Tyčini s sav ę s žalojim as pataisos įstaigose

1. Tyčinissavęs žalojimas pataisos įstaigose • Kas rodo savižudiško elgesio problemos pataisos įstaigose aktualumą? • Kokios gali būti save žalojančio elgesio tipologijos? • Kokie yra teoriniai tyčinio žalojimosi priežasčių paaiškinimai? • Kas būdinga nuteistųjų tyčinio žalojimosi pataisos įstaigose motyvacijai?

2. Problemos aktualumas • Savižudiškas elgesys, pasireiškiantis savižudybėmis, savižudybių bandymais ir savęs žalojimu visų šalių nuteistųjų populiacijoje yra neproporcingai dažnesnis nei bendrojoje (Liebling, 1993) • Pvz., 30% visų nuteistųjų Jungtinės Karalystės kalėjimuose bausmės atlikimo laikotarpiu vienu ar kitu būdu yra save žaloję. • 1990 – 2002 Italijos kalėjimuose įvykdytų savižudybių dažnis kasmet maždaug dešimt kartų buvo aukštesnis nei bendroje populiacijoje ir toks santykis išliko, nors absoliutus nuteistųjų skaičius per tą laikotarpį beveik padvigubėjo. Savęs žalojimo veiksmus, nesiekiant nusižudyti, atliko apytikriai vienas iš dešimties Italijos kalėjimuose bausmes atliekančių nuteistųjų. • 1994 – 2004 m. Lietuvoje kasmet į ligoninę stacionariniam gydymui dėl tyčinio susižalojimo patekdavo apie šimtas nuteistųjų, savęs žalojimo atvejai sudarė apie pusę visų užregistruotų traumų.

3. Sociologinis tyrimas • Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Socialinės reabilitacijos skyrius 2005 m. atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti savižudybių ir tyčinio žalojimosi priežastis laisvės atėmimo vietose. • Tyrimo metodas – nuteistųjų ir suimtųjų anketavimas, naudojant standartizuotą klausimyną. Tyrimo metu buvo apklausta 1540 nuteistųjų ir suimtųjų, iš jų 9,4 procento (145) moterų ir 90,6 procento (1395) vyrų.

4. rezultatai • Pusė savižudybių laisvės atėmimo vietose paprastai įvyksta per pirmas 24 valandas po atvykimo, trečdalis – net per pirmas 3 valandas. • Apie 80 procentų nusižudžiusiųjų laisvės atėmimo vietoje yra nors vieną kartą praeityje jau mėginę žudytis. • Nuteistųjų ir suimtųjų savižudybėms įtakos turi ir jų asmenybės savybės, ir jų situacija. Dažniausiai nuteistuosius ir suimtuosius slegia nežinomybės baimė, socialinė atskirtis nuo šeimos ir artimųjų, pasimetimas dėl griežtos aplinkos, nežinoma ir nuo jų nepriklausoma ateitis, gėda dėl įkalinimo. • Taip pat galimi ir papildomi veiksniai – dažnas alkoholio ar narkotikų vartojimas prieš įkalinimą, didelė kaltė ar gėda dėl padaryto nusikaltimo, tai, jog žmogus jaučiasi praradęs psichologinį saugumą, turi psichinių sutrikimų ir/ar yra mėginęs nusižudyti, gavo blogų žinių iš artimųjų ir pan.

5. Nuteistųjų traumatizmas Lietuvoje

6. Terminai • Savęs žalojimas, taip pat savižudybės ir savižudybės mėginimai, priskiriami savižudiškam elgesiui(angl.suicidality). • Savižudybė (angl. suicide) – tikslingas, laisva valia atliktas, savo gyvybei pavojingas veiksmas, pasibaigęs mirtimi (Beck ir kt., 1974). Taigi, savęs žalojimas kaip reiškinys, skiriasi nuo savižudybės ne pasekmėmis (nes jos gali būti vienodos – mirtis), bet pirminiu tikslu. Savižudybę galima pripažinti tik tuo atveju, kai visos asmens mirties aplinkybės patvirtina išvadą, kad asmuo pats laisva valia atliko veiksmus, pasibaigusius mirtimi, ir kad tokio poelgio pirminis tikslas buvo – užbaigti savo gyvenimą. • Savižudybės mėginimas (angl. attempted suicide) –tai bet koks tikslingai, laisva valia atliktas asmens veiksmas, kuriuo buvo siekta nutraukti savo gyvybę. Nors savižudybės mėginimo pasekmės gali būti savęs sužalojimas, ilgalaikis luošumas ir net mirtis, nuo savęs žalojimo atvejo jis skiriasi savo pirminiu tikslu. Empiriniai tyrimai rodo ir kitus svarbius (vyraujančių motyvų, riziką didinančių veiksnių) skirtumus tarp savęs žalojimo ir savižudybės bandymo (Snow, 2006)

8. Savęs žalojimas(angl. self injury, self mutilation)p.s.: toliau SŽ • SŽ - tai bet kokie veiksmai, kuriais asmuo savo valia, tikslingai ir tiesiogiai sužeidžia save, nesiekdamas nutraukti savo gyvybės. SŽ galima apibrėžti ir kaip tyčinę agresiją, nukreiptą į save. • SŽ g.b. socialinė kultūrinė norma, žalingi įpročiai ir nesveikas gyvenimo būdas, psichiatrinių susirgimų simptomas, o taip pat deviantinis psichiškai sveikų žmonių elgesys (Favazza A. R., 1996)

9. SŽ tipologija • a) sunkus SŽ (pvz., kastracija, galūnės amputacija) • b) stereotipinis (pavyzdžiui, ritmiškas galvos daužymas, plaukų pešiojimas) ir • c) paviršinis/vidutinis (pavyzdžiui, odos pjaustymas, žaizdų draskymas). • Sunkus ir stereotipinis savęs žalojimas yra būdingesnis psichikos susirgimų, liguistų, ypač psichozinių, būsenų, autizmo, protinio atsilikimo, smegenų patrologijos ir traumų atvejais. SŽ taip pat g.b. susijęs su reaktyvinėmis psichozėmis, depresija, isterinio tipo ir emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimais, taip pat organinėmis galvos smegenų patologijomis ir traumomis (Makejev, 2000)

10. Tyčinis savęs žalojimas (dažniausiai - paviršinis/vidutinio sunkumo) gali būti kompulsyvus ir impulsyvus. • Kompulsyvus savęs žalojimas – įkyriaipasikartojantis ar net nuolat jaučiamas potraukis atlikti tam tikrus save žalojančius veiksmus ir judesius. Jis yra susijęs su tam tikra potraukių ir įpročių patologija, pasireiškia kaip bandymas išsivaduoti nuo sutrikimui būdingų įkyrių minčių, įtampos, kaltės jausmo. • Impulsyvus savęs žalojimas pasireiškia epizodiškai, tam tikrose situacijose, ir dažniausiai yra kitokių psichologinių sutrikimų simptomas. Kartotiniam savęs žalojimui būdinga tai, kad apie tokius veiksmus asmuo galvoja ir tada, kai taip nesielgia, susitapatina su savęs žalotoju. Kartais epizodinis savęs žalojimas išsivysto į savotišką priklausomybę, t.y. simptomas tampa liga, kai žmogus būtent tokiais veiksmais reaguoja į bet kokį stresą, ir ne tik neigiamą, bet ir teigiamą.

11. SŽ formos ir būdai • tiesioginis (odos pjaustymas) • netiesioginis (badavimas) • tipiškas, plačiai naudojamus (pavyzdžiui, odos, riešų pjaustymas, svetimkūnių ryjimas, svetimkūnių įstūmimas į krūtinės ląstą, pilvo ertmę, minkštuosius audinius, paodį, dirbtinės flegmonos, sukeliamos įšvirkščiant ar įtrinant į paodį seiles ir kt.) • netipiškas, retas (pavyzdžiui, kaulų laužymas, lyties organų žalojimas ir kt.) • atipiškas, pavienis (pavyzdžiui, liežuvio nusipjovimas).

12. Priežastys, etiologija • Psichinė anomalija, psichinės ligos simptomas ir psichikos pažeidimo pasekmė. Riziką, kad asmuo žalos save, padidina protinis atsilikimas, taip pat abstinencija, jei asmuo yra priklausomas nuo alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų (Makejev A., 2000). • Tačiau...

13. JAV kariuomenės naujokų tyrimas (Klonsky E. D. ir kt., 2003) • N = 1.986, iš jų 62 proc. vyrai, 38 proc. – moterys. • 4 proc. tiriamųjų turėjo tyčinio savęs žalojimo istoriją, t.y. vienas iš 25. • Palyginus grupes save žalojusių ir ne, pirmoje grupėje nustatyta statistikai reikšmingai daugiau ribinių asmenybės sutrikimų, depresijos, ypač nerimo, simptomų, intensyvių emocinių išgyvenimų, didesnis jautrumas emociniam atstūmimui.

14. Biologinės teorijos • 1) Įtaką daro biocheminiai procesai smegenyse. Pvz., kai kuriuose tyrimuose buvo nustatytas sž ryšys su seretonino kiekiu smegenyse ir iškelta prielaida, kad, gal būt, kai seretonino funkcija yra santykinai normali, žmogus savo susierzinimą nukreipia į išorę (žmones ar daiktus), o kai per maža – į vidų, į save patį. • Tačiau priežastiniai ryšiai vis vien lieka neaiškūs: ar panašios smegenų biochemijos anomalijos yra patirtų traumų, nepilnavertės aplinkos pasekmė, ar priešingai, dėl tokių anomalijų asmuo turi specifinį gyvenimo patyrimą, kuris blokuoja jo gebėjimą mokytis efektyviai įveikti stresą ir paskatina imtis destruktyvaus elgesio (t.y. tyčia save žaloti) (Favazza, Rosenthal, 1993).

15. 2)SŽ – psichofiziologinės įtampos reguliavimo priemonė • savęs žalojimu siekiama pakeisti diskomfortišką sensorinio sužadinimo lygį (jį padidinti, arba sumažinti). Pvz., galima pastebėti, kad nors daugelis save žalojančiųjų negali tiksliai paaiškinti savo elgesio, bet tam tikru momentu jie tokį elgesį sustabdo, nurimsta, atsipalaiduoja. Keliamos prielaidos, kad savęs žalojimas gali atlikti sensorinio, psichofiziologinio, o tuo pačiu – ir emocinio sužadinimo lygio reguliavimo funkcijas (Haines, Williams, 1997).

16. Psichologinės teorijos • 1) operantinio sąlygojimo koncepcija: pasikartojantys savęs žalojimo veiksmai gali būti išmokimo rezultatas, jeigu juos pastiprina aplinkinių dėmesys, taip pat sensorinė stimuliacija (sujaudinimas), patiriama atliekant tokius veiksmus. Kitais atvejais asmuo gali žaloti save, siekdamas išvengti pasibjaurėjimą keliančių stimulų ir nemalonių sąlygų, ir jeigu jam tai pavyksta, savęs žalojimas pastiprinamas ir įsitvirtina kaip elgesio būdas, padedantis išvengti kitaip nepašalinamo nerimo ir emocinio skausmo.

17. Konstruktyvistinė teorija (Deiter P. J. ir kt., 2000) SŽ susijęs su 3 asmenybės konstruktais: • Tolerancija frustracijai • Saviverte • Prieraišumu Save žalojantys žmonės stokoja gebėjimo: • a) toleruoti stiprų afektą (emocinę įtampą, frustraciją), • b) išlaikyti stabilų savo vertės jausmą (nepriklausomai nuo kitų vertinimo, pasiekto rezultato), • c) išlaikyti emocinio ryšio, sąsajos su kitais jausmą (prieraišumo, tarpusavio priklausomybės).

18. Tokių gebėjimų vystymąsi blokuoja: • psichologiškai traumuojantis patyrimas, susijęs su vaikystėje patirta prievarta, ypač seksualine, o taip pat su psichologiškai nepilnaverte aplinka, kurioje vaiko ar jaunuolio patirtis yra atmetama, ignoruojama, menkinama. • emocinis atstūmimas – vienas iš stipriausių rizikos pradėti save žaloti veiksnių, o artimų, saugumą teikiančių, tarpusavio ryšių neturėjimas palaiko tokią riziką ir formuoja nesugebėjimą kontroliuoti savo destruktyvius veiksmus (iš jų – ir žalojimąsi).

19. SŽ mechanizmas • SŽ mechanizmas nėra visiškai aiškus. Dažniausios interpretacijos: (1) asmuo išgyvena įtampą, skausmą dėl frustracijos, t.y. kliūčių kelyje į tikslą, arba nepatenkintų poreikių (pvz., saugumo), ir save žalodamas pašalina įtampą (katarsis, dėmesio nukreipimas, konkuruojantis skausmas); (2) dėl įvairių priežasčių negalėdamas/nemokėdamasišreikšti agresijos prieš kitus asmenisar objektus žmogus agresiją nukreipia į save; (3) save žalodamas žmogus manipuliuoja aplinka: intriguoja, iššaukia dėmesį, priverčia kitus reaguoti, pakeičia situaciją ir kt.; (4) tai gali būti nepavykusi savižudybė; o taip pat protestas, noras save nubausti ir kt.

20. SŽ riziką didinantys veiksniai: • 1) demografiniai-socialiniai: moteriška lytis, jaunyvas amžius, bedarbystė, gyvenimas perpildytoje patalpoje; • 2) individualūs-klinikiniai: psichikos sutrikimai ir pažeidimai, ribiniai asmenybės sutrikimai, taip pat aukšti depresijos, nerimo, priešiškumo rodikliai; protinis atsilikimas, priklausomybė, ypač nuo alkoholio, taip pat ankstesni savęs žalojimo atvejai, prievartos vaikystėje patirtis. • asmenybės ypatumai: save žalojantys psichiškai sveiki asmenys yra introvertiškesni, neurotiškesni ir priešiškesni, dažniau patyrę fizines bausmes vaikystėje, sadomazochistines fantazijas, dažniau yra atlikę savižudybės mėginimų negu niekada tyčia savęs nežaloję asmenys (Roy, 1978)

21. Nuteistųjų savęs žalojimo motyvai • emocinės iškrovos, savireguliacijos priemonė, streso įveikos būdas • reakcija į nepalankią, frustruojančią situaciją, arba psichotinis epizodas • manipuliacija aplinka • subkultūros norma arba reikalavimas

22. Empirinių tyrimų apibendrinimas • Savęs žalojimo ir savižudybės bandymo motyvacija skiriasi (pirmuoju atveju dažnesnės manipuliacijos, frustracija, nerimas ir priešiškumas, o antruoju – neviltis dėl vertybių praradimo) • Destruktyvūs psichiškai sveiko nuteistojo veiksmai rodo neišspręstas jo problemas ir reikalauja specialistų bei administracijos dėmesio • Kiekvienas savęs žalojimo atvejis pataisos įstaigoje turi būti kruopščiai ištirtas. Tik nustačius pirminį motyvą ir aplinkybes (savanoriškumą, tyčinį pobūdį) galima parinkti tinkamas prevencines priemones ir intervencijos būdus. Ypač svarbu nepastiprinti destruktyvaus nuteistojo elgesio.

23. prevencijai: • a) profesionalus ir ankstyvas psichologinis ir psichiatrinis nuteistojo ištyrimas ir įvertinimas • b) kritinių situacijų ir būsenų stebėjimas bei reikalingos paramos ir pagalbos suteikimas • c) tikslingas reabilitacinių priemonių ir intervencijos taikymas, atsižvelgiant į nuteistojo poreikius. Pažymėtina, jog medikamentinis gydymas turėtų būti taikomas tik tiems asmenims, kurių save žalojančius poelgius nulemia psichikos liga ir pažeidimai. Kitais atvejais pagrindinėmis turėtų būti psichologinės, psichoterapinės, socialinės bei organizacinės priemonės • d) geras pataisos įstaigos socialinių darbuotojų, psichologų, medikų ir pareigūnų bendradarbiavimas bei pasirengimas • e)pataisos įstaigų perpildymo problemos išsprendimas

24. literatūra • G. E. Dear, D. M. Thomson & A. M. Hills. Self-Harm in Prison: Manipulators can Also Be Suicide Attempters. Criminal Justice and Behavior 2000; 27. P. 160-175 • E. L. Jeglic, H. A. Vanderhoff and P. J. Donovick.The Function of Self-Harm Behavior in a Forensic Population. International Journal of Offender Therapy and Comparative Criminology. 2005; 49; 131 • Makejev A. Psichinių anomalijų esmė ir charakteristika. LPA, Vilnius. 2000.