450 likes | 2.29k Views
Judita Vaičiūnaitė (1937-2001 m.). Judita Vaičiūnaitė. „O mano pačios autobiografija? Turbūt ji eilėraščiuose, kiek pajėgiau tai išreikšti, kiek pasidavė žodis“ Judita Vaičiūnaitė (1985m.). Biografija.
E N D
„O mano pačios autobiografija? Turbūt ji eilėraščiuose, kiek pajėgiau tai išreikšti, kiek pasidavė žodis“ Judita Vaičiūnaitė (1985m.)
Biografija „Aš turiu lyg ir tris prarastas tėviškes, tris taškus žemėlapy, kur mano kraujo medžio šaknys, nepažįstama, bet juntama erdvė“. Į tą erdvę poetė įtraukia ir savo tėvų patirtį (Piliakalnių kaimą Veprių valsčiuje, Stelmokų kaimą prie Šiaulių).
„Bėgant metams norisi geriau suprasti save pačią (tada geriau suprasiu ir kitus). Norisi giliau pajusti savo šaknis, suvokti save kaip visumos dalelę, jungiančią buvusias ir būsimas kartas“. J.Vaičiūnaitė
Judita Vaičiūnaitė gimė 1937m. Kaune, inteligentų šeimoje (tėvas- medicinos profesorius, vienas dėdė – Petras Vaičiūnas- poetas, dramaturgas, kitas- kunigas).
Dirbo Vilniaus universitete filologe. • Savo biografiją J.Vaičiūnaitė sieja su didžiausiais Lietuvos miestais, su žmonėmis, saugojančiais inteligentiškumo dvasią.
1960m. Išleista pirmoji poezijos knygele –„Pavasario akvarelės“. • 1962m. – „Kaip žalias vynas“ • 1964m. – „Per saulėtą gaublį“ • 1968m. – „Po šiaurės herbais“ • 1974m. – „Klajoklė saulė“ • 1994m. – „Pilkas šiaurės namas“ eilėraščių knyga.
1995m. Pasirodė J.Vaičiūnaitės poezijos knyga „Žemynos vainikai“. Poetė pelnė garbingą Baltijos Asamblėjos premiją. • 1996m. Išėjo esė, poetinės – biografinės prozos knyga „Vaikystės veidrody“.
Kūrybos bruožai: • J.Vaičiūnaitė, išaugusi mieste, inteligentų šeimoje, iš mažens įtraukta į meno pasaulį, išsiugdė judrią asociatyvinę mąstyseną, taip pat gana rafinuotą estetinį jausmą.
“Vaičiūnaitė yra daugiau jausmo, emocinio tikrovės išgyvenimo poetė, ir tik jos kūrybos nagrinėjimas reikalauja įtemptų intelektualinių pastangų todėl, kad savo jausmus ji išreiškia per subtilų ir komplikuotą poetinių priemonių santykiavimą estetiškai patrauklioje, darniai išbalansuotoje vaizdų, ritmo ir metaforų struktūroje“. (R.Šilbajoris)
J.Vaičiūnaitė laikoma miesto poete. Mieste labiausiai išlieka istorijos pojūtis. • Poetės kūrybos pradžioje gana jaučiamas sąlytis su Salomėja Nėrimi. Bet vis dėlto jaučiamas ir savarankiškumo siekimas, pasipriešinimo, netgi poetinio konflikto galimybė.
J.Vaičiūnaitė siekė išsiveržti , jos žodžiais tariant, iš „parapinio lyrizmo“, iš mažybinių formų saldumo, dainingumo. • Tai poetė, kurianti iš ypatingo grožio jausmo.
Trumpų lyrinių dramų rinkinyje „Pavasario fleita“ (1980) J.Vaičiūnaitė modernizavo blokiškąjį poetinės dramos tipą, išsižadėdama simbolikos, bet išlaikydama efemerinį struktūros trapumą.
J.Vaičiūnaitės poetinio žodyno savitumą lemia žodžiai, susiję su senąja architektūra (arkados, galerijos, skliautai), su didžiausiais meno stiliais (renesansas, barokas), su sakralumu (bažnyčia, varpinė, angelas), su specifine miesto augalija (geltonos rožės, vilkdalgiai, vijokliai).
Į klausimą, kas teikia impulsų kūrybai, J.Vaičiūnaitė atsakė: „stipri emocija, stiprus estetinis įspūdis“. Stipriausios emocijos kyla iš meilės. Stipriausias estetinis įspūdis – iš grožio.
J.Vaičiūnaitės lyrika savaip koncentriška. Ji tarsi prasideda nuo pirminės žmogui šventos erdvės – nuo vaikystės.
Lyrikos žmogus • Lyrinis „aš“ – išdidus, nepriklausomas, laisvas, dažnai „laukinis“, „neprijaukintas“. • Kartu tai gyvenimo meilės žmogus, „pririštas“ siūlais prie gyvenimo kasdienybės.
„Aš nieko nežinau gražesnio už kasdienybę- ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai <…> Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, tegu menkiausią, proziškiausią“. J.Vaičiūnaitė
Kompozicija: • J.Vaičiūnaitės lyrika keičia tradicinę poetiškumo sampratą. • Eilėraščiuose dažnai neišlaikoma strofos simetrija, nėra melodingų pakartojimų, nugludintos pabaigos.
Eilėraštis- nedidelis šnekos fragmentas, prasidedantis daugtaškiu ar jungtuku ir taip pat netikėtai pasibaigiantis. • Ilgose, grafiškai suskaidytose eilutėse beveik nejuntame metro inercijos. Tolimi, bet gilūs rimai stiprina trūkčiojančio, sujaudinto kalbėjimo įspūdį.
Kaip ir šnekamojoje kalboje, poetė nevengia gramatiškai nenušlifuotų, nepabaigtų frazių. Jos žodynas iš principo atviras visiems kalbos sluoksniams- ir tradiciniams poetizmams, ir buitinei leksikai, ir inteligento šnekai, tuo parodant, kad kalba, kuria mąsto ir bendrauja dabarties žmogus, neblogiau gali perteikti jo dvasinį pasaulį, negu aukštasis romantinis stilius.
Eilėraščio vyksmas: • Eilėraščio vyksmas ne vienakryptis, o šakotas. Paralelės, antitezės, palyginimai- netikėti. • J.Vaičiūnaitės eilėraščio vyksmo vieta dažniausiai yra aikštė, perkertama istorijos ir likimo linijų (senas kiemas, gatvė, skersgatvis).
Eilėraščio erdvė: • Erdvę skaido arkos, skliautai, kolonos, laiptai, vartai, sankryžos. Virš jų, tarsi kylant į viršų,- stogai, kaminai, varpinės. • Eilėraščio vaizdas turi įstabaus geometriškumo: linijų, kampų, ovalų, susikirtimų, paralelių.
Eilėraščiuose atpažįstami Kauno, Vilniaus senamiesčio siluetai: Kauko laiptai, Pilies ir Didžioji gatvė, bažnyčios. Kultūros statinys regimas kaip dvasios kūrinys, bet kartu ir istorijos buveinė.