėliai su kaukėmis

24. Užgavėnių karnavalai

25. „Čigonai"- vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai - su bizūnais, moterys su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais

26. „Ožys" - vaidinantis žmogus laikydavo rankose riestą pagalį,  kurio gale pritvirtintas kelmelis su riestomis šaknimis. Kad žiūrovai neliestų ragų - juos išdervuodavo.

27. „Gervė"-ja rengdavosi ilgakojis paauglys arba vyras, kailinius tartum kelnes maudavosi ant kojų, ant galvos dėdavo smailią kailinę kepurę su prie jos pritaisytu snapu.

28. „Raganos"- vilki senus drabužius, išsidažo suodžiais arba anglimis veidus. Staugia už langų, užeina į vidų.

29. „Žydo"- kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai iš kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą.

31. „Giltinė" - aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi, ant dantų uždėdavo iš bulvės išpjaustytus retus dirbtinius dantis - jos burna tapdavo panaši į kaukolę. Jos nešėsi per petį persimetusios dirbtinį dalgį, rankose turėjo medžio pagalį. „Velnias"-persirengėlių grupėje dažniausiai būna  vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke, kartais ir kuprotas, riesta stipria uodega (ji daroma iš vielos).

32. MORĖ

33. Morė - dėmesio centre. Ją mušdavo sniegais, pagaliais, ožys badė ragais, gervės gnaibė snapais, čigonai būrė mirtį, o velniai laukė jos dūšios, ėjo aplinkui trindami rankas.

34. Morė dega

35. Kartais ir taip saugo žiemą...

36. Pavasario šauklys

37. Užgavėnių dainos

38. Užgavėnių šaukinys Žiema, žiema, bėk iš kiemo! Jei nebėgsi, išvarysim, Su botagais išbaidysim!

39. Šalta žiema šalin aina, 2 k. Pavasaralis ataina. 2 k. Šėmi jauteliai bauboja, 2 k. Avinėliai arcavoja. 2 k. Pasijungsiu šėmus jaučius, 2 k. Aisiu artų malynėlia. 2 k. Sėsiu kviečius ir rugelius, 2 k. A pasėjis – apakėsiu. 2 k. Šalta žiema šalin eina

40. Tai man dyvai Tai man dyvai Dyveliai pastojo, Kol vasarą Ažeras sustojo. Nusipirksiu Deimanto žiedelį, Pašildysiu Vasaros ledelį. Aš nueisiu Vilnužiaus miestelin, Nusipirksiu Deimanto žiedelį Pašildysiu Vasaros ledelį Pagirdysiu Ristųjį žirgelį

42. Vieškelėli vieškelėli, ką veji, kur bėgi? Tinginėli tinginėli, raišas besermėgi! Pasakysiu pasaką: vilkas rijo ašaką. Rijo rijo, kol užkliuvo už liežuvio. Užgavėnių štukoriai

43. Vai du bernai ožį pjovė. Ožį pjovė. Ožį pjovė. Bus du skvernai ir rankovė. Ir rankovė. Cha-cha-cha! Vai du bernai ožį lupo. Ožį lupo. Ožį lupo. Girių varnai juos užklupo. Juos užklupo. Cha-cha-cha

44. Parengė Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Regina Kraucevičiūtė