Juozas Aputis

1. Juozas Aputis Nesmagu, kad liekat vienas

2. Kūrinio pavadinimas (antraštė) Kūrinio pavadinimas – kūrinio raktas. Kuris pavadinimo žodis svarbiausias? Kaip jūs suprantate apsakymo pavadinimo mintį?

3. Po antrašte dedikacija rašytojuiBroniui Radzevičiui Dedikãcija(lot. dedicatio – paskyrimas) – kūrinio pradžioje įrašyti žodžiai, kam autorius skiria tą kūrinį.

4. APSAKYMO PLANAS • Blėstanti diena. • Gūdus lietingas kelias. • Mirksinti raudona akutė. • Bandymas sužinoti, kur degalinė. • Mažėjančios šviesos. • Stabdanti mergaitė. • Netikėtas sustojimas. • Vėlyvas keleivis. • „Nusibaigęs“sunkvežimis. • Spyna ant degalinės durų. • Netolimi namai. • Dėkingas vaikas.

5. Parašyti, kokį įspūdį paliko perskaitytas apsakymas (5–7 eilutės).

6. APSÃKYMAS • Apsãkymas– nedidelis prozos kūrinys, kurio pagrindą sudaro vienas įvykis. • Apsãkymas – epikosžanras. Nuo romano ir apysakos skiriasi apimtimi (romane neretai parodomas visas žmogaus gyvenimas, apysakoje – jo dalis). Apsakymas parodo vieną ar kelis žmogaus gyvenimo epizodus.

7. Norėdami gerai suprasti tekstą, turime jį įsiskaityti. Turime matyti ne tik tai, kas yra tekste, bet ir tai kas paslėpta tarp eilučių. Gero kūrinio svarbus kiekvienas sakinys, kiekviena pastraipa, todėl turime pastebėti kiekvieną, atrodo, nereikšmingą detalę, bandyti suvokti, kaip ji siejasi su kitomis detalėmis ir su visuma. Nagrinėjamo kūrinio skaidymas į dalis yra analizė (sen. gr. analusiV ‘skaidymas'). Kūrinio prasmių aiškinimas – interpretacija (lot. interpretatio‘aiškinimas' ). Apsakymo aptarimas

8. I grupė dangaus skiautė Kodėl debesis pavadintas skiaute? Kuo dangaus skiautėpanaši į veidrodį? Ką ji gali reikšti šiame tekste? II grupė veidrodis Kodėl šioje ištraukoje svarbus veidrodis? Kaip jis siejasi su skiaute? Ką gali reikšti veidrodis šioje vietoje? Palyginti dangaus skiautę ir sunkvežimioveidrodį

9. I grupė Dangaus skiautė – debesis, kurį vairuotojas regi pro veidrodį, kai pakyla į kalnelį. Matyt, tas nukaręs, saulės nušviestas debesis primena skiautę. Ji, dangaus dalis, panaši į veidrodį, kuris irgi rodo tik tam tikrą vaizdą, o ne visą tikrovę. Skiautė išsiskiria, ji matoma, tačiau blėsta. Ji, blėstančios dienos ženklas, tarsi primena, kad artinasi naktis. II grupė Į veidrodį vairuotojas nuolat žvilgčioja, matyt, iš įpratimo. Kadangi kelias tuščias, vairuotojo žvilgsnis užkliūva už debesies skiautės. Tą vaizdą jis mato atsispindintį veidrodyje. Tad čia veidrodis – tikrovės atspindys. Veidrodis atspindi ne visą tikrovę, o tik tą dalį, kuri į jį patenka. Skiautė – dangaus dalis, veidrodis tikrovės dalies atspindys. Veidrodis parodo tai, į ką vairuotojas nebūtų atkreipęs dėmesio. Žmogaus buitis ir būtis Veidrodis (žemėje) ir debesies skiautė (danguje) – du pasaulio fragmentai, matyt, rodo, kad žmogus, gyvendamas žemėje gali matyti ne tik savo sukurtus daiktus (BUITIS), bet ir pastebėti tai, ko pats nėra sukūręs (BŪTIS).

10. Apsakymo erdvė • Kokią apsakymo erdvę leidžia pajusti peizažas? Ką, pavyzdžiui, galėtų reikšti rausvai geltonas dangaus ruožas už nugaros, didelis juodas debesis ir pan.? • Kokiu vienu žodžiu tiksliausiai galima būtų nusakyti vietą? • Kokiais kitais žodžiais nusakoma veiksmo vieta?

11. Apsakymo vieta • Blėstanti dangaus skiautė, veidrodis, kalnelis, rausvai geltonas dangaus ruožas, miškas, už miško, didelis juodas debesis, sunkvežimio kabina, aukštas eglynas, žemė, miestas, kolonėlė(dabar vartojamas žodis degalinė), vidury miškų, lygus kelias, duobės, pakalnė, tenai, mažos stotelės, pro šalį, ties posūkiu, pakelės laukai, į plento pusę, ant žvyruotos paplentės, pro šalį, veidrodis, į griovį, ant kelių, penkiolika dvylika (kilometrų), pas mamą, namo, ant kelių šalia kepurės, į priekį, prie vairo, šalia, toli, pro šlapią stiklą, miestelis, kuro kolonėlė, į priekį, iš po mašinos papilvės, ant galvos, šalia, čia, per griovį, viela aptvertas plotas, ant vartų, iki namų, miestelis, kilometras, paplente tolyn, link sunkvežimio, šalia, namo.

12. Ką apibendrindami galėtume pasakyti apie veiksmo vietą? Apsakyme labai daug žodžių, nusakančių veiksmo vietą (ar erdvę). Vieni jų nusako neapibrėžtą vietą (kelias, penkiolika dvylika kilometrų, pakelės laukai ir t. t.), kiti – aiškią vietą (sunkvežimio kabina, ties posūkiu, ant kelių šalia kepurės ir t. t.). Kadangi pa-grindinis vietąnusakantisžodis – kelias, kuriuo važiuoja sunkvežimis, vieta, susijusi su judėjimu, galime manyti, jog kalbama ne vien apie judėjimą, o apie gyvenimą. Tad apsakymo vieta – kelias (ir visos kitos su juo susijusios vietos) – čia teigia gy-venimą (gyvi žmonės juda).

13. APSAKYMO LAIKAS • Kokiu paros metu prasideda veiksmas? • Kaip suprasti pasakymą bebaigianti aušti diena? • Kiek maždaug trunka apsakymo veiksmas? Kada baigiasi? • Ar galima atspėti, kokiu metų laiku vyksta veiksmas? • Koks šio kūrinio istorinis laikas? Kaip tą laiką padeda suvokti kai kurios buities detalės (veidrodis, sunkvežimis, televizoriaus ekranas, benzino kolonėlė, kibiras, viela aptvertas plotas, ant vartų didžiulė spyna, užrašas nelygiomis raidėmis)? • Ar pakankamai atskleistas atskirų personažų gyvenimo (biografinis) laikas? • Apie ką galėtų mums byloti toks įvairių laikų susipynimas glaustame apsakyme?

14. VAIRUOTOJAS jis pagalvojo jis su baime žiūrėjo į užsidegusią raudoną lempelę jis išjungia motorą jis pastebėjo, kad mažiau tesutinka iš tos pusės šviesų jis negalėjo sustoti, bijojo, kad niekada nepajudės iš vietos jis pamatė, koks įžeistas jos veidas jis pastebėjo, kad berniukas liūdnas panarino galvą tada jis paspaudė stabdžius, pats nežinojo, kodėl paspaudė vaiko balse jis išgirdo nuoskaudą pro motoro čiaudėjimą jis išgirdo savo balsą abu palinksta į priekį – vienas prie vairo, kitas šalia jis paglosto kiek apdžiūvusius berniuko plaukus iššokęs jis nusikabina iš mašinos papilvės kibirą jis apsigręžia, bet eina link nematomo, bet šiluma alsuojančio sunkvežimio tolsta viena nuo kitos šlapios nugaros, didžiajam, rodos, kas nuo šonkaulių plėšia permirkusius marškinius APSAKYMOVEIKĖJAIPASAKOTOJO AKIMIS

15. Berniukas jau pralėkė pro tą berniuką, kuris vienų vienas … tekinas lėkė į plento pusę, vos spėjo iššokti iš žvyruotos paplentės berniukas liūdnas panarino galvą, lydėdamas akimis jo sunkvežimį Berniukas iš pradžių sukluso, paskui palinko į priekį ir puolė lyg zuikis. dusdamas jis paklausė Berniukas neramus pažiūrėjo jam į veidą, paskui nusiėmė kepurę, ketino išsigręžti, bet nedrįso, šlapią pasidėjo ant kelių. Jis buvo visai nedidelis, jo šlapi plaukai šviesūs. Berniukas linktelėjo galvą. šyptelėjo berniukas Berniukas suraukė kaktą pasidėdamas ranką sau ant kelių šalia kepurės. Berniukas, vis taip pat rimtai suraukęs kaktą, žiūri pro šlapią stiklą. lyg suaugęs pasako jis ir daugiau nebekalba, jam jau aišku, kad reikia kaip nors pasiekti miestelį berniukas iš pradžių sėlina nedrąsiai, paskui užsideda kepurę ant galvos ir žengia šalia Berniukas nuleidžia galvą. Berniukas apsidžiaugė, pamanęs, jog jie eis kartu. Berniukas norėjo pamatyti jo akis. vos ne kūkčiodamas bando pasakyti berniukas Berniukas nusisuka ir dūlina paplente tolyn, merkiamas šalto lietaus. Jie eina abu. APSAKYMOVEIKĖJAIPASAKOTOJO AKIMIS

16. APSAKYMO VEIKĖJAI • Kaip apibūdina berniuką ir vairuotoją jų pačių poelgiai (juos išvardyti)? • Ką naujo sužinome iš vairuotojo ir berniuko dialògų? • Kaip dialògai padeda atskleisti personažùs?

17. PSICHOLOGINIAI KŪRINIAI Esama apsãkymų, kuriuose svarbus ne vien įvykis, bet ir tai, ką jis reiškia žmogui ar kaip jis veikia žmogų. Tokius kūrinius galima vadinti psichològiniais. • Psichològinis– susijęs su žmogaus vidiniu pasauliu: mintimis, jausmais ir pan. • Psichològija(iš sen. gr. ψσυχη 'siela' ir λογος 'mokslas') – mokslas, tiriantis psichikos (sielos) reiškinius.

18. Apsakymo epinį pa-grindą sudaro įvykiai. Koks svarbiausias šio apsakymo įvykis? Èpika– viena iš trijų literatūros rūšių, per-teikianti įvykius. Lyrinis kūrinys toks, kai kalbančiajam (pa-sakotojui ar veikėjui) svarbu išsipasakoti, pasakyti, kas guli ant širdies. Kokių lyrizmo apraiš-kų esama šiame apsa-kyme? Lýrika– viena iš trijų literatūros rūšių, pertei-kianti žmogaus jausmus, vidinius išgyvenimus. Apsakymoepiškumas ir lyriškumas

19. KŪRINIO POTEKSTĖ • Kūrinio potekstė – lengviau ar sunkiau nuspėjama mintis. • Apsakymu norėta pasakyti, jog žmonės yra linkę padėti vienas kitam ir užjausti vienas kitą. Neti-kėtai užsimezgę ypatingi žmonių santykiai padeda suvokti gyvenimo vertę. Nors aplinkui nykuma (naktis, nesibaigiantis lietus, užrakinta benzino kolonėlė ir t. t.), tave šildo kito, šalia esančio, žmogaus gera širdis. Kai įsivaizduoji save kito vietoje, nejučia vykdai Meilės įsakymą – mylėti kitą kaip save patį, suvoki, kad verta būti šalia kito, verta gyventi.