Johanas Volfgangas G ė t ė

1. Johanas Volfgangas Gėtė

2. J. V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės – nepaprastai lengvai ir daug, bet nesistemingai, užmesdamas kūrinius dešimčiai – dvidešimčiai metų, juos perdirbinėdamas. Rašytojas kūrė madingų žanrų kūrinius, kuriuose atspindėjo populiarios tų laikų temos.

3. Bibliografija • Egmontas: penkių veiksmų tragedija. • Jaunojo Verterio kančios: romanas • Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji: romanas • Lapinas Reinekis: dvylikos giesmių poema • Faustas : tragedija

4. Gėtės kūryba labai įvairi žanrų bei temų atžvilgiu ir be galo gausi. Tai ištisa vokiečių literatūros epocha. • Savo kūrybos laikotarpiu Gėtė buvo susijęs su „Audros ir veržimosi" literatūriniu sąjūdžiu.

5. „Audros ir veržimosi" literatūra. Tuo metu, kai anglų ir prancūzų literatūroje įsigalėjo sentimentalizmo srovė, Vokietijoje iškilo „Audros ir veržimosi" sąjūdis. Šiam sąjūdžiui, kaip ir sentimentalizmui, buvo būdingas jausmo, paprastumo išaukštinimas, kvietimas grįžti „į gamtą". Tačiau dėl kitokių sąlygų „Audros ir veržimosi" literatūra Vokietijoje įgavo savitų, skirtingų nuo sentimentalizmo, bruožų.

6. „Faustas“ - Johano Volfgango fon Gėtės dviejų dalių tragedija: pirmoji dalis, 1797 – 1806 m.; antroji dalis, 1824 – 1831 m.

7. Dar Strasburgo studentas J.V. Gėtė pradėjo rašyti „Faustą”. Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų darbas. Fausto tragedija. – Tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai Gabrielius, Rafaelis ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės, dienos ir nakties, jūros ir audros kelius.

8. Bet apie šitą pasaulio harmoniją ir didybę nieko nenori žinoti Mefistofelis. Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir nemato tenai jokios harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, bet gyvena, jis sako, kaip ir kiekvienas gyvulys. Viešpats pasitiki žmonėmis. Nors „žmogus tol klysta, kol žemėje gyvena “, bet „geras žmogus ir miglotuose siekimuose nujaus visad teisingą kelią”. Mefistofelis netiki. Tada Viešpats leidžia jam gundyti Faustą, tą nepaprastų siekių žmogų, kurio „nei toliai, nei artybė negali nuraminti spaudžiančios krūtinės”.

9. Nors Mefistofelis įtrauks Faustą į nuodėmę ir klaidą, bet amžinai išlaikyti jo neįstengs. Kol teisingą kelią suras, turės pereiti daugybę klaidų ir kančių. Jis norės pažinti, naudotis, grožėtis, kurti. Tik kūryboje, darbe, pavesdamas save kitų gerovei jis pasijus laimingas.

10. Kūrinio savitumas • Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės. Faustas Gėtės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“.

11. Ačiū už dėmesį. Darbą atliko Brigita Maneikytė ir Agnė Stelingytė 4ga