DOKUMENTINĖ LITERATURA

1. DOKUMENTINĖ LITERATURA Parengė: Renata Mikalauskaitė Amanda Bugytė

2. Dokumentinė literatūra – faktais ir menine išmone grindžiami kūriniai. Dokumentiniuose kūriniuose siekiama tikroviškai atvaizduoti autentiškus įvykius ir faktus, tačiau yra ir nemažai išmonės. Prie dokumentinių kūrinių priskiriamos apžvalgos, etiudai,interviu, kronikos, reportažai, straipsniai, dokumentiniam filmui parašytos apybraižos. Dokumentine literatūra vadinami ir tie kūriniai, kuriems būdingas dokumentiškumas, pirmiausia istorinė proza, taip pat biografiniai, dienoraštiniai, kelionių romanai. Dokumentinė literatūra pradėjo formuotis XIX a. viduryje

3. Kazys Boruta, paveiktas vokiečių „naujojo daiktiškumo“, 1930 Trečiame fronte rašė, kad „skaitytojas vis labiau reikalauja ne grynosios beletristikos, bet beletristiško reportažo knygų, kurios duoda tikslius ir ryškius aprašymus, kur peizažas – geografijos pamoka, siužetas – faktiško įvykio eiga, stilius – sausas, tikslus, laikraštinis“. Kn. Kelionės į Šiaurę (1938–39) jis parašė paprasta dalykiška kalba, kuri turi pateikti kuo daugiau tikslios informacijos, o ne interpretuoti subjektyvias žmogaus būsenas. Kitame jo kūrinyje Svečiuose pas Čiurlionius Druskininkuose (par. 1942–46) atsiminimų epizodus ir aplinkos aprašymus sulydo pulsuojantis leitmotyvas – elegiška refleksija apie suniokotą ir parklupdytą Lietuvą.

4.  Balys Sruoga rašė Dievų mišką (par. 1945) kaip dokumentinės literatūros kūrinį, jungiantį lagerio realijų, įvykių, pavardžių autentiką su ironiškos intonacijos transformuojančia galia.Bronius Daunoras išleido kn. Duonos beieškant (1954), užrašęs pasakojimus vokietaitės iš Karaliaučiaus krašto, išgyvenusios po karo 6 metus Lietuvos ūkininkų sodybose. Lakonišku informatyviu, beveik laikraštiniu, stiliumi Jurgi Gliauda kūrė tipiškus dokumentinės literatūros kūrinius – biografinius romanus apie M.K. Čiurlionį (Ikaro sonata, 1961), M. Sleževičių (Sunkiausiu keliu, 1973), istorinių įvykių reportažus apie paskutinįjį A. Smetonos vyriausybės posėdį (Agonija, 1965), S. Kudirkos pabėgimą iš sov. laivo (Simas, 1971). 

5. Sovietmečio literatūroje, kur daug ką reikėdavo nutylėti, siekta bent ištikimybės regioniniam koloritui (Romo Sadausko Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus, 1973), Jono Mikelinsko romane Už horizonto – laisvė (1978), parašytame dienoraščio pagrindu, Reicho darbo tarnybos vokiškos komandos, žmonių santykiai ir likimai nesupinami į fabulos spiralę, o išnyra chronologinėje tėkmėje, būdingoje dokumentinei literatūrai. Įžymių rašytojų biografijos tapo beletrizuoto pasakojimo objektais, pasikliaujant daugiau išmone negu dokumentu ir istorijos studijomis (Antano Drilingos Jau saulelė, 1982; Laimono Inio Ave, vita, 1985; Pasikinkęs jauną vėją, 1993).

6. Dokumentinės medžiagos ir istorinės literatūros apžvalga • Apie Lietuvos partizanų kovas ir Lietuvoje, ir išeivijoje paskelbta labai maža dokumentinės medžiagos. Išeivijoje jos daug ir nėra, o pagrindiniai archyvai Lietuvoje sunkiai prieinami net ištikimiausiems sovietų istorikams ir propagandistams. Istorinė ir žurnalistinė literatūra irgi palyginti negausi, dažnai nelabai aukštos kokybės, pilna prieštaravimų ir netikslumų. Svarbiausios išeivijos mokslininkų studijos buvo parašytos, kada keli svarbūs sovietiniai dokumentų rinkiniai dar nebuvo išspausdinti. Lietuvoje partizanų kovų klausimu paskelbta tik keletas rimtesnių veikalų, kurie tačiau iš esmės kartoja seną partijos interpretaciją, papildydami ją naujesniais faktais.

7. Kuklumo stygius dokumentinėje literatūroje • Realybės šou, kuriuos kasdien žmonės mato televizoriuose, visada turi priešistorę – dalyvių atranką. Joje vertinami pretendentų gebėjimai, būdo savybės, talentai, nelygu koks realybės šou pobūdis. Tad ir rašytojų atranka prasideda nuo to paties, tik pagrindinis skirtumas nuo televizinių šou – ne pats rašytojas lipa ant podiumo, o jo kūrinys. Tokia dalia teko ir Algimanto Baltakio knygai „Gimiau pačiu laiku“.

8. . Baltakis priklauso 1930-ųjų kartai, kuri gaivino pokario metais sunykusią lietuvių poeziją. Jo poetinei kūrybai būdingi miesto, darbo kasdienybės, žaismingos meilės motyvai. Skaitytojui turėtų būti žinomi jo lyrikos rinkiniai „Keturios stygos“ (1959), „Stebuklinga žolė“ (1971), „Vienuolynas“ (1998) etc. Šiais metais jis išleido prie dokumentinės literatūros priskirtiną prozos knygą. Joje aptariamos visais laikais aktualios problemos, pavyzdžiui, menininko savikritika, savo tuštybės suvokimas („Taukai pradėjo augti ne tik ant pilvo, bet ir ant dūšios!“), to šiųdieniai menininkai tikrai galėtų pasimokyti. Vyrauja temų įvairovė (kaip turgus, kuriame gali rasti nuo adatos iki lėktuvo sparno) – nepamirštami ir jaunieji literatai, jų kūryboje pasireiškiančios tendencijos, kalbama apie jaunimą kaip apie lygiaverčius asmenis, jų nesumenkinant, netgi priešingai – išpažįstant ir šiokią tokią savo literatūrinę kaltę, pasisakoma už dialogą su jaunimu, o ne už bevertį jo auklėjimą („reikia pasistengti juos suprasti, suvokti, [...] pradėti su jais dialogą (jokiu būdu ne monologą), analizuojamos gyvento laikotarpio literatūrinio gyvenimo problemos, rašytojų susiskaldymas, A. Baltakis aiškiai išsako savo poziciją šiais klausimais („Esu prieš protekcionistinę politiką literatūroje, kai vieniems rašytojams leidžiama diktuoti valią kitiems“), pateikta nemažai Eduardo Mieželaičio laiškų.

9. Skaitytojui reiktų prisiminti naujausią literatūrinių dienoraščių kontekstą – tai 2007 metais išleisti Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiai 1978–2004“ ir 2008-aisiais – Sigito Gedos „Vasarė ajero šneka: dienoraščiai ir tyrinėjimai“. Renkantis, kurį dienoraštį skaityti, sunku nesusipainioti tarp trijų vienodų minėtų dienoraščių viršelių, kuriuose pavaizduoti autoriai su akiniais, o dviejų viršelių spalvos ir kompozicija identiškos... Ir A. Baltakio dienoraštis labiausiai traukia akį dėl viršelyje besipuikuojančios autoriaus fotografijos panašumo į žymaus lietuvių rašytojo Antano Škėmos fotografiją – šiuolaikiškai rankoje smilkstanti cigaretė. Be to, A. Baltakio knygoje daugybė nuotraukų, o štai V. Kubiliaus ar S. Gedos dienoraščiai nykūs, be paveikslėlių...

10. Ačiū už dėmesį