RECENZIJOS, LAIŠKO, IR STRAIPSNIO KŪRIMO YPATUMAI APIBENDRINIMAS

1. RECENZIJOS,LAIŠKO,IRSTRAIPSNIO KŪRIMO YPATUMAI APIBENDRINIMAS 10 KLASĖ

2. TIKSAI IR UŽDAVINIAI SKATINTI MOKINIUS DOMĖTIS APLINKA, YPAČ KULTŪRINIU PAVELDU UGDYTI MOKINIŲ KŪRYBIŠKUMĄ TAIKYTI PAMOKOJE IT PRISIMINTI LAIŠKO, STRAIPSNIO IR RECENZIJOS ŽANRŲ YPATUMUS PALYGINTI RAŠINIO PAGAL NUOTRAUKĄ, LAIŠKO, STRAIPSNIO IR RECENZIJOS ŽANRŲ YPATYBES (UŽPILDYTI LENTELĘ) SUKURTI PAGAL PATEIKTĄ ŽANRĄ IR ĮVESTĮ RAŠINĮ

3. MOKINIŲ DARBAS GRUPĖMIS

4. MOKINIŲ DARBAS GRUPĖMIS

5. MOKINIŲ DARBAS GRUPĖMIS

6. KULTŪRINĖ PATIRTIS. FOTOGRAFIJOS GALERIJA EDUKACINĖ PROGRAMA G.TRIMAKO IR S.RAČIŪNO FOTOPARODA “NEFORMATAS” M.Milerytės nuotrauka 2gc

7. KARTOJIMAS. RECENZIJA

8. RECENZIJOS TIKSLAI • VERTINTI • KOMENTUOTI • INFORMUOTI • ARGUMENTUOTI • KONSTATUOTI • INTERPRETUOTI • KONKRETINTI • DARYTI IŠVADĄ

9. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI MOKINĖ VERTINA FOTOPARODĄ Neformatas – atimta forma… Išskaidymas, ypatingumas, išsiplėtę vyzdžiai lyg bepročio. Rakursas! Kairė, dešinė, dar atsigręži atgal, į priekį, vėl grįžti į pradinį tašką. Ir vėl…Gintautas Trimakas. Lapkritis – gruodis. „Dviračių statymo vietos gali atspindėti net žmogaus įpročius, gyvenimo ritmą, apsipirkimo taškus…“ Ši jo idėja man buvo neįprasta, bet paliko didelį įspūdį. Man patiko nuotraukų tematika. Žvilgsnis vis užkliūdavo už IBERO, TAISYKLA, KAVINUKĖ. Prieš tai pasakyti ir užrašyti žodžiai konstatavo jau dabartinį vaizdą. Lyg paties menininko gyvenime svarbiausia buvo ar yra materija, galbūt retkarčiais jam atsiverdavo durys į sielų taisyklą, o troškulys po ilgo sunkaus vakaro prieš naktį būdavo nuslopinamas miesto kavinukėje. Bet tai tik žavi. Regi tuos pačius miesto vaizdus, bet smegenys nenori sutikti su banalumu ir ieško kažko daugiau. Man patiko Trimako iliuzija, bet buvo svetimas šaltis, dvelkiantis nuo nespalvotų ekspozicijų. Išvada? Kita ir negalėtų būti. Meninis kūrinys su nedideliu kiekiu prieskonių… Neringos Piraškevičiūtės, 2ge

10. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI MOKINYS KOMENTUOJA FOTOPARODOS DETALES P.Račiūno fotografijų ciklą “Vienas” įsivaizduoju kaip tam tikrą tuštumą, depresijos išraišką, vyraujančią tokiu metų laiku mūsų mieste. Aplinkui nematyti kitų žmonių, matomas tik vienas, kurį supa niūri, nemaloni erdvė. Asmeniškai viską vaizduočiau kitaip, bet pinhole technika pasirodė savotiška ir įdomi. Taip pat įdomūs darbai, kuriuose ant medžio pavaizduoti žmonių veidai. Mano nuomone, taip yra bandoma kitaip pažiūrėti į gamtą, suprasti, kad mes esame gamtos dalis, kadangi šiuose darbuose medis tarsi suvienijamas su žmogumi… G.Trimako ekspozicija man paliko kitokį įspūdį. Nuotraukos padarytos fotografuojant iš dviračio galo ir visą laiką “žiūrima” į viršų. Dviratis asmeniškai man yra ypatinga transporto priemonė. Pati mieliausia. Norėčiau matyti tas nuotraukas spalvotas, ryškias. Suprantu autoriaus mintį, bet man tiesiog nelabai patinka nufotografuoti objektai – per daug niūrūs, o aš norėčiau tokias nuotraukas matyti su gamtos motyvais… Šarūnas Jokubaitis 2gc

11. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI MOKINĖ ARGUMENTUOJA TEIGINĮ Šiuolaikiškas ir tradicinis neformatas. Šitaip būtų galima pavadinti Gintauto Trimako darbus – nuotraukos sukabintos taip, kad į jas galėtume pažvelgti tik iš viršaus. Štai ir atsiranda neformatas – neformalus darbų pateikimas. Bet autorius fotografavo – nuo galinės dviračio sėdynės – dangų. Dangų iš apačios tokį, kokį mes matome kiekvieną kartą užvertę galvas. Gal tai ir neįprasta, bet pakabinimo forma leidžia mums pažvelgti į dangų iš viršaus. Autoriui svarbu išreikšti tai, kas įprasta, bet kitaip, taip, kad vėl atrastume iš naujo įprastą dangų. Gintarė Grinytė 2ge

12. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI MOKINĖ KONSTATUOJA, PATVIRTINA FAKTĄ Kas kietesnis: plienas ar stiklas? O kas labiau įstrigs galvoje: pozityvas ar negatyvas? O gal tiesiog dar viena kelionė vietomis bei laiku? Apžiūrėjus P. Račiūno darbus kilo ir daugiau klausimų. Visuose jo darbuose vaizduojamas tas pats žmogus, o iš medinių “nuotraukų” žvelgia kiti, kažkuo tokie patys šešėliai. Labai įdomu, kodėl mįslingas žmogus suskaldytas į kvadratus? Gal taip P. Račiūnas vaizduoja mūsų priklausomybę nuo pačių savęs? Ir kam ta pati fotografija “tiesiama” iš kairės į dešinę, o kita (bet kartu ir atvirkštinė) iš viršaus į apačią? Turbūt tai ir vėl kelionės motyvai, kurie nuveda prie dar vienos ekspozicijos – kelionės savaitėje (o gal gyvenime?). Iš pradžių viskas aišku: akys iš fotografijos žvelgia neįprastai įdėmiai (pirmadienis), o paskutinė fotografija visiškai blanki ir sunkokai įžiūrima. Tačiau tas kitas žvilgsnis ir išlieka įdėmus. Beje, šią parodos atkarpą aš fotografavau. Ir trečiadienio fotografijoje pinhole technika “pagamintas” paveikslėlis mano objektyve atspindėjo dar vieną žmogų – mane, mažą mergaitės siluetą, kuris irgi liko įamžintas mano kameros. Dar viena sustabdyta akimirka?..Taip. Ko gero.Tačiau nejau iš tiesų mes esame šešėliai, keliaujantys laiko laiveliais, ir viskas? Manau, jog neformatas esame mes, o ne priemonės, kuriomis save pateikiame. Ir būtent tai tik parodo, jog niekam ribų nėra, išskyrus bėgantį, plaukiantį, byrantį laiką… Paulė Meškauskaitė 2ge

13. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI MOKINĖ INTERPRETUOJA PARODOS VAIZDUS Visos G. Trimako nuotraukos buvo savaip patrauklios, bet labiausiai sužavėjo nuotrauka, kurioje pavaizduoti du ilgi radiatoriai. Nerodoma nei jų pradžia, nei pabaiga, todėl susidaro įspūdis, kad jie amžinai kyla į viršų (o gal krenta žemyn?). Man pasirodė, jog tai – gyvenimo atvaizdas: šliauži jais į viršų iki galutinio taško ir retkarčiais imi slysti žemyn. <...> P. Račiūno ciklas “Šeši” priminė Kristų. Žmogaus kūno išskaidymas – tai lyg jo sielos apnuoginimas, dalijimas į atskiras interesų sferas… Augustė Lukšėnaitė 2ge

14. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI MOKINĖ KONKRETINA SAVO TEIGINĮ Priemonės požiūrio nepakeičia, nes jis priklauso nuo paties mąstytojo ar žiūrovo. O požiūris ateina, patūno galvoje, pakrebždena ir išeina. Arba ne... Tačiau priemonės gali atkreipti dėmesį, jei jos sugeba sužadinti emocijas. Ir nereikia ieškoti nieko naujo ar šokiruojančio – viskas jau išrasta taip seniai... Telieka vėl iš naujo atrasti tai, kuo jau seniausiai domėjosi Aristotelis ar Da Vinči ir kuo bandoma naudotis iki šiol. Fotografai Gintautas Trimakas ir Paulius Račiūnas taip ir padarė. Jie savo fotoparodai „Neformatas“ panaudojo camera obscura – akimirkas ar net ištisą amžinybę nupiešiančią dėžutę, kuri fotografijų ekspozicijoje parodė mūsų priklausomybę nuo laiko. Štai kelionė dviračiu su G.Trimaku. Kiekvienas užfiksuotas namo kampas remiasi į dangų, kiekvienas žmogus atsiremia į savo mintis bei apmąstymus, kiekviena sekundė remiasi į amžinybę, o ši ima ir vėl subyra į mažytes akimirkas fotografijose, kurios lyg laivai plukdo mus pačia nuostabiausia jūra – laiku. Todėl ir šio menininko nuotraukos lengvai svyruoja ore, juk jos – jau prisiminimai... Paulė Meškauskaitė 2ge

15. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI MOKINĖ DARO IŠVADĄ, APIBENDRINA TEIGINĮ G.Trimako fotografijose žiūrėjimo rakursas keistas, neįprastas – iš apačios į viršų. O ekspozicijos salėje nuotraukos buvo pakabintos horizontaliai. Iš tikrųjų gan nuobodoki darbai, panašūs, nors prieš akis plaukė namų stogai, kavinių fasadai… Bet eksponavimas nusvėrė pačių nuotraukų efektyvumą – juk niekam nėra įprasta žiūrėti į meno kūrinius, kabančius horizontalioje padėtyje. Vaida Virbickaitė 2gc

16. KULTŪRINĖ PATIRTIS. PAVEIKSLŲ GALERIJA. EDUKACINĖ PROGRAMA “SUSTABDYTOS AKIMIRKOS”

17. KULTŪRINĖ PATIRTIS. PAVEIKSLŲ GALERIJA. EDUKACINĖ PROGRAMA “BALTAS ROMANTIZMO ANGELAS”

18. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI Labutis, Skay! tikiuosi, dar nepamiršai pralėkusiose dienelėse ištirpusių draugų?Štai aš turiu pripažint, jog vis labiau imu vertinti praeitį, nuo vaikystės pažįstamus draugus bei atsiminimus. O kaip Tu?.. Visai neseniai į mano rankas pakliuvo namuose į patį giliausią kamputį nukištas fotografijų albumas. Ir spėk, ką tarp daugybės veidų bei šypsenų atradau?Ogi mūsų,dar dešimtokių, nuotrauką iš edukacinės programos. „Sustabdytos akimirkos“ Chodkevičių rūmuose! Buvo labai įdomu prisimint tiek Tave, tiek save, kai dar nebuvo mūsų atskyręs atstumas... Pamenu, tą dieną mes ne tik domėjomės portreto atsiradimo istorija,bet ir patys gana vaikiškai mėginome piešti. Labai linksma prisiminti tas lengvabūdiškas terliones, tačiau gaila, kad tuometinės mūsų šypsenos liko toje dienoje, juk, jei neklystu, tai buvo prieš metus. O dabar ir Tu jau kitokia, ir aš, ir mūsų šypsenos bei žvilgsniai pasikeitė. Be abejo. Tu esi išvykusi, jau labai seniai matėmės, tačiau juk ir taip aišku, kad kartais, o gal net labai dažnai aplankantys nostalgiški prisiminimai tėra to virsmo bei pokyčių liudininkai. Ar pameni, kaip liūdėjome, jog Tau reikės išvykti? Dar ir dabar akyse sužimba tos akimirkos... Juk taip gera žinoti, kad turi nuostabią draugę, su kuria kartu augame. Be galo miela ir šilta pasidaro širdyje, nes žinau, jog yra ką mylėti bei saugoti. Ir dar - labai džiaugiuosi, jog po saule būna ir taip, kad draugai moka vienas kitą vertinti net ir būdami toli vienas nuo kito, tačiau visai čia pat, kai tik jų laukiame... Žinau, jog jau greitai atskris vasara, o tuomet jau ir mes galėsime pažvelgti viena kitai į akis ir kartu atsigriebti už prarastą laiką. Labai džiaugiuosi, jog atradau tą fotografiją ir noriu tau pasakyti, kad branginu kiekvieną šypseną bei žvilgsnį, kurie įamžinti ten, kur jų niekas nesunaikins. Saugok ir Tu tuos atsiminimus. Ir nepaleisk! Bučiuoju,pasiilgau ir laukiu. Tavo Napeliukas (Paulė Meškauskaitė 2ge )

19. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI Mielas drauge, niekaip negaliu pamiršti to penktadienio, kai visa mūsų klasė lankėsi Chodkevičių rūmuose. Praėjo metai, pakankamai daug, kad galėčiau pamiršti tą dieną. Pamenu, kaip stebėjomės Chodkevičių rūmų klasicistiniu interjeru ir svajojome ten gyventi, kaip apkalbėjome mums gražiausius parodos paveikslus: Vincento Dmachausko mišką mėnesienoje bei degantį mišką... Pamenu, kaip diskutavome dėl Pranciškaus Rustemo kūrinio ir nesutarėme, ką jis iš tiesų galėtų reikšti. Man jis priminė sudegusį Smiltynės mišką. Ta paroda turbūt ir įsiminė dėl to, kad praėjus keletui dienų Tu išvykai į Londoną. Daug kas pasikeitė po šio įvykio. Praėjo tos įspūdingos akimirkos, kai galėjau jaustis visiškai laisvas ir tiesiog mėgautis gyvenimu. Nors visa tai norėčiau papasakoti tik tada, kai susitiksime. Taigi Chodkevičių rūmai buvo vieta, kur visi galėjome būti kartu. Visa klasė. Tai ir buvo svarbiausias dalykas. Ypač tokioje aplinkoje. Iš pradžių apsilankymas rūmuose pasirodė paprastas ir neišskirtinis, bet reikia laiko suprasti, kad tai buvo vieta ir laikas, nuo kurių prasideda kažkoks naujas gyvenimo tarpsnis. Tu, žinoma, prisimeni mūsų smagiai leistas akimirkas kartu. Aš tai puikiai atsimenu tą laimingą išraišką Tavo veide, kai krėsdavome šunybes ar kitokius suaugusiems žmonėms atrodančias nesąmonėmis dalykus. Mes buvome tokie padaužos... Atsimeni, kai sėdėdavom prie laužo ant Nėries kranto ir žiūrėdavom, kaip greitai teka vanduo lyg gyvenimo dienos, kurias labai malonu leisti ir kurios žaibišku greičiu baigiasi, palikdamos gražų ir tobulą prisiminimą. Tas laikas jau nebesugrąžinamas, bet prisiminimuose išlikęs amžinai. Dabar prisimenu, kaip buvome edukacinėje programoje „Sustabdytos akimirkos“. Kaip juokėmės iš P. Smuglevičiaus tapytos piktos senyvo amžiaus moteriškės. Kaip atidžiai ir godžiai apžiūrinėjome Jono Rustemo tapytus portretus. Pamenu, kad daugeliui iš mūsų į visus tuos kūrinius buvo labai sunku pažvelgti visiškai rimtai. Juokingiausia buvo su tomis senoviškomis kortomis. Kažkas pasakė, kad minėtas kūrinys buvo paprasčiausios kortos ir mes abu patikėjome. Bent jau aš... Praėjus keletui savaičių nuo tos parodos supratau, kad ši edukacinė programa kažkuo priminė Rundamos rūmus Latvijoje. Turbūt dėl to, kad aplinka buvo stulbinamai panaši. Žinoma, ir dėl to, kad tai buvo įsimintinos dienos. Kaip norėčiau, kad jos sugrįžtų! Tavęs besiilgintis Šarūnas

20. KULTŪRINĖ PATIRTIS. KAVINĖ “MANO GURU”. EDUKACINĖ PROGRAMA S.PAUKŠČIO FOTOPARODA “JONAS MEKAS”

21. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI Jonas Mekas – mano guru? Ar suteikti benamiams žmonėms pastogę, ar intelektualesniems žmonėms suteikti linksmybių žiūrint į Jono Meko darbus? Toks klausimas buvo svarstomas Seime kovo dvidešimtą dieną. „Žmonės, vilniečiai, skundžiasi Europos Sąjungai, kad mūsų savivaldybė neskiria jiems gyvenamųjų patalpų, o vietoj to nori įsteigti kažkokią neįdomią parodą”, - taip teigė jau penkiolika metų Vilniuje gyvenantis Petras Janovskis. „Mums tiesiog būtina įsteigti Jono Meko vizualiųjų menų centrą, būtina lietuviams parodyti, koks buvo ir yra Jonas Mekas, kuo jis užsiėmė ir dėl ko buvo pripažintas visame pasaulyje. Beje, tai būtų apskritai pasaulinio lygio avangardinio meno centras. Mekas – žymiausias lietuvis visoje planetoje. Niekas iš mūsų nėra taip toli pažengęs į pasaulį kaip jis“, - savo argumentus dėstė Kultūros ministerijos darbuotojas Justas Šapkus. Jūs galite manyti, kaip tik norite, bet lemiamą sprendimą priims Seimas. Mes lauksime šio sprendimo ir jus iš karto informuosime, ar galėsite eiti pažiūrėti Jono Meko parodos, ar jus džiugins gatvėje mažėjantis benamių skaičius. O kol lauksite, galite nueiti į kavinę „Mano guru“ ir pažiūrėti, kaip atrodo Jonas Mekas Sauliaus Paukščio fotografijose. Lukas Lileikis 2gc

22. MOKINIŲ DARBŲ PAVYZDŽIAI Lietuvoje – kultūros Meka? Jonas Mekas – poetas, prozininkas, antiholivudiško kino kūrėjas, kritikas. Žmogus, išgarsinęs Lietuvą. Štai dar vienas Jono Meko kūrybos mėgėjas, beskaitydamas jo biografiją, žinos, kad šis garsus žmogus yra gimęs Lietuvoje. Tikriausiai iš susidomėjimo jis tikrai žvilgtels į Europos žemėlapį ir sužinos, kurgi yra ta mūsų mažoji tėvynė. Daugelis gyventojų yra labai nepatenkinti Jono Meko kuriama kultūros Meka. Betgi menui reikia laisvės, taigi kultūros centras būtų puiki proga mums, lietuviams, susipažinti su garsiausių Lietuvos menininkų darbais. Juk eilinis daugiaaukštis nesužavės visuomenės, jauno žmogaus sielos. Būtent į tokias parodas žmonės eina gauti informacijos, pamatyti tai, kas nustebino daugelį žmonių. Mus erzina, kai užsienietis Europos atlase nesuranda mūsų krašto - tai štai puiki proga tą pakeisti. Manau, kad į tokią Meką suplauks daug turistų ir įžymių žmonių vien dėl to, kad pamatytų žmogaus fantazijos vaisius. Šalia daugiaaukščio, aišku, įsikurs koks prekybos centras, kioskeliai, kur bus girtuokliaujama. Be to, negi Lietuva jau tokia maža, kad neranda vietos namui pastatyti? O gal tai tik žmonių užsispyrimas? Manau, kad dar vienas meno centras nesukeltų pilietinio karo, o tik atvertų naujus vartus į kitas kultūros sostines. Negi mes nebūsime tokie ambicingi ir vietoj meno centro pastatysime kažkokį bendrabutį? Manau, kad tai yra tiesiog nediskutuotina tema, ir mes turėtume nors trumpam užmiršti savo egoizmą ir pagalvoti apie savos šalies kultūrą. Marius Vildžiūnas 2ge

23. Mokytoja Onutė BaumilienėVilniaus Salomėjos Nėries gimnazija