VTLA_paskaitos2

1. Valstybės tarnybos lyginamoji analizė: Kontinentinės ir Vidurio Europos, P. Amerikos ir Azijos šalysparengė dr. V. Smalskys

2. Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu vyko biurokratinės valdžios tobulinimas. 1798 m. buvo likviduotos visos feodalinės privilegijos valstybės tarnyboje. • XIX a. pabaigoje valstybės tarnyboje buvo įvesta konkursinė pareigų užėmimo sistema. • Valstybės tarnautojai ėmė kelti tarnybos valstybei idėją ir įsivaizdavo, kad tik jie atstovauja visuomenės interesams.

3. Formaliai į Prancūzijos valstybės tarnybos aukštąsias pareigybes galėjo patekti bet kokio luomo piliečiai, tačiau vyravo „nerašyta“ griežta socialinė atranka. • Laipsniškai „ didžiųjų korpusų“ valstybės tarnautojai tapo atskiru luomu Prancūzijos socialiniame gyvenime. Tėvus tarnyboje ėmė keisti sūnūs. Suklestėjo nepotizmas ir favoritizmas. • Iki XIX a. pabaigos atstovų iš liaudies skaičius valstybės tarnyboje padidėjo nuo 1 iki 10 proc.

4. Per visą XIX a. Prancūzija nesugebėjo sukurti politiškai neutralios biurokratijos modelio. XIX a. pabaigoje buvo įvestos tvirtesnės socialinės valstybės tarnautojų garantijos. Dalis visuomenės ėmė veržtis dirbti į valstybės tarnybą trokšdama stabilumo, senatvės pensijos ir kt. • Aukštoji biurokratija nenorėjo keisti iš dalies privilegijuotos, gerai apmokamos, savo padėties. Valstybės tarnybą apėmė stagnacija. • Tarnautojų kvalifikacijos darėsi žemesnės, tarnautojų skaičius didėjo, suteikus daugiau teisių moterims, daug žemesniųjų valstybės tarnybos pareigybių pateko į feminizacijos įtaką.

5. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įstatymiškai sutvarkyta valstybės tarnybos veikla. 1946 m. buvo priimtas įstatymas apie bendrą valstybės tarnautojo statusą. Jis reglamentavo valstybės tarnybos struktūrą ir atlyginimų sistemą. • 1959 m. buvo priimtas Ordonansas kuris įvedė nežymius pakeitimus į galiojantį įstatymą, tam, kad sustiprinti hierarchinį tarnautojų pavaldumą. • Buvo įvestos keturios valstybės tarnautojų klasės (A, B, C, D). A klasės tarnautojai formuluoja sprendimus ir įsakymus. Jie sudaro 20 proc. nuo bendro valstybės tarnautojų skaičiaus.

6. Prancūzijoje egzistuoja du konkursų tipai: išorinis ir vidinis. Išoriniuose konkursuose vykdoma naujų tarnautojų atranka. • Vidiniai konkursai sudaro karjeros galimybes tarnautojams. Labai svarbūs kriterijai konkurse yra: bendra erudicija, elegancija. • Lyginant su JAV ir Vokietija kur vyrauja valstybės tarnautojo specializacijos koncepcija, Prancūzijoje (kaip ir D. Britanijoje) vyrauja plataus dženeralistinio pasirengimo koncepcija.

7. Karjera ir atlyginimas priklauso nuo darbo stažo. Pakėlimas pareigose gali vykti dviem keliais. Pirma, pagal pasirinkimą, kada tarnautojas įrašomas į kasmetinę kandidatų į aukštesnes pareigas eilę.Eilė sudaroma pagal administracinės paritetinės komisijos vertinimus apie tarnautojo darbą ir ištarnautus metus. Antra, pagal profesionalumo atranką, kuris vykdomas laikant specialų egzaminą. • Galima tvirtinti, kad pagrindinis valstybės tarnautojo kilimo karjeros laiptais principas Prancūzijoje (kaip ir Vokietijoje) yra lėtas ir garantuotas pakėlimas pareigose priklausomai nuo stažo. Šis principas JAV neveikia, ten nėra automatiško pakėlimo tarnyboje.

8. Kaip ir kitose moderniose demokratijose, Prancūzijoje egzistuoja „politinių“ tarnautojų pareigos. Jie naudojasi visomis valstybės tarnautojų privilegijomis, bet nėra susiję su hierarchine viešojo administravimo sistema. • Ypatingą padėtį šioje sistemoje užima aukščiausiųjų pareigų valstybės tarnautojai. Aukščiausias pareigas užimantis valstybės tarnautojų korpusas (tarnautojų elitas) yra uždara sistema į kurią iš šalies sunku patekti.

9. Svarbų vaidmenį rengiant aukščiausiąjį Prancūzijos viešojo sektoriaus personalą, vaidina ENA (L‘Ecole Nacional d‘Administracion). • Tai elitinė aukštoji mokykla, kur priimami asmenys su aukštuoju išsilavinimu, ne vyresni kaip 26 metų ir valstybės tarnautojai ne vyresni kaip 30 metų amžiaus, turintys ne mažiau kai 5 metų stažą valstybės tarnyboje. • Ištisos aukštųjų tarnautojų dinastijos mokosi šioje elitinėje mokykloje. Valstybės tarnautojai baigę ENA visada remia vienas kitą: ministras kažkada baigęs šią mokyklą savo „komandą“ renkasi iš buvusių bendrakursių.

10. Prancūzų valstybės tarnautojai turi daugiau politinių teisių lyginant su kitų kontinentinės Europos valstybių ir JAV biurokratija. Šių šalių valstybės tarnautojai privalo būti ištikimi (politiškai lojalūs) valdančiajai vyriausybei. • Prancūzijoje, valstybės tarnautojų asmeninėse bylose negali būti net pastebėjimo apie jo politines ar religines pažiūras. • Valstybės Tarybos galia pasireiškia tuo, kad ji peržiūri valstybės tarnautojų bylas kaip pirmos instancijos teismas ir jos sprendimas neapskundžiamas.

11. Prūsija ir jos valdantieji sluoksniai ir šiandien daro didelę įtaką vokiečių valstybės tarnybai. Darbštumas, lojalumas, paslaugumas visos šios savybės jau seniai būdingos šios šalies biurokratijai. • Prūsijai sujungus vokiečių žemes į vieningą Vokietijos valstybę, prūsų administracinės veiklos stilius buvo išplėstas visai moderniai vokiečių nacijai.

12. Viena iš priežasčių privedusių Veimaro respubliką prie katastrofos (1919 – 1933 m.), yra ta, kad vokiečių biurokratija niekino demokratiją kaip politinę sistemą. • Sukūrus Trečiąjį reichą, valstybės biurokratija greitai „ puolė“ vykdyti nacių partijos ir A. Hitlerio nurodymus. • Šiandieniniai valstybės tarnautojai yra ištikimi demokratinėms vertybėms. Jie gauna gerą pasirengimą įv. šalies universitetuose.

13. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių valstybės tarnautojo – objektyvaus, nešališko viešųjų interesų įgyvendintojo įvaizdis smarkiai susvyravo. • Lyginant su kitomis Vakarų šalimis sustiprėjo politinių partijų įtaka valstybės tarnybai. • Valstybės tarnybos denacifikavimo procesas nedavė reikiamų rezultatų ir sukūrė partinio „patronažo“ fenomeną – politinių partijų globą valtybės tarnybai. • Partijos kaip labiausiai „ patikimos“ institucijos buvo remiamos Vakarų sąjungininkų.

14. Kovos tarp politinių partijų metu (pirmiausia VSDP konkuravo su VKDP), kas turės didesnę įtaką valstybės tarnybai, įsitvirtino tam tikri politinio „patronažo“ principai. • Partijos stengiasi išplėsti savo įtaką viešajame sektoriuje, skirdamos į pagrindines pareigybes ir aukščiausias valdymo grandis daugiau savo narių. • Šiuolaikinėje Vokietijoje smarkiai susipynusios politinė ir administracinė sferos.

15. Pagal Vokietijos įstatymus valstybės tarnautojai turi teisę dalyvauti politinių partijų veikloje ir siekti parlamentinės karjeros. • Kitaip tariant, Vokietijos valstybės tarnautojai yra privilegijuota politinė grupė. Jų profesinė kompetencija ir finansinė nepriklausomybė leidžia jiems daryti partinę karjerą. • Lyginant su daugeliu Vakarų šalių (D. Britanija,iš dalies Prancūzija, JAV), karjera Vokietijos valstybės tarnyboje nėra alternatyva politinei karjerai.

16. Pagal rangų lemtelę nustatyta 16 tarnautojų grupių: A1 – A5 – žemiausios pareigybės (pagalbinės-techninės); A6 – A9 – vidurinės grandies pareigybės (vyriausybės sekretoriai, ober-sekretoriai, haupt-sekretoriai), A10 – A13 – I lygio aukštosios pareigybės (vyriausybės inspektoriai, regierungs – atamanai), A14 – A16 - II lygio aukščiausiosios pareigybės (aukščiausieji vyriausybės patarėjai). • Tarnautojų atlyginimą sudaro:pagrindinis atlyginimas, teritorinis priedas, vaikų priedas, priedas už darbo stažą, už laipsnį. Atlyginimo mokėjimo principus nustato specialus atlyginimų įstatymas.

17. Ypatingą tarnautojų grupę sudaro politiniai ir garbės tarnautojai. Palyginimui, politinių tarnautojų institucija Vokietijoje susiformavo XIX a. Politiniai tarnautojai ateina ir atsistatydina kartu su ministru ( jei jų partija pralaimi rinkimus). • Politinio pasitikėjimo tarnautojams priskiriami: federalinių ministerijų, federalinio kanclerio, prezidento įstaigų valstybės sekretoriai, ministerijų, kanclerio ir prezidento įstaigų skyrių vadovai ir kt.

18. 1997 m. buvo priimtas Viešosios tarnybos reformos įstatymas. Šis teisės aktas suteikė galimybę finansiškai skatinti tuos tarnautojus, kurie lyginant su kitais tarnautojais, pasiekė geresnių darbo rezultatų. • Lyginant su kitomis šalimis atlyginimas pagal rezultatus yra sunkiai įgyvendinamas Vokietijos viešojo sektoriaus teisinio reguliavimo aplinkoje. Sunku yra vertinti tarnautojus. Todėl daugelis viešųjų institucijų laikosi ankstesnių atlyginimo formavimo nuostatų.

19. Politinė ir viešoji valdžia Švedijoje, panašiai kaip anglosaksų šalyse, padalinta tarp mažų ministerijų (jų yra 13 ir ten dirba apie 2 tūkstančius tarnautojų) ir didelių administracinių agentūrų (apie 170 agentūrų, kur dirba apie 400 tūkstančių tarnautojų). • Departamentams (ministerijoms) vadovauja ministrai Ministrų kabineto nariai. Jie skiria tris aukščiausiai hierarchijoje stovinčius kiekvieno departamento valdininkus: valstybės sekretorių, ir sekretorių teisiniais klausimais. Šios pareigybės yra politinės.

20. Strateginius klausimus (politikos įgyvendinimo, ką formuoja ministerija), panašiai kaip anglosaksų šalyse, sprendžia agentūros taryba. • Kuri sudaroma iš politinių partijų atstovų, interesų grupių atstovų, kitų agentūrų deleguotų žmonių ir agentūros tarnautojų. • Pagal Švedijos konstituciją politikos ir strategijų formavimas yra ministerijų kompetencijoje, o už jų įgyvendinimą atsakingos agentūros.

21. Politinėje praktikoje yra kiek kitaip: riba tarp politikos formavimo ir įgyvendinimo „ užtrinta“, agentūrų įtaka politikos formavimui yra didelė. • Tiek departamentai (ministerijos), tiek agentūros yra suorganizuoti funkciniais pagrindais (pvz.: gynybos, socialinių reikalų). • Didelę įtaką centrinės administracijos veiklos planavimui ir koordinavimui turi XXa. 6 dešimtmetyje įsteigto premjero biuro (statsrädsberedningen) tarnautojai.

22. Švedijoje jau senai įsitvirtino tradicija valstybės tarnybą traktuoti kaip neutralią politikos atžvilgiu struktūrą. Biurokratija yra „virš politikos“ taip sako švedai. Politinė karjera yra atskirta nuo administracinės karjeros. • Valstybės administracija vykdo politikų suformuotos vyriausybės pavedimus. • Paskutinius tris dešimtmečius Švedijoje, lyginant su kitomis Vakarų šalimis, jaučiama tam tikra valstybės tarnybos politizavimo tendencija. • Taip yra todėl, kad nuo 1976 m. (su trumpomis pertraukomis) Švediją valdo socialdemokratų partija, kuri sudarė galimybes į atsakingus postus agentūrose bei departamentuose ateiti tarnautojams – socialdemokratų simpatikams.

23. Pagrindiniai Italijos valstybės tarnybos veiklos principai yra apibrėžti šalies konstitucijoje. Valstybės pareigybės turi būti užimamos konkurso keliu. • Italijoje veikia keletas įstatymų reglamentuojančių valstybės tarnybos veiklą. Valstybės tarnyba (administrazione pubblica) Italijoje apima tokias tarnautojų rūšis: ministerijų ir agentūrų tarnautojai, diplomatai, kariškiai, policija, ugniagesiai ir muitininkai, dėstytojai, valstybinių ligoninių medicinos personalas, pašto tarnautojai., apskričių ir savivaldos tarnautojai.

24. Dar neseniai Italijos valstybės tarnautojų statusas buvo panašus į prancūzų valstybės tarnautojų. Valstybės tarnautojų korpusas buvo panašus į uždarą korporaciją, kurią patekti buvo sunku. • Reikėjo praeiti konkursinę atranką ir stažuotę. Į konkursą buvo ne visi įleidžiami. • Iki 1984 m. šalia išsilavinimo ir profesinio pasirengimo valstybės tarnautojas privalėjo būti aukštos asmeninės moralės žmogumi.

25. Italijos valstybės tarnybos viduje (kaip Vokietijoje ir Prancūzijoje) veikė rangų sistema. Paaukštinimas rangų sistemoje garantavo didesnį atlyginimą. Pagrindine paaukštinimo sąlyga buvo ištarnautas laikas ir profesinės savybės. • Valstybės tarnautojai Italijoje visą laiką buvo viena iš labiausiai socialiai apsaugotų visuomenės grupių: jie gaudavo garantuotą atlyginimą, , sunku juos buvo atleisti iš tarnybos.

26. Valstybės tarnautojai turėjo įvairiausių nuolaidų visi valstybės tarnybos klausimai buvo reguliuojami su administracinės teisės (kaip kontinentinės Europos šalyse) pagalba. • Nuo 1993 metų Italijos valstybės tarnautojų padėtis ima keistis. Reformos teisiškai buvo įtvirtintos 1992 m. spalio 23 d. • Tai siejama su „naujosios viešosios vadybos“ principų diegimu valstybės tarnyboje.

27. 1997 – 1999 m. buvo priimta dar keletas teisės aktų, papildančių 1993 m. dekretą Nr. 29. Analizuojant šiuos teisės aktus galima išskirti tokius „ naujos kokybės“ valstybės tarnybos principus (daug kur paremtus darbo teise kaip anglosaksų šalyse): 1. Reforma atskiria politinę (strateginių sprendimų priėmimą) ir administracinę (šių sprendimų vykdymą) kompetencijas. Į institucijų, priimančių sprendimus, kompetencijos sferą įeina tikslų nustatymas, programų rengimas, resursų paskirstymas, sprendimų vykdymo kontrolė, personalo skyrimas į tam tikras pareigybes ir atleidimas (pagal veikiančius įstatymus).

28. Pastovių, paveldimų pareigų (ištisos tarnautojų dinastijos kaip Prancūzijoje) nebelieka. Įvedami kontraktai pagal Darbo teisę. Šiandien ši reforma palietė vadovaujantį personalą, ateityje ji apims visus valstybės tarnautojus. • Mažinamas politinio pasitikėjimo tarnautojų skaičius. Atlyginimų srityje taikoma atlygių sistema tiek pagal kolektyvines sutartis, tiek pagal individualius kontraktus.

29. Italijoje, iš valstybės tarnybos ir toliau išlieka sunku atleisti pareigūnus (panašiai kaip ir JAV). Nežiūrint į tai, kad personalo valdymo srityje įvesta kontraktų ir trumpalaikių sutarčių sistema. • Formaliai vadovai gali vykdyti lankstesnę personalo politiką, dėl kvalifikacinių neatitikimų, kaip rodo praktika, tarnautojai perkeliami iš vienos pareigybės į kitą.

30. Reformos sudarė galimybes efektyviau veikti kolektyvinių sutarčių sistemai.: Nacionaliniame lygyje įvestos 4 kontraktinės zonos: • Ministerijos, jų padaliniai, moksliniai institutai ir universitetai, viešosios įstaigos; • Vietinės ir sričių struktūros; • Medicinos personalas; • Sanitarinis personalas.

31. Valstybės atstovu sudarant kontraktus yra ARAN agentūra (panaši kaip britų valstybės tarnyboje), o valstybės tarnautojų interesus gina sektoriniai komitetai (comitati di settoria). • Kontraktus tvirtina valstybės kontrolė. Sutarčių sudarymo procese gali dalyvauti profsąjungos jei joms priklauso 51 proc. minėtų kontraktinių zonų tarnautojų (lokalinėse įstaigose – jei priklauso 5 proc. tarnautojų).

32. Ši reforma neliečia svarbių valstybinių postų. Aukščiausiųjų administracinių tarnautojų ir magistratų vadovybės, diplomatų, etatinių pašto darbuotojų veikla ir karjera toliau bus reguliuojama administracinės teisės normomis. • Galima tvirtinti,kad Italija valstybės tarnybos srityje vykdo panašias kaip anglosaksų valstybėse “naujosios viešosios vadybos” reformas.