1 / 17

Judita Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė. „O mano pačios autobiografija? Turbūt ji eilėraščiuose, kiek pajėgiau tai išreikšti, kiek pasidavė žodis“ Judita Vaičiūnaitė (1985m.). Biografija. Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune. Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros.

trung
Download Presentation

Judita Vaičiūnaitė

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript


  1. Judita Vaičiūnaitė

  2. „O mano pačios autobiografija? Turbūt ji eilėraščiuose, kiek pajėgiau tai išreikšti, kiek pasidavė žodis“ Judita Vaičiūnaitė (1985m.)

  3. Biografija • Gimė 1937 m. liepos 12 d. Kaune. • Augo žymaus gydytojo šeimoje, buvo supama kultūros. • Po tėvo mirties ji, sesuo ir motina gyveno sunkiai, persikėlė į Vilnių. • Vilniaus universitete baigė lituanistiką. • Taip pat mokėsi dainavimo, turėjo ryškių gabumų. • Dirbo „Literatūros ir meno“, „Kalba Vilnius“, „Naujojo dienovidžio“ redakcijose. • Užaugino dukrą Ūlą • 1996 m. apdovanota Baltijos Asamblėjos premija. • Nepagydomai susirgusi, mirė 2001 m. • J. Vaičiūnaitė yra išvertusi A. Achmatovos, O. Bergolc, D. Maksimovič, L. Carrollo kūrybos. • Pačios rašytojos kūryba išversta į anglų, norvegų, rusų kalbas.

  4. “Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. <…> Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, tegu menkiausią, proziškiausią…” Judita Vaičiūnaitė

  5. Kūrybinis kelias • J. Vaičiūnaitės poezija dažnai vadinama elegantiška, nes joje daug grožio. • Pirmajame rinkinyje „Pavasario akvarelės“ (1960) eilėraščiai labai emocionalūs, buitis labai estetiška. Ją tada labai veikė B. Pasternakas. • Vėliau ėmė ryškėti ekspresyvumas, atsirado garsiniai eksperimentai. Pats ekspresyviausias – “Pasikartojimai” (1971), kuriame sudėti eil. “Lijundra”, “Raudona suknelė”, “Asiūkliai”, “Speigas”. • J. Vaičiūnaitei būdingas cikliškumas. Ji nupiešė žavių istorinių ir mitinių portretų – “Senos fotografijos”, “Kanonas Barborai Radvilaitei”, “Keturi portretai” ( Kirkė, Kalipsė, Nausikaja, Penelopė) , “Kęstutaičiai”. Šie eilėraščiai lakoniški, duodami tik vaizdo fragmentai, žavimasi personažų taurumu, stipriomis aistromis, išdidumu.

  6. Į klausimą, kas teikia impulsų kūrybai, J.Vaičiūnaitė atsakė: „stipri emocija, stiprus estetinis įspūdis“. Stipriausios emocijos kyla iš meilės. Stipriausias estetinis įspūdis – iš grožio.

  7. Lyrinis subjektas • Lyrinis subjektas yra medituojantis naratorius. Jis miesto žmogus iki gyvo kaulo – kitaip jaučia ir mąsto. Jam nebūdingas švelnumas, sentimentalumas. Dinamiško miesto erdvėje, greit besikeičiančiam laike jis viską mato kontūriškiau, spalvingiau. Pati poetė sako, kad ji nepripažįsta jokios sakralinės kalbos. • Lyrinis subjektas mėgsta romantinę nuotaiką. • Lyrinis subjektas tiesiogiai neišreiškia savo jausmų- išgyvenimai atsispindi daiktuose, likimuose, laike. Jis nepasakoja savo asmenybės istorijos, jausmų biografijos, neišgyvena asmeninės dramos, o piešia objektyvų paveikslą, kalba apie judėjimą, akciją, veiksmą, greit kintantį laiką. Jis yra nuolatinis lyrikos personažas: “už lango laikas plauks”; “laimingas liūdnas laikas”. Laiko kaita pažadina susimąstymą, elegišką graudulį.

  8. Laikas • Daugelio J. Vaičiūnaitės eilėraščių laikas- prisiminimų. Tas prarasto laiko motyvas ryškus eilėraščiuose Kauno ir Vilniaus tema. Kaunas- gimtasis miestas- apgaubtas vaikystės spindesio, apšviestas “negrįžimo” saulės. Pažadinta poetinė sąmonė prikelia visą asociacijų grandinę, atgaivinančią praeities vaizdus: skardžiu kylantis vaikystės funikulierius, išniręs iš sapno; pro miglą skamba sesers pianinas. Atsiminimai visada susiję su šviesa- visa yra nušviesta prisiminimų saulės. Laiko reginiai matomi lyg pro ūkanas, miglą, buvę ir jau nesantys. Tai vizijos. • Dabartis- Vilnius. • Yra ir istorinis laikas. Tada kalbama apie senąjį Vilnių ar kitus Lietuvos istorijos puslapius. Praeitis dažnai susitinka su dabartimi. Numirę skulptoriai, auksakaliai ir mūrininkai pristabdo šimtmečius, senamiesčio gatvėje sutirpsta miestiečių balsas, prievartėj girdėti kiemsargiai ir arkliai, kurių jau seniai nėra.

  9. Erdvė • Pirmuosiuose eilėraščiuose atsiveria plačios erdvės. Daug jaunatviško maksimalizmo, kai norima bėgti per žydinčią žemę. Vėliau vis dažnesnė retrospekcija, o paskutiniuose eilėraščiuose erdvė gerokai siauresnė- kambarys, miesto aikštė, bet erdvės įspūdis vis tiek išlieka stiprus. • Erdvė dažnai modeliuojama geometrinėmis figūromis: itin dažni ratas, rutulys, kreivė, taškas, kampas, kontūras, tiesė, kubas, ratilas, skritulys. Kai kurie sudaro atskiras semantines grandis: matyt, nuo saulės, vienos svarbiausių J. Vaičiūnaitės metaforų, yra kilę nimbo, aureolės, rato, apskritimo vaizdiniai. • Tapybos nulemti yra erdvės modeliavimai. Ji mėgsta suskaldytą, sudvigubintą erdvę – kartoja veidrodžio, peizažo, fono motyvus. • Erdvė dažnai yra šviesi: krinta saulės, žvaigždynų, prožektorių šviesa. Gali švytėti sekmadienio sienos, veidrodžio gelmės, saulė atsispindi vaikystės veidrody. Šie įvairaus intensyvumo šviesos efektai kartais primena impresionizmo, kartais ekspresionizmo poetiką.

  10. Meninė erdvė • J. Vaičiūnaitės lyrikoje meninė erdvė kuriama iš realybės detalių, meno ir kultūros asociacijų, praeities regėjimų. Vizijos, kultūros, istorijos, mito, realybės sandūroje kuriamas vientisas meninis pasaulis, sudvasinantis, humanizuojantis miesto kultūrą. • J. Vaičiūnaitė teigia, kad visi jos eilėraščiai gimsta iš aplinkos, iš kasdienio gyvenimo. Net ir buičiai suteikiama estetinė erdvė, ji suvokiama kaip kultūros dalis.

  11. Pagrindinės temos • I tema: Vilnius. Vilnius ir Kaunas yra kaip meno kūriniai, o ne kaip baisūs žmogui architektūros kūriniai . J. Vaičiūnaitė kuria Vilniaus miesto epą- atgaivina senąją ir vaizduoja naują buitį, senus namus, prekių stotis, aikštes, turgavietes, miesto cirką, balaganus, skverus, egzotiškus miesto gyventojus, jų papročius ir psichologiją. • II tema: muzika, tapyba. J. Vaičiūnaitė yra parašiusi ciklų pagal Čiurlionį, Botičelį ir Vinčį, jos amžininką A. Stasiulevičių, apie Šopeną. Mėgsta iš renesanso atėjusį perspektyvos dėsnį ir todėl jos daiktai ir žmogus visada yra matomi aplinkoje. Muzikinės asociacijos padeda kurti eilėraščių foną, dvasinę atmosferą. Iš praeities ataidi įvairių muzikos instrumentų garsai, minimi muzikos terminai. • III tema: gamta. Nuolat minimi žydintys lauko ir kambariniai augalai. Grynai gamtinės lyrikos nėra daug.

  12. IV tema: istorija. J. Vaičiūnaitės kūryboje dažni yra eilėraščiai-vizijos, atgaivinantys istoriją, mitą, kultūrą. Jų vaizdas grynas, menamas, iš pasąmonės gelmių išplaukęs, pabrėžiamas pasaulio nematerialumas. Su iš pasąmonės išplaukusia vizija suliejama autentiška patirtis, kuriamas bebalsis dialogas. Toks eilėraštis paprastai kuriamas kaip istorinės ar mitologinės kaukės monologas, jis linksta į siužetą, kompozicija paremta sintaksinės konstrukcijos intonaciniais periodais, dažnai pradedamais jungtukais. Raiškiai ir įtaigiai praveriami istorijos toliai: žydi alyvmedžiai Gardine, kvepia medum ir vaisiais kunigaikščių menės, prisimenami 9 Kęstučio vaikų likimai, Barboros Radvilaitės gyvenimas. Istorija apie šią moterį yra tapusi neatskiriama Vilniaus kultūros dalimi, Renesanso atspindžiu Lietuvoje, talpia moteriškumo, grožio, meilės metafora.

  13. Apskritai moters paveikslai J. Vaičiūnaitės lyrikoje ryškėja iš lietuvių tapybos asociacijų, iškyla įvairiomis metamorfozėmis iš mito ir tautosakos parafrazių: istorijos mūza Klio - maža pajūryje žaidžianti mergaitė, prie gaublio budinti Uranija ( astronomijos ir apskritai mokslo deivė), nakty šokanti Terpsichorė ( šokio deivė). • V tema: meilė. Meilė jai ir aistra, pilna grožio, nerimo ir pražūties. Bet ji gali būti ir nuodėminga, ir draustas džiaugsmas, ir viską nuplaunanti liepsna bei praradimo skausmas, vienatvė, tyla. Ir begalinė ištikimybė, laukimas, vaikiškas patiklumas, graudulys, švelnumas. Kai kurie meilės eilėraščiai- savotiškos lyrinės novelės (“Kanonas Barborai…”)

  14. Poetika • J. Vaičiūnaitės lyrika keičia tradicinę poetiškumo sampratą. Jos eilėraščiuose dažnai neišlaikoma strofos simetrija, nėra melodingų pakartojimų, nugludintos pabaigos. • Eilėraštis- nedidelis šnekos fragmentas, prasidedantis daugtaškiu ar jungtuku ir taip pat netikėtai pasibaigiantis. • Ilgose, grafiškai suskaidytose eilutėse beveik nejuntame metro inercijos. • Tolimi rimai stiprina trūkčiojančio, sujaudinto kalbėjimo įspūdį. • Kalba dažnai primena šnekamąją, nes nevengiama nenušlifuotų, nepabaigtų frazių. • Žodyne yra ir tradicinių poetinių žodžių, ir buitinės leksikos, ir inteligento šnekos.

  15. Pastebimi šaltų spalvų akcentai – violetinė, žalia, juoda, o ypač mėlyna. Spalvos labai ryškios. • Kadangi kalbama apie miestą, kuris savaime yra uždara erdvė, tai ir eilėraštis dažnai yra uždaras ( žiedinės kompozicijos). • Sakinys dažnai labai ilgas, todėl sudaro epinio užmojo įspūdį. • J. Vaičiūnaitė labai mėgsta aliteracijas. Ta garsų pasikartojimo sistema kiekviename eilėraštyje ir kiekvienoje eilutėje yra taip suderinta su žodžių tiesioginėmis ir perkeltinėmis reikšmėmis, kad iš tų garsų ir žodžių santykio iškyla dar gilesnis paslėptas išgyvenimas, kurio vieni tie žodžiai patys išsakyti negali. Aliteracijos suriša žodžius, nugludina frazę arba priešingai – garsinis panašumas paryškina semantinį kontrastą. • Išgyvenimo išraišką eilėraščio visumoj dar daugiau praturtina rūpestingai parinktos metaforos, sintaksinių vienetų pasikartojimai, rimas, ritmas.

  16. Judita Vaičiūnaitė

More Related