Download
1 / 35
630 likes | 1.89k Views
ROMANIKA 10-12 a. Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi.
E N D
Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse.
Romaninis menas ryškiausiai pasireiškė architektūroje. To meto statybininkai, kaip ir romėnai, mokėjo mūryti arkas ir skliautus, tačiau nepaisydami to sukūrė visiškai savitą architektūros stilių.
Romaninio stiliaus architektūrai būdinga: • storos statinių sienos, • masyvios konstrukcijos, • formų rūstumas, griežtumas, monumentalumas, • glaudus architektūros, skulptūros ir tapybos ryšys; • pusapvalės arkos languose, duryse, arkadose, karnizuose; • siauros skliautinės lubos, langų, durų išpjovos; • nėra pastovaus orderio tipo, įvairuoja kolonų proporcijos ir kapitelių formos; • bažnyčios - bazilikos tipo su daugeliu apsidų; feodalų pilys, kurių centre stovi masyvus bokštas - donžonas;
Tuo metu daugiausia statomos b a z i 1 i k o s. Vienas romaninės architektūros stiliaus laimėjimų — bažnyčios pastato jungimas su b o k š t a i s Kluni abatija Prancūzijoje 1088 m.
Šv. Mykolo bažnyčia Hildesheime, Vokietijoje. 1010 – 1033 m.
Pizos katedra, baptisterija ir kampanilė. Italija. 1053 – 1272 m. Italų bažnyčios bebokštės. Dažniausiai bokštus pakeisdavo šalia bažnyčios stovinčios varpinės. Mūsų laikais garsiausia pasvirusi varpinė Pizoje (Pizos bokštas).
Donžonai San Džiminjano pilyje Toskanijoje.Italija 1300 m. Romaninės architektūros bruožas –masyvūs bokštai, vadinami donžonais.
Romaninės bazilikos buvo sudėtingesnio plano už savo pirmtakus pilioriai ROMANIKA BIZANTIJOS IR ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS
Kadangi čia pamaldose dalyvavo daugiau dvasininkų, jiems rytinėje bažnyčios dalyje statoma speciali altoriaus dalis — c h o r a s.
Romaninės bažnyčios — didingi, storų akmeninių sienų statiniai. Navos perdengtos sunkiais pasagiškais arba kryžminiais s k 1 i a u t a i s, sudarytais iš dviejų sukryžiuotų pasagiškų skliautų.
Šv.Stepono bažnyčia. 1064 – 1087 m. Tokiai akmens masei išlaikyti reikėjo labai tvirtų kolonų. Dažnai jas pakeisdavo keturkampiais arba aštuoniakampiais stulpais — vadinamaisiais pilioriais.
Virš šoninių navų palyginti dažnai statė į viduriniąją navą atviras galerijas. Nedidelių arkų ir kolonų galerijos puošė ir romaninių bažnyčių sienų išorę. Tai — vadinamasis triforijus.( bazilikinių bažnyčių išilginė II aukšto galerija; 2. 3 arkų, paremtų kolonomis arba stulpais, anga. ) TRIFORIJUS
Nuo 12 a. kolonų kapitelius ir portalus pradėta puošti akmens reljefais. Platus, kubinis ankstyvosios romanikos kapitelis (maždaug nuo 1000 m.) darosi vis puošnesnis.
Tarp kitų romaninės architektūros šedevrų ypač puikūs arkadų galerijomis juosiami vienuolynų kiemai — vadinamieji k l u a t r a i.
Romaninė galerija Marijos Lacho vienuolyne Eifelio kalnuose, Vokietijoje. 12 a. pab.
Kiekviena bažnyčia didžiavosi turėdama šventojo palaikų dalelę arba asmeninių jo daiktų. Juos saugojo relikvijoriuose, specialiai tam skirtose vietose. Viduramžiais ypač garbinamos šventųjų — tikėjimo labui nukentėjusių arba atlikusių žygdarbį žmonių — relikvijos.
Paskutinio teismo vaizdai Konko Šv. Fua bažnyčios timpane. 1135 – 1140 m. Romaninėje skulptūroje vyravo reljefai, bet buvo atgaivinta ir monumentalioji plastika
Skulptūra iš akmeninės durų atramos Sujako bažnyčioje. 1120 m. Romaninės skulptūros atrodo nerangios ir negrabios – primityvios, kita vertus, netobulumas suteikia daugiau išraiškos. Vaizduojant žmogų nebuvo laikomasi realių kūno proporcijų. Skulptūra, remianti portalo timpaną Muasake. 1115 m.
Gausiausiai skulptūromis buvo puošiami įėjimai į bažnyčias (p o r t a 1 a i), ir kolonų kapiteliai. Romaninis timpanas
Kurtos sienų tapybos kompozicijos, pasižymėjusios linijiniu piešiniu, primityviomis formomis, elementariais spalvų deriniais.
Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba. Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje intensyviai plėtotos rankraščių iliuminacijos.
Romanikos mene nėra proporcijų kanono. Tuo jis skiriasi nuo antikos meno. Nei tapyboje, nei skulptūroje nesilaikoma realių proporcijų
Figūros ištęstos arba suspaustos, išdidintom rankom ir akim. Mat stengiamasi vaizduoti ne kūną, o dvasią. Tokia figūra tapoma plokščia, be šešėlio. Tęsiamos Bizantijos tapybos tradicijos.
