Lietuviškas žodis

1. Lietuviškas žodis Pranešimai, skirti gegužės 7-ąjai, lietuviškos spaudos atgavimo dienai

2. Knygnešiai Parengė Vitalija Misiukonytė (6 m klasė) 2009 m.

3. 1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

4. Rusijos imperijos vyriausybė, kuri nutautinimo tikslais XIX a. septintajame dešimtmetyje uždraudė lietuviškas mokyklas ir spaudą, valstybiniu mastu ir valstybinėmis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuvių kalbą. Buvo leista spausdinti lietuviškus leidinius tik tomis raidėmis, kokiomis rašė pats Rusijos imperatorius. Tuo pačiu metu lietuvių tautos pagrindinė socialinė dalis – žemdirbiai buvo paleisti iš baudžiavos. Išlaisvintam valstiečiui, atgimstančiai tautai kaip niekad buvo reikalinga sava mokykla ir sava spauda. Tai turėjo beveik visos Europos tautos, ypač tos, kurios išlaikė savo valstybingumą arba bent jo tradicijas.

5. Lietuviškos spaudos draudimo vykdytojai Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo 1864 m. birželio 17 d. nurodymu buvo uždrausta lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, kiek vėliau visus lietuviškus leidinius. Muravjovas buvo pramintas koriku, kadangi jo įsakymais vadovavosi 1864m. sukilimo malšintojai. .

6. Lietuviškos spaudos draudimo vykdytojai Muravjovą pakeitęs generalgubernatorius Konstantinas Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 18 d. slaptu aplinkraščiu įteisino spaudos draudimą, sustabdė visų spaustuvėse ir knygynuose esamų anksčiau išleistų lietuviškų knygų platinimą, uždraudė lietuviškus leidinius įvežti iš užsienio. Kaufmano teikimu Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas 1865 m. spalio 5 d. išleido įsaką, draudžiantį lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis Rusijos imperijos europinėje dalyje.

7. Pasipriešinimas Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai, tačiau ryžtingiausia kova - tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai.

8. Leidyba Uždraudusi lietuvišką spaudą, caro valdžia parengė rusiškų raidžių pritaikymo lietuvių kalbai projektą ir ėmėsi prievarta jį įgyvendinti. Buvo išleistos rusiškomis raidėmis išspausdintos „Evangelijos”, „Kantičkos”, „Katekizmai”, keli L. Ivinskio kalendoriai bei kitos knygos. Šitokias rusišku pasaulietiniu šriftu (graždanskij) spausdintas knygas lietuviai vadino „graždankomis” ir jų mažai pirko. Uždraudus lietuvišką spaudą, ypač aktyviai ėmė reikštis Lietuvos pasienyje Tilžėje (dab. Sovietskas) veikusios poligrafijos įmonės. Būtent čia pasirodė pirmieji Lietuvai skirti periodiniai leidiniai - „Aušra”, „Šviesa”, „Varpas”, „Ūkininkas” ir kiti. Tikslaus lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu išleistų lietuviškų knygų skaičiaus nėra žinoma, tačiau manoma, kad 1865 - 1904 metais jų buvo išleista apie 6 milijonus egzempliorių.

9. Lietuviškos knygos XIX a. buvo leidžiamos ir kitose vietose - Suvalkuose, Seinuose, Augustave, Rygoje, Peterburge. Net spaudos draudimo metais, rusų mokslininkams padedant, Maskvoje 1872 m. buvo išspausdintas lietuviškų liaudies dainų rinkinys, Kazanėje 1880 -1882 m. - trys lietuviškų dainų tomai ir „Svotbinė rėda”, Peterburge 1883 m. - „Lietuviškos svotbinės dainos”. Leidėjas Martynas Jankus, gyvendamas prie pat tuometinės Rusijos - Vokietijos valstybių sienos, organizavo nelegalių knygų gabenimą į Lietuvą, šiltai priglausdavo iš Lietuvos atvykusius knygnešius. Jis net organizuodavo specialius knygų persiuntimo punktus, į kuriuos įvairiais keliais pristatydavo savo spaudinius. Spaudos draudimo metais O. Mauderodė išsiųsdavo kasmet per knygnešius ir kitokiais keliais į Lietuvą spaudinių už 80 tūkstančių rublių. Apie 1900 metus Lietuvon gabenamos knygelės prūsuose buvo spausdinamos 10-15, o kitos net 20 tūkstančių egzempliorių tiražu! Spausdindavo tiek, koks būdavo poreikis.

10. Knygnešių veikla Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei draugijėlės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”, “Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”, “Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt.

11. Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo pasienio apsauga. Sulaikytus asmenis bei prekes, pasienio sargybiniai pristatydavo muitinėms. Inteligentai ir valstiečiai pasinaudodavo legaliomis sienos perėjimo galimybėmis. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkdavo reikalingos spaudos ir ją, paslėpę drabužiuose, vežimuose, parsiveždavo ar parsinešdavo per perėjimo punktus, muitines. Neretai šitaip ir įkliūdavo. Pasienio karčemoje arba retesniais atvejais pas kurį nors valstietį tekdavo laukti patogaus laiko sienai pereiti. Knygnešiams padėdavo tamsios ir lietingos naktys, pūga. Nešikai ypač vengdavo šviežio sniego. Kartais vadovas bandydavo susitarti su pasienio sargybiniais, juos papirkti. Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas buvo tęsinys III Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, įvykusio 1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų nelygiateisiškumas. Rusijos imperija tuomet tapo Europos žandaru.

12. Plungės krašto knygnešiai Pagrindiniai knygnešių centrai buvo Kuliuose, Šateikiuose ir Žemaičių Kalvarijoje. Kuliai, atvykus į juos dirbti prelatu (1898-1901m.) J.Tumui – Vaižgantui, tapo slapto lietuviško veikimo prieš spaudos draudimą centru. Iš čia knygos pasklisdavo po visą Lietuvą.J. Tumas buvo ne tik spaudos platintojų draugijos pirmininkas, bet ir pirmojo lietuvių inteligentams skirto žurnalo ,,Žinyčia’’ redaktorius.

13. Į lietuviško judėjimo mecenatus J.Tumui pavyko patraukti ir kunigaikštį Mykolą Oginskį. Užtat Plungės, Rietavo, Palangos vietovių rusų policija turėdavo daug darbo, sekdama Tumą ir jo bendražygius. Draudžiamas knygas čia platino J.Ložinskis, D.Bubinas, I.Milašius, Butkų Juzė, J.Griušys, Plungės vargonininkas Petras Mikužas, V.Stončius. Žymiausi knygnešiai buvo J.Bagdonavičius, J.Žalimas, Barzdžius, R.Lukošiūtė, O.Šakaitė, o ypač Magdalena Bonkutė, apie 20 metų skleidusi knygas po Žemaitiją. Už knygnešystę buvo 3 metams ištremta į Nižnyj Novgorodo guberniją ir smarkiai kankinta. Rozalija Lukošiūtė J.Griušys

14. Žemaičių Kalvarijos gyventojai ir dabar prisimena daraktorę Emiliją Pocaitę, o Kuliuose neužmirštamas mokytojas K.Skrodskis, išugdęs nemažą būrį skaitytojų.Aktyviai spaudą gabeno seserys Petronėlė ir Barbora Repšaitės, J.Gurainis, Jurgis Gudas, K.Baltrimas, legenda tapęs Vincentas Juška ir daugelis kitų. Jurgis Gudas Barbora ir Petronėlė Repšaitės Plungės senosiose kapinėse palaidotos knygnešės Magdalena Bonkutė ir Rozalija Lukošiūtė. Vincentas Juška

15. Motiejus Valančius Gimė 1801 m. lapkričio mėn. 28 (16) d. Nasrėnų k., Kūlupėnų a., Kretingos r. Mirė 1875 m. gegužės mėn. 29 (17) d. Kaune. Palaidotas Arkikatedros Bazilikos rūsyje Tėvai - laisvieji valstiečiai. Mokėsi Varnių ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1850 m. paskirtas Žemaičių  vyskupijos vyskupu. Gimtąją kalbą, lotynišką raidyną jis siejo su religinėmis vertybėmis ir laikė  gyventojų atsparumo svetimybei pagrindu

16. Jo iniciatyva ir pastangomis pradėtas aktyvus priešinimasis spaudos draudimui, gimtosios kalbos vartojimo varžymui. 1868-1869 metais parengė ir išleido 8 politines anticarinės krypties brošiūras (apie 20 tūkst. egz.). Jose pateikė aktyvią politinę programą, viešai pasmerkė spaudos uždraudimą. Be politinių brošiūrų, parašė ir beletristinių kūrinių. Organizavo pirmąją nelegalios spaudos leidimo bei platinimo organizaciją. Pagrindines funkcijas joje vykdė dvasininkai, patikimi vyskupo žmonės, kurie pristatydavo knygas, šifruodavo ir taisydavo rankraščius, organizavo slaptą spausdinimą ir platinimą.

17. Daugiausia knygos buvo platinamos pasienio apskrityse, jos pasiekdavo ir Vilniaus kraštą. Platindavo ir pats Valančius: šventinamiems kunigams įteikdavo elementorius. Organizacija aktyviausiai veikė 1867-1871 metais. Caro žandarai bei policija, padedama Prūsijos policijos, organizaciją likvidavo. Šeši kunigai buvo ištremti į Rusijos gilumą, kiti gavo lengvesnes baudas. Nukentėjo ir septyni valstiečiai. Iš viso į bylą pakliuvo 17 asmenų. Per suimtųjų kvotas išaiškėjo ir paties vyskupo vaidmuo. 1870 m. gruodžio mėn. 12 d.  iškrėstas jo butas, bet įkalčių nerasta. Vilniaus generolo gubernatoriaus įsakymu buvo sudaryti kvotos klausimai, tačiau vyskupo kvosti bei traukti atsakomybėn nesiryžo, nes vengė aštrinti politinę padėtį Lietuvoje.

18. Knygnešių keliai

19. Daraktoriai Lietuvos parapinių mokyklų vedėjai buvo vadinami direktoriais, o liaudis juos vadino daraktoriais. Po 1863 m. parapinės mokyklos buvo uždarytos, o naujai steigiamos mokyklos buvo imtos tvarkyti grynai rusų įstatymais. Pastarųjų mokyklų vengdami, lietuviai ėmė steigti slaptąsias mokyklas, kurios buvo praktikuojamos beveik ligi pat nepriklausomosios Lietuvos atkūrimo. Šiuos slaptųjų mokyklų mokytojus žmonės tevadino tik daraktoriais. Daugumas jų buvo be mokytojo cenzo, o kiti net nemokėjo rašyti. Svarbiausias daraktoriaus uždavinys buvo išmokyti vaikus skaityti spausdintus tekstus, kiti mokė ir rašyti, o jau labai retas iš jų mokė ir skaičiuoti.

20. Kadangi anuo metu gyventa kaimais (ne viensėdžiais), tai veik kiekvienas kaimas nusisamdydavo ir daraktorių - įsisteigdavo slaptąją mokyklą. Ji paprastai veikdavo nuo Visų šventųjų ligi Velykų (kai vaikams nereikėdavo ganyti). Mokyklą lankydavo po keliolika mokinių. Tačiau pasižymėję daraktoriai sutraukdavo ir po keliasdešimt ar net arti šimto mokinių. Daraktorių mokykla jokių specialių patalpų neturėjo. Paprastai buvo mokoma ūkininkų gyvenamosiose pirkiose (joje gyvenant ir didelei ūkininko šeimai). Tik kur ne kur tokios mokyklos naudodavosi seklyčiomis. Pamokų metu vaikai sėdėdavo apie stalą, o daraktorius - jo gale. Visi vaikai skaitydavo iš elementorių ar maldaknygių jiems paskirtus tekstus ,,slebizavimo’’ būdu. Vaikas pirmiausia turėdavo išmokti visas raides, vadindamas jas ne garsais, bet skiemenimis.

21. Daraktorius su mokiniais kilnodavosi iš vienos trobos į kitą (paprastai kas savaitė), gyveno ir maitinosi pas valstietį, kurio troboje rinkosi vaikai. Atvykę kaiman slaptosios mokyklos medžioti, žandarai paprastai nežinodavo į kurią sodybą pulti. 0 kai tik jie būdavo pastebėti, vaikai išsibarstydavo, ir kasdieninėje ūkininko pirkioje kokių nors mokyklinių žymių nebebūdavo galima rasti. Carinė administracija daraktorius ir mokinių tėvus už slaptą mokymą baudė piniginėmis baudomis arba ligi 3 mėn. arešto.

22. Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė virš 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Stiprėjant pasipriešinimui, 1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai. Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinį sąjūdį ir anticarines nuotaikas, tačiau smarkiai pristabdė kultūros raidą.

23. 1864 – 1904 metų laikotarpį mes paprastai apibūdiname trim žodžiais – spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje.

24. Senoji lietuvių periodinė spauda Parengė Reda Skersytė (6 m klasė) 2009 m.

25. Apie būtinybę Lietuvoje leisti periodinį leidinį lietuvių kalba buvo mąstoma nuo pat neoficialaus spaudos lietuviškai lenkišku šriftu uždraudimo. 1856 m. pabaigoje Laurynas Ivinskis, pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas, sudarė pavyzdinį laikraščio „Aitvaras“ numerį. Tačiau bandymai gauti leidimą vis nepavykdavo. Peterburgo ir Maskvos lietuviai studentai 1875 – 1876 m. Peterburge jau buvo leidę nedidelius rankraštinius laikraštėlius „Kalvis melagis“, kurių sumanytojas ir rašytojas ranka buvo Petras Vileišis, vėliau įsteigęs pirmąjį Lietuvoje knygyną ir spaustuvę Vilniuje.

26. Bet, kai jaunosios lietuvybės ugdytojų kartos atstovams Petrui Vileišiui, Jonui Šliūpui ir Jonui Spuduliui nepavyko gauti rusų valdžios sutikimo leisti legalius lietuvių laikraščius Rusijoje, Jono Basanavičiaus iniciatyva buvo pamėginta Prūsijoje įsteigti draugiją ir Lietuvoje platinti Kaipėdoje M. Šerniaus redaguotą „Lietuvišką ceitungą“. Tačiau vėliau buvo nuspręsta leisti visiškai naują laikraštį. J. Šliūpo siūlymu laikraštį buvo nutarta pavadinti AUSZRA. Jau 1883 m. sausio 23 d. J. Basanavičius atsiuntė laikraščio programos apmatus su pratarmės tekstu ir keliais rašiniais pirmam numeriui. Jonas Basanavičius Jonas Šliūpas Petras Vileišis

27. “Aušra’’ Tai buvo pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis laikraštis lietuvių kalba 1883 – 1886 m. leistas Ragainėje ir Tilžėje. Pirmasis numeris pasirodė 1883 m. Raigainėje , iš viso išleista 40 laikraščio numerių.

28. Laikraštį Leido Lietuvos mylėtojų draugija, kurios svarbiausi veikėjai buvo Juoza Andžiulaitis-Kalnėnas, Jonas Basanavičius, Ansas Bruožis, Stanislovas Didžiulis, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Petras Kriaučiūnas, Juozas Miliauskas, Martynas Šernius, Jonas Šliūpas, Petras Vileišis, Andrius Vištelis. Laikraštis buvo skirtas caro valdomos Lietuvos dalies skaitytojams ir tiems Rusijos miestams, kur gyveno lietuviai inteligentai. Leidinyje bendradarbiavo daugiau kaip 70 autorių, jo tiražas pasiekdavo 1 000 egzempliorių. Pirmo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“. Tuo posakiu laikraštis vadovavosi visą laiką.

29. Jau nuo pirmųjų numerių jis skatino lietuvių tautos kovą prieš nacionalinę priespaudą ir prievartinę asimiliaciją (polonizacija, rusifikacija ir germanizacija), kurią lietuvių žemėse įgyvendino caro ir kaizerio valdžia, kai kurie dvarininkai ir dvasininkai. Lietuvių kalbai reikalavo lygių teisių su kitomis kalbomis, rūpinosi nacionalinės savimonės ir bendrinės literatūrinės kalbos, spaudos, lietuvių kultūros ugdymu, pasaulietinio švietimo gimtąja kalba plėtojimu. Iš pradžių laikraštis turėjo didelį pasisekimą. Prie laikraščio iniciatorių branduolio prisijungė Didžiosios Lietuvos ir kai kurie Mažosios Lietuvos inteligentai, iš pradžių laikraštį rėmė ir kai kurie žemesnieji katalikų dvasininkai. Apie laikraštį susibūrė neoficialus politinis literatūrinis lietuvių inteligentijos sambūris. Tačiau pamažu pradėjo skirtis lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvių idėjos, o dėl nesutarimų prasidėję ir finansiniai sunkumai, didele dalimi nulėmė neilgą laikraščio amžių. Aušrininkus pakeitė naujos politinės grupuotės: šviesininkai, varpininkai, apžvalgininkai. Dešinysis aušrininkų sparnas ir katalikai Tilžėje leido „Šviesą”, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ (1890-1896 m.), „Tėvynės sargą” (1896-1904 m.), „Žinyčią” (1900-1902 m.). Tačiau tiesioginiu „Aušros“ įpėdiniu laikomas tų pačių žmonių leistas laikraštis „Varpas“.

30. ,,Varpas’’ „Varpo“ iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos Lietuvos draugijos nariai: Vincas Kudirka, Jonas Gaidamavičius, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis ir kt. Toje draugijoje buvo vos 22 nariai, tarp jų 12 studentų. Draugijos įstatuose vienas tikslų buvo platinti apšvietą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti mėnesinį žurnalą „Varpas“, skirtą daugiausia inteligentams; mėnesinį laikraštį „Ūkininkas“, skirtą valstiečiams ir informacinį, nepolitinį laikraštį „Naujienos“ (ėjo 1901-1903 m.).

31. Varpininkai – tai naujoji tautos atgimimo kovotojų pamaina. ,,Varpe ‘’iš pat pradžių bendradarbiavo žymesnieji Aušros bendradarbiai: J. Basanavičius, A. Kriščiukaitis, M. Jankus, M. Davainis-Silvestravičius ir kt. Vėliau ilgamečiai, didžiai prityrę darbuotojai buvo: V. Kudirka, St. Matulaitis, P. Višinskis, F. Bortkevičienė, Iz. Bagdonas, Pranas Mašiotas, J. Jablonskis, P. Matulaitls, K. Grinius, M. Zauniūtė, Iz. Kaukas, M. Lozoraitis, J. Lapinas, J. Vileišis, J. Žemaitė, G. Petkevičiūtė, G. Landsbergis-Žemkalnis. Daugelis jų visą laką išsilaikė nenukrypę nuo ,,Varpo’’ idėjų. Vyriausias varpininkų organas buvo metiniai suvažiavimai. V.Kudirka G.Landsbergis-Žemkalnis J.Žemaitė P.Mašiotas M.Zauniūtė J.Jablonskis

32. Spauda po spaudos draudimo panaikinimo 1865-1904 m. įvairiu laiku ėjo apie 130 lietuviškų periodinių leidinių. Po spaudos draudimo panaikinimo lietuviški laikraščiai pradėjo eiti ir Rusijos imperijos ribose. Pirmasis pasirodė savaitraštis „Lietuvių laikraštis” (1904-1906), išleistas dar ne Lietuvoje, o Peterburge. 1904 m. Vilniuje pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis - liberalios „Vilniaus žinios”, ėjusios iki 1909 m. Vienas po kito rodėsi skirtingų krypčių, margo informacinio ir publicistinio lygo laikraščiai ir žurnalai Kaune, Vilniuje, Rygoje, Seinuose, Petrograde ir kt., priklausę įvairioms idėjinėms ir politinėms grupuotėms, besikuriančioms draugijoms ir partijoms, privatiems asmenims, caro administracijai. Katalikai leido Kaune žurnalus ir laikraščius „Nedėldienio skaitymą” (1905-1907), „Vienybę” (1907-1914), „Draugiją” (1907-1914), satyrinį „Garnį” (1910-1914) ir kt., Seinuose ir Vilniuje - „Šaltinį” (1906-1914, 1915), Rygoje „Rygos garsą” (1909-1917),Vilniuje leisti laikraščiai „Lietuvos žinios” (1909-1915), „Lietuvos ūkininkas” (1905-1915) ir kt. Petrograde ėjo laikraštis „Naujoji Lietuva” (1916-1918), Rygoje - „Rygos naujienos” (1909-1915), Kauno gubernijos valdyba 1906 m. leido „Lietuvos balsą”.

33. Pasirodė pirmieji siaurai specializuoti laikraščiai ir žurnalai. Svarbesni iš jų - „Lietuvos bitininkas” (1905), „Vargonininkas” (1909-1910), „Žemdirbys” (1909-1913),„Teatras” (1911-1914),Literatūros ir dailės žurnalas „Vaivorykštė” (1913-1914) ir kt.1907 m. pradėtas leisti tęstinis mokslo darbų leidinys „Lietuvių tauta” (ėjo iki1936 m.). • Gausi buvo įvairių idėjinių srovių moksleivių ir jaunimo spauda: „Draugas” (1904-1905), „Jaunimas” (1911-1914), „Pavasaris” (1912-1914), „Aušrinė” (1910-1933), „Ateitis” (1911-1940) ir kt. Išėjo leidiniai mokytojams - laikraštis „Mokykla” (1909-1914) ir žurnalas „Mokytojas” (1914); moterims - „Lietuvaitė” (1910-1914); vaikams -„Šaltinėlis” (1906-1914) ir kt. • Pradedant satyrine „Sparva”, išleista Bitėnuose 1905 m, Lietuvos miestuose ir Rygoje pasirodė humoristiniai laikraštėliai „Juokdarys” (1906-1907), „Ežys” (1907-1908), „Botagas” (1914-1915) ir kt. Gausiai buvo spausdinami lietuviški kalendoriai, almanachai, vienkartiniai leidiniai. Šiuo laikotarpiu krašte labai išaugo lenkiškų,rusiškų, žydiškų, baltarusiškų laikraščių ir žurnalų skaičius. Lietuvą pasiekdavo lietuviški laikraščiai ir žurnalai, leidžiami Mažojoje Lietuvoje, JAV ir D. Britanijoje. • 1905-1917 m. ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Kai kurie iš jų buvo trumpaamžiai, kiti išsilaikė (leidžiami su nedidelėms, pertraukomis) iki 1940 m.Savaitraščių, dienraščių tiražai retai viršydavo 5 tūkst. egzempliorių, žurnalų - 1 tūkstantį. Svarbiausias lietuviškos spaudos leidimo centras iki Pirmojo pasaulinio karo buvo Vilnius. 1912 m. šiame mieste ėjo 23 lietuviški periodiniai leidiniai. • Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, didžioji dalis periodinių leidinių Lietuvoje sustojo ar buvo caro valdžios sustabdyti. Buvo persekiojami ir lietuviški laikraščiai, bandomi leisti pafrontės zonoje.

34. Kovoje už lietuviško žodžio laisvę išaugo ir subrendo naujos visuomeninės jėgos: gimė spauda, apie kurią spaudos draudimo pradžioje nė nesvajota; iškilo save atradusi sąmoninga lietuvybė; niekad neišblėsęsvalstybinės nepriklausomybės troškimas tik sustiprėjo. Kaip kiekviena kova, taip ir pasipriešinimas spaudos draudimui pareikalavo daug aukų ir nukreipė nuo tiesioginės kūrybos daug jėgų. Spaudos draudimas buvo sunkus smūgis, kuris sulaikė irpavėlino lietuvių tautos atgimimą.