Ugdymo filosofija

Ugdymo filosofija 3 paskaita 2013

Paskaitos planas • Sokrato etika ir filosofinis ugdymas • Platono ugdymo teorija • Aristotelio edukacinės idėjos

Sokrato etika ir filosofinis ugdymas Sokratas yra išties neeilinė asmenybė Vakarų istorijoje: jį galime vadinti tikru klasikinės epochos eruditu, nors jis pats teigė apskirtai nieko nežinąs; jį galima vadinti iškiliausiu, pavyzdiniu mokytoju, nors jis pats tvirtino neužsiimantis mokymu; jį galima vadinti politiniu maištininku, nors jis verčiau sutiko mirti užuot laužęs įstatymus.

Sokratas (469-399 m. pr. Kr.) visą gyvenimą praleido Atėnuose, būdamas tiek Atėnų aukso amžiaus, tiek ir nuopuolio liudininku. Jo šeima, regis, priklausė žemesniems visuomenės sluoksniams – anot antikinių šaltinių, jo motina Fainaretė buvo pribuvėja (akušerė), o tėvas Sofroniskas užsiėmė skulptoriaus amatu. Tikėtina, kad pats Sokratas sukūrė šeimą (gal buvo vedęs dukart), turėjo tris vaikus (Lamproklį, Sofroniską, Menekseną); apie jo žmoną Ksantipę pasakojama, kad ji buvusi labai bjauraus būdo (Sokratas esą sakęs, kad gyvendamas su tokia žmona, išmoks sugyventi su bet kokio charakterio žmogumi).

431 m. pr. Kr. Atėnų ir Spartos tarpusavio nesutarimai peraugo į atvirą karinį konfliktą; kol spartiečiai siaubė Atikos sritį, jos gyventojams teko slėptis už Atėnų miesto sienų, gyventi antisanitarinėmis sąlygomis; 430 m. mieste kilo maras, pražudęs maždaug trečdalį gyventojų (šiuos įvykius aprašo istorikas Tukididas). Tačiau maru atėniečių nelaimės nesibaigė: po virtinės nesėkmingų karinių kampanijų, atėniečių karinė galia sumenko, 404 m. Atėnuose valdžią perėmė vadinamoji „Trisdešimties tironų“ grupuotė (Spartai palanki grupuotė), pradėjusi mieste didelio masto represijas; tais pačiais metais atėniečiams teko pripažinti Spartos ir jų sąjungininkų pranašumą – t.y. kapituliuoti. Gana greit (403 m.) Atėnuose valdžia iš oligarchų buvo atimta, atkuriant demokratinį valdymą, tačiau įtampa neatslūgo, valstybinis aparatas veikė neefektyviai.

Politikoje Sokratas visuomet buvo opozicionierius; tokia jo laikysena susilaukė įvairių sankcijų. Jis buvo nepalankus „Trisdešimties tironų“ valdžiai, ir valdžia savo verdiktu uždraudė tai, kuo Sokratas užsiėmė visą gyvenimą – t.y. uždraudė diskutuoti filosofinėmis temomis. Jis atvirai kritikavo demokratiją, ir demokratijos šalininkai jį apkaltino dievų negerbimu bei jaunuomenės tvirkinimu, galiausia didele balsų persvara (360 prieš 140) jį nuteisė mirties bausme.

Iki šiol yra manoma, kad Sokratas iš esmės pakeitė ne tik graikų filosofijos, bet ir apskritai visos Vakarų filosofijos prioritetus (pagrindines veiklos gaires). • „Manydamas, kad gamtotyra - tai ne mūsų reikalas, tiek savo dirbtuvėse, tiek ir turgaus aikštėje Sokratas aptarinėjo etinius dalykus. Jis tvirtino tesirūpinąs ‚Kas namuose tau yra atsitikę ar gera, ar bloga‘.“ (Ksenofontas) • „Sokratas buvo pirmasis, kuris filosofiją iš dangaus nukėlė ant žemės, apgyvendino ją miestuose, įkurdino šeimose, įpareigojo ją tyrinėti gyvenimą ir dorovę, gėrį ir blogį.“(Ciceronas)

Sokrato domėjimasis išimtinai etine problematika susijęs su jo įsitikinimu, kad etika galima kaip mokslas, mokslinė disciplina. • Jei etika galima kaip mokslas, tuomet tai reiškia, kad etinės sąvokos nėra vien tik tai, dėl ko žmonės susitaria tarpusavyje, kitaip tariant, tai nėra tik savo nuožiūra klijuojamos etiketės. Sokratas įsitikinęs, kad mes privalome ir galime duoti vienareikšmius atsakymus į tokius konceptinius klausimus: „Kas yra laimė?“, „Kas yra gėris?“, „Kas yra teisingumas?“ ir t.t. ir pan.

Svarbiausi Sokrato etinės doktrinos aspektai atsiskleidžia šiame fragmente: „Aš jums, vyrai atėniečiai, linkiu gero ir jus myliu, bet paklusiu veikiau dievui nei jums, ir kol kvėpuosiu bei pajėgsiu, jokiu būdu nesiliausiu filosofavęs, jus raginęs ir įtikinėjęs kiekvieną sutiktąjį iš jūsų, kalbėdamas tai, ką esu įpratęs: ‚O geriausias iš vyrų, būdamas atėnietis, didžiausio ir garsiausio išmintimi bei jėga miesto pilietis, ar nesigėdiji, kad rūpiniesi turtais, idant jų turėtum kuo daugiausiai, taip pat šlove ir garbe, o nesirūpini nei mąstymu [phronēseōs], nei tiesa, nei siela [psychēs], idant ši būtų kuo geriausia, ir apie tai nemąstai?‘ O jeigu kas nors iš jūsų prieštarautų ir sakytų, kad rūpinasi, jo iš karto nepaleisiu ir neatstosiu nuo jo, bet jį klausinėsiu, tyrinėsiu bei paneiginėsiu, ir jeigu jis man neatrodys įgijęs dorybės [aretēn], o tik sakys jį turįs, aš gėdysiu už tai, kad verčiausius dalykus laiko menkiausiais, o blogesnius vertina labiau.“ (Sokrato apologija; 29d – 30a).

Cituotame fragmente išryškėja pagrindinės Sokrato filosofijos sąvokos: • Siela (gr. psychē) – žmogaus tikrasis Aš, t.y. mąstantis (taip pat jaučiantis, geidžiantis) subjektas, priimantis sprendimą vienaip ar kitaip pasielgti, atliekantis (tarpininkaujant kūnui) veiksmą ir prisiimantis atsakomybę už jį (vėlesnėje filosofijoje vietoj sielos sąvokos vartojama individo ar asmens sąvoka); • Dorybė (gr. aretē) – tai įgyta savybė, įgalinanti tam tikrus vertingus veiklos būdus; • Praktinė ar moralinė išmintis (gr. phronēsis) – žinojimas, įgalinantis žmogų tinkamai veikti konkrečiose gyvenimiškose situacijose (tiesa, lieka neaišku, kokio pobūdžio žinojimas tai yra – intuityvus ar diskursyvus) • Laimė („gera klotis“, gr. eudaimonia) – aukščiausia žmogaus egzistencijos forma, galutinis jo veiklos tikslas ir poelgių vertinimo kriterijus.

Sokrato filosofinė etika – paprastai apibūdinama kaip etinis intelektualizmas– grindžiama principu „dorybė yra žinojimas“, o tai reiškia: žmogus kuris žino, kas yra dorybė, tas ir elgiasi dorai. Neteisingai mąstydamas ir spręsdamas, žmogus neteisingai elgiasi – blogas poelgis yra tiesiogiai nulemtas nesugebėjimo susiorientuoti situacijoje, iš žmogaus klaidingų (tikrovės neatitinkančių) įsitikinimų ir pažiūrų. • Sokrato etika yra aiškiai orientuota į individą (poelgių subjektą) ir tinkamo elgesio prielaidomis laiko tam tikras jo asmenines savybes (kurios veikiausiai nėra natūralios, bet įgyjamos dorovinio ugdymo dėka). • Tobulinant savo sielą (t.y. gebėjimą mąstyti ir spręsti), sykiu ugdant savyje dorybę, svarbiausia – atskirti ir atmesti neteisingas nuomones.

Sokratas sako, kad „nėra nieko labiau dieviško žmonių sprendimuose nei tai, kas liečia auklėjimą, ar tai paties žmogaus, ar jo šeimos narių”, kad „dievai mums liepė nagrinėti ir mokytis, ir vieniems kitus mokyti”. • Etinė problematika Sokratui neatsiejama nuo ugdymo problematikos. • Ugdymas, anot Sokrato, turi būti individualizuotas procesas – t.y. būtina atsižvelgti į ugdytinio asmenines savybes. Faidre jis akcentuoja „kalbos galią vesti sielas”. Esą mokydamas žmogų jis pasirenka tokį kalbos būdą, kuris geriausiai atitinka žmogaus, kurį jis nori paveikti bei įtikintį, charakterį.

Sokratas ugdomąją veiklą atlieka pasitelkdamas vadinamąjį dialektinį metodą. • Dialektinis metodas ar tiesiog dialektika – tai būdas kamantinėti, provokuoti arba „demaskuoti” pašnekovą, uždavinėjant jam klausimus, pačiam apsimetus nieko nežinant, kol pašnekovas neįsitikina, jog ir jis pats nieko nežino, nors tarėsi žinąs. • Toks klaidingo įsitikinimo, esą žinai tai, ko iš tikro nežinai, „nuvalymas” (katarsis) yra būtina sąlyga tikrajam mokymui pradėti. Dialektinio metodo poveikis buvo prilyginamas šokui. Tai yra savotiška šoko terapija, į kurią Sokrato pašnekovai dažnai reaguodavo gana agresyviai. Patekęs į Sokrato „pinkles”, Trasimachas jį taip užsipuola: „O Herakli! Štai toji įprastinė Sokrato ironija! Aš jau seniai tai žinojau ir kitiems iš anksto sakiau, kad tu nesutiksi atsakinėti, o apsimesi kvaileliu ir darysi viską, kad tik nereikėtų atsakinėti, kai kas tavęs ko paklaus” (Valstybė).

Dialektikai kaip kamantinėjimo (klausinėjimo) metodui būdingi trys etapai: • Pradžioje Sokratas, apsimetęs naivuoliu, išsiaiškina, kaip pašnekovas supranta vieną ar kitą etinę sąvoką (pvz., teisingumą). Pats Sokratas tvirtina – „žinau, kad nieko nežinau“; kaip nieko nenusimanantis aptariamu klausimu, jis sakosi ketinąs pasimokyti iš to, kuris yra išmintingesnis. Laikydamas save išmintingu, pašnekovas pernelyg nesusimąstydamas pateikia teisingumo, drąsos ar kokios nors kitos sąvokos apibrėžimą. • Po to Sokratas ironiškai prisipažįsta, kad yra nesumanus ir pateikto apibrėžimo nesupranta; jį aiškindamas, pašnekovas išsako kitas savo nuomones aptariama tema.

Paskutiniame diskusijos etape Sokratas parodo, jog pašnekovo nuomonės prieštarauja pirminiam jo pateiktam apibrėžimui. Kadangi logika draudžia mąstyti prieštaringai, pašnekovas turi atsisakyti pirminio apibrėžimo ar kitos savo išsakytos nuomonės; bet kokiu atveju, jo ankstesnis pasitikėjimas savo išmintimi išnyksta, vadinasi, Sokrato klausimai pasiekia savo pagrindinį tikslą.

Kaip veikia Sokrato metodas, galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu, paimtu iš dialogo Lachetas: • Užklaustas, kas yra drąsa (gr. andreia), Sokrato pašnekovas atsako: „drąsa yra tam tikra sielos ištvermė“ (kitaip tariant: drąsa – tai užsispyrimas, nepasidavimas išorinių aplinkybių įtakai). Pašnekovas mano, kad žino, kas yra drąsa, jog tai yra savaime suprantama, o Sokrato tikslas – demaskuoti šį tariamą žinojimą. • Toliau klausinėdamas pašnekovą, Sokratas iš jo išgauna tokius teiginius: drąsa yra vienas iš pačių tauriausių ir naudingiausių dalykų; protinga ištvermė (protingas užsispyrimas) yra taurus ir naudingas dalykas, tačiau neprotinga ištvermė (kvailas užsispyrimas) – nei taurus, nei naudingas dalykas. • Galiausiai pašnekovas yra priverstas pripažinti, kad pradžioje jo pateiktas drąsos apibrėžimas toli gražu nėra tikslus – t.y. kad drąsa nėra bet kokia sielos ištvermė (ne bet koks užsispyrimas).

Friedrichas Nietzsche gana kritiškai vertino Sokrato metodą. Anot Nietzsche’s, dialektika yra ne ugdymo, bet manipuliacijos, susidorojimo su oponentais priemonė: „Dialektika pasirenkama tik tada, kai neturima jokių kitų priemonių“; „Tampant dialektiku, įsigyjamas negailestingas įrankis; su juo galima daryti tironus, demaskuoti ir kartu pasiekti pergalę. Dialektikas savo priešininkui įrodo, kad pats nėra joks idiotas: jis išprovokuoja įsiūtį ir kartu padaro priešininką bejėgį. Dialektikas susilpnina savo priešininko intelektą“ (Stabų saulėlydis).

Platono ugdymo teorija ir praktika Platonas gimė 428/27 m. pr. Kr. Atėnuose, jam buvo lemta gimti ir augti išties kilmingoje, tvirtomis aristokratizmo tradicijomis išsiskiriančioje šeimoje, kuri Atėnų miesto istoriją suvokė kaip savo giminės istoriją. Susitikimas su Sokratu dvidešimtmečiui Platonui buvo lemtingas – esą po šio susitikimo (407 m.) jis sudegino visus savo literatūrinius kūrinius, tapo ištikimiausiu Sokrato mokiniu ir atsidėjo filosofijai. Po Sokrato mirties Platonas, kaip ir dauguma kitų Sokrato mokinių, nusprendė pasitraukti iš Atėnų ir leidosi į keliones (kurios truko apie 15 metų). Platonas mirė 347 metais pr. Kr. sulaukęs aštuoniasdešimties.

387 metais pr. Kr. Platonas nusipirko už miesto sienų, Akademo giraitėje esantį gimnazioną ir čia įkūrė savo filosofinę mokyklą, kuri ilgainiui gavo Akademijos vardą. • Platono Akademiją galima vadinti pirmuoju Europos universitetu, kur šalia filosofijos kaip pagrindinio dalyko buvo studijuojamos ir kitos disciplinos – matematika, astronomija, gamtos mokslai. Regis, itin daug dėmesio buvo skiriama būtent geometrijai; pasakojama, kad virš įėjimo į Akademiją buvo užrašas –„negeometras tegu neįžengia čionai.“ • Akademijoje Platonas gyveno kartus su savo mokiniais; taigi čia buvo gyvenamosios patalpos, taip pat įrengta Mūzų garbinimo vieta (vadinamasis muziejus, mouseion), kur ne tik vyko tam tikros apeigos, bet sykiu buvo laikomos ir kaupiamos knygos.

Sekdamas Sokratu, savo mokytoju, Platonas manė, kad filosofo pirmoji užduotis – žmogaus prigimties pažinimas. • Platonas laikėsi nuostatos, kad žmogus yra ne tik mirtingas kūnas, bet ir nemirtinga bei mąstanti siela. Siela kontroliuoja kūną, tad nuo jos savybių priklauso žmogaus poelgiai (fiziniai veiksmai) bei gyvenimo kokybė. • Kita vertus, kūnas veikia sielą – t.y. siela yra priversta ieškoti būdų elementarių kūniškų poreikių patenkinimui.Sąjunga su kūnu sielai turi tiktai negatyvių pasekmių: „Kūnas užtvindo mus geismais, norais, baimėmis, visokiais kliedesiais ir gausybe niekų tiek, kad iš tiesų, kaip kad sakoma, tikrai niekad nieko jis mums neleidžia suvokti“ (Faidonas).

Platonas pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad žmogaus poelgių motyvai gana dažnai būna vidujai prieštaringi, kad žmogui būdingi vidiniai konfliktai, jog žmogaus siela yra susiskaldžiusi į tarpusavyje konfrontuojančias dalis. Šiai sampratai pagrįsti pateikiamas toks argumentas: labai dažnai žmogui tuo pat metu būdingi priešingi potraukiai (pvz., žmogus nori valgyti ir sykiu mėgina susilaikyti nuo valgio, kuomet, jo manymu, valgymas gali jam pakenkti); tačiau būtų nelogiška manyti, kad ta pati nedali siela tuo pat metu kažko ir siekia, ir nesiekia, vengia (panašiai tuo atveju, kai žmogus stovi vietoj, tiktai judindamas rankas ir galvą, nelogiška sakyti, kad jis ir juda, ir nejuda) (žr. Dialogą Valstybė).

Dialoge FaidrasPlatonas prilygina žmogaus sielą dviejų žirgų kinkiniui, kurį valdo vadeliotojas: • Šioje analogijoje vienas žirgas vaizduojamas kaip gražus, grakštus ir klusnus – jis simbolizuoja „šlovę mylinčiąją“, karingąją (thymoeides) žmogaus sielos dalį. Ši sielos dalis siejama su socialiniais (pagarbos, pripažinimo ir pan.) žmogaus poreikiais. • Kitas žirgas yra neišvaizdus ir ūmaus būdo – jis simbolizuoja geidžiančiąją (epithymētikon) žmogaus sielos dalį. Šią dalį Platonas sieja su pačiais primityviausiais kūniškais poreikiais (valgymo, saugumo, giminės pratęsimo ir pan.). • Pagal šia sielos ir žirgų kinkinio analogiją, esama ir trečiosios dalies – būtent protingosios (logistikon), kurios funkcija – kontroliuoti kitas dvi dalis (protingoji dalis prilygsta kinkinio vadeliotojui). Ši sielos dalis – tai loginis mąstymas.

Platono požiūris į sielą pirmiausia turėjo lemiamos reikšmės jo plėtotai etinei doktrinai. Jo supratimu, atskiros sielos dalys turi turėti savo atskiras dorybes: • Karingosios (ar aistringosios) dalies dorybė – „laikytis proto įsakymų dėl dalykų, kurių reikia bijoti ir kurių nereikia“; tai yra vadinama drąsa ar narsumu (andreia). • Geidžiančios dalies dorybė – taipogi paklusti protui (trokštant įvairių kūniškų malonumų, siekiant elementarių fiziologinių poreikių patenkinimo), šiuo atveju tas klusnumas vadinamas nuosaikumu (sōphrosynē). • Protingosios dalies dorybė – gerai valdyti, kitaip tariant, žinoti, „kas yra naudinga kiekvienam sielos pradui ir šių pradų visumai“; tokia dorybė vadinama išmintimi (sophia). • Tačiau Platonas taip pat kalba ir apie bendrą visos sielos dorybę – teisingumą (dikaiosynē); šia dorybe pasižymi tvarkinga, harmoninga žmogaus siela, kurios kiekviena dalis atlieka tik jai būdingą funkciją.

Platono įsitikinimu, žmones galima skirstyti į tam tikrus luomus, atsižvelgiant į tai, kokia sielos dalis yra dominuojanti. Kiekvienas luomas tobuloje valstybėje („polyje“) turi savo funkciją kaip ir kiekviena sielos dalis turi savo funkciją. Valstybės sandara, anot Platono, turi atspindėti žmogaus prigimtį, žmogaus sielos sandarą. • Pirmajam ir žemiausiam luomui Platonas priskiria žemdirbius, prekybininkus ir amatininkus. Jų funkcija – aprūpinti valstybę maistu, įvairiomis materialinėmis gerybėmis. Jų dorybė – nuosaikumas. • Viduriniajam luomui priskiriami kariai. Jų dorybė – drąsa. Siekdami šlovės jie net ir savo gyvybės kaina garantuoja valstybės saugumą. • Aukščiausiam luomui priklauso išminčiai (išminties dorybę įgiję piliečiai), kuriems, anot Platono, ir dera imtis valstybės valdymo. Kita jų funkcija – mokymas, ugdymas.

Platonas savo veikale Valstybė siekia taip modifikuoti esamą Atėnų švietimo sistemą, kad ji būtų pritaikyta tobuliausiai iš galimų valstybės santvarkų. O tobuliausias, anot jo, yra būtent aristokratinis valdymas, kuomet politinė galia sutelkta tam tikros žmonių grupės – elito, tikrų „dvasios aristokratų“ – rankose. • Platono įsitikinimu, ne kiekvienas žmogus gali pasižymėti visomis keturiomis dorybėmis – nuosaikumu, drąsa, išmintimi ir teisingumu. Iš teiginio, kad ne kiekvienas žmogus yra etikos požiūriu tobulas individas, Platonas daro išvadą, kad ne kiekvienam žmogui suteiktina galia valdyti ir pareiga mokyti.

Platonas pirmasis aiškiai formuoja mokymosi visą gyvenimą idealą. Valdovų ugdymą jis traktuoja kaip ilgalaikį ir visaapimantį procesą: • Iki dvidešimties metų jaunuoliai, anot Platono, turėtų įgyti klasikinį graikų išsilavinimą – pirma, mokytis „muzikinių“ (ar „mūsų globojamų menų“), t.y. gramatikos, literatūros, muzikos, matematikos; antra, užsiimti gimnastika; o galiausiai atlikti karo tarnybą. • Po šio laikotarpio turėtų būti vykdoma griežta jaunuolių atranka – tolimesni ugdymo etapai skiriami tik gabiesiems. Platonas pažymi: būtent gabumai, o ne pinigai turėtų būti atrankos kriterijus.

Atrinktieji jaunuoliai dešimt metų turėtų mokytis penkių teorinių disciplinų: aritmetikos ar „skaičiavimo mokslo“ (gr. logistikē, geometrijos (geōmetria), stereometrijos ar „gylio matavimo mokslo“ (hē bathous auxēs methodos; 528b-5), astronomijos (astronomia), taip pat mokslo apie sąskambius, „harmoningus skaičius“ (t.y. „muzikos teorijos“). • Visų šių teorinių mokslų mokymosi paskirtis – atitraukti sielą nuo materialių dalykų, įskiepyti sielai meilę nematerialioms vertybėms, visų pirma, „pažinimui vardan pažinimo“. „Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visą sielą reikia nugręžti nuo išnykstančių dalykų; tada sielos sugebėjimas pažinti įstengs stebėti būtį ir tai, kas joje ryškiausia, - štai šitai mes ir vadiname gėriu. (...) Taigi auklėjimas (...) yra menas nukreipti – tokiu būdu, kokiu lengviausiai ir geriausiai galima nukreipti žmogų.“

Platono „olos alegorija“, kurioje filosofinis ugdymas traktuojamas kaip išlaisvinimas iš „šešėlių pasaulio“.

Ugdytiniams sulaukus trisdešimties metų, vėl turi būti vykdoma griežta atranka. Vėlgi reikia atrinkti gabiausius – šiuo atveju pasižymėjusius teoriniuose moksluose. • Po atrankos turi būti penkerius metus studijuojama filosofija ir vadinamoji „ginčo technika“. Pastaroji, pažymi Platonas, neturėtų būti dėstoma jaunuoliams, nesubrendusiems žmonėms: „jaunuoliai vos tik susipažinę su ginčo technika [antilogian], ima netinkamai ją naudoti vien pramogai, pamėgdžiodami tuos, kurie juos diskusijoje įveikia, patys kitus nuneigia; jie džiaugiasi tarsi šuniukai tampydami ir plėšydami savo įrodymais kiekvieną, kuris tik prisiartina“ . Subrendęs žmogus naudoja „ginčo techniką“ tiesai pasiekti, o nesubrendęs – tiesiog pramogai.

Po filosofijos studijų būsimieji valdovai turi penkiolika metų tarnauti valstybės labui (būti valstybės tarnautojai). Platono įsitikinimu tik 50 metų sulaukęs žmogus gali efektyviai vadovauti valstybei. Jis jau turi tiek pakankamai teorinių žinių, tiek ir patyrimo, o svarbiausia – jis pasižymi tikram filosofui būdinga tiesos ir dorybės meile, kas neleidžia valstybėje įsigalėti korupcijai. „Nei valstybė, nei piliečiai tol neišsivaduos iš vargų, kol nepradės valdyti filosofų giminė ir kol santvarka, kurią mes nupiešėme vaizduotėje, netaps tikrove ...“ (Platonas, Valstybė)

Aristotelio edukacinės idėjos Platonas buvo Sokrato mokinys, gerokai pranokęs savo mokytoją. Tačiau ir Platono Akademijoje atsirado žmogus, iš kitų mokinių išsiskyręs savo gabumais ir užmojais. Tas žmogus – Aristotelis (384-323 m. pr. Kr.). Aristotelio tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas ir priklausė gydytojų kastai, kurios nariai save laikė Asklepiadais, t.y. dievo Asklepijaus palikuonimis. Taigi nuo pat mažumės Aristotelis buvo artimai susijęs su Makedonijos valdančiuoju elitu, o tai tiesiogiai nulėmė kai kurias tolimesnes jo gyvenimo peripetijas. Regis, dar vaikystėje Aristotelis buvo pratinamas prie gydytojo amato (turėjo asistuoti tėvui operacijos metu), ir būtent tai jam visam gyvenimui įskiepijo susidomėjimą gamtos mokslais.

Maždaug 367 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir stojo mokytis į Platono Akademiją – tuo metu vienintelę mokyklą, kurioje studijos apėmė įvairias disciplinas (sykiu ir gamtotyrą, biologiją). Akademijoje Aristotelis praleido apie devyniolika metų. Iš pradžių jis buvo studentas, o vėliau tapo dėstytoju. Po Platono mirties (347 m. Pr. Kr.) Akademijos vadovu tapo jo sūnėnas Speusipas (nepaisant to, jog Aristotelis akivaizdžiai pranoko jį savo gabumais). Aristotelis išvyko ir į Akademiją daugiau niekuomet negrįžo. 343/2 metais Makedonijos karalius Pilypas II pakvietė Aristotelį tapti trylikamečio princo Aleksandro auklėtoju. Tiesa, nežinome, ko gi konkrečiai Aristotelis mokė Aleksandrą (kuris bus pramintas Didžiuoju). Greičiausia Aleksandras kaip ir kiekvienas graikų paauglys skaitė Homero poeziją, galbūt mokytojo iniciatyva buvo supažindintas ir su medicinos pagrindais .

Mirus Pilypui (335/4 m.), Aristotelis grįžo į Atėnus. Jis buvo garsus ir turtingas, tad neabejotinai turėjo puikus šansus įkurti savo atskirą filosofinę mokyklą, kuri galėtų konkuruoti su platoniškąja Akademija. Jis išsinuomojo Atėnų priemiestyje, Likėjaus giraitėje esančius pastatus ir čia įkūrė savo filosofinę mokyklą, kuri ilgainiui gavo Likėjaus pavadinimą. Pasakojama, kad Aristotelis buvo pratęs kiekvieną rytą išeiti pavaikščioti su savo artimiausiais mokiniais – bevaikščiodami jie aptardavo sudėtingiausius logikos, etikos, ontologijos klausimus (todėl Aristotelio sekėjai gavo peripatetikų vardą). Vakare Akademijoje buvo skaitomos retorikos, politikos paskaitos, skirtos plačiajai publikai. Aristotelio mokykla turėjo ne tik labai turtingą biblioteką, bet ir zoologijos sodą, akvariumą.

Kaip ir Platono atveju, Aristotelio edukacinių idėjų pagrindas yra psichologija ir etika. • Anot Aristotelio, siela yra tai, kas gyvam organizmui suteikia gyvybę ir ją palaiko. Gamtoje gyvybė pasireiškia trimis būdais: augalai yra gyvi, gyvūnai yra gyvi ir taip pat žmogus yra gyvas. Jei siela yra gyvybės priežastis, augalai ir gyvūnai taip pat turi turėti tam tikras „sielas”. Pagal Aristotelį, sielos yra trijų „tipų”: vegetatyvinė (arba maitinanti) siela, kokią turi augalai; juslinė siela, kokią turi gyvūnai, galintis jausti bei judėti; ir protingoji siela, priklausanti tiktai žmogui.

Aristotelio manymu, žmogaus siela turi dvi pagrindines „dalis” – tai protingoji dalis ir neprotingoji dalis. Į pastarąją įeina abi „gamtinės” sielas: juslinė (kiti pavadinimų variantai: jutiminė, geidžiančioji) bei vegetatyvinė. • Atsižvelgdamas į žmogaus sielos sudėtingumą, Aristotelis sukuria gana sudėtingą etinę teoriją. Jis išskiria dvi dorybių rūšis - intelekto/proto dorybės ir moralinės dorybės (susijusios su jusline siela).

Svarbi Aristotelio etikos nuostata yra vadinamasis „vidurio kelio” principas, kurio reikalauja moralinės dorybės. Veikdamas, žmogus privalo vengti kraštutinumų, tik tuomet jo veikimas bus teisingas – doras. Intelekto/proto dorybėms, žinoma, „vidurio kelias” negalioja, nes jos yra nukreiptos į pažinimą, o pažinimo negali būti „per daug”. • Tam, kad išvengtų kraštutinumų ir įgytų dorybę, žmogus turi turėti tam tikrą išankstinį žinojimą, kas yra gėris, polinkį į gėrį, tam tikrą gėrio troškimą. Pagal Aristotelį, toks polinkis į gėrį žmogui yra įgimtas: tai yra optimistinis požiūris į žmogų, paveldėtas dar iš Sokrato etikos – pasitikėjimas žmogaus žinojimo galia jo veiksmams ir požiūris į žmogaus prigimtį kaip į gerą, linkusią į gėrį iš esmės.

Aristotelis laimingą gyvenimą sieja su teorine veikla: „Jei laime reikia laikyti kilnią veiklą (eupraxia), tai visai valstybei apskritai ir kiekvienam žmogui atskirai geriausias gyvenimo būdas būtų veiklus.” „Tačiau, - tęsia Aristotelis, - veiklumas nebūtinai turi būti kitų atžvilgiu, kaip kai kas mano, ir veiklūs yra ne tik tie svarstymai, kurie skirti veiklos padariniams, bet juo labiau tie samprotavimai ir apmąstymai, kurių tikslas slypi juose pačiuose ir kurių priežastis yra jie patys“. Kitaip tariant, proto veikla vardan paties pažinimo, o ne dėl kokių nors kitų tikslų, daro žmogų laimingu.

Aristotelio santykis su pedagogika yra labai panašūs į jo mokytojo Platono - jis taipogi laikė savo tikslu mokyti ir auklėti būsimuosius politinius veikėjus. Filosofo užsiėmimas yra kilnesnis Aristotelio akyse už visus kitus užsiėmimus; filosofas priklauso „intelektualiniam elitui”. Filosofijos mokymas yra elitinis mokymas. • Aristotelio manymu, klaidinga sakyti, kad dorybes turime iš prigimties. Teisinga sakyti: iš prigimties turime tik galimybę būti dori, ir tik nuo mūsų veiklos ir įpročių priklauso, ar ta galimybė bus realizuota.

Aristotelis taipogi siekė reformuoti esamą švietimo sistemą taip, kad ji būtų pritaikyta elito („dvasios aristokratų“) ugdymui. • Kalbėdamas apie vaikų ikimokyklinį ugdymą, Aristotelis pirmiausiai akcentuoja fizinio aktyvumo reikšmę. Tradicinėje Atėnų pedagogikos sistemoje pirmiausiai buvo lavinama vaikų siela – jiems skiepijami geri įpročiai, elementarios moralinės normos, ir tik nuo 12 metų imamasi lavinti jų kūną. Aristotelio įsitikinimu, šioje programoje prioritetai išskiriami klaidingai. Juk žmogus gyvena materialiame pasaulyje, tad pirmiausiai turime tapti atsparūs materialios aplinkos poveikiui. Aristotelis rekomenduoja grūdinti kūną (pratinat vaikus praustis šaltu vandeniu). Netgi vaikų verkimas, anot jos, yra „savotiška gimnastika“. Kitas fizinio lavinimo svarbus komponentas – įvairūs žaidimai.

Kaip ir Platonas, Aristotelis aiškiai supranta, jog valstybė nuo pat pradžių turi kontroliuoti vaikų ugdymą (pradedant ugdymu šeimoje). Taigi valstybei būti tam tikri pareigūnai – vadinamieji „pedonimai“, - kurių darbas yra padėti tėvams vaikus auklėti tinkamai. Jie turėtų skatinti vaikus žaisti tokius žaidimus, kurie parengia juos suaugusiųjų veiklai (pvz., karinei tarnybai, šeimyniniam bei visuomeniniam gyvenimui). Tai pat „pedonimai“ turi prižiūrėti, kokie mitai yra pasakojami vaikams; mat Aristoteliui akivaizdu, kad būtent mitai (mitologija) formuoja vaiko pasaulėžiūrą ir vertybių sistemą ankstyvajame laikotarpyje.

Mokyklinis ugdymas (trunkantis maždaug iki 16 m.), vėlgi pirmiausiai turi orientuotis į fizinį lavinimą. Jis, aišku, privalo būti valstybinis – t.y. tarnaujantis ne paskirų asmenų interesams, bet visos visuomenės gerovei. Aristotelis klausia, kam turėtų pirmiausiai būti skiriamas dėmesys – „rūpinimuisi siela“ ar „kūno lavinimu“, - ir priimtina laiko būtent antrąją alternatyvą.

Rūpinantis siela, anot Aristotelio, pirmiausi reikia puoselėti vaikų polinkius („gerus įpročius“) ir tik po to lavinti jų protą. Pagrindinės mokyklinės disciplinos, kurias išskiria Aristotelis, - tai gimnastika, gramatika, muzika ir piešimas (kaip bebūtų keista). Gramatika suteikia pasirengimą tolimesnėms studijoms. Antra vertus, akivaizdu, jog būtent muzika ir piešimas yra siejamas su sielos „treniravimu“. Kodėl? Priežastis paprasta – šios disciplinos lavina vaiko estetinį supratingumą ir etinę savimonę. Tų disciplinų dėka vaikas išmoksta matyti grožį aplink save (jį supančiame pasaulyje) ir savyje (savo vidiniame pasaulyje). Mokėdami atpažinti grožį paveiksle ar muzikiniuose garsuose, jie gebės matyti poelgių ir charakterių grožį.

Gavę bendrąjį išsilavinimą gabiausieji turi gauti ir aukštąjį išsilavinimą, kurį Aristotelis (skirtingai nei Platonas) sieja ne tik su teorinių mokslų studijomis. Aristotelis pirmasis pateikia gana aiškią mokslų klasifikaciją.Visus mokslus jis suskirsto į tris grupes – praktinius (politika, etika), poietinius ar gamybinius (mechanika, literatūra ir t.t.) ir teorinius (filosofija, matematika, fizika).

Aristoteliui atrodo svarbiausia būtent teorinių mokslų grupė, kuriai jis priskiria matematiką, fiziką ir filosofiją. Fizika, anot Aristotelio, tyrinėja kintančius ir materialius dalykus; matematika – nekintančius, bet su materija susijusius dalykus (skaičius, geometrines figūras, kurios įkūnytos žmogaus gaminiuose ir gamtos objektuose); filosofija tyrinėja tai, kas nekinta ir nematerialu (pirmuosius daiktų pradus; Aristoteliui vienas iš tokių pradų - Dievas).

Deja, aristotelinė pedagogikos sistema anaiptol nėra išplėtota. Čia pasigendame bene svarbiausio dalyko – rekomendacijų, kaip reikėtų organizuoti ir įgyvendinti „aukštojo mokslo“ programą. Gali būti, kad Aristotelis praktinius mokslus laikė pasirengimu teorinėms studijoms. Savo ruožtu teorinės studijos Aristoteliui nėra lygiavertės: filosofiją jis aiškiai laiko svarbiausia disciplina, tad natūralu manyti, kad kitos dvi teorinės disciplinos – matematika ir fizika – jam yra reikšmingos ne tiek pačios savaime, kiek kaip būtinas pasirengimas filosofijos studijoms. Būtent filosofija pilnutinai realizuoja „dieviškajį pradą žmoguje“, t.y. protą.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ !

Ugdymo filosofija