Pasilenkė, paėmė saujelę smėlio, trynė jį tarp pirštų, uostė…

2. Herta Matulionytė. Sidabrinių aitvarų kronikos. Taalo žūtis. Pilnatis. Didžiulis, kiek padūmavęs oranžinis mėnulis - dangaus piemuo ganė žvaigždes virš miegančio kaimo, jį supančių girių ir visai netoliese ošiančios jūros. Kaimas miegojo: vienoje iš didžiausių trobų atsiklojęs savo didžiulį pilvą, knarkė kaimo seniūnas - per jį negalėjo užmigti net pelės; saldžiai miegojo Ąžuolų kalnelio aukuro ugnelės saugotojos vaidilutės (išskyrus vieną - Mira susimąsčiusi mėtė šakeles į šventąją ugnį); žuvim ir jūra atsiduodantys žvejai ir jų žmonos, nuo druskos paraudusiais delnais. Motiejaus svirne, padėjęs žvynuotą galvą ant miltų maišo, miegojo aitvaras. Malūne vyko mirtina kova - šakutėmis tarsi šakėmis apsiginklavę penki kaukai kovėsi su visa armija pelių. Šios cypė, kandžiojosi, nesileido lengvai nugalimos. Nerimo ir kiti kaukai - išlindę iš visokių užkaborių, ieškodami ko nors užkąsti, tyliai šmižinėjo po virtuves - kai kurie rasdavo rūpestingų šeimininkių jiems paliktus dubenėlius su maistu, kai kurie nerasdavo. Greitai kimšo maistą į mažas burnytes, bet taip tyliai, kad jų čepsėjimą nustelbė jūros ošimas. Nemiegojo vaidila, nuo seniai praėjusių jaunystės dienų vadinamas Žaltoniu. Ėjo iš Ąžuolų giraitės - iš lėto dėliojo savo dideles pėdas takažole apžėlusiu, mėnesienos nusidabruotu taku. Prie diržo tabalavo didelis, variu kaustytas ragas. Pasiramsčiuodamas drožinėta lazda, nešė Žaltonis savo aukštą, liesą, kaulėtą kūną namo, į šiltą patalą. Priešais, pro išretėjusius medžius, jau matėsi tamsūs šiaudais dengtų trobesių kontūrai. Staiga visa savo plačia ir kaulėta nugara vaidila pajuto šaltį - plaukai ant pakaušio ėmė stotis piestu. Atsigręžė keldamas lazdą gynybai. Už nugaros… nieko nebuvo. Takas už nugaros - tuščias. Mėnesienos lopeliai ant jo ramūs ir nejudrūs - tas, kuris artėjo prie jo ir prie kaimo, sustingo tamsoje niekuo neišsiduodamas. Vaidilai nudiegė širdį - jautė, girdėjo, kaip ji daužosi nelygiai ir sunkiai… kartais uždelsdama suplakti. "Tik nenukristi čia, ant tako. O Praamži! Leiski man numirti kaime tarp žmonių…tik ne čia ir ne dabar": Skausmas krūtinėje atsileido, liko silpnumas ir nerimas… veikiau baimė.

3. Vaidila, laikydamas prieš save lazdą, ėmė trauktis atbulas, apsisuko ir pamiršęs orumą ir nesveikuojančią širdį paknopstom pasileido bėgti namo. • Tas, kuris stebėjo jį iš tamsos, nuleido gauruotą galvą, iš lėto pakėlė leteną ir ėmė kasytis šoną - vilktakių bijojo visi, išskyrus blusas. "Nepadėtų tau lazda, Žaltoni, nepadėtų, bet aš nenoriu tavo mirties. Man reikia pagalbos, o tu bėgi nuo manęs mosuodamas lazda. Kaip ir visi, beveik visi…" - mąstė žvėriažmogis. Šlubuodamas - pašauta koja gijo, bet dar skaudėjo - vilktakis nutipeno atgal, gilyn į mišką. • - Biuvusi zmiogų tlaukia atgal, - sušnibždėjo vienas iš šešių barstukų, stebėjusių vilktakį iš drevės. • - O tian jo liaukia su kilviais il splagilais - pridūrė kitas mažasis miško žmogelis, kiek trumpesne ir mažiau spyglių spyglelių prisivėlusia barzdele, - il ilklais! • - Miske su pylagu il pienu jo ilgi nieks neliaukia, niabiant…Barstukai, keberiodamiesi iš drevės, tyliai juokėsi. • Kuo labiau artėjo Ąžuolų giraitės šventykla, tuo lėčiau bėgo vilktakis. Paskutinius kelis šimtus metrų įveikė lėtai slimpindamas. Nuleidęs galvą vilkte vilko koją už kojos. Prie trijų šventųjų ąžuolų neryžtingai sustojo, dėbtelėjo į senąjį aukurą. Šventojo akmens įduboje susikaupusiame vandenyje atsispindėjo į sūrį panašus mėnulis - baltaveidis saulės brolelis, o viršuje, plazdendami sparneliais, ratu sukosi du mėlynai juodi naktiniai drugiai. Vilktakis palenkė snukį virš vandens. Pamatęs savo atvaizdą krūptelėjo ir vos nesustūgo - niekaip negalėjo prie jo priprasti. Ėmė lakti vandenį, susikaupusį aukuro įduboje. "Vilkas ėdantis mėnulį, - pagalvojo, - netikras vilkas ir netikras mėnulis." • Drugiai, kurie skraidė virš aukuro, šastelėjo į šoną. • - Ak! - riktelėjo vienas iš jų (tai buvo ji), - mano širdelė vos nesustojo iš baimės! Tas baisus žvėris manęs vos neprarijo! • - Brangioji, aš apginsiu tave nuo šios pabaisos! Eikš arčiau prie manęs, o nuostabioji! Net Paukščių takas nublanksta prieš dievišką tavo grožį! • Vilktakis nesiklausė jų tauškalų. Jis laukė. • Išgirdo žingsnius. Lengvus moteriškus žingsnius.

4. Neatsisuko, tiesiog atsitūpė pabrukęs uodegą. Žiūrėjo į savo priekines letenas. Į aštrius, storus nagus. • Mira praėjo visai arti. Stovėjo šalia. Dabar jis matė mažas rausvas vaidilutės pėdas ir drobinį naktinių marškinių kraštą. Cakt! - didelis juodojo molio dubuo nusileido priešais vilktakį, skaniai pakvipo. Žmogus-žvėris dirstelėjo Mirai į veidą ir dėkingai suvizgino uodega. Ėdė dideliais kąsniais. Stengėsi palenkti galvą taip, kad nesimatytų nasrų - nenorėjo, kad ji matytų jį ėdant. Matytų ėdantį žvėrį. "Mane visada mokė maistą imti rankomis… nėra rankų, nėra ir taisyklės, bet juk aš dar ir truputį žmogus… ar jau nebe?" - paklausė pats savęs. Paėdęs dirstelėjo aukštyn - Mira žvelgė jam tiesiai į akis užuojautos kupinu žvilgsniu. "Nekenčiu šito žvilgsnio ir nekenčiu šio pasaulio - prasmenga jis skradžiai!" - vilktakis vėl vos susilaikė nesustūgęs. Ant vaidilutės skruosto blizgėjo sidabrinis ašaros takelis. Ji ištiesė ranką ir paglostė vilktakiui tarp ausų. Marškinių rankovė užkliudė jautrią juodą žvėriažmogio nosį, kvepėjo dūmais. "Džiovino drabužius pavėjui šventajai ugniai", - pamanė jis. Trakštelėjo šaka - pelėda nėrė žemyn iš urvelio išnirusios mieguistos pelytės linkui. Mira atsigręžė į garsą… kai atsisuko atgal… vilktakio nebebuvo nei pėdsako. • ··· • Iš apgaulingai ramios gelmės į jūros paviršių kilo jos gyventojai. Apvaliomis akimis dirstelėdavo į spindintį, sidabrinį mėnulio drabužį ir vėl grįždavo į tamsą. Išniro ir kažkas didelio ir neįprasto net mėnuliui, kuris išties daug matęs. Kažkas panašaus į laivą ir į pūslę vienu metu. Į pūslę panašus skaidrus kupolas girgždėdamas prasiskleidė. Viduje buvo mergelė. Keista mergelė pieno baltumo oda ir tokiais pat plaukais. Dairėsi aplinkui, žvelgė į krantą. Jos akyse atsispindėjo dangus. Pasilenkė, kažką palietė savo laivelio priekyje, ir jis greitai, bet be garso, vos liesdamas bangų paviršių, slystelėjo sausumos link. Mergelė ilgai, kol įsidrąsino, stebėjo pakrantę. Paliko laivelį ir sušlapusi savo aptemptą glotnų apdarą išsikeberiojo ant jūržolėm aplipusio skardžio. Atsistojo ant žemės atsargiai, tarsi ja nepasitikėdama.

5. Pasilenkė, paėmė saujelę smėlio, trynė jį tarp pirštų, uostė… • - Jūrate, - pasigirdo balsas iš mažyčio, ant jos kaklo prikabinto metalu inkrustuoto perlamutrinio rutuliuko, - Jūrate saajatu la ki ? Kaaaja madu jes! (Jūrate, kur tu esi? Tuojau pat grįžk!) • Jūratė, toks buvo jos vardas, krūptelėjo ir susiraukė. • - Jūrate hala ju madu jes! ( Jūrate, aš tau įsakau tuojau grįžti!) , - dar pikčiau stūgavo atkaklus "rutuliukas", net sušvisdamas vaiduokliškai mėlyna šviesa, - Haka kaajano lat desilaa lajaasa ! (arba aš pats atvykstu tavęs parsigabenti!) • - Majaanlin Perkun fanaak (gerai jau, dėde Perkūnai), - mergelė greitu judesiu pakėlė kalbantį papuošalą prie lūpų, - kaju saan tyjaavas kligaa a balajaaksaz liztaaam sklaaa komjaatas?! (aš grįžtu, bet ar jūs neturite ką daugiau veikti, tik sekti kiekvieną mano žingsnį?!) • - Lajaaafan likraaasaaan…(klausyk ir suprask…), - toliau burbuliavo "rutuliukas". Jūratė jo nebesiklausė, tik dar kartą apžvelgė kopas ir atsidususi žengė atgal į savo laivelį. Nutolus nuo kranto atgniaužė delną - jame tebebuvo saujelė smėlio. Kupolas užsivėrė, jūra virš jo suglaudė savo bangas. • ··· • Žaltonis tebestovėjo už padžiautų tinklų netoli malūnininko jaujos. Iš pradžių vaidila norėjo skelbti pavojų - tebelaikė rankose ragą, pasiruošęs jį pūsti - jei tik kas nors išnirs iš girios. Tačiau niekas jo nesivijo, šunys nestaugė, gyvuliai tvartuose ir toliau ramiai miegojo… Vaidila pagalvojo: "Ką aš pasakysiu iš šiltų lovų subėgusiems vienmarškiniams vyrams? Kad pajaučiu kažką nelabo miške? Bet net nemačiau, niekas manęs neužpuolė… Aš, aišku, dvasiaregys, bet jiems keltis su aušra ir dirbti". Jis numojo ranka ir patraukė savo trobos link. "Tai Pilnas Mėnulis kaltas. Vėlės jį jaučia ir nerimsta. Nori patekti į Grįžulo ratus ir nusigauti į rojų." Trumpindamas kelią pasuko tiesiai per Motuzo daržą. Kad neprižadintų jo šuns (tas savo lojimu-žviegimu tikrai prikeltų visą kaimą), užsuko už daržinės. Kaktomuša susidūrė su… Kastyčiu.

6. - Labas vakaras, gerbiamas vaidila, - lyg niekur nieko prakalbo šis aplenkdamas jau prasižiojusį kažko klausti vaidilą, - tiksliau… laba naktis! Kaip sekasi Mirai? • - Tavo sesute mes didžiuojamės, ir Dievams su Deivėmis patinka, kad ji ugnelę maitina, - Žaltonis nemirksėdamas žvelgė tiesiai Kastyčiui į akis - paprastai žmonės ilgai neatlaikydavo žvilgsnio ir nuleisdavo savąsias, tačiau Kastytis atkakliai laikėsi ir netgi šypsojosi. "Pas kurią mergelę ar iš kurios mergelės svirno traukia šis vaikis, - dingtelėjo vaidilai, - po kiek laiko tai paaiškės, tai visada paaiškėja." • - Labos nakties, - atsisveikino jaunuolis. • - Labos, vaike, labos, - nuoširdžiai palinkėjo vaidila, žvilgsniu palydėdamas nutolstančią baltmarškinę Kastyčio nugarą. "Kaip greitai jis užaugo… o dar visai neseniai ėjom visu kaimu kūdikio iš laumių vaduoti. Nesiseka jų giminei… ir Miros istorija, gerai, kad mergelė ėmėsi šventą ugnį saugoti", - mąstė verdamas savo tvoros vartelius. • Vaidila klydo. Šį kartą Kastytis žingsniavo ne pas mergelę. Vaidilos pėdomis perėjo Motūzo daržą - Motūzienė kaimynėms dievagojosi vieną naktį tokių vaikščiotojų patykosianti su spragilu ar paplavų kibiru, arba užveisianti Lauksargį - tegu jiems kojas sukandžioja! Už jo vaikinukas pasuko į dešinę, ir netrukus priešais jį jau stūksojo gražiausios ir turtingiausios kaimo sodybos kontūrai - Motiejaus dvarelis. • Kastytis susilenkęs nusėlino palei tvorą iki svirno. Tada išsitraukė iš kišenės varinę monetą, įvyniotą į klevo lapą lašelį sakų ir ritinėlį lininių siūlų. Kurį laiką ieškojo siūlo galo - pagaliau jį sugraibė. Sakais prilipdė siūlą prie skatiko ir atsivedėjęs sviedė monetą svirno link. Ši skambtelėjus nukrito tarp nulaužtos pienės ir didelio, matyt, iš laukų parsitempto, įmantriai vandens išgraužto akmens. Liko gulėti spindėdama mėnesienoje. Vaikinas klastingai šyptelėjo ir trindamas sakus nuo pirštų ėmė laukti. • Ilgai laukti neteko - sidabrinis šešėlis išniro pro mažytį svirno langelį ir, lyg dūmelis, slystelėjo žemyn, monetos link. Kastytis vos spėjo truktelėti siūlą - lipnus skatikas įlėkė į delną.

7. IR KARTU SU JUO Į RANKĄ VOS NEĮLĖKĖ SIDABRU ŽVYNUOTAS AITVARO SNUKUTIS, SPINDINČIOMIS JUODOMIS KAIP ANTRACITAS AKUTĖMIS. • - O PINIGĖLIS ČIA! - KASTYTIS SUKIOJO KUMŠTĮ SU MONETA PRIEŠ PAT AITVARO NOSĮ, - AJAJAI, KAIP NEPASISEKĖ IR NEI KAIP JO IŠ ČIA NEPAIMTI! • - TU, TU…BIAU…BIAU, - ŠNYPŠTĖ AITVARAS. ATRODĖ KAIP VYRO RANKOS ILGIO DRAKONAS NEŪŽAUGA. TURĖJO ILGĄ, GYVATIŠKĄ KŪNĄ, MAŽAS RANKELES, KOJELES IR NET PORĄ RUDIMENTINIŲ SPARNELIŲ. • - BJAURYBĖ? • - AHA! - AITVARO SNUKUTIS PERSIKREIPĖ, - PASIMATĖ DVI EILUTĖS METALU SPINDINČIŲ AŠTRIŲ DANTUKŲ, - TU MANE, MANE… • - ERZINU? - ĮSITERPĖ VAIKINAS Į NERIŠLIĄ MAŽOJO DRAKONO ŠNEKĄ. • AITVARAS MOKĖJO KALBĖTI, BET KURĮ LAIKĄ NEŠNEKĖJĘS IMDAVO PAMIRŠTI ŽODŽIUS. KASTYTIS DAŽNIAUSIAI ATSPĖDAVO, KĄ JIS NORI PASAKYTI. • - TAIP, ERZINI! • - KLYSTI, DRAUGELI! - AŠ ATĖJAU PASAKYTI, KAD EISIU Į GIRIĄ. - BET TU, ŽINOMA, NENORI NIEKUR EITI… TIK GULI IR SUKI GALVĄ, IŠ KUR PRISIPLĖŠTI DAR DAUGIAU PINIGĖLIŲ SAVO LAŠININIAM ŠEIMININKUI… • - AŠ NORIU… AŠ NORIU EITI Į GIRIĄ!!! • - TIKRAI?… REIKIA PAGALVOTI - PASIIMTI MAN TAVE AR NE, SPIRUK… HMMM , REIKIA PAGALVOTI KOKIA MAN IŠ TAVĘS NAUDA - KASTYTIS APSIMĖTĖ SVARSTĄS • - RRRRRRRRRR, NEVADINK MANĘS SPIRUKU!!! • - NA, GERAI, GERAI, - KAIP PASAKYSI, VADE. DIRSTELĖJO Į AITVARĄ,- NUSIVALYK KIAUŠINIENĘ NUO NASRŲ. • AITVARAS ĖMĖ VALYTI NUO SNUKUČIO NEEGZISTUOJANČIAS DĖMELES. STAIGA SUSTINGO. • - TAI KAD AŠ…NE KIAUŠINIENĘ VAKARIENEI VAL…VAL…! • ATRODĖ APSTULBĘS. • KASTYTIS, SUSIRIETĘS TRILINKAS, BE GARSO RAITĖSI IŠ JUOKO. • - BJAURYYBĖĖĖ! - SUŠNYPŠTĖ AITVARAS IR PUOLĖ. SUSIRIETĘS Į KAMUOLIUKĄ JIS TRENKĖSI KASTYČIUI Į PILVĄ, IR ŠIS KVATODAMASIS NUVIRTO ANT NUGAROS, PABANDĖ PRISPAUSTI SPIRUKĄ PO PAŽASTIMI. AITVARAS IŠSLYDO CAKCĖDAMAS DANTIMIS KASTYČIUI PALEI AUSIS. SPIRUKAS BUVO STEBĖTINAI STIPRUS IR PAVOJINGAS PADARAS. VIENU SAVO ŠIURPIŲ NASRŲ DRYKSTELĖJIMU BŪTŲ GALĖJĘS ATSKIRTI KASTYČIO GALVĄ NUO KŪNO. TAČIAU JO SMŪGIAI BUVO ATSARGŪS, TAUSOJANTYS, O DANTIMIS TIK GĄSDINO ARBA TĄSYDAVO UŽ DRABUŽIŲ. PO TO, DEJA, DRABUŽIUS TEKDAVO LOPYTI.