Kelmės krašto medinis paveldas

1. Kelmės krašto medinis paveldas

2. 14. Pašilės koplytstulpiai 15. Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia 15.1 Vidus 15.2 Vargonai 16. Žalpių varpinė 17. Maironių (Saudininkų) Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 18. Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia 18.1 Bažnyčios vidus 18.2 Vargonai 19. Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia 19.1 Šventoriaus vartai 19.2 Šventorius 20. Stulgių bažnyčios varpinė 21. Kolainių Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė 22. Koplytėlė Tytuvėnuose 23. Koplytėlė prie Jukniškių kaimo 24. Koplytėlė Kražiuose 25. Adošiškės dvaras 25.1 Gyvenamasis namas 25.2 Svirnas 25.3 Ūkinis pastatas 1. Apie projektą 2. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia 2.1. Bažnyčios vidus 2.2 Vargonai 3. Liolių varpinė 4. Liolių kapinių koplyčia 5. Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia 5.1 Bažnyčios vidus 5.2 Vargonai 6. Užvenčio varpinė 7. Užvenčio kapinių koplyčia 8. Verpenos Šv. Onos koplyčia 9. Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia 9.1 Bažnyčios vidus 10. Vaiguvos varpinė 11. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia 11.1 Vidus 11.2 Vargonai 12. Karklėnų varpinė 13. Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia 13.1 Vidus 13.2 Vargonai 13.3 Varpas Pagrindinis meniu:

3. 26. Kletiškės dvaras 26.1 Gyvenamasis namas 26.2 Ūkinis pastatas 27. Kiaunorių dvaras 27.1 Gyvenamasis namas 28. Išlynų dvaras 28.1 Gyvenamasis namas 28.2 Ūkinis pastatas 29. Spyglių dvaras 29.1 Gyvenamasis namas 29.2 Kiti pastatai 30. Užvenčio dvaras 30.1 Gyvenamasis namas 30.2 Svirnas (Užvenčio kraštotyros muziejus, Kelmės krašto muziejaus filialas) 30.3 Kiti pastatai 31. Gelučių dvaras 31.1 Gyvenamasis namas 32. Kelmės dvaras 32.1 Svirnas 32.2 Medinis kumetynas 32.3 Oficina 33. Šilo Pavėžupio dvaras 33.1 Svirnas 33.2 Paminklinė lenta 34. Vaiguvos dvaras 34.1 Svirnas 35. Tytuvėnėlių dvaras 35.1 Sodininko namelis 36. Daustorių dvaras 36.1 Ūkinis pastatas 37. Povilo Višinskio memorialinis muziejus 37.1 Memorialinis muziejus 37.2 Memorialinė ekspozicija 37.3 Povilo Višinskio kambarys 37.4 Etnografinė ekspozicija 38. Namas Užventyje, Žemaitės g. 14 39. Užvenčio pastatas 40. Svirnas prie Užvenčio 41. Pikelių kaimas 42. Liolių pastatai 43. Povilo Niparo sodyba Tytuvėnų apylinkėje Pagrindinis meniu:

4. Apie projektą Kelmės krašto medinis paveldas Lietuvą pagrįstai galima vadinti medžio kultūros šalimi, nes iki pat Antrojo pasaulinio karo architektūroje vyravo medis. Lietuvių tradicinei architektūrai būdinga darna su aplinka, savitas koloritas, priimtinos proporcijos. Medinį paveldą sudaro ne tik materialios formos, medžiagos ar konstrukcijos, bet ir nematerialūs jo pavidalai, slypintys senose nerašytose statybos tradicijose, kurios buvo perduodamos / perteikiamos karta iš kartos žodžiu, veiksmu ar judesiu. Kelmės krašto muziejus, bendradarbiaudamas su kraštotyros draugija ir „Aukuro“ vidurine mokykla organizavo ekspediciją, kurios metu buvo fotografuojamas ir filmuojamas Kelmės rajono medinis paveldas. Užfiksuoti 34 kultūrine verte ir autentiškumu pasižymintys medinio architektūros paveldo objektai, kurių dauguma įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą: sakraliniai pastatai bei mažoji architektūra - koplytėlės, koplytstulpiai; dvarų ir palivarkų sodybos, jų statiniai; kaimų sodybos. DVD skirtas atkreipti dėmesį į vertingą Kelmės rajono architektūrinio palikimo dalį medinius pastatus, kurie yra unikaliausias palikimas. DVD padės geriau pažinti medinį paveldą, o geriau pažindami išmoksime labiau jį vertinti. DVD „Kelmės krašto medinis paveldas“ išleidimą finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (tarptautinis, ryšių su visuomene ir edukacijos skyrius) ir Kelmės krašto muziejus Fotografijos: Valentinas Lukonas Tekstus parengė: Laima Šimkutė Įgarsino: Danutė Žalpienė, Laima Šimkutė, Rimantas Serva Filmavo ir maketavo: Rolandas Kančauskas

5. 1517 m. liepos 23 d. Vilniuje surašytu dokumentu broliai Martynas ir Lukas Viekavičiai fundavo Liolių bažnyčią. Tuo metu I-ą kartą paminėta ir jau stovinti šv. Mikalojaus titulo bažnyčia Lioliuose. Sunku tiksliau pasakyti kada buvo pastatyta bažnyčia – ji galėjo jau stovėti ir prieš 1517 m., įrengta dar abiejų fundatorių tėvo. Išlikusi bažnyčia – taip pat viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje, pasižyminti išskirtine architektūra, puošniu interjeru, kuriame gausu autentiškų XVIII –XIX a. paminklų. Bažnyčia trinavė, su dviem kryžmą suformuojančiomis šoninėmis koplyčiomis primenančiomis lotyniškąjį kryžių. Vidurinė nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines. Bažnyčią dengia vientisas stogas, abipus jo kiek žemiau yra vienšlaičių navų stogeliai ir dvišlaičiai koplyčių stogai. Iš kryžmos kyla aukštas aštuonkampis bokštas, pastatytas 1851 m. Bažnyčia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 1999 m. paskelbta kultūros paminklu. Restauruota 2001 m. Liolių parapinė bažnyčia – vienas geriausiai išlikusių seniausios medinės bažnyčių architektūros pavyzdys Žemaitijoje. Liolių bažnyčios viduje vertingiausias XVIII a. pabaigoje sukurtas didysis altorius. Nors jis vėliau buvo ne kartą perdažytas, taisytos kai kurios dekoratyvinės detalės, vėlyvojo baroko altoriaus kompozicija ir puošybinė drožyba išliko. Altorių puošia XVIII a. pabaigoje sukurtos skulptūrų poros: apačioje – šv. Kazimiero ir Stanislovo, aukščiau – pirmųjų krikščionių kankinių šv. Stepono ir Lauryno, o viršutiniame tarpsnyje – šv. Simono ir Judo Tado, kurių garbei dedikuota bažnyčia, skulptūros. 2. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia 2.1. Bažnyčios vidus 2.2 Vargonai

6. 2. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia 2.1. Bažnyčios vidus 2.2 Vargonai Pagrindinis didžiojo altoriaus paveikslas sukurtas netgi anksčiau už bažnyčią ir įrengtas didysis altorius – XVIII a. I-oje pusėje. Tiesa, XIX a. viduryje jis buvo gerokai pertapytas. Didžiojo altoriaus antrajame viršutiniame tarpsnyje sukurtas šv. Judo Tado, vieno iš bažnyčios globėjų paveikslas. Tapyba barokinė, ekspresyvi. Panašiu laikotarpiu, kaip didysis altorius (XVIII a. pabaigoje) sukurta ir sakykla, dekoruota vėlyvojo baroko stiliumi. Įdomu tai, kad Žemaitijos bažnyčiose XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje kaip sakyklos atrama neretai panaudojama klausykla. Tokį pavyzdį randame ir Lioliuose. Senesne tapyba išsiskiria kairiosios koplyčios altoriaus paveikslai – pagrindinis šv. Antano Paduviečio, nutapytas 1854 m., o viršutiniame tarpsnyje esantis Trijų karalių paveikslas dar senesnis tapytas XVIII a. pabaigoje ar pačioje XIX a. pradžioje. Įdomūs ir vertingi greičiausiai Rytų Prūsijoje 1808 m. sukurti bažnyčios vargonai. Instrumentas šiandien jau prastos būklės, tačiau neabejotinai vienas seniausių šiame regione. Vargonų prospektas puoštas barokinėmis ir klasicistinėmis detalėmis.

7. FOTOGALERIJALiolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia

8. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia2.1. Bažnyčios vidus

9. Liolių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia2.2 Vargonai

10. Vertingos architektūros ir šventoriuje stovinti varpinė. Ji pastatyta 1875 m., gana reto tipo, ant aukšto akmenų mūro pamato, praplatinta viršutine dalimi ir primena gynybinį bokštą. Joje tebekabo vertingi XVIII a. lieti varpai: vienas 1734 m. Karaliaučiuje pagamintas, o kitas su 1796 m. data. 3. Liolių varpinė

11. 4. Liolių kapinių koplyčia

12. 5. Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia5.1 Bažnyčios vidus5.2 Vargonai Užvenčio valdos minimos jau XV a., tačiau bažnyčia čia įsteigta gerokai vėliau. Pirmąją bažnyčią Užventyje pastatė ir įrengė XVII a. pradžioje ar net XVI a. pabaigoje LDK iždininkas ir Užvenčio žemių laikytojas Matas Vaina. Dabartinė Užvenčio bažnyčia liudija įvairaus laikotarpio perstatymus. Išlikęs XVIII a. pradžioje statytos bažnyčios planas, tačiau sienos ir stogo konstrukcijos pakeistos jau XIX a. Bažnyčia trinavė, nors šoninės navos gerokai mažesnės už pagrindinę. Kryžiaus planą sudaro dvi šoninės koplyčios. Dvišlaitis baroko formas primenantis stogas ir masyvus kupolo pavidalo bokštas virš presbiterijos išlikę greičiausiai po remontų XIX a. antrojoje pusėje. Bažnyčios viduje irgi gausu skirtingo laikotarpio paminklų. Didysis altorius sukurtas XIX a. antrojoje pusėje, istoristinio stiliaus, puošnus. Jame galima atpažinti neoklasicistines ir neobarokines detales. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje XX a. įrengtoje nišoje įstatyta Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Ši skulptūra uždengiama profesionalios tapybos šv. Marijos Magdalietės paveikslu, tapytu XIX a. trečiojo ir ketvirtojo ketvirčio sandūroje. Abu altoriai šoninėse koplyčiose įrengti vienu metu, XIX a. trečiajame ketvirtyje. Jie savo puošyba artimi didžiajam altoriui, tiesa, dekoruoti kukliau. Tačiau kai kurie juose esantys paveikslai sukurti kur kas anksčiau nei drožinėti patys altoriai. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas kairiajame koplyčios altoriuje minimas jau XIX a pirmoje pusėje, tačiau greičiausiai jis tapytas dar anksčiau – XVIIIa. antrojoje pusėje. Dešiniosios koplyčios altorius viršutinio tarpsnio šv. Mato paveikslas irgi amžiumi „pranoksta“ patį altorių, sukurtas XVIII a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Vargonai įrengti apie 1827 m. kadaise buvo skirti kaimyninei Kolainių Karmelitų bažnyčiai, tačiau ją uždarius 1863 m. po kelerių metų perkelti į Užventį. Ant vargonų esančioje lentelėje užrašyta: Signataro Jono Smilgevičiaus giminių aukomis vargonai suremontuoti 1996.

13. FOTOGALERIJA Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia

14. FOTOGALERIJA Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia

15. Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia5.1 Bažnyčios vidus

16. Užvenčio Šv. Marijos Magdalenos bažnyčia5.2 Vargonai

17. 6. Užvenčio varpinė Varpinė, sovinti šventoriaus kampe, nedidelė, paprastų formų, su bokšteliu, statytu XIX a. pabaigoje. Joje tebekabo du Valdajuje lieti varpai. Kaip liudija įrašai ant varpų, vienas nulietas Martyno Jačo lėšomis, kitas – Izidoriaus Cešinskio (Cieszinski).

18. 7. Užvenčio kapinių koplyčia

19. 8. Verpenos Šv. Onos koplyčia Nedidelė Verpenos Šv. Onos koplyčia, stovinti ant nedidelės pakilumėlės prie Kelmės – Šaukėnų kelio Žemaitijos regiono medinės sakralinės architektūros kontekste išsisikiria formų paprastumu ir tūrių proporcijų darna. Išlikęs fundacijos aktas, patvirtintas Žemaičių kapitulos notaro Karolio Burbos, liudija, kad pirmoji koplyčia Verpenoje buvo pastatyta 1723 m. ir ją statė bei fundaciją skyrė Mykolas Šemeta. Nedidelę bažnytėlę primenanti Verpenos koplyčia orientuota iš rytų į vakarus – pagrindinis keturkampiu bokštu akcentuotas fasadas yra rytuose. Koplyčia labai paprastų liaudiškų formų, tačiau iš kitų panašaus pobūdžio Žemaitijos koplyčių, pasak medinės architektūros tyrinėtojų, ji kaip tik ir išsiskiria aukštu dvitarpsniu, ant žemės pastatytu bokštu. Iš tokio tipo statinių Verpenos koplyčia Žemaitijos regione esą vienintelė. Verpenos koplyčios planas – siauras ilgokas stačiakampis, vakarų pusėje užsibaigiantis trisiene apside, rytų pusėje – minėtu į priekį kiek išsikišusiu bokštu. Visam pastatui ypatingos nuotaikos suteikia aukštas gegnių konstrukcijos malksnomis dengtas stogas bei virš bokšto ir ant presbiterijos kraigo iškelti nedideli kupoliuko pavidalo bokšteliai. Verpenos koplyčios forma ir tūriai mažai kuo skiriasi nuo nedidelių stačiakampio plano medinių bažnytėlių. Dabartinis interjeras labai paprastas, santūrus ir funkcionalus. Jame vyrauja vienavė erdvė, perdengta plokščiomis lubomis, lygios tašytų rąstų sienos. Kol kas koplyčioje yra vienintelis kūrinys – gana didelė liaudiška XVIII a. pačios pabaigos Nukryžiuotojo skulptūra.

20. FOTOGALERIJA Verpenos Šv. Onos koplyčia

21. 9. Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia9.1 Bažnyčios vidus Ankstyvoji Vaiguvos bažnyčios istorija nėra labai aiški ir dokumentuota šaltiniais. Pirmoji bažnyčia statyta apie 1719m. Nauja Vaiguvos bažnyčia pastatyta 1803 m., o kitais metais konsekruota Šv. Jono Krikštytojo titulu. Bažnyčioje vertinga XIX a. drožta Antakalnio Jėzaus Nazariečio skulptūra. Šios dabar Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje esančios skulptūros kopijos buvo paplitusios po visą kraštą. Bažnyčioje saugomos ir kelios XIX a. antrojoje pusėje greičiausiai naujai, 1877 m. statytai bažnyčiai nutapytos Kryžiaus stotys. XIX a. pabaigoje tikriausiai sukurti ir du procesijų altorėliai. Neobarokine drožyba ir karūna puošto altorėlio vienoje pusėje įstatytas Pietos, o kitoje – Švč. Mergelės Marijos Škaplerinės paveikslas. Bažnyčioje yra du žinomo XX a. pirmosios pusės tapytojo Zigmo Petravičiaus, ilgai dirbusio Kelmės progimnazijoje, 1944 m. tapyti paveikslai. Viename jų nutapyta Švč. Trejybė virš Vilniaus katedros, kitas yra Gailestingojo Jėzaus paveikslo, nutapyto remiantis vienuolės šv. Faustinos 1931 m. regėjimais kopija. Bažnyčioje yra XIX a. pirmoje pusėje sukurti devynių balsų vargonai. Instrumento prospektas puoštas barokine drožyba. Greičiausiai vargonai buvo sukurti ankstesnei bažnyčiai, statytai XIX a. pradžioje.

22. FOTOGALERIJAVaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

23. FOTOGALERIJAVaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

24. Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia9.1 Bažnyčios vidus

25. 10. Vaiguvos varpinė Varpinė buvo pastatyta 1841 m. Ji XIX a. pabaigoje buvo remontuota. Išlikusi varpinė kukli, nedidelė, liaudiškų formų su paplatėjimu apatinėje dalyje.

26. FOTOGALERIJAVaiguvos varpinė

27. 11. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia 11.1 Vidus11.2 Vargonai Medinės Šv. Baltramiejaus bažnyčios ir šalia stovinčios dvitarpsnės varpinės ansamblis – Karklėnų miestelio architektūrinis akcentas. 1767 m. Ignas Šiukšta Karklėnuose pastatė bažnyčią, kuri buvo Kražių jėzuitų vienuolyno altarija. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną bažnyčia tapo Pašilės parapijos filija. Iki mūsų dienų išlikusios 1871 m. statytos bažnyčios architektūra liaudiško klasicizmo formų. Tai kryžiaus plano, vienanavė salinė bažnyčia. Pagrindinio fasado portike keturi išlakūs briaunoti stulpai laiko profiliuotą karnizą ir virš jo iškilusį aukštą trikampį frontoną su mažu bokšteliu. Interjero puošybos elementai liudija ilgą ir turtingą maldos namų istoriją, kadangi čia esama XVIII-XX a. pirmosios pusės bažnytinės dailės paminklų. Seniausios vertybės Karklėnų bažnyčios administratorių įsigytos XVIII a. paskutiniame ketvirtyje, yra 1779 m. Rygoje I .A. Hetzelio nulietas varpas, zakristijos bufetas, brolijai priklausęs Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas ir keli mediniai kryžiai su Nukryžiuotojo skulptūromis. Minėtinas ant Nukryžiuotojo altoriaus mensos įkomponuotas stačiakampis puošnus relikvijorius, kuriame po stiklu eksponuojamos šventųjų relikvijos. Šis relikvijorius tikriausiai yra sukomponuotas XVIII a. pabaigoje. Bažnyčios šoninę sieną puošia ant drobės tapytas šv Kristoforo paveikslas. Subtili ir gana profesionali tapyba rodo, kad jis sukurtas gana įgudusio XIX a. pirmosios pusės meistro. Vertingas XIX a. antrosios pusės vietinės drožybos pavyzdys yra bažnyčios koplyčioje pastatyta Kristaus su nendre skulptūra.

28. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia11.1 Vidus

29. Karklėnų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia11.2 Vargonai

30. 12. Karklėnų varpinė

31. 13. Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia 13.1 Vidus13.2 Vargonai13.3 Varpas Pašilės miestelyje stovi medinė 1883 m. statyta Šv. Jurgio bažnyčia ir XIX a. suręsta varpinė, kurioje dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo trys varpai, vienas lietas 1620, o du – 1795 m. Apie ankstyvąjį Pašilės bažnyčios istorijos etapą žinių beveik neturima. Kaip netiesioginis XVII a. pirmosios pusės istorijos paminklas nebent gali būti įvardytas 1620 m. lietas varpas. Iki mūsų dienų išlikusi 1883 m. statyta Pašilės bažnyčia yra lotyniškojo kryžiaus plano, su dviem koplyčiomis. Virš paprastų formų pagrindinio fasado iškilęs neaukštas bokštelis su ornamentuotu kryžiumi. Bažnyčioje išsaugota XVIII a. antrosios pusės-XX a. pirmosios pusės dailės paminklų. Didysis altorius – harmoningas ir išraiškingas liaudiškas klasicizmo stiliaus imitavimo pavyzdys. Šv. Jurgio paveikslas tapytas XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais ir tikriausiai dar puošė 1781 m. statytos bažnyčios didijį altorių. Bažnyčioje esama įdomių ir vertingų pavienių bažnytinės dailės kūrinių. Vienas iš vertingiausių – priebažnytyje, virš švęsto vandens indo pritvirtintas kryžius su XVIII a. išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra. Nuo XIX a. Pašilės bažnyčios šventorių puošia vienatarpsnė į viršų siaurėjanti varpinė ir nesudėtingų formų koplytstulpiai.

32. Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia13.1 Vidus

33. Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia13.2 Vargonai

34. Pašilės Šv. Jurgio bažnyčia13.3 Varpas

35. 14. Pašilės koplytstulpiai

36. 15. Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia 15.1 Vidus15.2 Vargonai Žalpiai minimi jau XVII a., tačiau bažnyčios istorija prasideda tik XIX a. pradžioje. I814 m. buvo pastatyta koplyčia, tuo metu kaip filija paskirta Viduklės bažnyčiai. 1815 m. įrengti vargonai, tais pačiais metais Karaliaučiuje A. Hartmannas bažnyčiai nuliejo varpą. Išlikęs varpas ir vargonai kone vieninteliai šiandien liudija apie senosios koplyčios egzistavimą. Naujosios bažnyčios statybų pradžią liudija įrašas ant akmens pamatuose: Lietuvos nepriklausomybės atminimui, Žalpiai 1928 V 15. Bažnyčia nedidelė, vienanavė, stačiakampio plano. Virš pagrindinio įėjimo kyla bokštelis, dar vienas įrengtas tradiciškai virš presbiterijos. Didžiojo altoriaus kitoje pusėje esanti lentelė su įrašu liudija, kad altorius statytas žinomo XX a. pirmosios pusės vargonų meistro Jono Garalevičiaus (1871-19430) lėšomis. Didysis altorius santūrus, profesionalaus darbo. Altoriaus centre įstatytas Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, šonuose mažesnės Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos ir Švč, Jėzaus širdies skulptūros. Didžiojo altoriaus centrinio paveikslo kitoje pusėje įkomponuotas ir šv. Benedikto Nursiečio paveikslas. Šis paveikslas buvo įtaisytas taip, kad reikalui esant buvo galima atsukti vieną arba kitą paveikslą. Bažnyčioje saugomi ir kiti įdomūs paminklai. Kryžiaus kelio stotys naujai bažnyčiai sukurtos panaudojant italų tapytojo Luigi Morgari (1857-1935) tapybos darbų reprodukcijas.

37. Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia15.1 Vidus

38. Žalpių Šv. Benedikto bažnyčia15.2 Vargonai

39. 16. Žalpių varpinė

40. 17. Maironių (Saudininkų) Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Maironių Švč. Mergelės Marijos bažnyčią savo žemėje 1782 m. pastatė Saudininkų savininkas Ksaveras Stanevičius. Bažnyčios statybą rėmė ir turtingesni valstiečiai. Bažnyčia išlaikė pirminę planinę struktūrą, tūrius, būdingas liaudies sakralinės architektūros formas. Tokių itin lakoniškos formos , nepuošnių XVIII a. sakralinių pastatų Žemaitijos regione likę nedaug, tačiau jie akivaizdžiai liudija paties seniausio, paplitusio XV-XVI a., sakralinių pastatų tipo tradiciją. Maironių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia – stačiakampio plano su trisiene apside, nedidelio tūrio, medinis, ant akmenų mūro pamato , itin paprastų santykių formų pastatas. Ant pagrindinio fasado stogo kraigo stūkso nedidelis keturkampis bokštelis. Bažnyčios interjeras, kaip ir eksterjeras, toks pat santūrus, paprastas, saikingas ir funkcionalus. Vienanavė erdvė perdengta medinėmis kiek įgaubtomis lubomis. Laikui bėgant bažnyčios įranga keitėsi, ji nesudaro autentiško ansamblio, daug kas buvo perkelta ir pritaikyta iš kitų sakralinių pastatų. Pirmajame didžiojo altoriaus tarpsnyje įtaisytas titulinis Švč. Mergelės Marijos paveikslas su aptaisais. Kadaise jis puošė pirmosios dar medinės Kražių benediktinių bažnyčios didįjį altorių. Šis paveikslas – tai ant sujungtų medžio lentų tapyta Trakų Švč. Dievo Motinos nevisiškai tiksli maždaug XVII a. vidurio kopija, įkomponuota į kiaurapjūvį rėmą, jo ornamento stilistika taip pat būdinga XVII a. vidurio drožiniams. Kairiojo šoninio altoriaus šv. Onos paveikslas su aptaisais priskiriamas prie vertingiausių Maironių bažnyčios dailės paminklų. Tai vietinės mokyklos XVII a. tapybos pavyzdys. Tai tikriausiai tas pats paveikslas, kadaise buvęs Kražių benediktinių bažnyčios Šv. Onos altoriuje. Minėtinas XVIII a. antrosios pusės gana profesionaliai nutapytas paveikslas „Trys Karaliai garbina Kūdikėlį Jėzų“, taip pat atvežtas iš buvusios Kražių benediktinių bažnyčios. Dar vienas meniniu požiūriu vertingas paveikslas šv. Stanislovo Kostkos atvaizdas, tikriausiai tapytas XVIII a. antrajame ketvirtyje, galimas dalykas kadaise buvęs Kražių jėzuitų vienuolyno bažnyčioje.

41. 18. Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia 18.1 Bažnyčios vidus18.2 Vargonai Vidsodžio parapijos ir bažnyčios istorija nėra sena. Dabar Vidsodžio kaime esanti medinė bažnyčia pastatyta 1938-1939 m. Medinė Vidsodžio bažnyčia yra lotyniškojo kryžiaus plano su vienu pagrindinio fasado centre šiek tiek į priekį „ištrauktu“ bokštu, kuris užbaigtas aukštu keturšlaičiu stogu. Vidaus įranga rodo, kad bažnyčios puošimui buvo naudoti iš kitų aplinkinių bažnyčių įvairiu metu dovanoti seni dekoro elementai, liturginiai daiktai, taip pat buvo užsakomi nauji dailės kūriniai. Dalis bažnyčioje esančių puošmenų yra sukurta ar įgyta XX a. viduryje arba net antrojoje amžiaus pusėje. Dabar bažnyčioje yra XVII, XIX ir XX a. bažnytinės dailės paminklų. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje įkomponuotas XIX a. (?) tapytas Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdas, kurį dovanojo Šaukėnų klebonas. Kairiojo šoninio altoriaus antrajame tarpsnyje yra šv. Kazimiero paveikslas, žymaus XVII a. italų tapytojo Carlo Dolci paveikslo kopija. Greičiausiai į Vidsodžio bažnyčią, tik ją pastačius, iš Upynos (Telšių r.) buvo atkelti įspūdingi rokokinių, pereinančių į klasicizmą formų vargonai. Jie gali būti sukurti apie 1807m.

42. Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia18.1 Bažnyčios vidus

43. Vidsodžio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia18.2 Vargonai

44. 19. Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia19.1 Šventoriaus vartai19.2 Šventorius

45. Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia19.1 Šventoriaus vartai

46. Jukniškės Šv. Augustino bažnyčia19.2 Šventorius

47. 20. Stulgių bažnyčios varpinė

48. 21. Kolainių Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė Iki XIX a. 7-ojo dešimtmečio Kolainiuose veikė karmelitų vienuolyno bažnyčia, kuri 1867 m. performuota į Viešpaties Atsivertimo cerkvę. Gyvenvietė pavadinta Blagoveščenskoje (kadangi atkelti kolonistai iš Blagovečensko). Tačiau 1922 m. cerkvė ir 44 ha žemės sugrąžinti katalikams, cerkvė rekonstruota į bažnyčią. Kadangi tuo metu Kolainiuose buvo mažai katalikų, bet gyveno daug stačiatikių kolonistų, todėl jie teikė prašymą sugrąžinti cerkvę. 1940 m. pašventinta cerkvė, įrengta mediniame name. 1947 m. sovietai oficialiai užregistravo parapiją.

49. FOTOGALERIJA Kolainių Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė

50. 22. Koplytėlė Tytuvėnuose