Kodėl bijome kančios ir mirties?

1. Kodėl bijome kančios ir mirties? Medžiagą parengė: Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos vyr. mok. Petras Kajokas

2. „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas, bet išdidus“… (V. Mačernis „Pavasario sonetai“).

3. Visi patiriame kančią savo gyvenime? Kiekvienas iš mūsų išgyvename krizes ir patiriame kančią. Sunkiais momentais ieškome į ką atsiremti, kur pasisemti stiprybės.

4. Kančia gali būti: Fizinė kančia(ligos, kūno skausmas...) Dvasinė kančia ( egzistenciniai klausimai, patyčios, tarpusavio žmonių santykiai įtempti...)

5. Kančios prasmė pagal dr. Viktorą Franklį Atrasti kančioje prasmę yra labai sunku. Atrodo, kad kančia yra ne tik beprasmė, bet ir prasmės griovėja, nes kenkia žmogaus gyvenimui ir darbui. Tačiau, pasak dr. V. Franklio, net ir kančioje galime atrasti prasmę.

6. Kančios prasmė pagal dr. Viktorą Franklį 1. Prasmė gyventi, todėl prasmė kentėti. Ši įžvalga kaip iššūkis. Gyvenime tenka ne tik džiaugsmais dalintis, linksmintis ir gyventi be problemų, klaidų, kančios... Kiekvieno žmogaus gyvenime yra ir kančios. Tad jei yra prasmė gyventi, tai ir prasmė yra kentėti, nes kančia yra žmogaus gyvenimo dalis.

7. Kančios prasmė pagal dr. Viktorą Franklį 2. Prasmė kentėti kaip auka už kitą.Kančia kažkaip nustoja būti kančia tuo momentu, kai randa prasmę – aukos prasmę. Mes galime savo skausmus, ligas, kančias aukoti už kažką mums labai brangaus, svarbaus...

8. Kančios prasmė pagal dr. Viktorą Franklį 3. Kentėjimas kaip gyvenimo uždavinys. Aktyvus gyvenimas yra skirtas darbui ar kūrybai, tai galimybė siekti kūrybinių vertybių. Pasyvus gyvenimas, ar bent tokie momentai, - gamtos ir meno grožio pasigėrėjimui: tai progos patyrimo vertybėms. Tad aktyvus ir pasyvus gyvenimas turi prasmę. Bet ką daryti, kai nebeįmanoma nei dirbti, nei gėrėtis? Kai kada žmogui reikia paprastai priimti likimą, nešti savo kryžių. Tada žmogui tenka priimti savo kančią, kaip savo uždavinį, savo vieną ir vienintelį uždavinį. Svarbiausia, kaip nešime savo kryžių.

9. Kančios prasmė pagal dr. Viktorą Franklį 4. Kančia kaip brendimas. Kančia asmenį subrandina. Stebina, bet taip yra: kentėjimo būtinybė žvilgsnį ne siaurina, bet išplečia. Žmogus siauru žvilgsniu vertina tokį gyvenimą, kuris yra darbingas ir bent kartais padabintas grožio pasigėrėjimu. Neišvengiama kančios būtinybė praplečia žmogui akiratį priimti platesnį „gyvenimo ir mirties ciklą, kentėjimą ir mirimą“ kaip prasmingus gyvenimo faktus. Kančią išgyventi reikia drąsaus, kilnaus ir nesavanaudiško nusistatymo, vidinės jėgos, aukštos moralės, kilnaus elgesio.

10. Mirtis Kiekvienas žmogus yra baigtinis, taigi jo dvasios užmojai ir pretenzijos atsimuša į labai arti esančią ribą – mirtį. Tai žmogaus egzistencijos žemėje dalis. Nebuvo , nėra ir nebus amžino žmogaus– jis turės palikti šį pasaulį.

11. Mirties prasmė pagal dr. Viktorą Franklį 1. Gyvenimas nors pasibaigs, - ne beprasmis. Daug žmonių galvoja, kad mirtis viską žmogaus gyvenime užbaigia ir panaikina. Tačiau yra priešingai, mirtis duoda gyvenimui prasmę. Žmogus – tarsi skulptorius, kuriam duotas laikas, bet tas laikas pasibaigs, tik jis nežino kada. Ar iki to laiko galo jis pabaigs pradėtą skulptūrą? Nežino. Tad svarbiausia – reikia stengtis ir gerai naudoti turimą laiką.

12. Mirties prasmė pagal dr. Viktorą Franklį Juk ir biografija yra vertinama ne pagal puslapių skaičių, bet pagal turinį. Turinys yra knygos turtas. Nesvarbu, kad knyga pasibaigs, nesvarbu, kokio storumo. Svarbu, kad būtų turininga ir prasminga. Tad mirtis, kaip išorinė gyvenimo riba, nesužlugdo viso gyvenimo prasmės. Taip ir vidinis ribotumas žmoguje prasmės nepanaikina, o tik prideda. Kiekvienas esame netobulas, vienkartinis ir dėl to nepakeičiamas. Todėl turime atsakomybę prieš save ir kitus.

13. Mirties prasmė pagal dr. Viktorą Franklį 2. Gėris išlieka, nors žmogus miršta.Viskas, ką mes žemėje darome nusėda kituose žmonėse. Mes nors ir išeisime iš šio pasaulio, bet savo dalelę paliksime kituose.

14. Mirties prasmė pagal dr. Viktorą Franklį 3. Mirtis – tai galutinis antspaudas. Paskutiniame mirties mirksnyje mes jau būsime viską išgyvenę, jau viską pasirinkimais apsisprendę ir taip save sukūrę. Ir gyventi žemėje tebus likus viena mirties akimirka ir ta tuoj praeis... Ir tada būsime už mirties slenksčio – su visu savimi ir visa savo praeitim – amžinai...amžina reikšme... ir amžinom pasekmėm. Tad mirtis yra paskutinis, galutinis antspaudas – visa padaryti galutinai amžinai prasminga. Viena yra tikra: mirtis nepadaro paties gyvenimo beprasmio. Priešingai: padėdama galutinį anspaudą čia žemėje besibaigiančiam gyvenimui, mirtis padaro visa prasminga amžinu išlikimu.

15. Bažnyčios mokymas „Mirties akivaizdoje labiausiai išryškėja žmogaus būties mįslingumas. “Žiūrint vienaip, kūno mirtis yra natūralus dalykas, tačiau tikėjimo akimis ji yra tikras „atpildas už nuodėmę“ (Rom 6, 23). Tiems, kurie miršta Kristaus malonėje, ji yra dalyvavimas Kristaus mirtyje, kad galėtų dalyvauti ir Jo prisikėlime.

16. Bažnyčios mokymas Mirtis yra žemiškojo gyvenimo pabaiga. Mūsų gyvenimas trunka tam tikrą laiką, kuriam bėgant mes keičiamės ir senstame; kaip ir visoms gyvoms žemės būtybėms, mirtis mums atrodo normali gyvenimo pabaiga. Tas mirties bruožas verčia mus skubėti: žinojimas, jog esame mirtingi, primena, kad gyvenimui realizuoti mūsų laikas yra ribotas: Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis. [...] Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kuris jį davė (Koh 12, 1. 7).

17. Bažnyčios mokymas Mirtis yra nuodėmės pasekmė. Autentiškai aiškindamas Šventojo Rašto ir Tradicijos teiginius, Bažnyčios Mokymas nurodo, kad mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės. Nors žmogaus prigimtis ir buvo mirtinga, Dievas jam neskyrė mirti. Mirtis buvo priešinga Dievo Kūrėjo planams, ji atėjo į pasaulį kaip nuodėmės pasekmė. „Kūno mirtis, nuo kurios žmogus būtų buvęs apsaugotas, jei nebūtų nusidėjęs“, yra žmogaus „paskutinis priešas“ (1 Kor 15, 26), kurį reikia nugalėti.

18. Bažnyčios mokymas Kristus pakeitė mirtį. Jėzus, Dievo Sūnus, taip pat iškentėjo žmogišką mirtį. Tačiau, nepaisydamas jos baimės, Jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima.

19. Bažnyčios mokymas Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi pozityvią prasmę. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). „Štai tikras žodis: jei mes su Juo numirėme, su Juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11).