6 TEMA. ES TEISĖS LAIKYMOSI UŽTIKRINIMAS VALSTYBĖSE NARĖSE

1. 6 TEMA. ES TEISĖS LAIKYMOSI UŽTIKRINIMAS VALSTYBĖSE NARĖSE 1. Valstybės atsakomybės ES teisėje samprata 2. ES teisės pažeidimo elementai: 2.1. valstybės veika pagal ES teisę. Valstybės institucijos sąvoka. 2.2. Pareigos, kylančios iš ES teisės, pažeidimas. Pareigų, kylančių iš ES teisės, pažeidimų rūšys. 3. Valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę sąlygos 3.1. Pirmoji sąlyga – pažeista ES norma siekiama suteikti teises asmeniui 3.2. Antroji sąlyga – pažeidimo pakankamas akivaizdumas 3.3. trečia sąlyga – tiesioginis priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir žalos 3.4. ketvirtojo sąlyga – žala 3.5. Atsakomybės sąlygos – minimalūs reikalavimai žalos atlyginimui. 4. Principai, kuriais vadovaudamiesi nacionaliniai teismai sprendžia žalos atlyginimo klausimus: 4.1. Efektyvumo principas 4.2. Veiksmingumo principas 5. Nacionalinės materialinės ir proceso teisės normos, pagal kurias atlyginama žala

2. VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ PRIVAČIAM ASMENIUI DĖL ES TEISĖS PAŽEIDIMŲ

3. ĮŽANGA (1) • Asmuo, dėl ES teisės pažeidimo patyręs žalos, turi teisę reikalauti kompensacijos – šios svarbios teisės prielaida yra valstybės atsakomybė privačiam asmeniui dėl žalos atlyginimo; • Valstybės atsakomybė – tai pagrindas asmeniui reikalauti žalos atlyginimo nacionaliniame teisme, todėl nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad iš ES teisinės sistemos kylančios asmens teisės būtų efektyviai ir veiksmingai ginamos; • ES sutartyje nėra nė vieno straipsnio, įtvirtinančio valstybės atsakomybės privačiam asmeniui dėl ES teisės pažeidimo taikymą.

4. ĮŽANGA (2) • Nors įgyvendinti ES teisę ir jos laikytis yra įpareigotos visos nacionalinės valstybių narių institucijos – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės, tačiau žalos asmeniui atlyginimo klausimai spręstini išimtinai nacionaliniuose teismuose; • Kalbant apie teisminę asmens teisių, kildinamų iš ES teisės ir, kurios turi būti ginamos valstybei narei padarius ES teisės pažeidimą, apsaugą, galima būtų skirti du šių teisių gynybos etapus: • žalos atlyginimo klausimų sprendimas iki sprendimo Francovich byloje priėmimo; • Žalos atlyginimas po Francovich.

5. VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ IKI FRANCOVICH BYLOS (1) • ES sutartyse nėra nė vieno straipsnio, įtvirtinančio valstybės narės pareigą atlyginti žalą ES teisės pažeidimo padarymo atveju; • Ši problema ilgą laiką buvo aktuali, buvo siūlomi įvairūs EB sutarties pakeitimai, kurie, vis dėlto, nebuvo padaryti; • Iki sprendimo Francovich byloje priėmimo Teismas buvo linkęs visus žalos atlyginimo klausimus palikti išimtinai nacionaliniams teismams; • Byloje 69/75, Russo Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai nacionalinis teismas nustato, jog asmuo dėl EB teisės pažeidimo patyrė žalos, valstybė narė privalo atlyginti asmens patirtą žalą pagal nacionalinės teisės nuostatas.

6. VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ IKI FRANCOVICH BYLOS (2) • Ilgą laiką nebuvo aišku, ar teisė reikalauti žalos atlyginimo turi būti kildinama iš EB teisės normų, nebuvo ir visoms valstybėms narėms bendrų atsakomybės sąlygų; • Nacionaliniai teismai žalos atlyginimo klausimus sprendė savo nuožiūra vadovaudamiesi nacionalinės teisės normomis; • Todėl ir teismų praktika bylose dėl EB teisės pažeidimo atlyginimo išliko skirtinga, taip sudarant sąlygas taikyti skirtingus asmens teisių gynybos standartus, nebuvo jokio mechanizmo ir teisinio pagrindo, užtikrinančių, kad asmeniui dėl EB teisės pažeidimo padaryta žala bus atlyginta.

7. FRANCOVICH BYLA (1) Byla C-6-9/90 Francovich:darbdavys savo darbuotojui Francovich buvo neišmokėjęs atlyginimo, įmonė tapo nemoki; pagal Italijos teisę nebuvo galimybės gauti pinigų darbdavio nemokumo atveju; direktyva, kurios Italija nebuvo įgyvendinusi, reikalavo numatyti darbuotojų apsaugos nuo įmonių bankroto pasekmių priemones, kurios įgalintų nemokių įmonių darbuotojus gauti bent dalį savo darbo užmokesčio; direktyva nebuvo pakankamai tiksli, kad galėtų veikti tiesiogiai, o netiesioginis veikimas taip pat nebuvo galimas, nes Italija apskritai neturėjo jokio įstatymo, kurį būtų galima aiškinti pagal direktyvos tekstą ir tikslą.

8. FRANCOVICH BYLA (2) • Todėl Teismas nusprendė, jog tokiais atvejais, kai direktyva nėra tiesiogiai veikianti, valstybė privalo atlyginti privačiam asmeniui žalą, patirtą dėl EB teisės pažeidimo (direktyvos neįgyvendinimo); • Teismui priėmus sprendimą Francovich byloje padėtis iš esmės pasikeitė – Teismas pabrėžė, jog žala asmeniui turi būti atlyginama vadovaujantis nacionaline teise, jeigu tenkinamos tokios valstybės atsakomybės sąlygos: • Direktyva ketinta suteikti teises asmeniui; • Galima nustatyti tų teisių turinį pagal direktyvos nuostatas; • Tarp valstybės padaryto pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra priežastinis ryšys.

9. FRANCOVICH BYLA (3) • Taigi, jeigu tenkinamos visos pirmiau išvardintos atsakomybės sąlygos, asmuo turi teisę į žalos atlyginimą dėl valstybės padaryto EB teisės pažeidimo (direktyvos neįgyvendinimo) – tokie sprendimai priimti Miret, Faccini Dori, El Corte Ingles bylose. • Tačiau po sprendimo Francovich byloje liko daug neatsakytų klausimų: ar valstybės atsakomybė galima tik kai EB teisė neveikia tiesiogiai, ar atsakomybė galima ir kitų EB teisės pažeidimų padarymo atvejais (pavyzdžiui, pažeidus EB sutartį, nesilaikant reglamento, sprendimo nuostatų ir pan.), ar kaltės forma turi įtakos sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, ar valstybės atsakomybė galima dėl bet kokios valstybės institucijos veiksmų.

10. BRASSERIE DU PECHEUR BYLA (1) • Byla 46/93, 48/93 Brasserie du Pecheur and Factortame: ginčas kilo dėl to, kokia apimtimi Vokietija turėjo atlyginti Prancūzijoje įsisteigusiai alaus daryklai kilusią žalą dėl Vokietijos nustatytų teisinių kliūčių laisvam prekių judėjimui(Brasserie du Pecheur) ir, kokia apimtimi Didžioji Britanija turi atlyginti Ispanijos žvejams kilusią žalą dėl 1988 m. žvejybos akto, pagal kurį Ispanijos žvejams uždrausta žvejoti Didžiosios Britanijos teritoriniuose vandenyse (Factortame); • Šioje byloje Teismas galiausiai pripažino, kad valstybė narė, padariusi bet kokį EB teisės pažeidimą (ne tik neįgyvendinusi direktyvos), turi atlyginti asmens patirtą žalą.

11. BRASSERIE DU PECHEUR BYLA (2) Teismo sprendimas Brasserie du Pecheurbyloje: • EB teisės tiesioginis veikimas yra tik minimali asmens teisių, kildinamų iš EB teisinės sistemos, garantija; • Valstybės atsakomybės sąlygos turi būti panašios į sąlygas, kurias numatė EB sutarties 288 str., kuriame reglamentuota EB deliktinė atsakomybė; • Valstybės atsakomybė, vadovaujantis tarptautine viešąja teise, turi būti galima nepriklausomai nuo to, ar EB teisę pažeidžia įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminės valdžios institucija.

12. BRASSERIE DU PECHEUR BYLA (3) • Brasserie du Pecheurbyloje Teismas suformulavo tokias atsakomybės sąlygas: • Pažeista EB teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui; • Pažeidimas yra pakankamai rimtas; • Tarp padaryto pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. • Taigi matyti, jog šios atsakomybės sąlygos skiriasi nuo sąlygų, suformuluotų Francovich byloje: nebeliko antrosios sąlygos, atsirado nauja sąlyga – pažeidimo pakankamas rimtumas, nustatyta, kad tarp pažeidimo ir žalos turi būti tiesioginis ryšys.

13. DILLENKOFER BYLA (1) • Po Teismo sprendimo Brasserie du Pecheur byloje reikėjo atsakyti į klausimą, ar naujai suformuluotos atsakomybės sąlygos turi būti taikomos ir direktyvų neįgyvendinimui, ar šiuo atveju taikytinos Francovich atsakomybės sąlygos; • Atsakymą į šį klausimą pateikė byla 178-190/94, Dillenkofer:klausimas kilo dėl žalos atlyginimo tais atvejais, kai valstybė visiškai neįgyvendino direktyvos; • Iš Teismo sprendimo tapo akivaizdu, jog ir direktyvos neįgyvendinimo / netinkamo įgyvendinimo atveju taikytinos Brasserie du Pecheur byloje suformuluotos atsakomybės sąlygos – šios sąlygos apibendrintos ir pritaikytos bet kokio EB teisės pažeidimo atveju.

14. PIRMOJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA Pažeista EB teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui: • Teisių asmeniui gali suteikti tiek ta EB teisės norma, kuri veikia tiesiogiai, tiek ta, kuri nėra tiesiogiai veikianti; • Sąvoka suteikia teises asmeniui turi būti aiškinama plečiamai, todėl teisės asmeniui gali būti suteikiamos tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai – trečiųjų šalių įsipareigojimų pagrindu; • Beveik visose Teismo nagrinėtose bylose pripažinta, kad konkreti EB teisės norma suteikė teises asmeniui (išskyrus bylą C-222/02, PeterPaul); • Kuo aiškesnė ir tikslesnė EB teisės norma, tuo lengviau nustatyti, kad ji suteikia teises asmeniui.

15. ANTROJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA (1) Pažeidimo pakankamas rimtumas: • Brasserie du Pecheur byloje buvo pateikti šios sąlygos apibrėžimo kriterijai: pažeistos teisės normos aiškumas ir tikslumas, diskrecijos teisės, paliktos valstybės narės institucijai, pažeidimo padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, padarytos teisės klaidos atleistinumas/neatleistinumas, ar buvo priimti/nepanaikinti nacionaliniai teisės aktai, prieštaraujantys EB teisei; ar EB institucija savo veiksmais prisidėjo prie valstybės narės pažeidimo padarymo; • Šie kriterijai yra didžiąja dalimi subjektyvūs ir labai sunkiai įrodomi praktikoje.

16. ANTROJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA (2) • Ilgą laiką Teismas laikėsi nuomonės, jog tais atvejais, kuomet valstybės narės institucija turėjo tik ribotas diskrecijos teisės/tokių teisių visai neturėjo, pažeidimas laikytinas pakankamai rimtu be jokių tolesnių įrodinėjimo priemonių; tačiau ilgainiui situacija pasikeitė ir šiuo metu kyla klausimas, ar minėtas kriterijus iš viso yra reikalingas (nes visais atvejais vertinama, ar pažeidimas yra pakankamai rimtas); • Kuo teisės norma yra tikslesnė ir aiškesnė, tuo lengviau priimti sprendimą, kad pažeidimas buvo pakankamai rimtas.

17. ANTROJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA (3) • Pažeidimo padarymas tyčia ar dėl neatsargumo susijęs su kalte; • Todėl teisės doktrinoje keliamas klausimas, ar valstybės atsakomybė asmeniui EB teisėje yra atsakomybė be kaltės; • Kaltė nėra viena iš atsakomybės sąlygų, tačiau jau vien tas faktas, kad reikalaujama įrodyti ne bet kokio, o pakankamai rimto pažeidimo padarymą, suponuoja prielaidą, jog į kaltę vienu ar kitu aspektu atsižvelgiama vertinant valstybės narės veiksmus, pažeidžiančius EB teisę ir sprendžiant žalos asmeniui atlyginimo klausimą.

18. TREČIOJI ATSAKOMYBĖS SĄLYGA • Tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys; • Ši sąlyga padeda atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių asmuo patyrė žalos, kas atsakingas už žalos padarymą, koks yra žalos dydis; • Priežastinis ryšys turi būti ne bet koks, o tiesioginis – betarpiškas, žala negali būti per daug nutolusi nuo pažeidimo; • Ši atsakomybės sąlyga reikalauja įrodyti, jog asmuo ėmėsi reikiamų priemonių, kad sumažintų atsiradusią žalą.

19. AUKŠČIAUSIŲ TEISMŲ ATSAKOMYBĖ (1) • Nors Teismas Brasserie du Pecheur byloje ir pripažino, jog valstybės atsakomybė turi būti galima nepriklausomai nuo to, kokia valdžios institucija padaro žalos asmeniui, tačiau nebuvo nė vienos bylos, kuriose būtų keltas klausimas dėl teisminės valdžios institucijų veiksmų; • Sprendimas byloje C-224/03, Köblerpakeitė iki tol buvusią situaciją – Teismas pripažino, jog valstybė turi pareigą atlyginti žalą asmeniui ir tais atvejais, kuomet EB teisę pažeidžia nacionaliniai aukščiausios instancijos teismai (aukščiausių teismų atsakomybės taikymas patvirtintas ir byloje C-173/03, Traghetti del Mediterraneo).

20. AUKŠČIAUSIŲ TEISMŲ ATSAKOMYBĖ (2) • Teismas Köbler byloje pripažino, jog asmens teisių apsauga būtų susilpninta, jeigu asmuo negalėtų gauti žalos atlyginimo tuo atveju, kai EB teisę pažeidžia aukščiausios instancijos teismai, kurių sprendimų pagal nacionalinė teisę nebegalima skųsti; • Aukščiausių teismų atsakomybė galima esant tokiom pačiom atsakomybės sąlygom, tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į vieną papildomą pažeidimo pakankamo rimtumo nustatymo kriterijų – ar aukščiausios instancijos teismas nevykdė savo pareigos pagal EB sutarties 234 str. 3 d. kreiptis į Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

21. AUKŠČIAUSIŲ TEISMŲ ATSAKOMYBĖ (3) • Taigi aukščiausių teismų atsakomybė tapo tam tikru aspektu apribota – galima tik tais atvejais, kada yra nesilaikoma EB sutarties 234 str. 3 d.; • Aukščiausių teismų atsakomybė kelia tokias tris pagrindines problemas: • Suderinamumo su resjudicataprincipu; • Suderinamumo su teismų nepriklausomumo principu; • Teismo, kompetentingo nagrinėti žalos atlyginimo ieškinius, kai žala padaryta aukščiausio teismo veiksmais, pasirinkimo problema – ar iš viso nacionalinėje teisės sistemoje galima rasti tokį teismą?

22. ŽALOS ATLYGINIMO PRINCIPAI (1) • Francovich byloje Teismas pripažino, jog visi žalos atlyginimo klausimai ir toliau sprendžiami nacionaliniuose teismuose; tačiau nacionalinės teisės normos (materialinės ir proceso), kuriomis remiantis asmeniui atlyginama žala, negali būti visai autonomiškos (nepriklausomos nuo EB teisės) – jos turi būti ne mažiau palankios nei tos, kurios taikytinos panašiems nacionaliniams ieškiniams, bei negali apsunkinti ar visai užkirsti kelio į žalos atlyginimą; • Vėlesnėje Teismo praktikoje šios nuostatos apibendrintos ir įvardintos efektyvumo ir veiksmingumo principais (byla C-261/95, Palmisani, byla C-453/99, Courage).

23. ŽALOS ATLYGINIMO PRINCIPAI (2) • Efektyvumo principas – nacionalinės teisės normos, kurios taikytinos tuo konkrečiu atveju, turi neapsunkinti/nepadaryti neįmanomos asmens galimybės nacionaliniame teisme reikalauti atlyginti žalą; • Veiksmingumo principas suprantamas taip: nacionalinės teisės normos, kurioms remiantis asmeniui atlyginama žala, neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos analogiškiems (panašiems) nacionaliniams ieškiniams; • Abiejų pirmiau minėtų principų taikymas – nacionalinių teismų prerogatyva; • Šie principai suteikia teismams gaires, kaip nagrinėtini žalos dėl EB teisės pažeidimo atlyginimo ieškiniai.

24. NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (1) • Nustačius valstybės atsakomybės sąlygas, žala asmeniui atlyginama pagal nacionalines teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą; • Todėl žalos atlyginimo klausimai sprendžiami išimtinai nacionaliniuose teismuose taikant nacionalines materialines ir proceso teisės normas; • Šios teisės normos turi atitikti efektyvumo ir veiksmingumo principus – atitikimas šiems principams sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

25. NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (2) • Nacionalinės teisės normos, pagal kurias asmeniui atlyginama žala, yra dviejų rūšių: materialinės ir proceso; • Materialinės teisės normos: žalos dydis, atlygintinos žalos rūšys, ieškinio senaties terminai; • Proceso teisės normos: ieškovo, atsakovo nustatymo klausimai, įvairios įrodinėjimo taisyklės (įrodinėjimo priemonės ir būdai, liudytojų parodymai), teismų, nagrinėjančių žalos atlyginimo ieškinius, nacionalinėje teisėje paskyrimas ir kompetencijos nustatymas.

26. NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (3) Materialinės teisės normos: • Žalos dydis ir rūšys: Didžioji dalis bylų, kuriose Teismas nagrinėjo žalos atlyginimo klausimus, buvo susijusios su turtinės žalos atlyginimu; pripažįstamas visiškas nuostolių atlyginimo principas (atlyginami tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai nuostoliai, pavyzdžiui, negautos pajamos); kompensacija turi būti adekvati; asmuo, kuris reikalauja žalos atlyginimo, turi patvirtinti, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių žalai sumažinti (byla C-46/93 ir 48/93, Brasserie du Pecheur, byla C-180/95, Draehmpaehl, byla C-271/91, Marshall).

27. NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (4) Materialinės teisės normos: • Ieškinio senaties terminai: valstybės narės turi pačios savo nacionalinėje teisėje nusistatyti ieškinio terminus; tokie terminai turi būti protingi (pateisinami), jie negali būti pernelyg trumpi, ir per juos turi būti realios galimybės kreiptis į teismą; ieškinio senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti, kol direktyva nėra perkelta į nacionalinę teisę; koks terminas laikytinas tinkamu, kiekvienu atveju turi būti sprendžiama atskirai (byla C-208/90, Emmot, byla C-231/96, Edis).

28. NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (5) Proceso teisės normos: • Ieškovas ir atsakovas: ieškovu gali būti bet kuris privatus subjektas – tiek fizinis, tiek juridinis asmuo; atsakovas bet kuriuo atveju yra valstybė (nors už žalos atlyginimą atsako konkreti valstybės institucija); valstybės narės institucijos samprata suprantama plečiamai – įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, vietos valdžios institucijos, federacijos subjektai, kiti valstybiniai dariniai, netgi privačios organizacijos (tam tikrais atvejais); ar konkreti institucija yra valstybės narės institucija, sprendžiama kiekvienu atveju atskirai.

29. NORMOS REGLAMENTUOJANČIOS ŽALOS ATLYGINIMĄ (6) Proceso teisės normos: • Įrodinėjimo priemonės: nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo taisykles, užkertančias teismui vykdyti savo funkcijas, nesuderinamos su EB teise (byla 199/84, Johnston); tam tikrais atvejais įrodinėjimo pareigos priskyrimas ieškovui gali prieštarauti EB teisei; • Teismų, nagrinėjančių žalos atlyginimo ieškinius, paskyrimas ir kompetencijos nustatymas: tai yra kiekvienos valstybės narės pareiga, tačiau gali kilti nemažai problemų – kokiais kriterijais remiantis šie teismai turi būti paskirti, kuris teismas galėtų nagrinėti ieškinį dėl žalos atlygino, kai EB teisę pažeistų aukščiausios instancijos teismas.

30. TEISMO PRAKTIKA (1) • Byla C-208/90 Emmott:Airija du metus vėlavo įgyvendinti direktyvą dėl socialinių išmokų vyrams ir moterims suvienodinimo; p. Emmott kreipėsi dėl žalos atlyginimo į nacionalinį teismą; Airija pasirėmė trijų mėnesių senaties terminu; senaties terminas baigėsi dar iki tol, kol minėta direktyva buvo įgyvendinta, taigi p. Emmott visiškai neturėjo galimybės apginti savo teises, kylančias iš EB teises; • Teismo sprendimas: senaties terminas negali būti pradėtas skaičiuoti tol, kol direktyva nėra tinkamai įgyvendinta nacionalinėje teisėje.

31. TEISMO PRAKTIKA (2) • Byla C-231/96, Edis: įmonė sumokėjo mokesčius nuo 1986 m. iki 1992 m.; Direktyva įgyvendinta tinkamai 1993 m.; vis dar buvo įmanoma pareikšti ieškinį dėl mokesčių susigrąžinimo, nors ir ne už visus neteisėtai išreikalautus mokesčius; • Teismo sprendimas: trejų metų senaties termino susigrąžinti permokėtus ir EB teisei prieštaraujančius mokesčius taikymas neprieštaravo efektyvumo principui; toks aiškinimas patvirtintas ir byloje C-410/92Johnsonbei byloje C-338/91 Steenhorst-Neerings.

32. TEISMO PRAKTIKA (3) • Byla C- 271/91,Marshall: diskriminavimo dėl lyties Aktas nustatė maksimalią 6250 svarų kompensacijos sumą; pramoninis tribunolas apskaičiavo 18405 svarų kompensaciją ir 7710 svarų palūkanas; klausimas – ar maksimalios žalos atlyginimo sumos nustatymas atitinka efektyvumo principą? Ar EB teisė reikalauja mokėti visą žalos atlyginimą (įskaitant ir palūkanas)? • Teismo sprendimas: nederamai griežtos ribos žalos atlyginimui nustatymas savaime prieštarauja efektyvumo principui; apsauga nuo kompensacijos nuvertėjimo yra būtina efektyvios kompensacijos sąlyga, todėl būtina atlyginti ir palūkanas; tačiau byla C- 66/95,Sutton patvirtino, kad EB teisė nereikalauja, jog palūkanos būtų mokamos už socialinio draudimo fondo išmokas.

33. TEISMO PRAKTIKA (4) • Byla C- 180/95, Draehmpaehl: trijų mėnesių atlyginimo riba už diskriminavimą dėl lyties prieštarauja efektyvumo principui, tačiau tik tais atvejais, jei asmuo būtų gavęs darbą, jei ne diskriminuojantis konkursas; kitais atvejais ši riba atitinka efektyvumo principą; • Byla C- 231/96,Edis: sumoms, prieštaraujančioms EB teisei, susigrąžinti nustatytas 3 metų senaties terminas, kitoms permokėtoms sumoms, sumokėtoms pagal nacionalinę teisę – ilgesnis terminas; Teismas pripažino, jog proceso teisės norma turi būti taikoma nedarant skirtumo tarp nacionalinės ir EB teisės, kai klausimas yra dėl tos pačios rūšies mokesčių, tačiau nacionalinė teisė turi suteikti palankiausias teisinės gynybos priemones teisių, kylančių iš EB teisės, apsaugai; gali būti nustatytos specialios detalesnio pobūdžio teisės normos dėl permokų grąžinimo; šios normos neatitiktų veiksmingumo principo, jei jos reglamentuotų tik prieštaraujančių EB teisei mokesčių susigrąžinimą.