Tema

1. Pasirengimas mokomajam rašiniui išėjus senosios literatūros kursą 11-oje klasėje(pagal V.Zykienės straipsnį ,,Tautinės tapatybės ženklai Renesanso literatūroje”, išspausdintą ,,Gimtajame žodyje” )

2. Tema Kurie tautinės tapatybės ženklai Renesanso literatūroje svarbūs ir mūsų dienomis?

3. Tai, kas paveldėta:* gimtoji žemė* kraštovaizdis* istorija* papročiai, kultūra* kalba Tautinė tapatybė – kas tai ? Tai, kas pasirenkama,t.y. asmenybės pozicija to paveldo atžvilgiu.

4. Pavyzdys Maironis. Kur bėga Šešupė *gimtąją žemę žymintys ženklai: Šešupė, Nemunas, rūkas, žemčiūgai, sodybos, rugienos;*giminystės ryšiai: broliai artojai, sena močiutė, Lietuva motutė, tėviška Tavo malonė; *kalba: lietuviškai šneka; *kultūra: dainos, ilgakasės lietuvaitės, Dievas; *istorija: prabočių šalis, atminimai, Vytautas Didysis, Žalgiris, kovos už laisvę. ,, Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus”: tikėjimas ateitimi, kuris vienija tautą;šiandien turime atkurtą tautinę valstybę – yra kuo didžiuotis, yra dėl ko būti oriems.

5. Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,Čia tiek atminimų atranda širdis!Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!Juk tėviška Tavo malonė daug gali!Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,Maloningas ir galingas per visas gadynes! • Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;Čia broliai artojai lietuviškai šneka,Čia skamba po kaimus Birutės daina.Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuojaIr mūsų sesučių dabina kasas,Kur sode raiboji gegutė kukuoja,Ten mūsų sodybas keleivis atras.Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.Ar giedros išaušta pavasario dienos,Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -Mums savo tėvynė graži visados.Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!

6. ,,dideli laukai” ,,Kur bėga Šešupė” ,,Kai giedros išaušta kalėdinės dienos” ,,širdy Lietuvos” ,,Kur bėga Šešupė” ,,vargo pelė” ,,Daukantas žiūri į būdą žmogaus” ,,ne mano draugai”,,ten bėga lietuvis”, o jį paveja ,,kumštis ar šūvis” ,,Ten dreba nuo šalčio apleistas vargdienis”,,sėdi senis”,,argi jam rūpi”, ,,Tėvynę palieka ir slepiasi jūroj”,,Maža prostitutė”,,Kažko taip baugu begalinio dangaus” Juozas Erlickas. Yra šalis...

7. Tai ašara, spindinti Dievo aky, -Neklauski tik: Lietuva, ką tu veiki? -Vaitoja Tėvynė nuo priešų žiaurių,Pilna tarakonų ir Seimo narių. Į mėlyną dangų dairausi išbalęs -Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį -Antai deputatas auksinėm kanopomApžergęs Tėvynę išjoja Europon. Tu ėsk ananasą, tu jerubę ryk,Pataisęs sau formas, reformas daryk,Sugriauk žemės ūkį, kelius išardyk -Tik mažą pušelę, ją vieną palik. Užmerksiu akis, užsikimšiu ausis -Girdėti vis viena baisus girgždesys.Tai sukas Tėvynė ant Laisvės ašies… -Bet nieks neatims pakaruokliui pušies. Čia centras Europos. Remiuosi kas dienąĮ Lietuvą brangią tarytum į sieną.Europa – ne sesė man, Centras – ne brolisIr siena – sena, bet ne mano senolė. Išeisiu į lauką – ir šitie laukaiTokie dideli, bet ne mano draugai.Kur bėga Šešupė, ten bėga lietuvis,Bet spėja pavyti jį kumštis ar šūvis. Kai giedros išaušta kalėdinės dienos,Ten dreba nuo šalčio apleistas vargdienis, -Vaikeli, širdy Lietuvos tupi senis,Prisiuvęs Tėvyne prie savo kišenės. Tai argi jam rūpi, kur bėga Šešupė? -Gal susidorojimo bijo ir upės? -Tėvynę palieka ir slepiasi jūroj…Ir aš pasislėpčiau, bet pavogtos durys. Kur liko skylė – skudurinė lėlė -Maža prostitutė, ta vargo pelė…Kažko taip baugu begalinio dangaus -Tai Daukantas žiūri į būdą žmogaus.

8. IšvadosMaironio ir S.Daukanto sukurto tėvynės idealo kontekste šių dienų žmogus atrodo praradęs visas atramas, nesijaučia esąs artimas savo žemei, nėra nei orus, nei saugus joje. Lietuvį apėmusi panika ir bejėgiškumas. Vyksta vertybių konfliktas. Atitolęs nuo savo pradų žmogus sutrinka – sunku atlaikyti S. Daukanto žvilgsnį, kai esi išdavęs išdidų būdą ,,senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”. Tai XXI amžiaus lietuvio tragedija. Tokių eilių paskirtis – atsitokėti, pakeisti mąstymą, atgaivinti dvasią, ieškoti atramų ir patikėti, kad ,,džiūstančio medžio atžalos auga ne iš viršūnės, bet iš šaknų” (V.Juknaitė). Kokios tos šaknys, galime sužinoti iš Renesanso epochos literatūros, nes būtent šioje epochoje suvokiama, kad žmogus priklauso ne tik religijai, bet ir tautai ir jam svarbūs yra tautinės tapatybės ženklai: gimtoji žemė, istorija ir papročiai, kalba.

9. Dėstymas Pirmoji pastraipa: Gimtoji žemė, krašovaizdisHusovianas. Giesmė apie stumbrą:Lietuvos išaukštinimas, ekonominė stiprybė (vaškas, medus, derva, rąstai...); vyksta prekyba; puikios sąlygos žvejybai ir medžioklei.J. Radvanas. Radviliada:didi valstybė, derlingos žemės; įrėminta tarp jūrų; daug upių; girios – didybės ženklas ir tarsi Pasaulio medžio modelio atitikmuo; daug giriose gyvūnų, upėse – žuvies; Vilnius - ,,gražusis”, ,,globėjas tautų”.

10. Antroji pastraipa: Istorija, papročiaiHusovianas: krikščioniškas kraštas; medžioklės papročiai; idealizuotas Vytauto Didžiojo paveikslas: puikus valdovas, teisingas... J.Radvanas:pabrėžia lietuvių tautos kilmę iš romėnų – tarsi susieja su Europos istorija; kariai – iš prigimties; Lietuva verta būti nepriklausoma; pagarba praeičiai; tėvynės gynėjo paveikslas ir t.t.

11. Trečioji pastraipa: Kalba, kultūraM. Mažvydas. Katekizmas:knygelės vardu kreipiasi į tautiečius, kad šie greičiau taptų krikščionimis savo pasaulėvoka, ragina keistis, tapti kultūringesniais; rūpinamasi kalba.M. Daukša. Postilė: kalba – didžiausia vertybė; smerkiamas bajorų lenkėjimas, gimtosios kalbos paniekinimas; žadinama valdančiųjų savigarba; rūpinamasi tautos religiniu švietimu; išsakoma tautinės valstybės idėja; nuogąstaujama dėl tautos išnykimo grėsmės.

12. Pabaigoje ...* Ženklai ir lieka ženklais, vis dėlto svarbiausia yra žmogaus pasirinkimas. Tad pirmiausia išryškėja minėtų autorių tapatinimasis su valstybe. Apie tėvynę kalbama su pasididžiavimu, siekiant ją išaukštinti.* Tautinės tapatybės ženklai Renesanso literatūroje liudija, kad mes esame istorinės žemės, papročių, kalbos paveldėtojai ir nuo mūsų priklauso, ar tas paveldas bus perduotas ateičiai. Esame atsakingi už savo pasirinkimą tautinių ženklų atžvilgiu. * Šiuolaikinis žmogus turėtų atkurti natūralius ryšius su tėvynės gamta, istorija, kalba, kad suvoktų, jog tautinė tapatybė yra jos savitumo, išskirtinumo, vertingumo požymis. Svarbu grįžti prie pradų, kad atrastume ,,saldų Tėvynės vardą” ir ,,savo namus istorijoje”. ( Č.Milošas )

13. Vienas iš darbų ... (kitoje skaidrėje)