D vikalbystė s pakopos Dvikalbyst ė ikimokykliniame/mokykliniame amžiuje

1. Dvikalbystės pakoposDvikalbystė ikimokykliniame/mokykliniame amžiuje Ilona Tandzegolskienė, Vytauto Didžiojo universitetas, Edukologijos katedros lektorė, “Lituanistinio modelio” ekspertė

2. Dvikalbystė 1 • Dvikalbystė (angl. bilingualism). Dvikalbystės termino apibrėžtys įvairuoja. Anksčiau laikytasi nuomonės, kad dvikalbystė – tai: • „vienodai geras dviejų kalbų mokėjimas“ (cituojama iš S. Karaliūnas 2008: 330), • gebėjimas mokėti dvi kalbas kaip gimtąją kalbą (L. Bloomfield 1933: 56). • Panašią šio termino definiciją pateikė ir M. Hintas. Pasak jo, dvikalbystė – tai individo gebėjimas „vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti (ir mąstyti) dviem kalbomis. Tikras dvikalbis gali laisvai, net ir nuo pusės sakinio pereiti iš vienos kalbos į kitą. Tikruoju dvikalbiu tampama tik mokantis kalbos šeimoje (iki penkerių-šešerių gyvenimo metų) arba kitos kalbos aplinkoje, bet ne pagal užsienio kalbos mokymosi metodiką“ (cituojama iš M. Hintas1987: 50–51).

3. Dvikalbystė 2 • Tačiau, pasak Butler ir Hakuta (2006: 114), toks griežtas termino dvikalbystė apibrėžimas atsiriboja nuo daugybės individų ir grupių, kurie gali būti priskiriami dvikalbiams Šio požiūrio šalininkai linksta manyti, kad dvikalbystės „nereikia suprasti kaip gero dviejų kalbų mokėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju dviejų kalbų mokėjimo lygis skirtingas“ (S. Karaliūnas 2008: 359). • Taigi dvikalbystė šiuo atveju laikoma kelių kalbų kontinuumu, kuriame vienodai geras dviejų kalbų mokėjimas nėra toks svarbus bruožas kaip gebėjimas mokėti tam tikros socialinės grupės kalbą tiek, kad būtų galima dalyvauti svarbiausiuose komunikaciniuose aktuose.

4. Skirstymas pagal kriterijus 1remiantis L.Vilkie ne, 2011 ir A. Mazolevskiene, 2010 1. pagal kalbos išmokimo laiką: „ankstyvoji“ (early) ir „vėlyvoji“ (late) dvikalbystė. Ankstyvoji dvikalbystė - kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba vaikui yra gimtoji kalba. Vėlyvoji dvikalbystė – kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios gimtosios kalbos įgūdžiams.Antrosioskalbosmokymasis paremtas kalbėjimu gimtąja kalba. 2. „pasyvioji“ (dormant) dvikalbystė. Grįžus į vieno iš tėvų gimtinę aktyviau vartojama viena kalba, po to vėl primirštama. 3. pagal kalbinius gebėjimus – „receptyvioji“ (receptive) ir „produktyvioji“ (productive) dvikalbystė ir pan. Receptyvioji išugdytas mokėjimas suprasti, klausyti ir skaityti antrąja kalba, tačiau nekalbama ta kalba. Produktyvioji tuo tarpu apima ne tik supratimą, bet ir mokėjimą atkurti tai kas buvo pasakyti ir savarankiškai atpasakotiistoriją.

5. Skirstymas pagal tam tikrus kriterijus 1 • Dar vienas dvikalbystės tyrimo aspektų ir šio reiškinio skirstymo į tipus kriterijus būtų – kalbos vartotojo sąsaja su viena (gimtąja) kultūra ar keliomis (gimtąja ir kita, kitomis) kultūromis. Pagal šį kriterijų asmenys yra skirstomi į : • “Dviejų kultūrų gimtakalbius“ (bicultural L1), kurių kultūrinę tapatybę formuoja dvi (gimtoji ir kita) kultūros, • Ir „vienos kultūros negimtakalbius“ (monocultural L2), kurių kultūrinis identitetas susijęs su viena kultūra – gimtąja, nors komunikuojant vartojama ir kuri nors svetimoji kalba. • Neabejotina, kad kalba yra svarbi kultūros dalis, tačiau asmens gebėjimas vartoti kelias kalbas savaime nelemia kelių kultūrų individo tapatybės.

6. Kelių kalbų mokėjimo nauda • Pažindamas kelias kalbas vaikas pirmiausia apdovanojamas ypatinga dovana – be didelių pastangų mokėti ne vieną kalbą. • Moksliniaityrimairodo, jog vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje auga daugiakalbėje aplinkoje yra nuovokesni ir intelektualiai lankstesni. Šiuo atveju lavinami vaiko analitiniai, raštingumo ir bendravimo gebėjimai. • Mokėdamas daugiau nei vieną kalbinę sistemą vaikas be ypač didelių pastangų suvokia kitas kalbas, lengviau išmoksta naujų užsienio kalbų , plačiau žvelgia į pasaulį, kitų šalių kultūras.

7. Įdomus pastebėjimas iš vykdytų tyrimų 1(JAV) • Vaikai pagal mokslinėje literatūroje išskiriamas dvikalbystės vystymosi pakopas skirstomi į šias amžiaus grupes (skirstyta pagal smegenų vystymosi stadijas): • Nuo gimimo iki 3 metų (dominuoja mamos kalba, į klausimus pateiktus kita kalba atsako mamos kalba); • Nuo 4 iki 6 metų (vis daugiau išmoksta antrosios kalbos, gali tęsti pokalbį abiem kalbom); • Nuo 7 iki 9 metų (abi kalbas moka vienodai, dvikalbystė galutinai susiformuoja būtent šioje pakopoje);

8. Įdomus pastebėjimas iš vykdytų tyrimų 2 (JAV) • Tyrimai parodė, kad vaikui suėjus 12 mėnesių susiformuoja vaiko klausos žemėlapis, o maždaug iki 6 metų mentalinis fonetinis žemėlapis užpildomas visiškai. • Mokslininkai pastebėjo, kad kuo vėliau vaikas yra supažindinamas su antra kalba, tuo mažiau galimybių,kad jis ją išmoks taip puikiai kaip pirmąją. Šį praradimą iš dalies gali kompensuoti stropumas, tačiau gebėjimas formuoti garsus nuo to negerėja.

9. Pastebėjimai (1) • Jei abiejų tėvų kalba yra ne ta pati arba jei vaikas nuo gimimo girdi šeimoje vieną kalbą, o už namų ribų tenka kalbėti kita kalba: • Tarp savęs tėvai gali šnekėtis kaip jiems yra patogiau. • Iki keturių metų vaikai painioja kalbas, todėl atrodo, kad vaikas nesuvokia nuolat girdintis dvi skirtingas kalbas. • Kartais viename sakinyje pasakomas žodis yra vienos kalbos, keli kitos. Daugelį tėvų tai gąsdina, bet tai yra išties normalu. Juk ir viena kalba kalbantys vaikai nuo 2 iki 4 metų kalba “sava” kalba ir šie metai vadinami “autonominiu vaikų kalbos periodu”. • Apie ketvirtuosius metus vaikas puikiai jau atskirs dvi kalbas ir atsakys į klausimus ta kalba , kuria į jį bus kreipiamasi.

10. Pastebėjimai (2) • Mokytis dviejų kalbų yra papildomas darbas tėvams, reikalaujantis daugiau kantrybės ir įsipareigojimų. • Tėvai pastebi, kad kelias kalbas nuo gimimo girdintis vaikas kalbėti pradeda 3-6 mėnesiais vėliau nei įprasta. Nuogąstauti tikrai nėra pagrindo, kadangi vaikas turi išmokti dvigubai daugiau žodžių, o smegenys įsisavinti dvi skirtingas kalbines sistemas. • Paprastai vaikas vartoja dvi kalbas skirtingose situacijose ir kalbos viena kitos neužgožia. • Vaikas dar ikimokykliniame amžiuje nesunkiai įsisąmonina dvi kalbas, bet visa kita –išmokti jas taisyklingai vartoti, integruotis į dvi kultūras – užtrunka kiek ilgėliau.

11. Palankiausios situacijos harmoningai dvikalbystei • Laikomasi pricipo: vienas asmuo - viena kalba, viena aplinka – viena kalba; • Vyrauja tolerancija ir pagarba abiem kalboms, bei kultūroms; • Siekiama perduoti vaikui šeimoje puoselėjamas kultūrines tradicijas; • Mokomas vaikas nuo pat mažens nepriklausomai nuo jo kilmės ir tikėjimo pozityviai reaguoti į kultūrinius visuomenės skirtumus ir įvairoves; • Nepamiršti, kad šeimos įtaka begalinė – padedanti vaikui formuotis kaip asmenybei;

12. Veiksniai, lemiantys vaiko kalbų išmokimą • Lemia daugybė veiksnių, vieno teisingo atsakymo nėra: • Charakteris; • Vaiko intelektas; • Mokymosi intensyvumas, stilius; • Temperamentas; • Vaiko komunikacinės ir kalbinės patirtys; • Amžiaus ypatumai; • Norų, aplinkybių ar gyvenimo sąlygų sąvadas;

13. Keletas pavyzdžių • J. T. Ramonaitė (2011) pristato vaikų iš Lietuvos, atsidūrusių Italijoje kalbos perėmimo patirtys: • Apibendrinti rezultatai parodė, kad vaikai nuo 1,5 iki 14 metų, kurie dalyvavo tyrime, kalbėti naujoje aplinkoje (galėjo pasakyti viską ko nori) po 3-4 mėnesių buvimo Italijoje. • Sparčiausiai mokėsi vaikai 5-6,5 metų vaikai (apie mėnesį), kadangi labai daug šneka, klausinėja, nori įsilieti į naująją kultūrą ir bendrauti. • Vaikai iki 4 metų taip pat nedaug atsilieka savo smalsumu ir noru bendrauti, mokosi greitai ir noriai. • Kiek sunkiau sekėsi vyresniems nei 9 metų amžiaus vaikams. Teigiama, kad šie vaikai kalbą išmoko puikiai per metus. • Visi šios grupės vaikai mokėsi daugiausia bendraudami su šeima, kitais šeimos nariais, bei papildomai su italų kalbos mokytoju. Taip pat padėjo įsiliejimas į ugdymo įstaigą, televizija, noras pritapti naujoje aplinkoje.

14. Literatūra • Balžekienė A. ir kt. Daugiakultūrio ir daugiakalbio ugdymo prielaidos bei problemos etniškai mišriame regione. Etniškumo studijos 2008/1-2. • Bloomfield L. 1933. Language. UniversityofChicagoPress. • Bulajeva T. irkt. 2009. Lietuvosšvietimo politikos transformacijos. Užsienio kalbų mokymas: daugiakalbystės ir mokymo ankstinimo politikos link. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 209-221. • Butler,Y. G., Hakuta K. 2006. BilingualismandSecondLanguageAcquisition. TheHandbookofBilingualism. T. K. Bhatiaand W. C. Ritchie (eds.). BlackwellPublishing. 114–119. • CommonEuropeanFrameworkofReferenceforLanguages: Learning, teaching, assessment. 1991. CambridgeUniversityPress. • Hintas M. 1987. Be rožinių akinių žvelgiant į dvikalbystę. Mintys apie gimtąją kalbą. Vilnius: leidykla „Mokslas“, 50–70. • Karaliūnas S. 2008. Kalbos vartojimas ir socialinis kontekstas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. • Mathews P. H. 1997. ConciseDictionaryofLinguistics. Oxford: OxfordUniversityPress. • Mazolevskienė A. Šeimoje dvikalbis vaikas. Straipsnis parengtas internetinėje erdvėje ikimokyklinis.lt. • Ramonaitė J. 2011. Į Italiją įvaikintų vaikų kalba įtėvių žvilgsniu. Kalbotyra 63(3). • Šernas V. 2006. GlotoedukologijaT. 2. Kaunas: VDU leidykla. • Vilkienė L. 2010. Daugiakalbystė didžiuosiuose Lietuvos miestuose. M. Ramonienė (red.), Miestai ir kalbos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 27–68.