420 likes | 2.97k Views
Lietuvių literatūros kryptys XX a. II pusėje. Antanas Vaičiulaitis (1906-1992). Antanas Vaičiulaitis yra garsus kaip novelistas. Jis išleido šešis jų rinkinius, kurių svarbiausi yra šie: „ Vidudienis kaimo smuklėj ” (1933) „Pelkių takas” (1939) „Kur bakūžė samanota” (1947)
E N D
Antanas Vaičiulaitis (1906-1992) Antanas Vaičiulaitis yra garsus kaip novelistas. Jis išleido šešis jų rinkinius, kurių svarbiausi yra šie: „Vidudienis kaimo smuklėj”(1933) „Pelkių takas” (1939) „Kur bakūžė samanota” (1947) „Vidurnaktis prie Šeimenos” (1986). Jo plunksnai priklauso ir romanas „Valentina” (1936)
Antanas Vaičiulaitis yra garsus ir kaip literatūros kritikas (knyga „Rašytojai ir knygos”, 1992), mokslinių straipsnių autorius. • Kartu su kitais Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais parašė vadovėlį gimnazijoms „Visuotinė literatūra”. • Kūrė noveles ir apysakas vaikams, literatūrines pasakas. • Antano Vaičiulaičio prozą galima apibūdinti kaip magiškąjį realizmą. • Dėl subtilumo ir paprastumo dermės, šviesios ir idealistinės pasaulėvokos rašytojo kūrybą galima apibūdinti ir kaip estetinį realizmą.
Henrikas Radauskas (1910-1970) Henrikas Radauskas yra vienas žymiausių XX a. lietuvių poetų. Eilėraščių rinkiniai: „Fontanas” (1935), „Strėlė danguje” (1950), „Žiemos daina” (1955), „Eilėraščiai” (1965), „Eilėraščiai (1965-1970)” (1978) – paskutinis lyrikos rinkinys, išleistas po poeto mirties.
Henrikas Radauskas kūrė tekstus, kuriuose svarbiausias dalykas yra kalba, garsų, vaizdų žaismas, ideali ritminė sandara. Tokia poezija vadinama grynąja poezija. • Jis skleidė estetizmo idėjas, atsisakė pagrindinių neoromantikų lyrikos bruožų: asmeniškumo, visuomeninių įsipareigojimų, artimo ryšio su tautos istorija. Todėl Radauskas atstovauja estetizmui. • Rašytojas pripažino tik vieną vertą dėmesio gyvenimo sritį – meną. Dėl tokio jo požiūrio Alfonsas Nyka-Niliūnas apibūdino jį kaip „menų alkoholiką”.
Vytautas Mačernis (1921-1944) Iki šių laikų yra išlikę labai nedaug Vytauto Mačernio kūrinių, nes poetas žuvo jaunas, o poezijos rinkinys yra išleistas tik iš nuorašų. Žinomiausi kūriniai yra eilėraščių ciklas „Vizijos” ir „Metų” sonetai. Lietuvoje poezijos rinkinys išleistas tik 1970 m.
Vytautas Mačernis yra egzistencialistas, nes savo kūriniuose nuolat kelia daug būties prasmės klausimų. • Jo poezijoje ryškios dvi diametraliai priešingos erdvės: sakralioji ir absurdiškoji. • Lyrinis subjektas yra laisvas, išdidus ir ieškantis savyje vidinės jėgos. • Tai atsispindi jo žymiausiame eilėraščių cikle „Vizijos”.
Balys Sruoga (1896-1947) Balys Sruoga yra garsus lietuvių dramaturgas, poetas, publicistas bei literatūros mokslininkas. Kūriniai: eilėraščių rinkiniai „Saulė ir smiltys” (1920), „Dievų takais” (1923); „Milžino paunksmė” (1930) - poetinė istorinė drama, „Dievų miškas” (1957) - dokumentinė knyga apie rašytojo išgyvenimus vokiečių koncentracijos lageryje.
Sruoga skaitydamas rusų simbolistų eilėraščius, žavėdamasis modernizmu rašo simbolistinius eilėraščius. Todėl kaip poetas jis yra simbolistas. • Sruogos dramos yra neoromantinės, nes jose vaizduojamas tautinės sąmonės pabudimas, tautos istorija. • Sruoga yra kibus ir kandus publicistas: provokuoja, karštai gina savo nuomonę, erzina. • Dokumentinėje knygoje „Dievų miškas” Sruoga pasakoja apie savo išgyventus dvejus metus vokiečių koncentracijos lageryje. Visa knyga skirta lageriui bei jo gyventojams pavaizduoti, tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje šiek tiek daugiau yra pasakojama apie save.
Antanas Škėma (1911-1961) Antanas Škėma yra vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių dramaturgų ir prozininkų. Kūriniai: novelių ir apysakų rinkiniai „Nuodėguliai ir kibirkštys” (1947), „Šventoji Inga” (1952), „Čelesta” (1960), apysaka „Izaokas” (1957), romanas „Balta drobulė” (1958), dramos „Julijana” (1943), „Pabudimas” (1956), „Žvakidė” (1957),
Antanas Škėma yra egzistencialistas pagal kūrinių tematiką, nes perteikia autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį katastrofų laikotarpyje. Kūryboje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo kūniškų ir dvasinių galių ribotumo, kančios, žiaurumo, skausmo vaizdai. Antanas Škėma yra žymiausias sąmonės srauto* atstovas lietuvių literatūroje pagal rašymo stilių. *Sąmonės srautas – kai viskas yra rodoma ir pasakojama taip, kaip tai supranta pagrindinis veikėjas.
Bronius Radzevičius (1940-1980) Bronius Radzevičius yra vienas garsiausių sovietinių laikų prozininkų. Kūriniai: novelių knygos „Balsai iš tylos” (1970), „Link Debesijos” (1984), „Žolė po šerkšnu” (1994), rinktinė „Vakaro saulė” (1996), romanas „Priešaušrio vieškeliai” (I dalis, 1979, o I-II dalys, 1985).
Bronius Radzevičius išsaugojo tradicinius lietuvių kaimiškajai literatūrai būdingus bruožus: jautrumą žmogui, pagarbą žemdirbio pasauliui, demokratišką etinę laikyseną, subtilų gamtos gyvybės jausmą. Kūriniuose susidaro vaizdas, lyg būtų klausiama apie žmogaus egzistencijos ištakas. Dėl to Bronius Radzevičius – egzistencialistas.
Saulius Šaltenis (g.1945) Saulius Šaltenis yra garsus prozininkas ir dramaturgas. Kūriniai: apsakymų ir apysakos rinkiniai „Atostogos”(1966), „Atgimimo cukrus” (1983), apysakos „Riešutų duona” (1972), „Duokiškis” (1977), pjesės „Jasonas” (1978), „Lituanica” (1989), „Katė už durų” (1980), romanas „Kalės vaikai” (1990), eseistikos knyga „Pokalbiai prieš aušrą” (1995).
Saulius Šaltenis – egzistencialistas. Rašytojas įtvirtino savitą prozos stilių, kuriame originaliai jungiama ironija ir lyrizmas – kritinio ir poetinio mąstymo ypatybės. Personažo lyrizmas – jo dvasinė vertybė. Šaltenio kūryba išjudino, gaivino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmą. Tai įteisino naują pilietinio pasipriešinimo formą – žmogų išlaisvinantį juoką.
Vanda Juknaitė (g.1949) Vanda Juknaitė yra viena žymiausių Lietuvos prozininkių, eseisčių bei dramaturgių. Kūriniai: apsakymų rinkinys „Ugniaspalvė lapė” (1983), romanas „Šermenys” (1990), apysaka „Stiklo šalis” (1995), drama „Formulė” (1996), eseistikos knyga „Išsiduosi. Balsu...” (2002).
Vandos Juknaitės kūryba yra moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie šeimos, motinos, moters santykius. Jos kūriniuose į pirmą vietą iškyla moters likimas bei jos egzistencinė drama vienatvėje. Rašytoja yra realistė, atsižadėjusi religinės paguodos ir idealistinių iliuzijų. Vandos Juknaitės kūryba turi ir didaktinių, ir pedagoginių bruožų.
Juozas Aputis (g.1936) Juozas Aputis yra iškiliausias sovietinio laikotarpio modernios apysakos ir psichologinės novelės autorius. Rašytojas sumodernino lietuvių kaimiškąją prozą, suteikdamas realistiniam pasakojimui psichologiškumo ir lyrizmo, kasdieniškas istorijas įprasmindamas eseistine mintimi ir filosofine potekste, buities realijas persmelkdamas egzistenciniu nerimu. Rašytojo filosofija nukreipta į konkrečią žmogaus egzistenciją.
Svarbiausi kūriniai: novelių knygos „Žydi bičių duona” (1963), „Rugsėjo paukščiai” (1967), „Horizonte bėga šernai” (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais” (1977), „Keleivio novelės” (1985), „Gegužė ant nulūžusio beržo” (1986), “Vieškelyje džipai” (2005) apysakos „Skruzdėlynas Prūsijoje” (1971), „Tiltas per Žalpę” (1980), „Vargonų balsas skalbykloje” (1989). Romanas “Smėlynuose negalima sustoti” (1996)
Romualdas Granauskas (g.1939) Romualdas Granauskas yra dramaturgas, prozininkas ir eseistas. Jo proza kartais vadinama magiškuoju realizmu, nes , nors ir piešiamas natūralistinis gyvenimo būdas, tačiau yra išryškinami žmogaus archetipiniai bruožai, sudvasinama daiktiškoji aplinka.
Kūriniai: novelių rinktinės „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975), “Vakaras, paskui rytas” (1995) “Raudoni miškai” (1997) “Su peteliške ant lūpų “ (2000) apysakos „Bružas” (1987), „Jaučio aukojimas” (1975), „Gyvenimas po klevu” (1986), „Raudonas ant balto” (2000), esė rinktinė „Žodžio agonija” (1999), autobiografinių atsiminimų knyga „Gyvulėlių dainavimas” (1998), romanai „Duburys” (2003), “Kenotafas” (2005).
Bitė Vilimaitė (g. 1943) Bitei Vilimaitei yra svarbi ne modernistinė saviraiška, o objektyvus gyvenimo stebėjimas, skvarbi žmogaus vidinių ir socialinės tikrovės būsenų analizė. Rašytojos novelė yra trapi, lakoniška, fragmentiška, lakoniška, joje nėra nieko nereikalinga, kiekviena detalė veda į žmogaus vidinį pasaulį. Vilimaitė dažnai žmoguje įžvelgia tamsiąją prigimties pusę. Rašytojos proza yra artimiausia realistinės psichologinės literatūros klasikai.
novelių rinkiniai „Grūdų miestelis” (1966), „Baltos dėmės” (1969), „Obelų sunki našta” (1975), „Pirmūnų šventė” (1977), „Vasaros paveikslėlis” (1981), „Tėvo vardas” (1987), „Čiuožyklos muzika” (1992), „Užpustytas traukinys” (1996), apysaka „Rojaus obuoliukai” (1981), apsakymų rinktinė „Papartynų saulė” (2002).
Justinas Marcinkevičius (g. 1930) Justinas Marcinkevičius yra poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Rašytojas tęsia romantinės ir neoromantinės lyrikos tradiciją. Pagrindiniai žanrai yra eilėraštis, drama, poema. Lietuva, lietuvių kalba, gamta yra trys svarbiausios kūrybos temos.
Eilėraščių rinkiniai: „Prašau žodžio” (1955), “Duoną raikančios rankos” (1963), “Mediniai tiltai” (1966), “Liepsnojantis krūmas” (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” (1978), „Būk ir palaimink” (1980), „Vienintelė žemė”(1984), „Už gyvus ir mirusius” (1988), “Eilėraščiai iš dienoraščio” (1993), “Žingsnis” (1998), “Carmina minora” (2000) Poemos: “Dvidešimtas pavasaris” (1956), “Kraujas ir pelenai” (1960), “Publicistinė poema” (1961), “Donelaitis” (1964), „Siena” (1965), “Pažinimo medis” (1979) Dramos „Mindaugas” (1968), „Mažvydas” (1977), „Katedra” (1971), Reikšmingiausieji kūriniai
Judita Vaičiūnaitė (1937-2001) Juditos Vaičiūnaitės lyrika yra ne išpažintinė, ne meditacinė. Joje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiant žodžiui, kurio itin svarbus fonikos lygmuo. Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai, kuriais reaguojama į būseną, nuotaiką, muziką, formą, spalvą. Rašytoja tęsė impresionistinės literatūros tradicijas.
Eilėraščių rinkiniai „Pavasario akvarelė” (1960), „Kanonas Barborai Radvilaitei” (1971), „Pakartojimai” (1971), „Neužmirštuolių mėnesį” (1977), „Smuikas” (1984), „Žemynos vainikai” (1995), „Seno paveikslo šviesa” (1998), „Debesų arka” (2000) - paskutinioji Juditos knyga.
Marcelijus Martinaitis (g. 1936) Marcelijus Martinaitis yra poetas, kritikas, eseistas, tautosakos tyrėjas, tekstų interpretatorius, jaunųjų literatų ugdytojas. Jis - vienas aktyviausių lietuvių literatūros keitimą bei modernėjimą skatinančių rašytojų. Marcelijaus Martinaičio kūryba yra klasikinė.
Eilėraščių rinkiniai: „Balandžio sniegas” (1962), „Debesų laiptai” (1966), „Saulės grąža” (1969), „Akių tamsoj, širdies šviesoj” (1974), „Tie patys žodžiai” (1980), „Toli nuo rugių” (1982), „Atmintys” (1986), „Gailile raso” (1990), „Kukučio baladės” (1977), „Tolstantis” (2002), “K.B. Įtariamas” (2005).
Tomas Venclova (g. 1937) Tomas Venclova yra trečios kartos filologas. Eilėraščių rinkiniai „Kalbos ženklas” (1972), „Tankėjanti šviesa” (1990), “Reginys iš alėjos” (1998), „Pašnekesys žiemą” (1991).
Tomą Venclovą literatūros kritikai kartais vadina klasicistu. Rašytojas tęsia H. Radausko tradiciją. Kūryba plačiai verčiama. Venclova yra vienas žinomiausių pasaulyje lietuvių kūrėjų.
Sigitas Geda (g. 1943) Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas. Rašytojui itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, ryškios stambios ir tuo pat metu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos – skulptūros, drožiniai, koplytstulpiai. Kitaip sakant – primityvizmas*. Sigitas Geda – ekspresionistas, nes jo eilėraščiai yra saviti, ekspresyvūs, laisvi. *Primityvizmas – XIX a. pab. – XX a. pr. modernistinė dailės kryptis, sąmoninga siekusi supaprastinimo, pirminių, archajiškų formų atgaivinimo.
Poezijos rinkiniai „Pėdos” (1966), „26 rudens ir vasaros giesmės” (1972), “Varnėnas po mėnuliu” (1985), „Septynių vasarų giesmės” (1991), „Babilono atstatymas” (1997), „Sokratas kalbasi su vėju” (2001), poema „Srazdas” (1967), eseistikos knyga „Žydintys lubinai piliakalnių fone” (1999), „Adolėlio kalendoriai” (2003), išvertė daug pasaulinės literatūros kūrinių, parašė scenarijų, pjesių.
Nijolė Miliauskaitė (1950-2001) Nijolė Miliauskaitė buvo viena savičiausių savo kartos kūrėjų. Eilėraščio modelis – lakoniškas pasakojimas. Kūryba vientisa, mažai keitėsi išoriškai ir gilėjo į būties supratimą. Nijolės Miliauskaitės eilėraščiai užmezga ryšį su XIX a. realizmu, kultūra.
Svarbesnieji eilėraščių rinkiniai „Uršulės S. portretas” (1985), „Namai, kuriuose negyvensim” (1985), „Uždraustas įeiti kambarys” (1995), „Sielos labirintas” (1999).
Kas būdinga literatūros srovėms • Realizmui būdingas paprastumas, aiškumas, objektyvumas, konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas. • Klasicistai gamtos ir visuomenės tvarką sukilnina pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo dėsnius. Protas vertinamas labiau už jausmą, laikomasi griežtų meno taisyklių. Suprantama ir aiški kalba. • Neoromantikai vaizduoja tautinės savimonės nubudimą, praeitį, tautos istoriją, ją aukština. • Estetizmas – literatūros srovė, meno kūrybą laikanti savaimine vertybe, aukščiausiu gyvenimo tikslu. • Egzistencializmas – žmogaus gyvenimą apmąstanti filosofijos kryptis.
Simbolistų nuomone, dauguma mus supančių daiktų yra idealūs. Jie kalba apie tai, kas aiškiai žodžiais nėra išsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus, fantastinius vaizdus, užuominas. • Avangardizmas visiškai atmeta ir griauna ankstesnes meno tradicijas ir skelbia meno ir pasaulio revoliucinio atnaujinimo idėjas. • Ekspresionizmas ne analizuoja įspūdžius, bet išsako žmogaus vidinę būseną ( lot. Expressio - išraiška). Jis iškelia žmogaus vidinį nerimą, kylantį iš žmogaus sąmonės ir išorinio pasaulio neatitikimo, atskleidžia tamsiąją civilizacijos pusę.