240 likes | 418 Views
2 TEMA. DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI. 2.1. DRAUDŽIAMŲ SUSITARIMŲ REGLAMENTAVIMO MODELIS. DVIPAKOPĖ KONKURENCIJĄ RIBOJANČIŲ SUSITARIMŲ VERTINIMO SISTEMA EB draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis (EB sutarties 81 str.): 81(1) str. - “visiško uždraudimo” principas:
E N D
2 TEMA. DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI 2.1. DRAUDŽIAMŲ SUSITARIMŲ REGLAMENTAVIMO MODELIS. DVIPAKOPĖ KONKURENCIJĄ RIBOJANČIŲ SUSITARIMŲ VERTINIMO SISTEMA EB draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis (EB sutarties 81 str.): • 81(1) str. - “visiško uždraudimo” principas: „bus draudžiami ir nesuderinami su bendra rinka: visi susitarimai tarp ūkio subjektų, ūkio subjektų asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą tarp ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendroje rinkoje“. Taikomas ir vertikaliems ir horizontaliems susitarimams (žr. Consten and Grundig v Commission bylą 56, 58/64); • 81(2) str. - absoliutus draudžiamų pagal 81 str. susitarimų negaliojimas; • 81(3) str. - “išimties” iš bendro draudimo, įtvirtinto 81(1) str., sąlygos (žr. 2.4 p.). LR draudžiamų susitarimų reglamentavimo modelis “perkeltas” iš EB konkurencijos teisės ir yra jam analogiškas (KĮ 5-6 str.): • “Visiško uždraudimo” principas - KĮ 5 str. 1 d.: „Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento...“. Taikomas ir vertikaliems ir horizontaliems susitarimams - žr. 2001 05 18 KT nutarimą Nr. 8/b „Mažeikių naftos“ byloje. • Draudžiamų susitarimų negaliojimas“nuo jų sudarymo momento” - KĮ 5 str. 1 d.; • KĮ 5 str. įtvirtintos draudimo netaikymo sąlygos - KĮ 6 str.
Konkurenciją ribojančių susitarimų vertinimo sistema: I. Pakopa: Ar susitarimas atitinka 81(1) str./KĮ 5 str. 1 d. požymius?* - Ne: susitarimas nėra draudžiamas pagal EB /LR konkurencijos teisę; - Taip: susitarimas riboja konkurenciją ir būtinas tolesnis vertinimas pagal 81(3) str./KĮ 6 str. II. Pakopa: Ar susitarimas atitinka 81(3) str./KĮ 6 str. (vadinamosios „išimties“) sąlygas** - Ne: draudžiamas ir negaliojantis ab initio (EB sutarties 81(2) str., Reglamento 1/20031(2) str., KĮ 5 str. 1 d.); - Taip: nedraudžiamas ir įsigalioja ab initio, ir tam nereikalingas joks administracinis sprendimas (Reglamento 1/20031(1) str., KĮ 6 str. 2 d.). * 81 str. taikymo specifika susitarimams, kuriems galioja bendrosios išimtys: nereikia nagrinėti, ar jis atitinka visus 81(1) str. požymius; susitarimas iš karto vertinamas pagal bendrosios išimties sąlygas ir jei jų neatitinka, jis vertinamas pagal dvipakopę sistemą (Pvz., žr. Vertikaliųjų apribojimų komentarų 120 p.).
**Rule of reason taisyklės ypatumai: - dvipakopis susitarimo vertinimas (pagal 81(1) ir 81(3) str.) primena amerikietiškosios rule of reason taisyklės taikymą, tačiau: • - Metropole Television v Commission byloje T-112/99Teismas pareiškė, kad 81 str. struktūra tik iš dalies primena rule of reason taisyklę. Teismo pozicijai Baltojoje knygoje pritaria ir Komisija); • europietškoji rule of reason doktrina numato platesnį galimų prokonkurencinių susitarimo savybių spektrą[Jones A. and Sufrin B. EC Competition Law – Text, Cases, and Materials. – New York: Oxford University Press, 2001. P. 144].Svarbu: nacionaliniai teismai bei nacionalinės konkurencijos tarnybos (toliau NKT) turi atsižvelgti tik į ekonominiu požiūriu naudingas nagrinėjamo susitarimo savybes, kitokio pobūdžio susitarimo savybes gali savo nuožiūra gali vertinti tik Komisija (Baltosios knygos (57 p.); • - JAV rule of reason doktrinoje tokių griežtai apibrėžtų, kaip 81(3) str., susitarimų vertinimo rėmų nėra [Goyder D. G. EC Competition Law. 4th Edition - London: Clarendon Press Oxford, 2003. P. 127].
2.2. KONKURENCIJĄ RIBOJANČIŲ SUSITARIMŲ POŽYMIAI Susitarimas patenka į 81(1) str. KĮ 5 str. taikymo sferą, jei yra šios sąlygos: • “Susitarimo” tarp ūkio subjektų sąlyga: ūkio subjektų sudaryta sutartis, suderinti veiksmai ar asociacijos sprendimas; • Įtakos prekybai sąlyga: susitarimas turi įtakoti prekybą tarp ES valstybių narių; • Alternatyvaus pobūdžio konkurencijos ribojimo sąlyga: susitarimo tikslasar poveikis turi būti konkurencijos ribojimas ar sutrukdymas; • Reikšmingos įtakos (angl. appreciable effect) konkurencijai ir prekybai sąlyga: 81(1) str. nenumatyta, bet praktikoje (ETT ir Komisijos sprendimuose) laikoma privaloma sąlyga. 2.2.1. “Susitarimo” sąvoka KĮ 3 str. 10 d., EB sutarties 81(1) str.: Dviejų ar daugiau ŪS sudarytos: • sutartys, • asociacijų sprendimai, • suderinti veiksmai.
A. Sutartys tarp ūkio subjektų • „Sutartis“ suprantama plačiau nei sutarčių (civilinėje) teisėje; • sutartys apima ne tik formaliai sudarytus, bet ir žodinius bei vadinamuosius „džentelmeniškus susitarimus“( žr. ACF Chemiefarma NV v Commission bylą 41/69); • sutarčiai sudaryti pakanka, kad šalys pasiektų konsensusą veikti pagal planą, kuris riboja ar gali riboti šalių ekonominę laisvę savarankiškai pasirinkti savo veiksmus rinkoje (žr. Polypropylene bylą 398/86); • pagrindinis ŪS sudarytos sutarties aspektas – tai bet kokia forma pasiektas šalių valios suderinimas (angl. concurrence of wills); • sutartis reikia skirti nuo vienašalių ŪS veiksmų, kurie nepatenka į EB sutarties 81(1) str./KĮ 5 str. taikymo sritį, bet gali būti vertinami pagal 82 str./KĮ 9 str. • vienašaliai ŪS veiksmai gali būti pripažinti „sutartimi“, kai galima konstatuoti esant kitų susitariančiųjų šalių aiškiai išreikštą ar numanomą pritarimą vienašalei ūkio subjekto pozicijai. Pvz., Sandoz byloje C-277/87, AEG – Telefunken byloje 107/82; • Bayer-Adalat bylose C-2/01 ir C-3/01): Susitarimas EB sutarties 81 str. prasme gali būti laikomas sudarytu tyliu akceptavimu tik tada, kai vienos iš susitariančių šalių valia pasiekti antikonkurencinį tikslą pasireiškia aiškiu arba numanomu pasiūlymu kitai šaliai siekti šio tikslo bendromis pastangomis.
2. Asociacijų sprendimai • „Asociacija“ apima prekybos asociacijas, žemės ūkio kooperatyvus, pelno nesiekiančias asociacijas, asociacijų asociacijas, taip pat ŪS vienijančias organizacijas, kurios vykdo viešo pobūdžio funkcijas ir kurios narius paskyrė valstybės vyriausybė ar kita valdžios institucija, tačiau ginančios savo narių komercinius interesus [Jones A. and Sufrin B. EC Competition Law .P. 75]; • „sprendimo“ sąvoka aiškinama plačiai: ji apima visus ŪS asociacijos veiksmus, kuriais siekiama koordinuoti jos narių elgesį taip, kad jis pažeidžia EB sutarties 81(1) str. draudimus (žr., pvz., IAZ v Commission bylas 96-102, 104, 105, 108 ir 110/82); • asociacijos sprendimais gali būti pripažįstami asociacijos įstatai (statutas, reglamentas), privalomojo ir rekomendacinio (IAZ v Commission byla, KT nutarimą 13/b „Dėl Architektų sąjungos veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms“) pobūdžio sprendimai, adresuoti asociacijos nariams, bet kokie kiti sprendimai, kuriais asociacija siekia koordinuoti savo narių elgesį jos norima linkme [Bellamy C. And Child D.G. Common Market Law of Competition. – London: Sweet & Maxell, 1993. P. 52]; • atsakomybė už antikonkurencinių veiksmų vykdymą atsiranda ne tik tiemsŪS, kurie dalyvavo priimant asociacijos sprendimą ir pritarė jam, bet ir tiems, kurie tokiam sprendimui prieštaravo ar net visai nedalyvavo jo priėmimo procese, tačiau vėliau tokį sprendimą faktiškai vykdė ir jo laikėsi (FEDETAB byla 209-215, 218/78, p. 90-91); • susitarimai, sudaryti konkrečios asociacijos ribose, vienais atvejais gali būti vertinami kaip „asociacijos sprendimai“, kitais – kaip „sutartys“ tarp šios asociacijos narių [Bellamy C. And Child D.G. Common Market Law of Competition. P. 51-52].
3. Suderinti veiksmai (concerted practices) • „Suderinti veiksmai“ - tai tokia ŪS bendradarbiavimo forma, kai, nesudarydamos susitarimo tikrąja to žodžio prasme, šalys sąmoningai derina savo veiksmus tam, kad išvengtų tarpusavio konkurencijos. Tam pakanka, kad šalys būtų informavusios viena kitą apie jų numatomą poziciją taip, kad kiekviena iš jų galėtų reguliuoti savo veiklą, tokiu būdu iš anksto eliminuodamos netikrumą dėl savo elgesio viena kitos atžvilgiu (Dyestuffs bylos 48, 49, 51-57/69(„Dažų byla“)); • norint konstatuoti suderintus veiksmus tarp ŪS, reikia, kad būtų nustatyti šie elementai [Faull J., Nikpay A. The EC Law of Competition.- New York: Oxford University Press, 1999. P. 77-78]: 1. tiesioginis ar netiesioginis ŪS ryšys/bendravimas (angl. contact); 2. šalių pasiektas konsensusas daugiau bendradarbiauti nei konkuruoti; 3. atitinkamas susitarusių subjektų elgesys rinkoje ir 4. priežastinis ryšys tarp 1 ir 3. Suderinti veiksmai ir paralelus elgesys • suderintus veiksmus reikia skirti nuo paralelaus ŪS elgesio (angl. parallel behaviour, veiksmų sutapimo). • Praktikoje suderinti veiksmai preziumuojami, jei: a) konstatuotas paralelus elgesys rinkoje ir b) įrodytas šalių tarpusavio bendradarbiavimo faktas. • paralelus ŪS elgesys savaime neįrodo suderintų veiksmų buvimo, nebent panašus elgesys yra vienintelis tikėtinas tokių veiksmų paaiškinimas (Wood Pulp II bylose C-89, 104, 114, 116, 117, 125, 129/85).
Santykis tarp sutarties ir suderintų veiksmų • Kartais draudžiamas veiksmas turi tiek sutarties, tiek suderintų veiksmų požymių (Pre-Insulated Pipe Cartel byla 60/1999). Bet vis tik tarp šių dviejų sąvokų galima nubrėžti tam tikrą skiriamąją ribą: 1. Skiriasi šalių pasiekto konsensuso ir įsipareigojimų laipsnis. 2. Skiriasi įrodinėjimo dalykas. Pagrindinės KT bylos dėl suderintų veiksmų: • Nutarimas Nr. 19/b fotopaslaugų rinkoje; • Nutarimas Nr. 18/b “Lietuvos kuras” byloje. 2.2.2. “Ūkio subjekto” samprata konkurencijos teisėje • “Susitarimas” turi būti sudarytas tarp ŪS. Kas pripažįstami ŪS, o kas –ne, žr. 1 temą; 2.2.3. Konkurencijos ribojimo sąlyga • draudžiami tie susitarimai, kurie trukdo, riboja ar kitaip iškraipo konkurenciją., kurių tikslas arba poveikis (angl. object or effect) turi aukščiau minėtą įtaką konkurencijai. • šis reikalavimas yra alternatyvus, bet ne kumuliatyvus (Societe La Technique Miniere v. Maschinenbau Ulm byloje 56/65 - STM byla).
Tikslas riboti konkurenciją • susitarimai, kurių tikslas riboti konkurenciją – tai susitarimai, kurių žalingumas konkurencijai yra akivaizdus ir daug kartų patvirtintas praktikoje, todėl jie yra draudžiami per se, nereikalaujant įrodyti jų antikonkurencinio poveikio; • susitarimo tikslas riboti konkurenciją tiesiogiai nesiejamas su subjektyviais šalių ketinimais [Faull J., Nikpay A. The EC Law of Competition. P. 440]. Tiesa, doktrinoje šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės; • ŪS subjektyvus siekis riboti konkurenciją nėra būtinas, tačiau gali būti pakankamas susitarimo neteisėtumo įrodymas [Okeoghene Odudu. Interpreting Article 81(1): object as subjective intention // European Law Review. Volume 26, February 2001. P. 63-64]; • susitarimo tikslas riboti konkurenciją reiškia, kad susitarimo šalys negali ginčyti to fakto, kad toks jų susitarimas riboja konkurenciją, tačiau dar gali įrodinėti, kad susitarimas tenkina 81(3) str. sąlygas; • susitarimas, savo tikslu ribojantis konkurenciją, gali nepažeisti 81(1) str., jei jo įtaka konkurencijai ir prekybai yra nereikšminga [Whish R. Competition Law.- Butterworths, 2001. P. 93]. • kainų fiksavimas, rinkų padalinimas bei prekių realizavimo rinkų kontrolė – konkurencijos ribojimai per se (European Night Services byloje T-374/94); • JAV per se draudžiamumo taisyklė yra griežtesnė: per se draudžiamų susitarimų sąraše esantys susitarimai yra neteisėti ir negaliojantys ir jiems negali būti taikoma jokių išlygų ar išimčių. • Apie per se draudžiamus horizontaliuosius ir vertikaliuosius susitarimus plačiau žiūrėti atitinkamai šios temos 2.7 ir 2.11 p.
Konkurencijos ribojimas kaip susitarimo poveikis • Jeigu susitarimas neturi tikslo riboti konkurencijos, tai reikia nagrinėti susitarimo daromą poveikį konkurencijai, ir tam, kad jam būtų taikomas 81(1) str. draudimas, būtina konstatuoti faktus, įrodančius, kad susitarimas iš tikrųjų reikšmingai apribojo, sutrukdė ar iškraipė konkurenciją (STM byla). Šiuo atveju būtina atlikti išsamią rinkos analizę; • nustatant susitarimo poveikį konkurencijai būtina atsižvelgti į realias tokiosusitarimo galiojimo ir vykdymo sąlygas, ypatingai į ekonominį susitarimo šalių veikimo kontekstą, susitarimo prekių ir paslaugų pobūdį bei realią nagrinėjamos rinkos struktūrą (European Night Services byloje T-374/94); • susitarimo poveikis konkurencijai taip pat vertinamas vadovaujantis „būtinumo koncepcija“ (angl. the concept of necessity) arba „papildomų apribojimų doktrina“ (angl. the “ancillary restraints doctrine”); • KĮ įtakos konkurencijai sąlyga apibrėžiama kiek plačiau nei EB Sutartyje: draudžiami tik tokie susitarimai, „kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją“.
2.2.4. Įtakos prekybai sąlygos reikšmė • Svarbus šaltinis:Commission Notice - Guidelines on The effect on trade concept contained in Articles 81 and 82 of the Treaty (toliau - Įtakos prekybai komentarai). • Įtakos prekybai tarp valstybių narių sąlyga - savarankiškas jurisdikcinio pobūdžio kriterijus, nubrėžiantis EB konkurencijos teisės taikymo ribas; Prekybos samprata : ji apima bet kokią gamybinę ir komercinę veiklą, taip pat įvairių rūšių komercinių paslaugų, įskaitant bankininkystę ir draudimą, bei finansinių paslaugų teikimą [Goyder D. G. EC Competition Law. P. 90]. Įtakos prekybai samprata. • įtakos prekybai „sąlyga tenkinama, jeigu yra pakankamai didelė tikimybė numatyti, remiantis objektyviaisiais kriterijais ar faktais, kad susitarimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių“ (Societe La Technique Miniere v. Maschinenbau Ulm byloje 56/65). • prekyba yra įtakojama, jeigu keičiasi prekybinių srautų intensyvumas ar kryptis, arba kitaip nukrypstama nuo įprastų, normalių prekybos sąlygų, arba keičiasi konkurencinė rinkos struktūra (Įtakos prekybai komentarų 20 p.); • daugelis vertikaliųjų susitarimų gali daryti įtaką prekybai tarp valstybių narių [Jones A. and Sufrin B. EC Competition Law. P. 123]; • paprastai susitarimai, sudaryti vienos valstybės narės teritorijoje tarp joje veikiančių ŪS, neturi įtakos tarpvalstybinei prekybai, tačiau būtinas individualus vertinimas (žr., pvz., Delimitis v Henninger Bräu bylą C-234/89). • įtakos prekybai sąlyga yra aktuali ir Lietuvai, ji – svarbus kriterijus, kuriuo remdamiesi Lietuvos teismai ir KT galės spręsti taikytinos teisės klausimą.
2.2.5. Reikšmingos įtakos konkurencijai ir prekybai sąlyga • 81 str. taikomas tik tokiems susitarimams, kurie daro reikšmingą įtaką prekybai tarp valstybių narių ir reikšmingai riboja konkurenciją (žr., pvz., Beguelin Import Company v GL Import-Export SA bylą 22/71); • Netgi tie susitarimai, kurie savo tikslu riboja, trukdo ar iškraipo konkurenciją, dėl savo nereikšmingos įtakos nepažeidžia 81 str. (Volk v. Vervaeke byla 5/69); Tačiau tai nereiškia, kad toks susitarimas nebus vertinamas nacionalinės teisės aspektu [Jones A. and Sufrin B. EC Competition Law.P. 128]; Įtaka prekybai/konkurencijai kiekybiniu požiūriu: • bendra ŪS rinkos dalis < 1 % tikėtina, kad susitarimas nepažeis 81 str., • rinkos dalis yra 1-5 % susitarimas patenka į vadinamąją „pilkąją zoną“ ir vertinamas atsižvelgiant į teisines ir ekonomines aplinkybes, kuriomis jis buvo sudarytas (II. 14. P. 443); • rinkos dalis > 5 % (kaip, pvz., Miller byloje 19/77) greičiausiai bus konstatuota reikšminga susitarimo įtaka konkurencijai/prekybai.
Komisijos De minimis. 2001 m. Komisijos De minimis pranešimas: • Susitarimai nereikšmingai įtakoja prekybą, jei jie sudaryti tarp mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ - ūkio subjektai, turintys ne daugiau kaip 250 darbuotojų ir kurių netinė apyvarta neviršija 40 mln. eurų arba metinis balansas nesiekia 27 mln. eurų); • Susitarimas nereikšmingai įtakoja konkurenciją, jei: 2.1. susitarime tarp ne konkurentų (realių ar potencialių): • šalių bendros rinkos dalies slenkstis neviršija 15 %; • susitarime nėra „sunkių“ apribojimų, kaip jie yra apibrėžiami BIR 4 str.; 2.2. susitarime tarp konkurentų (realių ar potencialių): • šalių bendros rinkos dalies slenkstis neviršija 10 % (tas pats reikalavimas taikomas, kai sunku nustatyti susitarimo pobūdį); • nėra šių (“sunkių”) apribojimų: dėl kainų fiksavimo, dėl gamybos/pardavimų apimčių ribojimo, dėl klientų ar rinkų pasidalinimo (t.p. žr., Reglamentų 2658, 2659 5 str.); 2.3. susitarimas tarp konkurentų, kurie šio susitarimo atžvilgiu veikia skirtinguose gamybos/platinimo lygmenyse, neturi 2.1 ir 2.2 p. numatytų “sunkių apribojimų” (+10 % rinkos dalies slenkstis); 2.4. Kumuliacinio susitarimų poveikio vertinimo atvejais: • ŪS bendra rinkos dalis neviršija 5 %, • „susitarimų tinklas“ apima mažiau nei 30 % atitinkamos rinkos. KT nutarimas dėl mažareikšmių susitarimų • Skirtingai nei EB Sutartis, KĮ 5 str. 4 d. aiškiai nurodo, kad 5 str. draudimas netaikomas: „susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Reikalavimus ir sąlygas tokiems susitarimams teisės aktu nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba.“ • KT 2004 12 09 nutarimu patvirtino naujas nacionalines privalomojo pobūdžio mažareikšmiškumo taisykles, kurios yra labai panašios į 2001 m. Komisijos De minimis.
2.3. KONKURENCIJĄ RIBOJANČIŲ SUSITARIMŲ TEISINIO VERTINIMO PRINCIPAI 1. realus, ekonomine analize pagrįstas, o ne formalus, konkurenciją ribojančių susitarimų teisinis vertinimas; ETT jau ankstyvojoje savo praktikoje (pvz., Societe La Technique Miniere v. Maschinenbau Ulm byloje 56/65) pabrėžė būtinybę vertikaliuosius susitarimus nagrinėti tiek jų teisiniame, tiek ekonominiame kontekste. 2. nuoseklus susitarimų teisinių ir ekonominių savybių nagrinėjimas pagal dvipakopę vertinimo sistemą (žr. 2.1 p.), laikantis kiekvienai pakopai būdingų vertinimo reikalavimų.
2.4. DRAUDIMO KONKURENCIJĄ RIBOJANTIEMS SUSITARIMAMS NETAIKYMO SĄLYGOS 81(1) str./KĮ 5 str. draudimas susitarimui netaikomas, jei: • Šio susitarimo kategorijai galioja bendroji išimtis ir susitarimas atitinka jos sąlygas; • Susitarimas atitinka 81(3) str./KĮ 6 str. sąlygas. “Išimties” taikymo sąlygos • Pozityviosiossąlygos – tai sąlygos, nurodančios, kokį teigiamą poveikį privalo daryti susitarimas, kad jam būtų netaikomas draudimas: 1. susitarimas „padeda tobulinti prekių gamybą ar platinimą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą” ir 2. leidžia vartotojams gauti teisingą dalį naudos ir • Negatyviosios sąlygos - numatančios susitarimo savybes, kurių turi būti vengiama: 1. “susitariančiųjų šalių veiklai nenustato jokių apribojimų, kurie nėra būtini šiems tikslams pasiekti” ir 2. “nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje“. • Visos keturios sąlygos yra kumuliatyvios (VBVB and CBBB v Commission bylas 43 ir 63/82). • Nėra antikonkurencinių susitarimų, kurie teisės požiūriu niekada neatitiktų išimties sąlygų(žr. Matra Hachette v Commission bylą T-17/93). • Plačiau skaityti: Communication from the Commission. Notice – Guidelines on the application of Article 81(3) of the Treaty (81(3) str. taikymo komentarai); • Panašios sąlygos įtvirtintos ir KĮ 6 str.
2.4.1. Pozityvios ir negatyvios draudimo netaikymo sąlygos Pozityvios sąlygos Susitarimas privalo: 1) tobulinti prekių gamybą ar platinimą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą • „Tobulinimas“ ar „pažanga“ reiškia objektyvų situacijos pokytį, kuris atsiranda kaip susitarimo sudarymo ir vykdymo rezultatas. Tai gali būti įvairūs pokyčiai pramonės ar platinimo srityje, įskaitant ir įėjimo į rinkas kliūčių panaikinimą, didėjančias gamybos apimtis, kokybės pagerėjimą, gamybos procesų modernizavimą, platesnį prekių pasirinkimą ir pan.(žr. 81(3) str. taikymo komentarus); • „socialiniai“ argumentai gali būti vertinami kaip gerinantys gamybą (pvz., Metro byloje 26/76 – naujų darbo vietų sukūrimas); • susitarimas, sukuriantis teigiamą aplinkos apsaugos rezultatą, taip pat gali būti laikomas skatinančiu „technikos ir ekonomikos pažangą“; • nemažai vertikaliųjų susitarimų paprastai gerina prekių ar paslaugų platinimą; • horizontalieji bendradarbiavimo susitarimai taip pat neretai tenkina šią sąlygą (plačiau žr. Horizontaliuosius komentarus); • šalių sudarytas susitarimas laikomas atitinkančiu ekonomikos pažangos sąlygą tik tada, kai konkurencijos sąlygos nėra tiek palankios, kad užtikrintų pakankamą ekonomikos pažangą rinkoje (Komisijos išvada Bayer Gist-Brocades byloje 172/76); • susitarimo sukuriamas teigiamas poveikis turi būti naudingas (bent potencialiai) ne tik susitarimo šalims, bet tretiesiems asmenims (81(3) str. taikymo komentarų 49 p.).
2) leidžia vartotojams gauti teisingą dalį naudos Terminas „vartotojas“ apima visus tiesioginius bei netiesioginius susitarimo prekių/paslaugų vartotojus, įskaitant gamintojus, kurie naudoja šias prekes kaip gamybos priemones, didmenininkus, mažmenininkus bei galutinius vartotojus, įsigyjančius prekes asmeniniam vartojimui (81(3) str. taikymo komentarų 84 str.); • vartotojų „nauda“: sumažėjusios kainos, geresnė prekių kokybė ir platesnis asortimentas, aukštesnio lygio garantinis aptarnavimas ir t.t.; • Komisijos manymu, jei yra tenkinama pirmoji pozityvi sąlyga, vartotojams garantuojama galimybė gauti teisingą dalį naudos [Goyder D. G. EC Competition Law. P. 123]; • „teisingas dalijimasis gaunama nauda“ reiškia - vartotojų gaunama nauda turėtų bent jau kompensuoti tą neigiamą realų ar potencialų susitarimo poveikį, kurį sukėlė konkurencijos apribojimas, konstatuotas pagal 81(1) str. (81(3) str. taikymo komentarų 85 p.); • nebūtina, kad vartotojai gautų visą naudą, kurią gali suteikti pirmosios sąlygos reikalavimai, užtenka, kad būtų kompensuota konkurenciją ribojančio susitarimo padaryta žala (žr., pvz., Metro bylą 26/76); • naudą privalo gauti visi tam tikros prekės atitinkamoje rinkoje vartotojai, o ne atskiri subjektai, priklausantys jų grupei (žr. Michael Hamilton Shaw and Timothy John Falla v Commission bylą T-131/99).
Negatyvios sąlygos 1) Pirmoji negatyvioji sąlyga reikalauja, kad susitarimas nenustatytų atitinkamiems ūkio subjektams jokių apribojimų, kurie nėra būtini aukščiau minėtiems tikslams pasiekti: • Susitarimas atitinka šį reikalavimą, jei jo teikiama nauda negalėtų atsirasti be sutartyje numatytų apribojimų. Ši sąlyga atspindi „papildomų apribojimų“ (arba „būtinumo koncepcijos“) esmę ir glaudžiai susijusi su proporcingumo principu [Goyder D. G. EC Competition Law. P. 124]; • šalių nustatyti apribojimai turi būti būtinai reikalingi teisėtiems susitarimo tikslams pasiekti ir negali varžyti konkurencijos daugiau nei tai būtina; • susitarimo nuostatų “būtinumą” kartais padeda nustatyti Komisijos priimtų bendrųjų išimčių reglamentų numatyti “juodieji sąrašai” ir “baltieji sąrašai” [Whish R. Competition Law.P. 130]; 2) Antroji negatyvi sąlyga numato, kad susitarimui draudimas netaikomas tik tada, kai susitarimo nuostatos nesuteikia šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje didelėje atitinkamos rinkos dalyje“: • turi būti vertinama šalių padėtis rinkoje (jų užimamos rinkos dalys ir pan.), konkurentų rinkos galia ir jų skaičius, įėjimo į rinką kliūtys ir t.t. (t.y. būtina atlikti rinkos analizę); • sąlyga netenkinama, jei susitarimas leidžia šalims veiksmingai riboti ar net panaikinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje, jei ŪS yra dominuojantis ar tokiu tampa sudaryto susitarimo dėka (žr. Bayer/BP Chemicals byloje 330/88).
“Bendrosios išimtys” Bendrųjų išimčių samprata ir reikšmė • “Bendrosios išimtys”(angl. block (group) exemptions) – oficialūs Komisijos priimti teisės aktai dėl EB sutarties 81(1) str. netaikymo tam tikroms kategorijoms susitarimų, kurie atitinka šiuose teisės aktuose numatytas kokybines ir/ar kiekybines sąlygas. • bendrosios išimties nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai(Delimitis v Henninger Bräu byla C-234/89). • Bendrosios išimtys atsirado 1965 m. Tarybai priėmus Reglamentą 19/65 (vėliau pataisytą Reglamentu 1215/99), kuriuo ji įgaliojo Komisiją suteikti išimtis tam tikroms susitarimų kategorijoms; Bendrųjų išimčių turinys: 1. Preambulės nuostatos; 2. Išimties taikymo sritis; 3. Kokybinės ir/ar kiekybinės sąlygos. • Kiekybinės sąlygos (rinkos dalys, susitarimo šalių pajamos ir pan.); • Kokybinės sąlygos: „juodieji“ sąrašai – sąrašai nuostatų, kurių susitarime neturi būti, ir/arba „baltieji“ sąrašai, t.y. nuostatos, kurios yra leistinos ir neturi antikonkurencinio poveikio; „pilkieji“ sąrašai“ - sąrašai nuostatų, kurios nepatenka į „juodąjį“ ar „baltąjį“ sąrašą. Šios nuostatos nedaro negaliojančio viso susitarimo, jei tokią nuostatą galima atskirti nuo likusios susitarimo dalies; • 4. Nuostatos, numatančios atvejus, kai Komisija (NKT) gali anuliuoti bendrosios išimties taikymą konkrečiam susitarimui ar keliems susitariams. • 5. Išimties galiojimo terminas (tam tikras apibrėžtas laikotarpis).
Pagrindinės galiojančios EB bendrosios išimtys: A. Horizontaliesiems susitarimams: • Commission Regulation (EC) No 2658/2000 of 29 November 2000 on the application of Article 81(3) of the Treaty to categories of specialisation agreements (toliau Reglamentas 2658); • Commission Regulation (EC) No 2659/2000 of 29 November 2000 on the application of Article 81(3) of the Treaty to categories of research and development agreements (toliau Reglamentas 2659); B. Verikaliesiems susitarimams: • Commission Regulation (EC) No 2790/1999 of 22 December 1999 on the application of the Article 81(3) of the Treaty to categories of vertical agreements and concerted practices (BIR); • Commission Regulation (EC) No 1400/2002 of 31 July 2002 on the application of Article 81(3) of the Treaty to categories of vertical agreements and concerted practices in the motor vehicle sector (Reglamentas 1400/2002); C. Kitos: • Commission Regulation (EC) No 772/2004 of 27 April 2004 on the application of Article 81(3) of the Treaty to categories of technology transfer agreements (toliau Reglamentas 772/2004); • Lietuvai tapus ES nare, Konkurencijos taryba (toliau KT) pripažino tiesioginį EB bendrųjų išimčių reglamentų taikymą. 2004 09 02 KT priėmė nutarimą, kuriuo remiantis, susitarimai, neįtakojantys prekybos tarp valstybių narių ir numatyti KĮ 5 str., bus vertinami ne pagal nacionalinius Tarybos priimtus teisės aktus, bet pagal nutarimo priede nurodytą BIR bei kitus reglamentus, juos tiesiogiai taikant praktikoje.
2.5. DRAUDŽIAMŲ SUSITARIMŲ SKIRSTYMO Į HORIZONTALIUOSIUS IR VERTIKALIUOSIUS SUSITARIMUS PRIELAIDOS IR YPATUMAI Pagrindinė skirstymo prielaida: • vertikalieji susitarimai (apribojimai) yra mažiau žalingi nei horizontalieji, nes: 1 - horizontalūs susitarimai tarp konkuruojančių ŪS daro tiesioginę žalą vartotojų interesams. 2 - horizontalūs susitarimai tiesiogiai riboja inter-brand konkurenciją, tuo tarpu vertikalieji susitarimai paprastai ją riboja tik netiesiogiai. 3 - vertikaliesiems susitarimams būdingas vadinamasis „savireguliacijos“ bruožas (plačiau žr.: L. Peeperkorn. The Economics of Verticals), t.y. subjektai, sudarę susitarimą, paprastai stengiasi sukliudyti vienas kitam pasinaudoti rinkos galia (Vertikaliųjų apribojimų komentarų (VAK) 100 p.).
2.6. HORIZONTALAUS IR VERTIKALAUS SUSITARIMŲ SAMPRATOS IR JŲ ATSKYRIMO KRITERIJAI Definicijos LR konkurencijos teisėje: KT 2004 12 09 nutarime (dėl mažareikšmių susitarimų)pateiktos šios sąvokos: “Vertikalusis susitarimas –susitarimas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje ir kuris apima prekių pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygas. Horizontalusis susitarimas - susitarimas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia tame pačiame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje ir kuris apima prekių pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygas. Mišrusis susitarimas – susitarimas, turintis vertikaliojo ir horizontaliojo susitarimo požymių.” Pateiktos KT sąvokos nėra visiškai tikslios bei išsamios dėl tam tikrų priežasčių (žr. toliau). EB konkurencijos teisės pateikiamos sąvokos: • Tradiciškai laikoma, kad horizontalieji susitarimai – tai susitarimai tarp konkurentų, o vertikalieji – tarp nekonkuruojančių ŪS. Tačiau ir toks teiginys nėra visiškai tikslus. Vertikalieji susitarimai • I. Pagal BIR 2(1) str. – tai: „susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas susitarimo atžvilgiu veikia skirtinguose gamybos ar platinimo grandies lygmenyse, ir kurie [susitarimai] nustato sąlygas, suteikiančias galimybę susitarimo šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas“. • II. Reglamente 1400/2002 taip pat pateikiama vertikalaus susitarimo definicija: „vertikalieji susitarimai - tai susitarimai ir suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas susitarimo atžvilgiu veikia skirtinguose gamybos ar platinimo lygmenyse“.
Išvada: pagrindinis sąlyginis skiriamasis vertikaliųjų ir horizontaliųjų susitarimų požymis – tai gamybos ar platinimo lygmuo, kuriame veikia susitarimo šalys šio susitarimo atžvilgiu. Horizontalūs ir mišrieji susitarimai • EB teisės aktuose nepateikiama horizontaliųjų ar mišriųjų susitarimų sąvokų, jie minimi netiesiogiai. • Mišrusis susitarimas turi ir horizontalaus, ir vertikalaus susitarimo bruožų ir paprastai vertinamas pagal abiem susitarimų rūšims taikytinas konkurencijos teisės taisykles. Reziumė: • kvalifikuojant susitarimą negalima apsiriboti vien tik konstatavimu, kad jis sudarytas tarp konkurentų ar ne konkurentų, kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsinagrinėti faktinius susitariančių šalių santykius, šio santykio pobūdį ir dominuojančius bruožus (horizontalius ir vertikalius) ir nustatyti, kokiame lygmenyje šalys veikia jų sudaryto susitarimo atžvilgiu; • Vertikalusis susitarimas– tai susitarimas (sutartis, suderinti veiksmai, asociacijos sprendimas), sudarytas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas susitarimo atžvilgiu veikia skirtingame gamybos ar platinimo lygmenyje; • Horizontalusis susitarimas– susitarimas (sutartis, suderinti veiksmai, asociacijos sprendimas), sudarytas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas susitarimo atžvilgiu veikia tame pačiame gamybos ar platinimo lygmenyje.
2.7. DRAUDŽIAMŲ SUSITARIMŲ NEGALIOJIMAS Teisinis pagrindas: • EB sutarties 81(2) str.:„Visi pagal šį straipsnį draudžiami susitarimai arba sprendimai savaime yra niekiniai.“ • KĮ 5 str.:„Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento [...]“. Praktikoje suformuluotos taisyklės: 1. Crehan v. Courage byla C-453/99: jei susitarimas yra savaime negaliojantis (niekinis), tai jis neturi jokios galios jo šalims ir juo negali būti remiamasi teisme prieš trečiuosius asmenis. 2. Pagrindiniai susitarimo absoliutaus negaliojimo aspektai: • negalioja tik tos nuostatos, kurios prieštarauja 81(1) str., o likusio susitarimo galiojimas turi būti sprendžiamas pagal nacionalinęteisę (Societe La Technique Miniere v. Maschinenbau Ulm byla 56/65; Societe de Vente de Ciments et Betons v. Kerpen & Kerpen byla 319/82); • nacionalinis teismas, remdamasis atitinkamomis nacionalinės teisės normomis, privalo nustatyti susitarimo nuostatų negaliojimo apimtį ir pasekmes (VAG France SA v Établissements Magne SA bylą 10/86); • negaliojimo apimtis: „sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies“ (LR CK 1.96 str.); • negaliojimo pasekmės: dvišalė restitucija pagal CK 1.80 str.; 3. T.p. svarbios bylos: Schijndel bylos C-430, 431/93ir Eco Swiss v. Benetton byla C-126/97.