Download
1 / 26
740 likes | 3.37k Views
Kultūra. Lietuvių liaudies dainos. SUTARTINĖS. Darbą atliko Gertrūda Rudaitytė. ,, Jei tauta žūna, dažnai ji dar gyva savo dainose“ . L.Rėza.
E N D
Kultūra Lietuvių liaudies dainos. SUTARTINĖS Darbą atliko Gertrūda Rudaitytė
Lietuvių liaudies dainos žmonėms – tas pats, kas čiulbėjimas paukščiams. Žmonės nuo seno savo jausmus, viltis ir svajones išreiškia dainomis. Yra visokių dainų, visuomenė dažnai mėgsta linksmas estradines dainas, tačiau aš manau, kad gražiausios, širdžiai mieliausios yra liaudies dainos. Šias dainas užrašinėti pradėta dar XVIIIa..
L.Rėza - lietuvių tautosakos mokslo pradininkas. 1815m. Jis išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį ir parašė pirmąją mokslinę studiją apie lietuvių tautosaką (liaudies dainas).
Lietuviams liaudies dainos yra svarbi kultūros dalis. Nuo 1924 m. Lietuvoje rengiamos dainų šventės, į kurias atvyksta tūkstančiai lietuvių, kad įrodytų, kokias nuostabias lietuviškas dainas mes saugojame savo tautos lobynuose.
Lietuvių liaudies muzika nuo seno garsėja gražia melodija ir dažnai akompanuojama tradiciniams šokiams.
L. Rėza pabrėžia lietuvių dainų natūralumą ir paprastumą, jomis reiškiamų jausmų švelnumą ir nuoširdumą. Dainoms būdinga švelni melancholija, gaubianti jas ,,palaimingu liūdesio šydu". Ypač jautriai ir subtiliai reiškiami meilės jausmai. Būdama ,,tyriausias tautos sielos perlas", daina yra nenykstanti dvasinė vertybė.
Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo senų senovės. Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo, dirbdami vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį.
Dainuodavo broleliai, tėvynės ginti išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius ganant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydint. Ją traukdavo ir jaunas žvejys. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos... Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą vis naujais vaizdais praturtindami.
Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą.Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio.
Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Kareivėlis “rasele pasikloja, miglele užsikloja” , martelei “pražydo vargo žiedelis tarpe anytos vartelių”. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja, saulelė šildo, globoja. Liūdinčiosmotinos palyginamos su “balta gulbele”. Tėvas - su ąžuolu, bernelis “dobilėlis”, mergelė- “balta lelijėlė”.
Taigi lietuvių liaudiesdainos yra nepaprastai poetiškos, pilnos tyro džiaugsmo, svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės. Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainosenaudodavo mažybinius žodžius, tai rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, kurias seniau vadindavo dainuškomis arba lojimais. Šoko žydai ir čigonai. Paskui šoko geri ponai. Šoko vyžos ir čebatai, Paskui šoko gryni padai.
Seniausias dainų įvaizdis - paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti.
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas– tai yra gilus jausmų išsakymas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas.
Iš šių dainų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens besiilginčios širdies.
Visas lietuvių liaudies dainas galima skirstytiį: • dainas (darbo, jaunimo, kalendorinių švenčių, karines – istorines); • raudas; • sutartines.
SUTARTINĖS – tai mūsų dvasinės kultūros pamatas. 2010m. JT organizacija UNESCO sutartines įtraukė į žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Sutartinės – daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų- trijų balsų polifonijos pavyzdžiai. Seniausių užuominų apie jas randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose.
Lietuvių sutartinių tekstuose mažai žodžių, jie kartojami, gausu garsažodžių. Melodijos trumputės, jas sudaro du - penki skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse - tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdimos sinkopės, o harmonija - tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai.
Dainuojant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiaisjudesiais. Sutartines taip pat grodavo muzikos instrumentais: skudučiais, lumzdeliais, daudytėmis, kanklėmis. Šios dainos buvo dainuojamos įvairiomis progomis: karo, vestuvių, kalendorinio ciklo ir kitomis.
Sutartinės gali būti dvejinės, trejinės ir keturinės – pagal dainininkų skaičių. Trejinės yra populiariausios. Jas dainuoja trys grupės. Po pirmojo balso tarytum pavėlavęs įsijungia antrasis balsas, dar vėliau – trečiasis. Nors dainuoja trise (arba trimis grupėmis), vienu metu skamba tik du balsai, vienas nutilęs balsas ilsisi, klausosi.
Lietuvių sutartinės - labai svarbus mūsų dvasinės kultūros pamatas (analogijų pasaulyje nerandama iki šiol, nors tam tikrų panašumų esama Balkanuose, Indonezijoje, Gvinėjoje). Sutartines, kaip tam tikrą muzikinį simbolį, sėkmingai naudojo XX a. kompozitoriai J.Gruodis, S.Vainiūnas. Sutartinėmis pagrįsta daugelio šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Užsienyje sutartinės yra tapusios savita Lietuvos vizitine kortele.
Daugeliui kitataučių sutartinės tebėra egzotika, nežinia iš kur atsiradusi tokiame mažame Europos kampelyje. Nors Lietuvoje iki šiol jos buvo primirštos, tačiau miesto jaunimui sutartinės vis labiau tampa savotiška meditacijos forma ar saviraiškos būdu. Taigi sutartinių kolektyvinio giedojimo tradicija, šiuo metu jau visiškai išnykusi kaimuose, pamažu atgyja miestų folkloro ansambliuose.
Anot tautosakininkoS.Skrodenio, „folkloras turėtų pabrėžti mūsų tautinį savitumą, atskleisti tautos dvasines vertybes“. Aš manau, kad mums labai svarbu jas puoselėti šeimoje, mokykloje bei kitose švietimo įstaigose. Kas kitas, jei ne mes patys galime išsaugoti šį unikalų protėvių palikimą ateinančioms kartoms.
