90 likes | 241 Views
Juris Zvirgzdinis ŠTAI IR TOBIJAS. Vieną vakarą grįžau aš į namus, grįžau LABAI PAVARGĘS ir ŠLAPIAS,.
E N D
Vieną vakarą grįžau aš į namus, grįžau LABAI PAVARGĘS ir ŠLAPIAS, nes KIAURĄ DIENĄ pralaksčiau po miestą, tvarkydamas ĮVAIRIUS REIKALUS. O diena buvo ne diena – tikra kiaurymė, iš dangaus vis krito lietus ir sniegas. LIETSARGIS nuovokiai pasiliko namuose, gal jis visai nenorėjo PERMIRKTI?
Bute mane pasitiko PLIUŠINIS MEŠKIUKAS – MAŽAS, ŽAISLINIS. – TOBIJAS! – prisistatė jis. – Mano vardas TOBIJAS!
Tada Tobijas ištiesė man popieriaus lapelį, kurį visą laiką slėpė už nugaros, – tas buvo TRUPUTĮ suglamžytas: – Skaityk!
- Esu... Paprastai jos gulėdavo po eglute... Bet kaip seniai tai buvo!... – GRAUDŽIAI ATSIDUSAU. – Kvepėdavo spygliukai, o pipiriniai sausainiai tirpdavo burnoj...
– Palto nesisagstyk! NE TAIP JAU IR ŠALTA! Aš juk noriu VISKĄ matyti! – pareiškė Tobijas.
Koją eglutei Tobijas LABAI mikliai padarė iš dviejų pieštukų, juos sulipdydamas LABAI LIPNIA JUOSTELE. Kelios žvakutės (BET BŪTENT TIEK, KIEK REIKIA! – pareiškė Tobijas) mėtėsi giliai rašomojo stalo stalčiuje.
Mes išsivirėm kavos, užsidegėm žvakutes, sėdėjom ir valgėmpipirinius sausainius. Tobijas juos mirkė meduje, iš visų jėgų stengdamasis NEAPLAŠINTI nei grindų, nei savo kailiuko.