Vie š osios profesinės kalbos ypatumai

1. Viešosios profesinės kalbos ypatumai II paskaita Lekt. V. Buivydienė

2. „Žmogaus smegenys yra nuostabus dalykas. Bet gerai veikia tik iki to momento, kai atsistoji sakyti kalbos“. Markas Tvenas

3. Verbalinė (profesinė) komunikacija • Privati, • vieša.

4. Viešoji profesinė kalba – tai vienos kurios nors profesijos atstovų itin dažnai (viešai ir privačiai) vartojama kalba.

5. Būdingi bruožai Bendroji kalbos kultūra: - taisyklinga tartis ir kirčiavimas; - norminė leksika, atitinkanti bendruosius kalbos reikalavimus Mokslinės kalbos stilius: - stilistinės ypatybės; - kalbinė raiška. Profesinė leksika, terminija

6. Viešasis kalbėjimas • organizuota komunikacija – visada vieša, monologinė, kalbama specialiai susirinkusiems žmonėms, turintiems bendrą tikslą (pamoka, paskaita, mišios, mitingas, minėjimas).

7. Komunikacijosrūšys Masinė – kalbama žmonėms, atsitiktinai susibūrusiems kurioje nors vietoje (disputas). Organizuota – žmonės specialiai susirenka, turėdami bendrą tikslą (pamoka, mitingas). Grupinė – bendradarbiaujama grupėje tam, kad būtų išspręstas kuris nors konkretus klausimas. Tarpasmeninė – bendravimas nedidelėje (3-5) žmonių grupelėje, norint pasidalyti nuomonėmis, patirtimi. Asmeninė – kai bendrauja du žmonės. Jų tikslai gali būti labai įvairūs.

8. Viešojo žodžio vartojimo sritys Formalioji – politinių veikėjų, advokatų ir prokurorų kalbos; kalbos dalykiniuose priėmimuose; iškilminguose susirinkimuose, mitinguose. Neformalioji – susirinkimo kalbos; pranešimas, pasakojimas, aiškinimas; kvietimas, sveikinimas, pristatymas, padėka, užstalės kalbos, laidotuvių kalbos.

9. Pagal temą ir adresanto profesiją • Akademinės • Teisinės • Bažnytinės • Politinės • Administracinės

10. Dalykinio bendravimo tikslai • išsiaiškinti; • informuoti; • įtikinti.

11. Pagal komunikacinį tikslą (funkciją) • Informacinės • Įtikinimo • Proginės

12. KALBŲ RŪŠYS Informacinės kalbos Įtikinimo ir skatinimo kalbos Proginės kalbos Informacinės kalbos veikia mintis, proginės kalbos – jausmus, įtikinimo ir skatinimo kalbos – mintis, jausmus ir valią.

13. Svarbiausios informacinių kalbų rūšys • pranešimas; • paskaita; • pamoka; • aiškinimas. Tai pačios nuobodžiausios kalbos, todėl joms iliustruoti pasitelkiamos įvairios priemonės: plakatai, skaidrės, filmuota medžiaga.

14. Svarbiausios informacinių kalbų stilistinės ypatybės • logiška minties raiška; • racionalumas; • aiškumas; • nuoseklumas; • tikslumas; • objektyvumas; • dalykiškas apibendrinimas.

15. Bendraudamas žmogus vartoja kelių rūšių priemones: Verbalines (lot. verbum – žodis). Balso moduliacijas: intonacijas, pauzes, loginius kirčius. Sakytinę ir rašytinę kalbą. Neverbalines Kūno išraišką: laikyseną, gestus, mimiką, žvilgsnį, juoką, ašaras. Sutartinius ženklus: Morzės abėcėlę, kelio ženklus, matematinius ir kt. simbolius, garsų, spalvų derinius ir kt. Kalba bei įvairūs jos perdavimo būdai yra vadinami verbaline komunikacija.

16. Monologinis ir dialoginis kalbėjimas Monologas ir dialogas yra sakytinės kalbos rūšys. Pagrindinis monologo ir dialogo skyrimo kriterijus yra adresato ir adresanto santykis. Monologo metu adresatas gali būti nesvarbus, adresato apskritai gali nebūti. Adresatas ir adresantas viso kalbėjimo metu išlieka tas pats. Dialogo metu ir adresato, ir adresanto svarba vienoda. Jie nuolat keičiasi vietomis.

18. Monologinis kalbėjimas • „Imkis kalbėti dviem atvejais: arba kai savo kalbos temą esi dorai apgalvojęs, arba kai kalbėti būtina; tik tada kalbėjimas vertesnis už tylėjimą“ Isokratas

19. Viešosios kalbos turinio apmąstymas ir parengimas Tai protinio darbo, minties veikla, susidedanti iš kelių etapų: Problemos pažinimas; Konkrečios temos suformulavimas; Pagrindinės minties išryškinimas; Auditorijos lygio, integracijų bei tikslo numatymas; Plano sudarymas. (R.Koženiauskienė, 1999)

20. Viešasis ir privatus kalbėjimas PANAŠUMAI Savo mintis reikia išdėstyti logiškai. Tai, ką sakai, turi būti pritaikyta pašnekovui. Kalbėti stengtis įtikinamai. Kalbėdami stebėkime kito žmogaus reakciją. SKIRTUMAI Viešoji monologinė kalba turi aiškesnė struktūrą. Viešoji kalba turi būti taisyklinga tiek žodyno, tiek gramatikos, tiek tarties požiūriu. Viešoji kalba kitaip pateikiama negu paprastas pašnekesys. Nedera demonstruoti savo manierų, atsisakyti pertarų ir „mykimo“.

21. Problemos suvokimas Pirmiausia oratorius išsiaiškina problemą, t.y. bendresnę temą, į kurią įeina konkreti tema. Problema – objektyvus veiksnys, ne visada priklausantis nuo kalbėtojo valios. Problemą lemia kokios nors aktualijos, aplinkybės, datos, įvykiai, įvairios programos, konferencijos. Autorius turi gerai apmąstyti ir pasverti, ar jis pajėgus susidoroti su tuo klausimu. Jis turi gerai suvokti retorinį objektą. (R.Koženiauskienė, 1999, p. 95)

22. Temos formuluotė Tai subjektyvus dalykas. Formuluotė ir turiniu, ir forma turi patraukti, sudominti klausytoją. Ji turi būti aiški, glaustai pranešanti, kas iš tiesų bus kalbama. (R.Koženiauskienė, 1999, p. 96)

23. Tikslas priklauso nuo: Adresanto (paties kalbėtojo) Adresato (klausytojo) Situacijos (nuo kalbos aplinkybių) Adresantas (vok. Adressant – siuntėjas) – tai tas, kuris perduoda informaciją. Tai – kalbėtojas. Adresatas (vok. Adressat – gavėjas). Tai tas, kuriam informacija perduodama. Šiuo atveju jis – klausytojas.

24. Adresanto tikslai: paveikti klausytojų jausmus, suteikti jiems pasitenkinimą ir kalbos forma (žodžiais, sakiniais), ir kalbos turiniu (reiškiamomis mintimis, idėjomis).

25. Kalbą reikia subrandinti Kalbą reikia subrandinti

26. Pasiruošimas viešai kalbai • Nepasiduokite mitui apie tai, jog kalbėtojais gimstama. • Suformuluokite pats sau jūsų kalbos tikslus. • Apsispręskite ar apskritai norite kalbėti. • Iš anksto susirinkite jums reikalingą informaciją. • Išsiaiškinkite, kas yra jūsų būsimoji auditorija. • Jūsų pasisakymas neturi būti nei per sudėtingas, nei per paviršutiniškas. • Pasitreniruokite.

27. Pauzės • Kuo žymesnis artistas, tuo ilgesnės pauzės. • Per pauzes smegenys apdoroja informaciją.

28. ,,Kūno kalba yra mūsų norų, jausmų, pageidavimų ir elgsenos išraika. Ji įkūnija mūsų ,, aš ". Ji išsamiau ir geriau atskleidžia mūsų Asmenybę už bet kokius ištartus žodius.”S. Molochas

29. Kūno kalba ir pirmasis įspūdis. Kaip reiškiasi kūno kalba (laikysena, eisena, gestai, mimika, balsas). Kūno kalbos svarba įtaigiam kalbėjimui: gestai (rankų svarba); poza: stovėsena ir sėdėsena; veido išraiška; akių kontaktas; akių žvilgsnis; manieros.  Jausminga mimika (ir akys juokiasi; žvilgsnis pasako viską; šypsenos galia).

30. Jeigu jaučiate baimę... • Gerai pasiruoškite… • Parepetuokite..

31. Reikia vengti: • • kryžiuoti rankas ant krūtinės, kryžiuoti kojas stovint ir kitų aiškių gynybinių gestų; • • pasidėti rankas ant klubų ir kitų dominavimą ar agresyvumą demonstruojančių gestų; • • kišti rankas į kišenes.

32. Žodžiais meluoti yra daug lengviau negu kūno kalba.

33. Tik apie 15-20 proc. informacijos perteikiama žodžiais

34. Informacija perteikiama: • Garso stiprumu ir intonacija; • Kalbėjimo tempu; • Kvėpavimu; • Laikysena; • Veido išraiška; • Akių judesiais; • Gestais; • Apranga; • Žodelyčiais / žargonu.

35. Savianalizė / savistaba • Kokius parazitinius judesius aš naudoju? • Ar mano judesiai nuoseklūs, išbaigti? • Kokių blogų kalbėjimo įpročių ar manierų aš turiu? • Kokių veiksmų turėčiau imtis, kad patobulinčiaus savo kūno kalbą?

36. Dažniausios viešojo kalbėjimo klaidos • Netinkama pradžia. • Per ilga kalba (per daug monotoniška). • Netinkamos pagalbinės priemonės. • Išsisukinėjimas nuo atsakymų. • Skaitymas iš lapo. • Patalpos ir vaizdinių priemonių nepatikrinimas.

37. „Žmogaus smegenys yra nuostabus dalykas. Bet gerai veikia tik iki to momento, kai atsistoji sakyti kalbos“. Markas Tvenas

38. Daugiau literatūros: • Lietuvių kalbos tarties žodynas. Sud. V.Vitkauskas. Vilnius, 1985. • Johnson R.; Eaton J. Influencing People. Dorling Kinderseley Limited, 2002. • Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas. Sud. P.Kniūkšta. Kaunas, 1989. • Nauckūnaitė Z. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. Vilnius, 2002. • Pečiulis J. Efektyvi komunikacija. Vilnius, 2004.