Download
1 / 52
550 likes | 1.4k Views
Gyvenimas - vertybių (o gal tuštybės?) mugė. Tuštybė pagal V.Tekerėjų (XIX a.). “Tuštybės mugė” – tai Viljamo Tekerėjaus, anglų rašytojo, romano pavadinimas, tapęs frazeologizmu.
E N D
Tuštybė pagal V.Tekerėjų (XIX a.) • “Tuštybės mugė” – tai Viljamo Tekerėjaus, anglų rašytojo, romano pavadinimas, tapęs frazeologizmu. • Tai žmogaus siekis bet kokia kaina gauti visus gyvenimo malonumus, susikurti patogų, rūpesčių ir abejonių neblaškomą gyvenimą.
Tuštybė pagal V.Mačernį (XXa.) Tada aš atidariau savo tuštybės parduotuvę. Virš durų pakabinau didelį plakatą su šiais jame išrašytais žodžiais: “Tuštybė čia gaunama prieinamiausiomis kainomis.” O tuštybės aš turėjau daug. Naujomis jos atsargomis aš nesirūpinau: "kai tik išbaigsiu, vėl grįšiu užmarštin", - tariau pirmą rytą, praverdamas parduotuvės duris.
Tuštybė pagal V.Mačernį Vadinasi, tuštybė – užmarštis, kai niekas tau nerūpi, kai esi viskuo patenkintas, manai, kad viską jau atradęs, pasiekęs, supratęs...
Tuštybė pagal L.Donskį (XXI a.) • Jeigu žmogus viskuo patenkintas ir nekelia klausimų vieną dieną, jis tampa neįdomus sau... • Jeigu žmogus taip gyvena tris savaites, jis tampa neįdomus aplinkiniams... • Jeigu tai tęsiasi tris mėnesius, jis tampa neįdomus pasauliui... • Bijokite žmogaus, kuriam viskas visada aišku, - jis tuščias, nes niekada nepapildo savo turinio...
Vertybės pagal... • “Maža ko vertas žmogus neverkęs...” “Tikėjimas, ir tas be gero darbo kaip valtis be irklų.” (Just. Marcinkevičius) • “Ne neapykantai, o meilei gyvenu.”(Sofoklis) • “Aš nei vergas, nei karalius – tikžmogus.” (V.M.Putinas) • “Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.” (H.Radauskas)
Vertybių mugė!!! Meilė Kančia Malda Laimė Nežinia Klausimai Namai Skausmas Liūdesys Šeima Nerimas Žemė Individualumas Ramybė Mintys Draugai Gamta Regėjimai Praeitis Ieškojimai Laikas Vienatvė Išdidumas Abejonė
Kas yra egzodas? • Lotyniškai eksodos reiškia išėjimą. • Tai masinis pasitraukimas iš gimtosios žemės. • Tokį žodžio supratimą Vakarų kultūroje įtvirtino Senasis Testamentas,kurio antroji knyga ir vadinama Egzodu, arba Išėjimo knyga. Įvykis suvokiamas kaip esminis tautos išbandymas, kai po 40 metų klajonių dykuma ji pasiekia Pažadėtąją žemę.
Kodėl lietuviai patyrė egzodą? • Dėl ekonominių priežasčių – bėgo nuo ekonominės krizės XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. • 1944 m. vasarą ir rudenį, bijodami sovietinio teroro, iš Lietuvos į vakarus pasitraukė 60000 žmonių. • Šis procesas nėra sustojęs: iki šiol žmonės renkasi emigranto gyvenimą dėl jau įvardytų priežasčių ir dėl to, kad kai kuriems artima kosmopolito, t.y. “pasaulio piliečio”, pasaulėžiūra.
Tai literatūra, sukurta po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusių rašytojų. • 1944 metais Lietuvą paliko apie du trečdalius Lietuvių rašytojų draugijos narių. • Pirmuosius du pokario dešimtmečius lietuvių literatūra iš esmės buvo kuriama išeivijoje – Lietuvoje siautėjo griežta sovietinė cenzūra, neleidusi prasiskverbti laisvesnei kūrybinei minčiai.
Egzodo rašytojai • Egzodo rašytojų biografijos- tai sunkus ir skaudus jų kelias iš sovietų okupuoto savojo krašto į Vakarus... • Tai kūrimasis svetimuose kraštuose, darbas akmens skaldyklose, mokymasis, dalyvavimas visuomeninėje veikloje... • Tai ištikimybė tautai, kalbai, kultūrai, kūrybai...
Egzodo poetai • Žemininkai - tai Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi poetų karta, savo kūrybinį kelią pradėjusi ketvirtajame dešimtmetyje. Jie išvyko iš Lietuvos jau susiformavę kūrėjai, ir akyse, iš širdyse išsivežę gimtosios žemės vaizdą. • Bežemiai – tai poetų karta, į literatūrą atėjusi po žemininkų, debiutavusi ir subrendusi jau išeivijoje, todėl neturėjusi gimtosios žemės, kaip dvasinės palaimos, vidinės harmonijos, atsvaros.
Žemininkai • Jie pradėti taip vadinti dėl 1951 metais JAV išleistos naujausios lietuvių išeivių poezijos antologojos (rinktinės) “Žemė”. • Joje išspausdinti 5 poetų eilėraščiai: Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos- Niliūno, Henriko Nagio, Vytauto Mačernio poezija.
Žemininkų poezija • Egzistencializmas (iš lot. existensia – egzistavimas, buvimas) — XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus supratimo pagrindu. • Kokia žmogaus buvimo žemėje prasmė – tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas klausimas, į kurį kiekvienas poetas atsako kitaip.
Žemininkų poezija • Egzodas žemininkams – ne tik namų, gimtosios žemės praradimas, bet egzistencinis išbandymas. • Žemė - ne tik prarastas kraštas, bet ir žmogiškasis pasaulis apskritai. • Pastebima romantinė laikysena – vienišo, išdidaus, kenčiančiožmogaus laikysena. • Žemininkų kūryboje pajusta brandi valstietiškoji kultūra, duodanti prasmingos būties pamokas, paruošianti subjektą išėjimui į pasaulį.
1921 - 1944 • Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios poezijos pradininkas, gyvenęs tik 23 metus. • Gyvas būdamas nespėjo išleisti nė vieno poezijos rinkinio. • Tačiau buvo populiarus tarp moksleivių, studentų ir inteligentų. Poetas pats siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus, jo eilėraščius perrašinėdavo, dalydavosi – taip eilėraščiai plito ir išliko.
Išskirtinumas • Kai kalbame apie žemininkus, apibendrintai visus vadime išeiviais. • Tačiau Vytautas Mačernis nespėjo juo tapti – 1944 metais jis žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio savo tėviškėje Šarnelėje. Vieta, kurioje žuvo poetas.
Išskirtinumas • Palaidotas draugų gimtajame Šarnelės kaime ant kalno, kuris buvo dažna jo pasivaikščiojimų ir kūrybinių minčių impulso vieta.
Išskirtinumas • Vienintelis didesnės apimties visiškai užbaigtas kūrinys "Vizijos" pirmą kartą išleistas Romoje, 1947m.
Išskirtinumas • 1951 m. kūryba publikuota Los Angeles išleistoje antologijoje “Žemė” šalia kitų egzodo rašytojų kūrybos.
Išskirtinumas • Bet tikru išeiviu ir tremtiniu, egzodo atstovu V.Mačernį galima laikyti ir dėl to, kad savo tėvynėje poezijos knygos poetas laukė net 25 metus, nes tik 1971 m. Lietuvoje buvo leista išspausdinti nedidelę kūrybos knygelę. Vytauto Mačernio portretas. TapytojasVytautas Moncevičius. Paveikslas iš muziejaus ekspozicijos
Išskirtinumas • Anksti subrendo, buvo uždaras, rimtas, susimąstęs ne pagal metus. • “Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu...” • “Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, vizijom...”
Poezija “Rašytojo vienintelis užmokestis – tai amžinybė”
Koks eilėraščio žmogus ir jo pasaulis??? Skaitytojau brangus, norėčiau su tavim aš paplepėti Ir tau papasakot kai ką, ko tujen nežinai...
...nuolat ieškantis... Aš, naujų pasaulių pasiilgęs, Iš pabodusio dangaus į kitą skrieju Bunkančių jausmų stipriau padilgint...
...laimės akimirkų... Tik akimirkos suteikia Laimės amžinybę... Jos kaip gėlės vysta veikiai...
...tėviškės ramybės, namų... • Ramu į tėviškę sugrįžti Keliais, kur veda į namus, Ir čia kaip žydinčią jaunystę Paklaust, kur išblaškys pasaulis mus. • Bet aš Tavęs, o Tėviške, išsilgau Ir Tau vienai tikėt galiu.
Aš laimingas esu, Laimingesnio pasauly nėra. Netikėkite mano skausmu, Aš laimingas esu Tarp nakties valandų Svaigulingos kančios ugnyje... Aš laimingas esu, Laimingesnio pasauly nėra. Bet neradęs laimės, pasiliksiu vienas Pasiskųsti Dievui, kad gyvent sunku. Ar atrandantis???
...nesuvokiantis savęs ir pasaulio... Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,Atėjęs iš erdvių giliųjų, Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esuDidžiausia paslaptis visatos slėpinių?
...daug ko nesuprantantis... Mes nežinome kam, bet gyventi, Kurt ir juoktis pasauly - puiku;Mes nežinom kodėl, bet darbuotis Per šešias įtempimo dienas Tenka mums. Mes nežinome kaip, kuo būdu:Bet vien ieškantį glosto švelniai Po gilių abejonės naktųPurpuriniai tiesos spinduliai...
...liūdintis... Mano siela šiandien sunkiai serga, Degdama vienatvės liūdesio karščiu. Aš sekiau jai pasakas gražiausias, Sugalvojau malonumų daug naujų, O jos akys nežinia ko klausia, Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu... - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -Šiandien ant manęs užtiško liūdesys...
...ieškantis... Laikas bėgdamas veidą išrašo Raukšlėmis naujomis. Išgyvenimai lašas po lašo Ardo sielos trapiąsias lytis Ir vėl kuria naujas, Bet, sakyk, prie kurios Tavo a š amžinai apsistos?
...savaip besimeldžiantis... Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės, Noriu pats surasti tavo kelią. Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu, Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia Klaidoje širdis... Aš baisiai noriu nusidėti Ir palikti tuščią tavo rojų. Tik patyręs nupuolimo vargą kietą, Vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju.
...bandantis susigrąžinti prabėgusį laiką... Kai gyvenimo saulėleidžio raudoni Spinduliai kaip liūdnos mintys išsidraiko Vakaro danguj, - visų slapta svajonė: Kaip atgal grąžinti bėgantįjį laiką?
...vienišas, nes kitoks ... • Aš, vaiduoklis, vienišas ir senas, Gyvenu didžiulės girios tankumyne. Miško dvasios su manim kartu gyvena Kaip tarnaitės mano rūmų antikinių. • Tavo žodžių žmonės niekad nesupranta Ir todėl palieka vienišą tave. • Kas didėja nuolatos, tas tampa vienas...
...vienišas, todėl ir kenčiantis... Nors vienas, naktį ir apleistas, Skausmu apsvaigęs, išėjau Paklyst ir nebegrįžt daugiau...
...kenčiantis... Meilė jums, o kentėjimas man – Jūsų laimėj aš jį subrandinsiu...
...bet išdidus... Aš savo žvilgsniu egzaltuotu, įsakmiu Herojiškąjį žmogų ateity regiu, Jis laisvas, išdidus viršum pasaulio stovi.
...nuolat ieškantis... Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės: Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties. Aš klausiau kunigų ir filosofų Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai. Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?
...bet nerandantis... Aš nebemoku, nebespėju, negaliu... Ir man dažnai taip neramu, taip neramu.
...ieškantis laisvės... Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą, Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.
...todėl nuolatinis piligrimas... Gyvenimas - tai geidžiamas apsigavimas! O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas, Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!
...keliautojas... O mes kur einam, kur keliaujam, Kur eina visos dienos mūsų?
Praeinančiam pasaulyje praeisiu, Kasdien suduždamas, bet išdidus: Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių Ir moteris, ir saulę, ir sapnus. Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią, Aš paragausiu, vynas ar svaigus, Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu, Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus; Ir mylimos nerūpestingą veidą Lengvai palietęs pirštais virpančiais, Triukšmingai muzikai aplinkui aidint Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais, Palikęs žiburius toliau jų šventei degti, Išeisiu vienišas į amžinąją naktį. ...atspėjęs savo likimą...
...nujautęs savo išėjimą... Ar liūdnesnio kas būti galėtų Už likimą žmogaus šioj nakty? Jo gimimas toks ilgas ir lėtas, O mirtis - nelaukta ir staigi.
Kiekvienas atskiras žmogus - pasaulis savyje, Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume.
