Ugdymo filosofija

Ugdymo filosofija 1 paskaita 2013

Kontaktiniai duomenys dr. Tomas Saulius Tel.: 8 37 209050 E-pašto adresai: tomas.saulius@lsu.lt tomassaulius@yahoo.com 305 kabinetas (N. r.), Sporto g. 6 Sveikatos, fizinio ir socialinio ugdymo katedra

Paskaitos planas • Kurso anotacija, vertinimo strategija • Kas yra filosofija? • Kas yra ugdymo filosofija?

Kurso anotacija, vertinimo strategija Paskaitų kurse aptariamos svarbiausios ir įtakingiausios ugdymo filosofijos idėjos, bendrais bruožais nusakomas jų susiformavimo kultūrinis kontekstas, atskleidžiamas jų aktualumas postmoderniai epochai. GP (100 %) = EGZ (50 %) + FA (30 %) + AR (20 %) GP – Galutinis pažymys; EGZ – Egzaminas; FA – Filmo analizė; AR – Analizės recenzija.

Kas yra filosofija? Filosofija kaip specifinis kultūrinis reiškinys atsiranda senovės Graikijoje, VII – VI amžių pr. Kr. sandūroje, bet iki šiol nėra vienos ir universalios filosofijos sampratos. Kiekvienas žymus praeities filosofas savaip suprato, kas yra filosofija. • „Filosofai sugeba analizuoti tai, kas visuomet yra tapatu sau. Jie aistringai siekia žinių, kurios bent kiek atskleistų jiems esmę, amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo, nei išnykimo.“ • (Platonas, IV a. pr. Kr.)

„Tame, ką mes [krikščionys] teigiame apie Dievą, gali būti dviejų rūšių tiesa. Yra dalykų, kurie, būdami Dievo atžvilgiu teisingi, peržengia bet kokią žmogaus proto galią, kaip antai, kad Dievas yra triasmenis, tačiau yra nemaža ir tokių dalykų, kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats, kaip antai, kad Dievas yra, kad Dievas yra vienas, ir kiti panašaus pobūdžio dalykai, kuriuos filosofai yra įrodę savo samprotavimais apie Dievą, kai juos vedė prigimtinio proto šviesa. “ (Tomas Akvinietis, XIII a.)

„Panašiai kaip filosofija proletariate randa savo materialini ginklą, taip proletariatas filosofijoje randa savo dvasinį ginklą, ir kai tik minties žaibas kaip reikiant trenks į šią nepaliestą liaudies dirvą, įvyks vokiečio emancipacija į žmogų...“ (Karlas Marxas, XIX a. ) • „Filosofijos tikslas yra minčių loginis nuskaidrinimas. Filosofija yra ne mokymas, o veikla. Filosofinį veikalą iš esmės sudaro paaiškinimai. ... Filosofija privalo mintis, kurios šiaip yra tam tikra prasme miglotos ir susiliejusios, padaryti aiškias ir ryškias. “ • (LudwigasWittgensteinas, XX a.)

Visgi skirtingose filosofijos sampratose galima atrasti vieną bendrą bruožą: tiek praeities, tiek ir dabarties mąstytojai sutinka, kad filosofija iš esmės nėra tapati išminčiai ar visažinystei. Pats graikiškas žodis philosophia, kurį vartojame iki šiol, reiškia „išminties meilę“ ar „išminties troškimą“. • Anot senos legendos, Pitagoras (VI a. pr. Kr.) pirmasis save pavadino filosofu, o savo veiklą - filosofija; esą jis tvirtino, jog išmintingas (gr. sophos) tėra tik Dievas, jog kurį nors žmogų vadinti išmintingu reiškia klaidingai teigti jo prigimties tobulumą; nuo tariamų išminčių ar sofistų filosofas skiriasi stipriu polinkiu į išmintį. • Karlas Jaspersas, žymus XX a. filosofas, teigia: „Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė“.

Klaidinga manyti, kad filosofui būdinga atsiriboti nuo bet kokio žinojimo. Siekti tiesos galima tik remiantis tam tikromis jau turimomis žiniomis. Vieniems filosofams toks pagrindas yra patyrimas, kitiems – abstrakčios aksiomos (pvz., „mąstau, vadinasi, esu“), tretiems – nuostatos dėl žmogaus prigimties (pvz., „žinau, kad nieko nežinau“). • Filosofai neigia esą išmintingi ne todėl, kad apskritai stokoja žinių, bet todėl, kad stokoja galutinių atsakymų į žmogui kaip mąstančiai būtybei svarbiausius klausimus. Ką reiškia tvirtinimas, kad iš esmės filosofija yra tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas?

Kodėl apskritai kažkas egzistuoja? Kas yra laimė? Kas yra gėris? Kas yra mirtis? Kas yra žmogus? Kas yra tiesa? ... Šie visada aktualūs ir neatsakyti klausimai vadinami pamatiniais ar konceptiniais klausimais, nes jie orientuoti į pagrindines sąvokas („kategorijas“), be kurių mūsų mąstymas paprasčiausiai negali išsiversti. (Lotyniškas žodis „conceptus“ reiškia „sąvoka“; terminas „konceptualus“ ar „konceptinis“ reiškia „susijęs su sąvokomis“).

Filosofija kelia klausimus apie tas pagrindines sąvokas („kategorijas“), kurios mums atrodo paprastos ir akivaizdžios, tačiau ilgainiui paaiškėja, kiek mažai mes jas tesuprantame. • Būdingiausias filosofijos bruožas – mėginimas atskleisti ir kritiškai įvertinti bendriausias sąvokas, kuriomis kasdien operuojame apie jas net nesusimąstydami.“ • (ThomasNagel) • „Filosofijai būdinga suprobleminti tai, kas iki tol buvo savaime suprantama, įprasta, kasdieniška.“ • (ErnstvonAster)

Pavyzdžiui, mes labai dažnai vartojame laiko sąvoką, sakome, kad neturime laiko, kad laikas „prailgo“, „nepastebimai prabėgo“ ir pan. Tačiau kas yra laikas? Viduramžių filosofas Aurelijus Augustinas (V a.) apie laiką rašo: „Kol apie jį niekas neklausia, žinau, kas tai yra, o kai paklausia, – nieko negaliu pasakyti“. Mes paprastai siejame laiką su įvykių trukme, jį įsivaizduojame kaip tiesę, kurią galima dalinti į skirtingo ilgio atkarpas – metus, dienas, valandas, sekundes.

Jau graikų filosofas Zenonas Elėjietis (V a. pr. Kr.) atkreipė dėmesį į tai, kad mūsų įprastinis laiko supratimas veda prie paradoksų: • jeigu kiekvieną laiko atkarpą galima dalinti iki begalybės, tuomet net ir nanosekundė prilygsta amžinybei, nes ją sudaro aibė momentų; • jeigu laiko negalima dalinti iki begalybės, tada egzistuoja mažiausias laiko vienetas, kurisneturi trukmės, kitaip tariant, iš tikrųjų tai nėra laiko vienetas.

Aristotelis (IV a. pr. Kr.) žmogaus ypatingą prigimtį tai apibrėžė: „žmogus yra logos turintis gyvūnas“; kitaip tariant, žmogus yra racionalus, t.y. protą ir kalbą turintis, gyvūnas“ (graikiškai logos reiškia ir protą, ir kalbą). Kalbant apie žmogaus racionalumą, reikia iškirti du svarbius aspektus: • Žmogus geba mąstyti, t.y. apibendrinti tą informaciją, kurią jam teikia pojūčiai, atmintis, vaizduotė; • Maža to, jis geba mąstyti apie savo mąstymą, geba pažvelgti į savo mintis tarsi iš šalies. Kitaip tariant, žmogui būdingas sugebėjimas reflektuoti (refleksijos galia).

Taigi: • Filosofuoti, vadinasi, reflektuoti savo mąstymą. • Refleksija neatsiejama nuo „paprastų dalykų suprobleminimo“: kuomet atliekame šį atsigręžimo į save, į savo mąstymą judesį, mes pamatome, kad mūsų įprastinis požiūris į pasaulį yra gana lėkštas, paviršutiniškas, primityvus.

Filosofija kelia kuo įvairiausius konceptualinius klausimus – jų gana daug. Kita vertus, tie klausimai logiškai siejasi tarpusavyje ir sudaro tam tikras klausimų grupes, kurias nagrinėja skirtingos filosofinės disciplinos. Yra trys pagrindinėsfilosofinės disciplinos, susiformavusios dar antikinėje filosofijoje: • Ontologija ar metafizika („būties teorija“); • Epistemologija ar gnoseologija („pažinimo teorija“); • Etika („gėrio teorija“).

Viena didelė klausimų grupė susijusi su „egzistavimo“ sąvoka, ir tą grupę nagrinėja filosofinė disciplina, vadinama metafizika ar ontologija. Tai - filosofinė disciplina, ieškanti egzistavimo pirmųjų priežasčių, siekianti tikrovės (realybės) pažinimo. Kas yra tikra? Ar tikrais galima laikyti tuos dalykus, kurių nematome, negalime pačiupinėti? Ar iš tikrųjų egzistuoja, pavyzdžiui, tokie dalykai kaip „elektronai“, „protonai“, „mezonai“, „kvarkai“, „pulsarai“, „juodosios skylės“ ir pan.?

Antroji didelė klausimų grupė susijusi su „pažinimo“, „žinojimo“ sąvokomis; tokius klausimus nagrinėja disciplina, vadinama gnoseologija ar epistemologija. Tai - filosofinė disciplina, nagrinėjanti pažinimo sąlygas, esmę ir ribas. Kuo skiriasi nuomonė ir žinojimas? Kas yra aukščiausia žmogiškojo pažinimo forma – matematika, intuicija ar apreiškimas? Ar pažinimas privalo būti sistemiškas, logiškas? Koks yra teorijos pranašumas prieš, tarkime, mitologinį pasaulio aiškinimą? Kodėl mes apskritai turėtume pasitikėti mokslu?

Archainis žmogus tikėjo, kad mitas yra absoliuti tiesa, kad jis atskleidžia tai, iš kur pasaulis atsirado ir koks jis iš tikrųjų yra. Šiandieninis mokslas mums nežada atskleisti absoliučios tiesos – jis mums teikia tik daugiau ar mažiau tikėtinų žinių apie pasaulį. Taigi ar mums derėtų apsiriboti tik moksliniu pasaulio pažinimu? Pavyzdžiui, du australų chirurgai išsiaiškino, kad pusė jų profesinės srities žinių paneigiamos per 45 metus. Kitaip tariant, kuo mokslinis straipsnis senesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis teikia klaidingą informaciją ar neadekvačius apibendrinimus.

Kita didelė klausimų grupė susijusi su „gėrio“ sąvoka; tai yra filosofinės disciplinos, vadinamos, etika, objektas. Etika – tai filosofinė disciplina, mėginanti nustatyti sąmoningos žmogaus veiklos ir gyvenimo pagrindus, poelgių moralinio vertinimo prielaidas. Nors moralės klausimai buvo svarstomi nuo pat seniausių laikų, etiką kaip savarankišką discipliną pirmasis išskyrė Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Kas yra laimė? Kokius dalykus apima gėrio sąvoka? Ar egzistuoja absoliutus, objektyvus gėris? Kokia yra elgesio normų kilmė? Ar žmogui būdinga laisva valia, o gal jo visi veiksmai nulemti išorinių faktorių?

Pavyzdžiui, viena iš etinių teorijų, vadinama, utilitarizmu, yra grindžiama įsitikinimu, kad savo sąmoningais poelgiais žmogus siekia malonių dalykų arba vengia nemalonių. Šia etinę teoriją galima pailiustruoti tokiu anekdotu: Pagyvenusi dama pasikviečia į namus dailininką, kad tasai nutapytų jos portretą. Vos tik dailininkas pradeda darbą, moteris ima prašyti, kad ant kiekvieno jos riešo nupieštų bent po keletą auksinių apyrankių, pirštus papuoštų brangiais žiedais, o kaklą – masyviu perlų vėriniu. „Bet jeigu aš padarysiu, kaip prašote, jūsų portretas visiškai neatitiks tikrovės!“ – piktinasi dailininkas. Kiek patylėjusi dama taria: „Matote, mano vyras turi jauną ir žavią meilužę. Aš noriu, kad ji eitų iš proto, kai po mano mirties imsis ieškoti visų šių brangenybių.“

Ontologija, epistemologija ir etika yra trys pagrindinės filosofinės disciplinos. Ilgainiui iš jų kilo įvairios antrinės filosofinės disciplinos - logika, antropologija, estetika, kalbos filosofija, sykiu ugdymo filosofija ir t.t. Kaip atskira, savarankiška filosofinė disciplina ugdymo filosofija susiformuoja tik XX amžiaus pirmoje pusėje, ypač amerikiečių filosofo Johno Dewey (Džono Diuji, 1859-1952) dėka. Tačiau nėra abejonių, jog filosofija nuo pat seniausių laikų ir nuolatos domėjosi žmogaus ugdymo problematika.

Kas yra ugdymo filosofija? Nuo seniausių laikų ir skirtingose kultūrose dominuoja nuostata, kad žmogumi ne gimstama, o tampama. Kūdikis – tai tam tikra „biologinė medžiaga“, iš kurios šeima ir visuomenė, besivadovaujanti tam tikromis vertybinėmis nuostatomis ir savita pasaulėžiūra, turi suformuoti „tikrą žmogų“, pilnavertę asmenybę, kuri sklandžiai įsijungtų į visuomenę. Tokia formavimo veikla ir vadinama ugdymu (gr. paideia, lot. educatio). Ugdymas (plačiąja prasme) turi „pakelti individą iš gyvuliškumo į žmogiškumą“ (Francis Paulsenas); tai yra „žmogiškumo išvystymas žmoguje“ (Antanas Maceina).

Nors ugdymas sutartinai laikomas būtina kultūros ir civilizacijos egzistavimo sąlyga, tačiau ugdymo tikslai ir metodai yra gana problemiški. • Antai BertrandasRussellas teigia, kad: „Ugdymas (...) reikalauja tam tikros pozityvios sampratos apie tai, kas yra „geras gyvenimas“ (“a goodlife”)“. • Antanas Maceina savo ruožtu pažymi: „Tobulinimo sąvoka glūdi pačiuose pedagoginio akto pagrinduose. ... Pedagoginis visų tautų ir visų amžių darbas neturėtų jokios prasmės, jeigu žmonės netikėtų, kad ugdymas pagerina naująsias kartas, kad jis rengia joms tobulesnį gyvenimą ... Pedagoginėje kūryboje tobulėja ne tik individas, bet ir pati žmogiškoji prigimtis.“

Akivaizdu, kad pati ugdymo veikla kelia tam tikrų konceptualinių klausimų, kurie rūpi filosofijai. Koks gyvenimas yra iš tikrųjų geras? Koks žmogus yra geras? Kaip galėtų būti apibrėžtas tobulo žmogaus idealas? Į šiuos ir panašius klausimus tikrai nelengva atsakyti. Kita vertus, aišku, jog šie klausimai tiesiogiai siejasi su etikai rūpimais dalykais.

Vladas Rajackas ugdymo sąvoką taip apibrėžia: „Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas, siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui“. Tačiau nėra visiškai aišku, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras mokytojas ir geras mokinys, galų gale nėra aišku, kaip perduodant žinias galima pasiekti jų supratimo. Kaip efektyviai įveikti prarają tarp žinojimo ir supratimo? Aišku, kad tokie klausimai siejasi su tomis problemomis, kurios domina epistemologiją.

„Universitetas suteikia žinias, tačiau jis kartu turi lavinti ir vaizduotę. Universitetas, kuriam nepavyksta to padaryti, neturi pagrindo egzistuoti.“ • „Neįmanoma būti išmintingam, neturint tam tikrų žinių, tačiau galima prikaupti žinių ir netapti išmintingam.“ • „Sugebėti pažvelgti į problemas iš daugelio perspektyvų, analizuoti, rinkti informaciją, sintetinti ir lanksčiai bei kūrybiškai mąstyti.“ Pavyzdžiui, anglų matematikas ir filosofas Alfredas Whiteheadas universiteto edukacinę misiją taip apibūdina:

Taigi ugdymo filosofija, kaip filosofinė disciplina, savo problematika yra labai artima dviem pagrindinėm disciplinom – etikai ir epistemologijai. Galėtume pateikti tokį apibrėžimą: ugdymo filosofija – tai disciplina, nagrinėjanti ugdymo (edukacinės) veiklos pagrindinius principus, tikslus ir metodus.

Gali susidaryti įspūdis, kad filosofija yra visiškai nepraktiška, nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių atitrūkusi disciplina, kad, tarkime, realia ugdomąja veikla užsiima mokytojas, o filosofas tik kalba, tik „teoretizuoja“. Filosofija jau nuo seniausių laikų kaltinta nepraktiškumu. Antai romėnų filosofas Seneka (I a.), atremdamas priekaištus, jog filosofų kalbos prasilenkia su jų darbais, rašo: • „Filosofai daug padaro tuo, kad kalba, kad nužymi garbingo gyvenimo gaires“. • Senekosteigimu, „gerbtinas tas žmogus, kuris, matuodamas ne savo, bet apskritai prigimties duotas jėgas, dvasios pastangomis bando siekti aukštų tikslų, mėgina ir svajoja apie didesnius už milžinų darbus“.

Pasak Lidijos Duoblienės, filosofija yra naudinga švietimui ir ugdymui dėl keleto svarbių dalykų: (1) ji padeda aiškintis švietimo sąvokas; (2) atlieka normatyvinę funkciją ir teikia moralinius vertinimus apie praktinę veiklą ir tyrinėjimus, reguliuoja vertybių ir interesų konfliktus; (3) teikia ugdymo tikrovės vaizdą; (4) reikalauja logikos, akivaizdumo ir kitų argumentų pagrindžiant praktinius veiksmus; (5) filosofija suteikia ugdymo mokslui galimybę svarstyti, o vėliau ir diegti naujus ugdymo metodus.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ !

Ugdymo filosofija