1 / 26

Gėlė ir kalnas

Gėlė ir kalnas. Aš čia stoviu jau milijonus metų, pats nežinau kiek. Aš stoviu, aš matau, kaip dienas keičia žvaigždėtos naktys, žiemas pavasariai, o šiuos vasaros, matau kaip auga ir miršta medžiai, viskas kinta tik ne aš. Aš vienas ir vienišas.

irma
Download Presentation

Gėlė ir kalnas

An Image/Link below is provided (as is) to download presentation Download Policy: Content on the Website is provided to you AS IS for your information and personal use and may not be sold / licensed / shared on other websites without getting consent from its author. Content is provided to you AS IS for your information and personal use only. Download presentation by click this link. While downloading, if for some reason you are not able to download a presentation, the publisher may have deleted the file from their server. During download, if you can't get a presentation, the file might be deleted by the publisher.

E N D

Presentation Transcript

  1. Gėlė ir kalnas

  2. Aš čia stoviu jau milijonus metų, pats nežinau kiek. Aš stoviu, aš matau, kaip dienas keičia žvaigždėtos naktys, žiemas pavasariai, o šiuos vasaros, matau kaip auga ir miršta medžiai, viskas kinta tik ne aš. Aš vienas ir vienišas.

  3. Aš tik buvau vienišas, nes vieną dieną, nežinau kurią, tik žinau, kad tada į upę virto sniegas mano viršūnėje, mano šlaite, pilkam, stačiam ir vienišam šlaite, mažame kauburėlyje suneštų žemių, o gal vėjo nuardytų ir suneštų mano dulkių plotelyje, pasirodė mažas, neįtikėtinai mažas, žalias, neįtikėtinai žalias daigelis.

  4. Daigelis turėjo dar mažesnius du nepasakomai žalius lapelius. Jis buvo toks mažas ir toks gležnas, kad linkdavo ir drebėdavo nuo menkiausio vėjo gūsio, o atėjus aušrai daigelis suspindėdavo nepaprastu grožiu, kai ryte išvysdavau ant jo kabančios rasos lašeliuose atsispindinčią saulę.

  5. Jis augo, jis taip greitai augo ir keitėsi, kad vos po poros dienų begalėjau jį pažinti, jis skubėjo gyventi. Vieną rytą, pamačiau, kad daigelio viršūnėje pradėjo skleistis žali lapeliai ir iš po jų išlindo neapsakomo grožio mažyčiai rusvi žiedeliai, jie buvo tokie švelnūs ir ryškūs, pasakų spalvos, per visą savo gyvenimą nesu matęs nieko panašaus.

  6. Tai buvo stebuklas, stebuklas, kuris privertė mane jaustis kitaip, ne taip kaip visada, to aš nepatyriau per visą savo gyvenimą, ilgą gyvenimą. Aš negalėjau to jausmo apibūdinti, aš žinojau, kad jis gimė manyje, kažkur giliai ir augo, augo kaip ta gėlelė. Tai buvo nuostabu. Aš mylėjau! Aš – kalnas, be širdies, bet myliu, visa siela myliu. Aš myliu!

  7. Ji išdygo mano šlaite ir padovanojo, tai ko aš nežinojau esant. Aš žiūrėjau į ją, kaip vėjas glosto jos žiedą, jos lapelius. Kaip aš pavydėjau vėjui. Stebėjau ją dieną, lepinamą saulės spindulių, o naktį matydavau kaip ji suskleidžia savo žiedelį ir stebi dangų.

  8. Aš laukiau kol ji ką nors ištars, bet ji vis tylėjo, ji tikriausiai nemokėjo kalbėti. Aš jai norėjau tiek daug papasakoti: apie vėją, apie paukščius, apie beribį dangų ir milijonus žvaigždžių jo tamsiame skliaute, apie laiką, bet kalnas neturi lūpų, jis tylus. Aš pasakojau jai mintimis, bet tikriausiai ji negirdėjo.

  9. Aš supratau, kad visus tuos milijonus metų gyvenau tik dėl to, kad pamatyčiau ir įsimylėčiau šią, savo gyvenimo gėlelę. Ji mano likimas ir niekas jos iš manęs neatims.

  10. Aš žiūrėjau į ją dienas ir naktis. Tik vieną vakarą, tą nelemtą vakarą, pamačiau, kad jos žiedai nuskrenda nešami vėjo, vienas po kito. Jos grožis nyko. Jei turėčiau akis verkčiau, bet kalnas neturi akių. Mano siela verkė.

  11. Žiūrėjau visą naktį, mačiau kaip ji nyko, jos lapeliai nusviro, kotelis sulinko, ir tik tada kai ji išsitiesė visu savo mirštančiu kūneliu ant mano šlaito pirmą kartą paliečiau ją. Žinojau, kad ji mirė, mano siela raudojo. Ryte jos jau nebebuvo, tik parudavęs kotas ir lapeliai gulėjo ant mano pilko akmenuoto šlaito. Jos nebėra.

  12. Aš verkiau jos dar milijoną metų, ant manęs nebeišdygo nė viena gėlė, bet man jų ir nereikėjo, nes aš turėjau savo gėlelę savo sieloje. Ji visada bus mano. Ji mano gyvenimo prasmė, mano gyvenimo meilė.

  13. Mane žemė pagimdė prieš milijonus metų, tik tam, kad ją matyčiau vos kelias dienas, bet mylėčiau visą gyvenimą. Ji bus mano, net tada kai vėjas ir vanduo mane ardys ir iš manęs liks tik kauburėlis žemės. Aš ją mylėsiu, kai jau manęs nebebus...

  14. Pabaiga Teksto autorius: Giedrius Č. PPS Inga

More Related