5. ŠVIETIMO PASLAUGŲ EKONOMINIS EFEKTYVUMAS

1. 5. ŠVIETIMO PASLAUGŲ EKONOMINIS EFEKTYVUMAS Dr. V.PELECKIENĖ 2012 m.

2. Paskaitos tikslai: Supažindinti studentus su: • Švietimo ekonominio efektyvumo rodikliais; • Švietimo biudžetu; • Nauda , kurią suteikia švietimas; • Švietimo asmeninėm ir socialinėm pelno normom.

3. Švietimo ekonomika – mokslas nagrinėjantis: • darbo resursų rengimą, • paskirstymą, • vartojimą, • rinkos ypatumus, • darbo jėgos kokybės gerinimo problemas.

4. Švietimo ekonomikos efektyvumas • Čia švietimo ekonomikos mokslui atsiveria plačios galimybės, atliekant teorinius • ir taikomuosius tyrimus: • įdėjimų į žmogiškąjį kapitalą ekonominio efektyvumo tyrimai mikro ir makro lygiuose, • palyginamoji investicijų; • efektyvumo analizė ir t.t.

5. Lietuvos dirbančių skaičius • Lietuvoje Statistikos departamentas pranešė, kad antrąjį 2011 metų ketvirtį dirbančiųjų buvo 1,164 mln., t.y. 4% daugiau nei 2010. • Pernai antrą ketvirtį dirbo 1,123 mln. žmonių, o 2009 m. tuo pat metu – 1,209 mln. žmonių.

6. Svarbiausias socialinės aplinkos rodiklis yra šalies gyventojų skaičius • Verslui naudinga kai šalies gyventojų skaičius auga, nes: • didėja potencialių jos prekių vartotojų, • didėja darbo jėgos pasiūla.

7. Švietimo ekonominis efektyvumas Tam tikslui būtina palyginti : • išlaidas (sąnaudas) • ir naudą ( rezultatus).

8. Švietimo ekonominio efektyvumo nustatymas apima tris nuoseklius etapus: 1. Išlaidų struktūros nustatymas ir įvertinimas; 2. Gaunamos naudos struktūros nustatymas ir įvertinimas; 3. Išlaidų ir rezultatų palyginimas.

9. Jei gyventojų daugėja labai lėtai • tai mažėja potenciali vartotojų rinka ir darbo jėgos pasiūla. • Verslui turi didelę reikšmę ne tik žmonių skaičius, bet ir kokio amžiaus žmonių šalyje gyvena. • Gimstamumo rodikliai yra labai svarbūs įmonėms, kurios arba teikia mokymo paslaugas arba gamina kūdikių priežiūros priemones

10. 2011 m. Švietimo sričiai skirta • 5 mlrd. 559 mln. litų nacionalinių lėšų, kurios naudojamos visų lygių : • ikimokyklinio, • bendrojo lavinimo, • profesinio rengimo • ir aukštojo mokslo – ugdymo ir švietimo sistemoms palaikyti.

11. Iš švietimui skiriamų lėšų, • pedagogų, apimant ikimokyklinį, • bendrojo lavinimo ir profesines mokyklas darbo užmokesčio fondas sudaro • apie 2,7 mlrd. litų. • Iš švietimui skiriamų nacionalinių lėšų • 37 mln. litų buvo numatyta projektams, įgyvendinamiems su ES parama, bendrafinansuoti.

12. Švietimo rezultatai –t.y. gaunama nauda labai įvairi: • Natūrali ; • Vertinė ; • Netiesioginė; • Asmeniška ( individuali ); • Išorinė ( visuomeninė ).

13. Natūrali nauda • Žmogus turintis aukštesnį išsilavinimą gauna ir aukštesnį atlyginimą; • Turi didesnes galimybes įsidarbinti prestižiniuose darbuose; • Gali geriauprisitaikytiprie esamų pokyčių; • Prisitaikyti prie mokslinės techninės pažangos.

14. Vertinė nauda Darbo užmokesčio augimas priklauso nuo bendro ir socialaus pasirengimo: (išsilavinimo, nuolatinio kvalifikacijos kėlimo).

15. Tiesioginė nauda • švietimo ekonominis efektyvumas, kuris nustatomas tiesioginiu: • piniginių pajamų ir išlaidų santykiu.

16. Netiesioginė nauda • – atvirkščiai - netiesioginiu piniginių pajamų ir išlaidų santykiu.

17. Asmeniška ( individuali) nauda • naudinga pačiam besimokančiam, tėvams, šeimai. • Darbuotojo pajamos pagrinde auga priklausimai nuo jo: • išsilavinimo augimo, • ir amžiaus.

18. Išorinė ( visuomeninė) nauda • yra naudinga visumoje, kurią gauna kiti žmonės arba visuomenė. • Tai socialinės naudos augimas, t.y. nusikalstamumo mažėjimas, žmonių su aukštesniu išprusimu gausėjimas, geresnis auklėjimas.

19. Pelno norma • skaičiuojama pačiam sau. • Švietimo ekonomikoje pelno norma yra: • Asmeninė – atspindi santykį tarp švietimo išlaidų ir naudos atskiram žmogui • Visuomeninė ( socialinė) – atspindi santykį tarp visuomeninės naudos ir išlaidų. • Asmeninė pelno norma įvertinama atlyginimo prieaugiu dėl išsilavinimo atskaičiuos tiesioginius mokesčius. • Švietimo išlaidas sudaro tik asmeninės besimokančiojo išlaidos.

20. Nauda , kurią suteikia švietimas : • informacijos aspektu, kaip individui taip ir visuomenei didesnį efektą duoda žmogus su aukštesniu išsilavinimu. • Pats žmogus informacinis produktas, pasižymi savybėmis kurios nebūdingos kitoms priemonėms. • Darbuotojas kuris atsisakė toliau mokytis, gauna atlyginimą už žemos kvalifikacijos darbą.

21. Žmogus kuris mokosi • atsisakęs dirbti ir gauti atlyginimą investuoja į informacinio švietimo produkto sukūrimą. • Gauna ne piniginį o informacinį švietimo atlyginimą. • Tie sugebėjimai po kurio laiko darbe duos didesnę naudą : • augs jo darbo našumas, jo atlyginimas. • Informacinis produktas tada įgauna piniginę formą.

22. Mokslo fondas ( kapitalas) • Tai intelektualus kapitalas – turi tiek natūrinius tiek vertinius rodiklius. • Mikro lygis - apima ir individą ir organizaciją. • Individo natūrinis lygis jo formalus išsilavinimo lygis, ir žinių intelekto lygis, organizacijos lygis. • Makro lygis - nukreiptas į ekonomiką , mokymo įstaigų skaičius, mokytojų ir dėstytojų skaičius, aukštųjų mokyklų studentų skaičius tūkstančiui gyventojų.

23. Mikro intelektualaus kapitalo vertiniai rodikliai : • asmeninės tiesioginės išlaidos išsimokslinimui, • prarasti uždarbiai mokymo procese, • išlaidos darbuotojų apmokymui bendrojo lavinimo mokyklose, • vidutinės išlaidos darbuotojų apmokymui per metus, • išsimokslinimo lygis organizacijos lygyje.

24. Makro lygio vertiniai rodikliai: • švietimui skiriama BVP dalis; • išlaidos skaičiuojamos vienam mokiniui; • bendras švietimo fondas.

26. Pelno norma ir švietimoekonominis efektyvumas • Pagal formą švietimo • ekonominis efektyvumas panašus į pelno normą.

27. Švietimo asmeninės ir socialinės pelno normos kur: r – metinė pelno norma; AI – investicijos; PDr, SDr – privatinė ir socialinė diskonto norma; Pr, Sr – papildomų investicijų privati ir socialinė pelno norma; P* – privatus optimumas; S* – socialinis optimumas.

28. Pelno normų mažėjimo tendencijos • Ir viena, ir kita pelno norma mažėja didėjant investicijoms, t.y. abi • linijos turi mažėjantį pobūdį. Tai atspindi pelno mažėjimo dėsnį. • Tuo pačiu • kaip matyti iš paveikslo, kiekvienoje atkarpoje socialinis pelnas didesnis • už asmeninį

29. Kodėl socialinis pelnas didesnis už asmeninį? • 1. Didelis aukštai kvalifikuotų specialistų skaičius gali užtikrinti didesnę • naudą todėl, kad didesnė aukštai kvalifikuoto darbo pasiūla leidžia • įsigyti kvalifikuotą darbo jėgą žemesne kaina ir kad yra nauda iš lankstaus • reagavimo į rinkos ekonominius pokyčius.

30. Kodėl socialinis pelnas didesnis už asmeninį? • 2. Dėl reikiamos informacijos trūkumo būsimieji besimokantieji neįvertina • investicijų naudos į įgūdžius ir sugebėjimus. • 3. Mokesčiai, ypač progresyviniai, sumažina asmeninę švietimo pelno • normą, lyginant su socialine pelno norma.

31. Kodėl socialinis pelnas didesnis už asmeninį? • 4. Jeigu yra didelė tikimybė, kad pirmoje eilėje bedarbiu taps nekvalifikuotas • darbuotojas (kas ir vyksta tikrovėje), tai socialinė švietimo pelno • norma viršys asmeninę pelno normą. • 5. Jeigu firmos turi monopolinę valdžią, joms bus naudinga padengti • kai kurias darbuotojų paruošimo išlaidas.

32. Kai kurių tyrimų rezultatai • Žinomas švietimo ekonomikos specialistas G. Psacharopoulos empirinių • tyrimų pagrindu švietimo efektyvumo ir profesinio darbininkų paruošimo • srityje gavo eilę įdomių rezultatų. • Jo nuomone, socialinė švietimo • pelno norma mažėja žymiai augant nacionalinėms pajamoms.

33. Taip pat jis pateikia kito tyrimo išvadas • pagal kurį pradinio mokymo pelno norma yra žymiai didesnė, • negu vidurinio mokslo, • o pastaroji didesnė už aukštojo mokslo pelno normą. • Svarbus tokios išvados pagrindas yra išlaidų dydis: • universitetinis išsilavinimas kainuoja žymiai daugiau, • negu pradinis ar vidurinis mokslas.

34. G. Psacharopoulos pateikia duomenis apie švietimo socialinės pelno normosdinamiką Daugumoje besivystančių šalių su žemomis pajamomis vienam gyventojui : socialinė pradinio išsilavinimo pelno norma sudaro 23 proc., vidurinio – 15 proc., o aukštojo mokslo pelno norma – 11 proc.

35. Labiausiai išsivysčiusiose šalyse • socialinė pelno norma pradiniam išsilavinimui sudaro 14 proc., • viduriniam – 10 proc., • aukštajam – 8 proc.

36. Tyrimai, kuriuose buvo palyginamas akademinis ir profesinis išsilavinimas • parodė, kad vidutiniškai akademinio pelno norma siekė 16 proc., • profesionio –11 proc. • Lemiamas veiksnys yra išlaidos: • profesinis paruošimas reikalauja didesnių išlaidų, negu akademinis išsilavinimas .

37. Prarastų pajamų teoriją • pradėjo naudoti T. Shultzas. Švietimo ekonomikoje koncepcija „nepanaudotų galimybių kaina” tapo pagrindu naudojant • sampratą „prarastas uždarbis”. • Besimokantieji, pasiekę darbingą amžių ir tęsiantys mokymąsi vidurinėje mokykloje ar koledže (o vėliau - universitete), • šia prasme praranda uždarbį lygų tam, kurį gauna jų dirbantys bendraamžiai.

38. Prarastas uždarbis • Tiems, kurie nusprendė • tęsti mokslus, nepanaudotų galimybių kaina bus tos pajamos, • kurias jie praranda dėl priimto sprendimo. Prarastas uždarbis įvairiose • šalyse gali sudaryti nuo 40% iki 70% bendrų švietimo išlaidų.

39. Prarasti atlyginimai • tam tikra prasme yra visuomenės nuostoliai, • todėl jie įjungiami į bendras švietimo išlaidas. • Jų dalis labiausiai išsivysčiusiose šalyse • dažnai viršija realias švietimo išlaidas (JAV jų dalis svyruoja 50-60% nuo visų išlaidų aukštajam ir viduriniam mokymui).

40. Darbuotojo uždarbis • su atitinkamu bendro ir specialaus išsimokslinimo lygiu susideda iš dviejų pagrindinių dalių: • Pirma dalis sudaro tą uždarbio dalį, kurią jis gautų turėdamas nulinį išsilavinimą. Antroji dalis - atlyginimo augimas dėl išsilavinimo arba žmogiškojo kapitalo pajamos.

41. Uždarbis žmogaus , turinčio išsilavinimą • Yn = Xo + RCn , • kur: Yn - uždarbis žmogaus, turinčio n metų išsimokslinimą; • Xo - uždarbis žmogaus, turinčio nulinį išsimokslinimą; • R - investicijų į švietimą normatyvinis efektyvumas; • Cn - investicijų apimtis n metų mokymo laikotarpyje.

42. Aukštojo išsilavinimo ekonominis efektyvumas bus lygus • dviejų asmenų atlyginimų skirtumui, gauto per visą darbinį periodą: • baigusio universitetą • ir gavusio tik vidurinį išsilavinimą.

43. Aukštojo išsilavinimo ekonominis efektyvumas • bus lygus dviejų asmenų atlyginimų skirtumui: gauto per visą darbinį periodą, baigusio universitetą ir gavusio tik vidurinį išsilavinimą. Ekonominę išsilavinimo universitete naudą galima įsivaizduoti kaip papildomas pajamas, kurias: • gaus universiteto absolventas, lyginant su vidurinės mokyklos absolventu. • Šį pajamų skirtumą galima nustatyti ir palyginti su švietimo išlaidomis.

44. Aukštesnis išsilavinimas atitinkamai duoda didesnę naudą. • Pastebimas dėsningumas: • darbuotojo pajamos auga priklausomai nuo jo išsilavinimo augimo ir amžiaus, tačiau iki tam tikros ribos - 55-60 metų (arti pensijinio amžiaus). • Po šios amžiaus ribos visų išsilavinimo lygių darbuotojų pajamos staigiai mažėja.

45. Pelno normos rodiklis • užima centrinę vietą žmogiškojo kapitalo teritorijoje; • Jis įgalina palyginti investicijų atsipirkimą į žmogiškąjį ir fizinį kapitalą.

46. Visuomenės požiūriu • išlaidos ir rezultatai, susiję su investicijomis į švietimą, • nesutampa su atitinkama išlaidų suma ir rezultatais kiekvienam individui. • Lygiagrečiai su tiesioginėmis individualiomis išlaidomis būtina įvertinti ir išlaidas iš visų kitų finansavimo šaltinių.

47. Negautos pajamos (prarastiatlyginimai) • šiuo atveju interpretuojamos kaip: • prarasta visuomenei potenciali nepagamintų prekių ir paslaugų vertė, • negauti mokesčiai nuo darbo užmokesčio.

48. Individualių žmogaus pajamų padidėjimas • dėl aukštesnio išsilavinimo vertinamas: • kaip galima ekonominio augimo priemonė. • Šiuo atveju aukštojo išsilavinimo rezultatų rodikliu tikslinga laikyti individualių uždarbių sumą iki mokesčių išskaičiavimo (nominalų darbo užmokestį).

49. Jungtinėje Amerikos Valstijose • visuomeninė pelno norma skaičiuojama • nuo 1939 metų, • kai buvo atliktas gyventojų surašymas, • o nuo 1970 metų kasmet skaičiuojama ir asmeninė pelno norma.

50. Aukštojo išsilavinimo pelno normos • daugelyje išsivysčiusių šalių išliko stabilios ir sudarė 10-15 proc. • Žymus jų sumažėjimas įvyko XX a. 8 dešimtmetyje - apie 5-8 proc. • XX a. pabaigoje pelno normos šiek tiek pakilo. • Pelno normų kritimą kai kurie ekonomistai įvertino kaip per didelių investicijų į žmogiškąjį kapitalą ženklą.