ŠEIMOS ĮTRAUKIMAS Į UGDYMO PROCESĄ

1. ŠEIMOS ĮTRAUKIMAS Į UGDYMO PROCESĄ Regina Jurkštaitė, Panevėžio regos centro “Linelis” tiflopedagogė 2013 m. balandžio 10 d.

2. Šeimos, auginančios vaikus su negale, labiausiai išgyvena stresą dėl: • nuolatinės, nesibaigiančios savo vaiko priežiūros, rūpinimosi juo; • kitų žmonių nepalankios nuostatos; • socialinės izoliacijos; • pagalbos stokos.

3. Išgyvenimų būsenoms įtakos turi įvairūs veiksniai: • Socialinis ekonominis statusas. • Tėvų emocinė branda, amžius, išsilavinimas, religija. • Artimųjų parama ir pagalba. • Kultūrinės nuostatos. • Specialistų nuostatos. • Vaiko išvaizda. • Vaiko gebėjimas reaguoti į tėvus. • Sutrikimo etiologija ir prognozė. • Informacija.

4. Vaiko ir tėvų prieraišumo raidą gali trikdyti: • vaiko išvaizda; • negatyvi vaiko reakcija paėmus jį ant rankų; • vaiko pasyvumas; • menka reakcija, vengimas bendrauti (akių kontakto sutrikimai); • vaiko elgesio sutrikimai; • ilgas buvimas ligoninėje, atskyrimas nuo mamos.

5. Tėvai, auginantys vaiką su negale, yra linkę: • jį perdėtai globoti; • slopinti vaiko savarankiškumą; • infantilizuoti savo vaiką.

6. Socialinė atskirtis, situacijos nepriėmimas: • Jaunesni tėvai dažniau linkę patirti subjektyvų socialinės atskirties jausmą bei situacinę dezadaptaciją. • Žemesnio išsilavinimo tėvai linkę būti atviresni, jie labiau linkę socialinei adaptacijai. • Šeima, auginanti vieną neįgalų vaiką dažniau linkusi patirti socialinės atskirties jausmą, dezadaptaciją, negu auginanti daugiau vaikų. • Šeimos labiausiai pažeidžiamos, auginančios dvejų metų vaiką.

7. Tėvų individualumų pažinimas specialistams leidžia: • parinkti bendravimo ir bendradarbiavimo kryptis, siekiant padėti ne tik vaikui, bet ir šeimai; • nukreipti reikiamai tinkamai specialisto (psichologo) pagalbai.

8. Ankstyvoji intervencija apibūdinama kaip visos įmanomos rizikos grupės ar sutrikusios raidos vaiko gydymo, ugdymo ir pagalbos šeimai formos.

9. NNR nustatoma apie 50-60% naujagimių, gimusių anksčiau 32 sav. bei mažesnio nei 1500 g svorio. • Be to, kas trečiam neišnešiotam gimusiam vaikui diagnozuojama trumparegystė, žvairumas (17%), astigmatizmas (35%), anizometropija (28–50%) ir nistagmas (8,8%)

10. Regos sutrikimai būdingi vaikams sergantiems CP: • Sutrikimai turintys t.p. (kaip ir CP) etiologiją: katarakta, chorioretinitas, retinopatija, regimojo nervo atrofija. • Cerebrinis regėjimo sutrikimas dėl galvos smegenų sričių pažeidimo: sutrikęs regėjimo aštrumas, regimųjų laukų susiaurėjimas, akių judrumo nepakankamumas, žvairumas, kompleksiniai regos ir suvokimo sutrikimai.

11. Ankstyvosios patirties svarba • Teigiama ir turtinga patirtis ankstyvojoje vaikystėje palankiai veikia smegenų vystymąsi, padeda vaikui mokantis kalbėti, įgyjant problemų sprendimo įgūdžių, bendraujant su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, taip pat įgyjant reikalingų gyvenimiškų įgūdžių. • Vaiko raida nuo gimimo ar net nuo vaisiaus užuomazgos iki pirmųjų gyvenimo metų savo svarba negali prilygti jokiai vėlesnei gyvenimo stadijai.

12. Ankstyvosios intervencijos tikslai: • padėti įveikti rizikos veiksnius, lemiančius raidos atsilikimą, išvengti antrinių sutrikimų; • skatinti ankstyvąją vaiko sąveiką su aplinka; • padėti šeimoms ugdyti vaiką: teikti informacinę, edukacinę, emocinę ir kt. paramą; • ugdyti vaiko gebėjimą komunikuoti su aplinka; • koordinuoti vaiko ir šeimos įtraukimą į integruotą ugdymo sistemą.

13. Tėvai - svarbūs ankstyvosios intervencijos partneriai. Vadovaujamasi nuostata: • specialistai yra žinių ekspertai; • tėvai yra kasdieninio vaikų gyvenimo ekspertai.

14. Šeimos įtraukiamos į šiuos procesus: • vaiko raidos ir pasiekimų vertinimo; • veiklos planavimo; • individualios programos vykdymo.

15. Kursai tėvų grupėms • Pirmoji diena - tėvai supažindinami su regos sutrikimais. • Antroji diena – socialinis emocinis vystymasis. • Trečioji diena – kaip dirbti su vaiku, ugdyti jo mokyklinius įgūdžius, organizuoti laisvalaikį.

16. Pokalbio metu įvertinama: • individualios vaiko stiprybės ir poreikiai; • šeimos ištekliai, prioritetai, rūpesčiai; • pagalbos, kurios reikia vaikui ir šeimai pobūdis ir mastas.

17. Komunikacijos su vaiku žingsniai: • Pirmasis žingsnis yra tada, kai vaikas parodo tam tikrą iniciatyvą ir supranta, kad jo iniciatyva yra priimta. • Antrasis žingsnis - prisitaikymas prie vaiko veikimo būdo. Stengtis kuo daugiau atkartoti jo esamą būseną ir veiksmus.

18. Tėvai turi atkreipti dėmesį į tokius vaikų ugdymo veiksnius: • skatinti judesių vystymąsi; • nuolat lavinti klausą, lytėjimą, uoslę ir skonį; • sudaryti žaidimo stimulus; • ugdyti kalbą ir protinius sugebėjimus; • siekti didelio savarankiškumo; • sudaryti normalius socialinius santykius šeimoje; • anksti paveikti motorinį vystymąsi.

19. Patariame: • Vaiko aplinkoje turi būti spalvingų, ryškių stimulų regai aktyvinti. • Visi namuose esantys daiktai turi turėti pastovią vietą. Tai leis vaikui orientuotis ir būti nepriklausomam. • Supažindinti vaiką su pokyčiais namuose, kieme, sode ir pan. • Duris ir langus laikyti iki galo uždarytus arba atidarytus. • Leisti vaikui su negale dalyvauti visose veiklose, paliesti daiktus, susipažinti su jais.

20. Ugdyti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, džiaugtis kiekvienu jo atliktu darbu. • Mokyti vaiką pažinti ir pajusti savo kūną, jo dalis. • Mokyti vaiką higienos taisyklių, nešioti švariai nuvalytus akinius, juos prižiūrėti. • Riboti televizijos laidų žiūrėjimą. • Žaidimui ir mokymuisi skirti gerai apšviestą vietą. • Kreipti dėmesį į vaiko laikyseną, nes susiformavus ydingai laikysenai, vėliau labai sunku ją ištaisyti.

21. Per pirmąjį mėnesį nustatoma: • Ką vaikas gali daryti savarankiškai ir su pagalba įvairiose kasdienio gyvenimo situacijose ir aplinkose. • Kokie jo teigiami socialiniai emociniai įgūdžiai. • Kokių turi žinių, gebėjimų ir kaip juos panaudoja. • Kokiu būdu ir veiksmais tenkina savo poreikius.

22. Pagrindiniai įvertinimo principai: • Vertinimo procesas yra funkcinis (tai, kas vyksta, vyksta natūraliai). • Vertinimas remiasi stiprybių perspektyva. • Vertinime, veiklų planavime dalyvauja tėvai. • Vertintojas mąsto santykių su vaikais ir šeima sistemoje.

23. Specialistas turi: • Tikėti, kad tėvai yra jam lygūs, ir yra ekspertai savo vaiko ugdymo srityje. • Vertinti tėvų laiką kaip ir savo ir tai įrodyti konsultuojant tėvus. • Kalbėti aiškiai, vengiant medicininės, psichologinės ar socialinės darbuotojo terminologijos. • Įtraukti tėvus į ugdymo (korekcijos) plano sudarymą, kas kiek laiko peržiūrėti, įvertinti pakoreguoti. • Susitikimus ir užsiėmimus organizuoti tėvams patogioje vietoje ir jiems patogiu laiku. • Dalintis informacija su kitais specialistais, įsitikinant, kad paslaugos nesidubliuoja, kad šeima nešvaisto energijos ieškodama reikalingų tarnybų ir specialistų.

24. Pirminio vaiko problemos aptarimo mokykloje metu tėvai informuoja: • kokios teigiamos vaiko savybės ir ugdymosi poslinkiai (kuriuos pastebi tėvai); • kokie vaiko sunkumai, kuriuos pastebi tėvai; • kurių specialistų konsultacijos pageidauja tėvai; • ką įsipareigoja tėvai, siekdami geriau padėti vaikui.

25. Bendros tėvų ir mokytojų veiklos sunkumus sąlygojančios priežastys: • Atotrūkis tarp mokytojo ir mokinių tėvų arba net absoliutus ryšio nebuvimas. • Oficialūs ir per daug dalykiški santykiai, kai aptariami tik būtiniausi reikalai. • Nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems. • Nepakankama pedagogo kompetencija ugdant vaiką su regos negale. • Skirtingas atsakomybės supratimas. • Netinkamas vaiko šeimos mikroklimatas. • Nepakankamos tėvų žinios apie vaiko ypatingumą ir neadekvatus vaiko gebėjimų vertinimas.

26. Dirbant su tėvais svarbu laikytis tokių nuostatų: • pozityvaus požiūrio į vaiką, akcentuojant teigiamas vaikų savybes; • gerbti tėvų vaidmenį; • pateikti tėvams konkrečias ir detalias rekomendacijas; • naudoti daugybę šeimos įtraukimo būdų ir strategijų; būti kūrybingiems ir lankstiems, nes kas tinka vienai šeimai, gali netikti kitai; • leisti pačioms šeimoms pasirinkti, kaip joms geriau įsitraukti į vaiko ugdymo procesą;

27. nuolat (bent kartą per savaitę) keistis informacija; • stengtis įtraukti visą šeimą: įtraukti į bendradarbiavimą tėvus, brolius, seseris, kitus šeimos narius; • išlaikyti konfidencialumą; pasitikėjimas yra esminis bendradarbiavimo santykių kūrimo elementas, informacija apie šeimą turi būti konfidenciali; • teigiamai vertinti tėvų išsakytas mintis, nors ir ne visai joms pritariama, vengti nuomonių konfrontacijos, konfliktų.

28. Literatūra: • Ališauskienė S. Ankstyvoji intervencija vaikystėje. Monografija. ŠUL, 2005. • Projekto “Aitvaras. Ankstyvoji intervencija vaikystėje ir inkliuzinis aklų ir silpnaregių vaikų ugdymas Lietuvoje” medžiaga. • Projekto “Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra“ programos „Ankstyvoji intervencija vaikystėje“ medžiaga. • WWW.emedicina.lt internetinis puslapis.