Ugdymo filosofija

Ugdymo filosofija 2 paskaita 2013

Paskaitos planas • Ugdymo paradigmos mitologinėje pasaulėžiūroje • Paideia samprata ankstyvojoje graikų filosofijoje • Atėnų švietimo sistema • Sofistų sąjūdžio reikšmė švietimui

Ugdymo paradigmos mitologinėje pasaulėžiūroje Vakarų kultūros ištakos glūdi klasikinėje graikų kultūroje (V a. pr. Kr. antroji pusė – IV a. pr. Kr.). Savo ruožtu klasikinės graikų kultūros ištakos glūdi senojoje mitologinėje tradicijoje. Graikų mitologija maždaug IX a. pr. Kr. įgijo literatūrinį pavidalą – t.y. legendinis dainius Homeras ne mažą dalį mitų eiliuotai (hegzametru) perpasakojo savo poemose Iliada ir Odisėja.

Iliada pasakoja apie Trojos karą, trukusį apie dešimt metų ir suvienijusį Viduržemio jūros pakrantėse išsibarsčiusias graikų (vadinamųjų achajų ar helėnų) gentis. • Odisėja pasakoja apie Trojos karo didvyrio Odisėjo kelionę namo. Abu kūriniai mums leidžia aiškiai suprasti tai, ką anuomet reiškė būti „tikru žmogumi“ (tiksliau sakant, „tikrų graiku“).

Vienas žymiausių religijotyrininkų Mircea Eliade rašo: „Reikia pabrėžti, kad religingas žmogus nuo pat pradžių pasirenka sau pavyzdį iš aukštesnės srities, tos, kurią apreiškė mitai. Tikru žmogumi tampama tik sekant mitų mokymais, mėgdžiojant dievus“ („Šventybė ir pasaulietiškumas“). Mitai pasakojo, kaip dievai statė namus, augino gyvulius, laidojo, rengė vestuves ir t.t. Analogiškose situacijose (t.y. statydamas, augindamas gyvulius, laidodamas ir t.t.) žmogus mėgdžiojo dievus – atlikdavo tam tikrus ritualus, kurių dėka galėjo tarsi prisišlieti prie dieviškos tikrovės. Mitas mums yra tai, kas priešinga realybei. Tačiau archainiam žmogui (tarkime graikui, gyvenusiam IX-VIII a. pr. Kr.) mitas buvo absoliuti realybė.

Sąvoka aretē yra centrinė visai graikiškajai (antikinei) etikai bei pedagogikai. Pilnavertis bendruomenės (sociumo) narys yra tasai, kuris pasižymi aretē; visa pedagoginė veikla turi būti orientuota į aretē išugdymą individe. Sąvoka aretē susiformuoja Homero poemose ir, galima sakyti, jo amžininkų mentalitete; ji plačiai analizuojama Platono, didžiojo graikų mąstytojo, kūriniuose.

Paprastai žodis aretēį lietuvių kalbą verčiamas kaip „dorybė“, tačiau tai yra kiek klaidinantis vertimas. Mums „dorybės“ sąvoka vis dar turi tam tikrą krikščioniškąjį atspalvį ir asocijuojasi su priešingos reikšmės sąvoka – „nuodėmė“. Kita vertus, mums „dorybės“ sąvoka siejasi su įstatymų laikymusi, t.y. su teisėtu, legaliu elgesiu (būtent šia prasme sakome „doras pilietis“, „doras lietuvis“ ir pan.). Tačiau graikai „dorybę“ suprato kitaip. • Žodžiu aretē (kuris, deja, neturi tikslių analogų šiuolaikinėse kalbose) Homeras įvardijo kilmingam kariui būdingų savybių visumą: narsą, fizinę jėgą, kovos įgūdžius, atsakomybės jausmą, polinkį konkuruoti ir garbės (timē) troškimą. Kitaip tariant, aretē – tai aristokrato atributas.

„Didžiausia dorybė – kario jėga, stiprus išlavintas kūnas, suteikiantis karo grobį (kario narsos ekvivalentą), pagalbą draugams, laisvę jaunai tėvynei, pomirtinę šlovę, malonę tėvams ir palikuonims. Ši kario jėga buvo dorybė, reikalinga savam pranašumui pabrėžti, priartinti prie mitinių herojų, gal net patvirtinti kilmę iš jų.“ (N. Lūžienė) Homero vaizduojami mitiniai herojai (Achilas, Hektoras, Odisėjas) yra tie modeliai, pagal kuriuos buvo ugdomos ištisos graikų kartos.

Tikrai vertas gyventi yra tasai žmogus, kuris pakankamai stiprus ir sumanus, kad viską, ko trokšta, iš gyvenimo pasiimtų pats. • Pavyzdžiui, Iliadojeišsakomas toks gyvenimo motto: „Būti pirmajam visad ir visur už kitus pranašesniam“ (VI.208). • O štai Odisėjoje konstatuojama: „Gerąją pusę doros [aretēs] tam perkūnvaldis atima Dzeusas / Kam jis gyvenime skiria vergijos apverktiną dalį“(XVII.322-323). Nesunku suprasti, kodėl tokias Homero amžininkams priimtinas elgesio ir gyvenimo normas šiandienos filosofai vadina „konkuravimo vertybėmis“ (angl. competetivevalues; A. Adkinso terminas).

Friedrichas Nietzsche savo Moralės genealogijoje siekiarekonstruoti pradinę, tikrąją vertybių sistemą, kurią istorijos eigoje užkloja iškreiptos, „išsigimusios“ moralės klodas. Tikrąją, t.y. aristokratinę, moralę Nietzsche aiškiai sieja su Homero kūryboje įkūnytais idealais: „Riterių ir aristokratų vertybinių sprendimų prielaidą sudaro tvirtas kūno sudėjimas, puiki, nepriekaištinga, tiesiog trykšte trykštanti sveikata, taip pat ir tai kas padeda toms vertybinėms nuostatoms išlikti, - karai, nuotykių ieškojimas, medžioklės, šokiai, turnyrai ir apskritai viskas, kas priskiriama dideliam, laisvam ir nuotaiką keliančiam aktyvumui.“

Homero laikais vyrauja įsitikinimas, kad tapti „doru“ galima tik bendraujant, būnant kartu su „doraisiais“ (t.y. „kilmingaisiais“), sekant jų pavyzdžiu. Graikų poetas Pindaras, kuris, kiek žinoma, buvo aristokratijos ideologijos šalininkas, tvirtina: „Geriausia yra tai, kas įgimta, tačiau žmonės siekia laimėti šlovę išmoktomis dorybėmis“ (IX.100).

VIII amžiuje pr. Kr. prasideda didžioji graikų kolonizacija rėmėsi anaiptol ne tik brutalia jėga. • Ima sparčiai vystytis amatai ir prekyba, suintensyvėja kultūriniai mainai. Darbas žemės ūkyje (t.y. produktų gaminimas, o ne jų grobimas) tampa svarbia graikų civilizacijos vystymosi sąlyga. • Pasikeičia ir vertybių sistema. Nuo „konkuravimo vertybių“ persiorientuojama į „bendradarbiavimo vertybes“ (angl. cooperativevalues; A. Adkinso terminas). Šiuos esminius pokyčius puikiai atspindi graikų mitologija ir literatūra – būtent Hesiodo poemos (sukurtos maždaug VIII a. pr. Kr.).

Hesiodo kūryboje aretējau natūraliai asocijuojasi su žemdirbio kasdienybe. „Doras“ gali būti ir žemakilmis žmogus. Žmogaus moralė, jo tikroji vertė, Hesiodo įsitikinimu, išvis nepriklauso nuo kilmės, nuo socialinio statuso. Hesiodas apskritai atmeta įgimtos aristokratinės „dorybės“ sampratą. • Bet jei „dorybė“ nėra įgimta, tuomet kaip ji įgyjama? Hesiodas į šį svarbų klausimą atsako paprastai – tiktai sunkiu, varginančiu darbu. Darbuose ir dienose (286-310): „O dorybės [aretēn] dievai be prakaito niekam neduoda“; t.y. gerą padėtį (priteklių ir reputaciją) garantuoja tik sunkus fizinis darbas. • Hesiodas, kitaip nei Homeras, jau traktuoja dievus kaip žmonių poelgių moralinio vertinimo arbitrus.

Homeras ir Hesiodas suformuluoja dvi diametraliai priešingas „dorybės“ sampratas, ir šis prieštaravimas tampa vienu svarbiausių graikų mentaliteto bruožu. Dar ir Platono laikais (IV a. pr. Kr.) „dorybės“ sąvoka lieka dviprasmiška, o klausimas, ar „dorybės“ galima išmokyti (ir išmokti), lieka atviras ir aktualus.

Paideia samprata ankstyvojoje graikų filosofijoje Ankstyvajai graikų filosofijai (kaip ir epinei literatūrai) ugdymo problematika glaudžiai susijusi su etine problematika. Pirmiausiai siekiama kuo aiškiau apibrėžti „dorybės“, „laimingo gyvenimo“ kategorijas, o po to ieškoma tinkamų ugdymo metodų. Šiaip ar taip pagrindinis ugdymo tikslas yra „doras“ ir sykiu „laimingas“ („tikras“, pilnavertis) žmogus.

Iš ankstyvųjų filosofijos krypčių (ar mokyklų) didžiausią dėmesį ugdymui, edukacijai skyrė pitagoriečiai. Vadinamieji pitagoriečiai buvo mokslinė, o sykiu politinė ir religinė sąjunga, susikūrusi maždaug V amžiaus pradžioje (jos įkūrėju laikomas legendinis Pitagoras). Tikėtina, kad pirmiausiai pitagoriečių sąjunga susibūrė Krotone, o vėliau išplito ir kituose šiandieninės Italijos miestuose (graikų kolonijose).

Pitagoriečiųsąjungos nariai buvo skirstomi ne pagal kilmę ir socialinį statusą, bet pagal gabumus ir polinkius. Negabiems nariams taikoma tai, kas galėtų būti vadinama religiniu ugdymu; gabiesiems jau taikomas intelektualinis lavinimas. • Pitagorietiškas žmogaus idealas – tai harmoninga asmenybė, vienodai išlavinusi tiek kūną, tiek ir dvasią.Taigi šalia religinių praktikų ir mokslinės veiklos buvo kultivuojama ir gimnastika, akcentuojama kūno kultūros reikšmė. Tam, kad kūnas būtų sveikas, reikalingi ne tik fiziniai pratimai, bet ir tinkama mityba bei dienotvarkė.

„Aukso pjūvis“ graikų skulptūroje ir architektūroje.

Šalia religinio ugdymo, intelektinio lavinimo ir kūno kultūros akcentuojamas ir estetinis (meninis) lavinimas. Tam, kad žmogus pats taptų harmoningas, jis turi mokėti pastebėti harmoniją pasaulyje, atskiruose jo reiškiniuose.Asmens estetiniam išsivystymui didžiausią įtaką daro būtent muzika. Pitagoriečiai pirmieji atkreipė dėmesį į muzikos galią vienaip ar kitaip įtakoti žmogaus psichiką. Tačiau jie pastebėjo ir muzikos gydomąjį, terapinį poveikį žmogaus kūnui. Esama liudyjimų, jog pitagoriečiai plačiai taikė muziką medicinoje, t.y. gydydami įvairius susirgimus. Pagrindinė jų pasaulėžiūros sąvoka – t.y. „harmonija“ (gr. harmonia) – visų pirma reiškė muzikinį sąskambį, muzikinę dermę.

Bene didžiausias pitagoriečių nuopelnas yra būtent naujas, revoliucingas požiūris į žmogų, į individą. Būtent pitagoriečiai įteigė graikams mintį, jog žmogus nėra tiktai kūniška būtybė. Priešingai – žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą (psychē), o pastaroji yra svarbiausia žmogiškosios prigimties dalis. Pitagoriečiai sielą traktuoja kaip nemirtingą ir dievišką žmogaus pradą, kaip tikrąjį žmogaus Aš, kurio galimybės turi būti pažintos ir realizuotos. Riba tarp mirtingų ir netobulų žmonių bei nemirtingų, tobulų dievų, kuri aiškiai brėžiama Homero ir Hesiodo poemose, nutrinama pitagoriečių pasaulėžiūroje.

Demokritas (460 – 370 m. pr. Kr.) ugdymą jau traktavo kaip procesą, orientuotą į sielą, o ne kūną. • „Žmonės pasiekia laimę ne kūno ar pinigų, bet teisingo gyvenimo ir išprusimo dėka“. • Anot Demokrito, „išminties“ (sophiē) pagrindinis tikslas – sielos pagydymas, pasitelkus „protavimą“ (logismos). • Tinkamas ugdymas, anot Demokrito, turi orientuoti į tris pagrindinius aspektus: pirma, jis privalo jaunuoliui suteikti galimybę „gerai mąstyti“, antra, galimybę „gerai kalbėti“ ir galiausiai galimybę „gerai veikti“.

Demokritas aiškiai atmeta aristokratinį „dorybės“ idealą, nemanydamas, kad viską apsprendžia būtent prigimtis (aukšta kilmė). „Gerais žmonėmis tampama veikiau pratybų dėka, o ne dėl prigimties.“ Veikiau pritardamas Hesiodui, Demokritas tvirtina: „Mokymas gimdo puikius dalykus tiktai per darbą, savo ruožtu blogi dalykai randasi savaime, be jokių mūsų pastangų.“ • Anot Demokrito, pedagogas be jokių dvejonių turėtų taikyti savo ugdytiniams pačias griežčiausias priemones, netgi prievartą: „Jeigu vaikai nebūtų verčiami dirbti, tai jie neišmoktų nei gramatikos, nei muzikos, nei gimnastikos, neįgytų ir to, kas svarbiausia dorybei, būtent gėdos jausmo.“ Pedagogas pirmiausiai turi išguiti vaikams būdingą lengvabūdiškumą, nes esą būtent lengvabūdiškumas yra pagrindinę visų ydų priežastis.

Taigi matome, kad Demokritas piešia gana niūrų pedagoginės veiklos paveikslą, ir tai nėra atsitiktinumas, nes, anot jo, pedagoginę veiklą turime žiūrėti kuo rimčiausiai: „Vaikų ugdymas – rizikingas užsiėmimas, kadangi čia sėkmė pasiekiama sunkiu darbu ir rūpesčiu, o nesėkmės atveju patiriamas vargas nesulyginamas su jokiu kitu“.

Atėnų švietimo sistema Anot graikų istoriko Tukidido, Atėnai – visų graikų mokykla. Toks apibūdinimas nėra atsitiktinis. • Būtent Atėnuose susiformuoja pirmoji išbaigta švietimo sistema, kuri, šiandienos terminais kalbant, apima ir „ikimokyklinį ugdymą“, ir „bendrąjį lavinimą“, ir galiausiai „aukštąjį mokslą“. • Ši sistema atskleidė ir išskleidė kertinį graikų mentaliteto bruožą – polinkį ugdyti, lavinti, t.y. rūpintis tuo, kas buvo vadinama žodžiu paideia(P. Hadot). • Būtent Atėnuose filosofija ženkliai prisideda prie švietimo sistemos tobulinimo: pavyzdžiui, Platoną ir Aristotelį galima laikyti „aukštojo mokslo“ reformatoriais.

Penkiasdešimties metų tarpsnis – t.y. 479-429 m. pr. Kr. - vadinamas Atėnų aukso amžiumi. Tuo laikotarpiu Atėnai iškilo kaip naujas graikų pasaulio kultūrinis, politinis ir ekonominis centras. • Atėnų politinė santvarka buvo demokratija (t.y. „liaudies valdžia“). Kitaip tariant, valstybės valdyme dalyvavo visi piliečiai. Piliečiams įstatymai numatė tam tikras neginčijamas teises ir laisves: žodžio laisvę (parrēsia), lygybę prieš įstatymą (isonomia), teisę užimti valstybines pareigas (isotimia). • Anot Tukidido,„Į valstybės pareigas pasižymėję žmonės skiriami ne dėl savo padėties, bet dėl garso, kurį pelno savo dorybe“(Peloponeso karas, II 38). „Dorybė“ čia įvardijama kaip charakteristika, reikalinga politinei karjerai, valstybiniam darbui.

Atėnuose moterys kaip ir vergai nebuvo laikomi pilnateisiais piliečiais (kaip manoma, iš 300 000 atėniečių populiacijos pilnateisiais piliečiais buvo tik apie 40 000.) • Pedagoginės sistemos pagrindinis tikslas - išugdyti pilnavertį, tobulą pilietį. Tobulas pilietis - tai žmogus, kuriam būdinga kalokagatija (kalokagathia), kitaip tariant, žmogus, kuris yra kalos („gražus“ ar „girtinas“) ir agathos („geras“ ar „naudingas“). Apibendrintai galima sakyti, kad kalokagatija reiškė „dorybių visumą“, ir tai visumai priklausė fizinė jėga, išorinis grožis, taip pat tvirtas, nepriekaištingas charakteris, o svarbiausia – gebėjimas efektyviai atlikti visuomenines pareigas.

Trumpai aptarsime, kokia buvo Atėnų pedagoginė sistema, grindžiama kalokogatijosidealu. • Iki 7 metų vaikai buvo ugdomi šeimoje (tai būdinga tiek aristokratams, tiek ir prastuomenei). Kurį laiką vaikas prižiūrimas mamos arba auklės (pasiturinčiose šeimose). Kiek paūgėjęs, jis buvo perduodamas vadinamojo „pedagogo“ globai. Žodžiu paidagōgosbuvo vadinamas vergas, dažnai senyvo amžiaus ir netinkantis kitiems ūkio darbams (pais – „vaikais“; agō– „vesti už rankos“).

Nuo 7 metųberniukai pradėdavo lankyti mokyklą, didaskaleion (mergaitės gi likdavo namuose). Kadangi mokyklas galėjo lankyti tik materialiai apsirūpinusių šeimų vaikai, mokykloms nebuvo keliamas reikalavimas išmokyti savo ugdytinius „užsidirbti pragyvenimui“. Tai buvo ne profesinio rengimo, bet būtent visapusiško kultūrinio ugdymo įstaigos; jos turėjo teikti tokių žinių ir įgūdžių, kurie būtini „laisvam graikui“, pilnateisiam piliečiui. Mokyklos buvo dviejų tipų: „muzikines“ mokyklas lankydavo vaikai nuo 7 iki 16 metų; nuo 12 metų (iki 16) jie paraleliai lankydavo ir „gimnastikos“ mokyklas.

„Muzikinės“ mokyklos – tos, kurios vaikus mokydavo „mūzų globojamų menų“ (gr. mousikē), t.y. gramatikos, literatūros, grojimo bei matematikos. • Pirmiausiai buvo mokoma gramatikos, t.y. skaitymo ir rašymo meno. Skaityti tuo metu buvo gana nelengvas darbas, nes tekstai buvo rašomi nepaliekant jokių tarpų tarp žodžių ir sakinių (pergamento taupymo tikslais). • Išmokę skaityti, vaikai imdavo studijuoti graikų literatūrą – pirmiausiai Homero kūrinius. Būtent jie formavo mokinių pasaulėžiūrą ir vertybių sistemą. • Po gramatikos ir literatūros studijų buvo mokomasi muzikos (šiandienine prasme), t.y. dainuoti, skambinti arfa ir kitara. Pagrindinė muzikos mokymo funkcija – estetinis lavinimas, grožio jausmo ir grožio supratimo (tiek mene, tiek gyvenime) formavimas.

Matematika (aritmetika ir geometrija) buvo studijuojama pirmiausiai dėl praktinės reikšmės. Net ir kilmingas jaunuolis turėjo mokėti apskaičiuoti savo pajamas ir išlaidas, karo žygio kaštus, išmatuoti savo valdomų žemių plotą ir pan. Kita vertus, regis, buvo studijuojama ir teorinė matematika: buvo lavinamas mokinių loginis mąstymas, jie buvo mokomi iš tam tikrų akivaizdžių tiesų (aksiomų) logiškai taisyklingai, nuosekliai išvesti mažiau akivaizdžias tiesas (aksiomas).

Galima sakyti, kad „muzikinėse“ mokyklose buvo lavinama mokinių siela, t.y. jų intelektas, moralinis sąmoningumas ir meninis skonis. Savo ruožtu „gimnastikos“ mokyklos orientavosi į kūno lavinimą. Mokyklų pavadinimas kilo iš graikiško žodžio gymnos, kuris reiškė „nuogas“. „Gimnastikos“ mokyklų programą galima nusakyti vienu graikišku žodžiu – pentathlon, kurį galima versti kaip „penkiakovė“. Taigi programą sudarė penkių rūšių fiziniai pratimai: bėgimas, imtynės, šuoliai į tolį, disko metimas, ieties metimas.

Būtent bėgimas buvo pati seniausia ir labiausiai paplitusi fizinio lavinimo forma. Reikia pažymėti, kad užsiėmimai „gimnastikos“ mokyklose buvo tiesiogiai susiję su muzika: viena vertus, treniruotės paprastai vykdavo esant muzikiniam „akompanimentui“ („muzikiniam fonui“); kita vertus, būtent „gimnastikos“ mokyklose buvo studijuojama vadinamoji „orcheistika“, t.y. šokio menas (kuris, beje, buvo gerokai sudėtingesnis ir įvairesnis nei sportiniai šokiai šiandien).

Nuo 16 iki 18 metųvaikai lankydavo gimnazionus. Tai buvo valstybinės įstaigos, pirmiausiai skirtos tolesniam tobulinimuisi gimnastikos srityje, o taip pat (mažesniu mastu) skirtos ir tobulinimuisi „muzikiniuose“ menuose. Pažymėtina, kad gimnazionai buvo atviri visiems piliečiams: čia lankydavosi ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji, kurie ateidavo pasidalinti naujienomis ir patirtimi (arba tiesiog pasižiūrėti, kaip jaunuoliai treniruojasi).

Apibendrinant galima sakyti, kad gimnazionai graikams buvo vieta „kultūringai“, prasmingai praleisti laiką. Čia noriai lankydavosi populiarūs sofistai ir filosofai. Tuo metu, kai knygos buvo retenybė, jie savo kūrinius patys garsiai skaitydavo susirinkusiai auditorijai. Tokiu būdu visuomenėje plito naujausios idėjos. Atėnų apylinkėse buvo įsikūrę trys gimnazionai – Likėjus, Akademija ir Kynosargas. Ilgainiui du pirmieji gimnazionai tapo filosofinėmis mokyklomis (šiuolaikiniu universitetų prototipais).

Nuo 18 iki 20 metųjaunuoliai turėdavo atlikti privalomą karinę tarnybą, vadinamąją „efebiją“ (gr. ephēbeia; ephēbos – „jaunuolis“).Aštuoniolikmečiai jaunuoliai pirmiausiai buvo įtraukiami į specialius sąrašus, o po to turėdavo viešai prisiekti ištikimai tarnauti valstybei. Po šios priesaikos jie tapdavo pilnateisiais Atėnų piliečiais.

Mergaitės mokyklos nelankydavo – jų ugdymas apsiribodavo tuo, ko jas galėdavo išmokyti namiškiai. Jos buvo rengiamos ne viešajam gyvenimui ir valstybiniam darbui, bet būtent santuokai ir motinystei. Žymiojo Sokrato mokinys Ksenofontas rašo: „Paprotys moko, kad ... vyrui ir moteriai pritinka užsiimti tuo, ką daryti kiekvienam iš jų dievas suteikė didesnius sugebėjimus: moteriai labiau dera sėdėti namie nei rodytis viešumoje, o vyrui labiau gėdinga sėdėti namuose nei užsiimti viešais reikalais“(Ekonomika, VII, 7).

Pirmosios graikų poetės Sapfo biografija mums teikia įdomių žinių apie mergaičių ugdymą senovės Graikijoje. Spėjama, kad Sapfo gimė apie 560 m. pr. Kr., Lezbo saloje, aristokratų šeimoje. Po tėvų mirties giminaičiai ją atidavė į vadinamųjų heterų mokyklą, kur ji ir gavo gerą išsilavinimą. Kilus politiniams nesklandumams pasitraukė į Siciliją, vėliau vėl grįžo į gimtinę. Gimtajame mieste įsteigė savo mokyklą, skirtą kilmingoms mergaitėms, kurią vadino „Mūzų tarnautojų namais“. Čia Sapfo mokė muzikos, šokio, literatūros, poezijos, deramo elgesio, greičiausiai ir meilės meno.

Aptariamuoju laikotarpiu (V-IV a. pr. Kr.) visuomenės neinstitucinio (neformalaus) švietimo funkciją atliko teatras. Reikia pažymėti, jog teatras buvo tiesiog neatsiejama atėniečio gyvenimo dalis (kas nebūdinga mūsų visuomenei). Tuo metu graikų dramaturgija pasiekė apogėjų - savo šedevrus sukūrė tragikai Aischilas, Sofoklis, Euripidas, komediografas Aristofanas.

Graikų drama reprezentavo mitologinę pasaulėžiūrą, kuri buvo artima plačiajai publikai, eiliniam žiūrovui; kita vertus, čia buvo mėginama tradicines nuostatas suderinti su naujomis humanizmo ir racionalizmo idėjomis (kurias populiarino filosofai ir sofistai). • Dauguma dramaturgų scenoje mėgino parodyti tai, jog svarbiausios gyvenimo tiesos yra suvokiamos tiktai per kančią.Joks atskiras individas negali pakeisti pasaulio, o tik rasti pasaulyje jam priderančią vietą (t.y. „pažinti save“).

Sofistų sąjūdžio reikšmė švietimui Taigi Atėnų ugdymo sistema buvo pajungta demokratinės santvarkos poreikiams. Tačiau savo pagrindinio tikslo (t.y. išugdyti pilnavertį pilietį) atžvilgiu ta sistema nebuvo tobula. Tai pastebėjo jau vadinamieji sofistai, akcentuodami „humanitarinio išsilavinimo“ reikšmę „aukštojo mokslo“ lygmenyje. • Valstybinių pareigų efektyvus atlikimas reikalauja žinių ir įgūdžių įvairesnių nei tie, kurie suteikiami nei mokyklose nei gimnazionuose. • Sofistai valdymo efektyvumą pirmiausiai sieja su retorika: gerai valdyti, vadinasi, gebėti manipuliuoti minia, gebėti nurungti oponentą „žodinėse dvikovose“.

Kita vertus, sofistų požiūriu, valdymo efektyvumą garantuoja kritiška, nepriklausoma mąstysena. Sofistų įsitikinimu, būtina neprisiriti prie jokių stereotipų, reikia būti pasiruošus reaguoti į dinamiško pasaulio pokyčius ir iššūkius; jeigu senosios nuostatos neatitinka faktų, nepadeda susidoroti su esamomis problemomis, tuomet tos nuostatos turi būti atmestos.

Laisvas žmogus yra aukščiau už autoritetus ir minią – jis tikras „dvasios aristokratas“. Būtent tokius „dvasios aristokratus“ ir siekė išugdyti sofistai. • Reikia pažymėti, kad sofistai (sofistika) – tai veikiau ne atskira filosofinė mokykla, bet intelektualinis judėjimas, kuris pirmiausia orientavosi į politinio elito ugdymą (P. Johansen). • Sofistai buvo keliaujantys mokytojai, beje, už mokslą imdavę didelius pinigus (tad jų paslaugos buvo prieinamos tik turtingiausiems). Pats žodis sofistas (sophistēs) iš pradžių reiškė profesionalą, meistrą, savo amato žinovą; vėliau jis įgijo „išminčiaus“, „visažinio“ („erudito“) reikšmę.

Sofistai neigė, jog mokslas, žinojimas yra savaime vertingas dalykas; jų įsitikinimu, vertingos yra būtent praktiškai pritaikomos žinios (įgalinančios užsitikrinti aukštą socialinį statusą, materialinę gerovę ir pan.). Išsilavinimas, sofistų įsitikinimu, turi duoti greitą ir apčiuopiamą naudą. Taigi sofistų požiūris į ugdymą yra labai pragmatiškas. • Bene žinomiausias sofistas - Gorgijasiš Leontinų (483 – 376 m. pr. Kr.). Jam priskiriami tokie teiginiai: „Žodis – didis valdovas, menkiausiu ir neregimiausiu kūneliu tikrai dieviškus darbus dirbąs. Juk jis gali ir baimę išvyti, ir liūdesį sunaikinti, ir džiaugsmą sieloji įkurdinti, ir gailestį prikelti.“„Įtikinimo [t.y. iškalbos] menas yra daug didingesnis už visus kitus menus, kadangi žmones paverčia vergais jų pačių valia, o ne prievarta; tad oratorius gali kalbėti apie visus daiktus pačiu geriausiu būdu.“

AČIŪ UŽ DĖMESĮ !

Ugdymo filosofija