Lemtingas, esminis vienišo tragedijos herojaus klausimas:

1. Hamletomonologas,, Būt ar nebūt” (Šekspyras ,, Hamletas”) Skaidres ruošė Ieva Šliažaitė, 3 gbkl.

2. Lemtingas, esminis vienišo tragedijos herojaus klausimas: * ar susitaikyti su likimu ir išsaugoti gyvybę (,,būt”) * ar pasipriešinti blogiui, pakilti kovai, kuri, be abejo, turi baigtis tragiškai, nes blogis neįveikiamas- prasminga kova reikštų neišvengiamą pražūtį (,, nebūt”)

3. Antra vertus, garsiąją dilemą galima interpretuoti kaip: ,,būt” reiškia prasmingą žmogaus veiksmą, o prisitaikymas prie aplinkybių ir pasyvi kančia ,,nebuvimas” – tokios apgailėtinos būsenos tiesiog negalima vadinti gyvenimu.

4. Nematydamas ypatingos šio gyvenimo vertės, herojus lengvai ryžtųsi kovai ir, vadinasi, mirčiai. Bet jį stabdo klausimas. O kas žmogaus laukia po mirties? Jeigu viskas pasibaigtų, jei išnyktų ne tik žmogaus kūnas, bet ir jo sąmonė.

5. *Jei mirtis primena miegą- ji nėra baisi. * Bet jei mirtis- ne pabaiga, o tik būsenos pasikeitimas, jei po jos žmogaus sąmonė išlieka ir yra pasmerkta amžinybę sapnuoti nežinia kokius sapnus? Sapnas- tai ,,kiūtis”, neleidžianti herojui prasmingai pasirinkti mirties.

6. Tuomet gal geriau kęsti šio gyvenimo vargus, nes gyvenantis žmogus yra savo sąmonės šeimininkas.

7. Herojų kankinanti pomirtinio pasaulio nežinomybė – ne tik psichologinė problema ar žaidimas filosofinėmis temomis. Hamleto svarstyme atsispindi esminis, amžinasis žmonijos klausimas, mirties nežinomybės baimė.

8. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri žino, kad mirs, mąsto apie tai, ir toks žinojimas yra sunki našta. Žinojimas paralyžiuoja valią, verčia saugotis: ,,Taip sąmonė paverčia mus bailiais”, mintis darosi ,, išblyškusi”, t.y. menka, negyvybinga, o aukšti žmogaus užmojai ,,praranda veiksmo vardą”.

9. Šiame garsiajame monologe princas Hamletas, ieškodamas savo neryžtingumo priežasčių, pažvelgia ne tik į savo dvasios gelmę- jis labai aiškiai parodo pačioje giliausioje žmogaus prigimtyje slypintį esminį klausimą.

10. Monologas baigiamas svarstymu, prie jokios išvados neprieinama, nes gyvenimas į šį klausimą atsakymo neduoda – atsakymas yra anapus gyvenimo, nežinomoje šalyje, iš kurios ,,negrįžta joks keleivis”, iš kurios nėra jokių žinių.

11. Anglų dramaturgo žmonijai pateiktas klausimas („Būti ar nebūti?") aktualus visoms epochoms. • Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką.

12. Tai pati tikriausia Hamleto kova už tiesą, sąžinę, dorovę. Tai tas daugiaprasmis Šekspyro žodis „būti", reiškiantis ir pasipriešinimą blogiui, smurtui, bet kokiai bjaurasčiai. Šią savo misiją Hamletas atlieka maksimaliomis dvasinėmis ir fizinėmis pastangomis, pats vienas savo rankomis bandydamas išversti iš pamatų Elsinoro pilies nepajudinamus akmeninius luitus.

13. Perskaičius knygą, norisi daug kam ir daug ką atleisti. Ir sau atleisti. Bet dabar dar sunku ir dar negali. Turi ilgiau pabūti su savimi ir sau atsakyti: ,,Ar e s i?”