X paskaita: Naujoji Europa - 2 : Š i aurės Europa

1. X paskaita:Naujoji Europa-2:ŠiaurėsEuropa Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Šiaurės Europos sampratų variacijos (žr. kartoschemas toliau)

3. Paskaitos raktažodžiai: • Naujoji Europa • “Europe between” (Zwischeneuropa) • Skandinavija • Šiaurės Europa • Baltoskandija, Baltijos jūros regionas • Skandinavianizmas, nordizmas • Periferinis feodalizmas • Finliandizacija

4. Naujoji Europa (Gudavičius) Prisiminkime! • Dabartinės Europos suskirstymą į 2 ar 3 dalis lemia skirtinga antikos dukterinių civilizacijų (Lotyniškosios Vakarų ir Bizantiškosios Rytų) skirtinga istorinė raida. • Europos erdvė plėtėsi į šiaurę ir į rytus: prasidėjo barbarų civilizavimas. • To civilizavimo pasekmė: zona, kuri nėra nei organinė Vakarų civilizacijos dalis, nei atskira civilizacija, o sudaro istorinį Vakarų papildinį – Naująją Europą (Vakarų civilizacijos periferiją). • Naująją Europą sudaro Vidurio Europa ir Skandinavija. • Nuo Reformacijos germaniškoji Skandinavija susiliejo su Vakarų civilizacijos (Europos) branduoliu.

5. “Europe between” koncepcija (Saarikoski) • “Europe between” bruožai: • Atvira [migracijoms ir invazijoms] geografija, • Istorinė patirtis gyvenant “tarp”, • Sienos, žyminčios Rytų-Vakarų susidūrimus. • 1945-89 “Europe between” sudaro trys subregionai: • Baltijos jūros, • Vidurio Europos, • Balkanai.

6. Sąvokos • GeografinėSkandinavija – pusiasalis, apimantis dab. Norvegiją ir Švediją, istoriškai – dar prisideda Danija. • Fenoskandija – geologiškai vieningas darinys – Baltijos skydas – apimantis Skandinavijos, Kolos pusiasalį, Suomiją ir Kareliją. • Baltoskandija – tai 7 Šiaurės šalys Danija, Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva (lietuvių geografo K. Pakšto idėja) • Šiaurės Europa – tai Švedija, Danija, Norvegija+ Suomija, Farerai,Islandija, [Grenlandija].

7. Danija 1397-1523 Švedija 1600-1709 Šiaurės Europos istoriniai subjektai:

8. Šiaurės Europos istoriniai objektai

9. Šiaurės Europa: lingvistinis pjūvis • Norvegai, danai, švedai kalbiniu požiūriu labai artimi – visi šiaurės germanai (germanų kalbų pogrupis), • Islandų kalba labai archaiška, bet taip pat priskiriama prie šiaurės germanų, • Fareriečiai kalba atskira šiaurės germanų pogrupio kalba. • Suomių kalba visiškai negimininga likusioms (kita kalbų šeima – Uralo, finų kalbų grupė), tačiau istoriškai suomiai labai susiję su švedais.

10. Šiaurės Europos istorijos periodizacija

11. Šiaurės Europa – Naujoji Europa-1: periferiškumo žymės, socioekonominis aspektas • Paprastai ikimodernios Šiaurės Europos visuomenės traktuojamos kaip periferinio feodalizmo atvejis.

12. Švedijos periferinio feodalizmo požymiai pagal E. Ö. Emilsson • Švedų žemvaldžių dvarai neturėjo autonomijos (imuniteto). • Fiefai netapo paveldimi. • Nebuvo subinfeodacijos: nesusidarė feodalų hierarchija. • Nebuvo baudžiavos. • Nobiliai už karinę tarnybą gaudavo ne žemės, bet atleidimą nuo mokesčių už jau valdomą žemę.

13. Šiaurės Europos tapatybės modeliai • Skandinavianizmas – reiškėsi kaip politinis ir literatūrinis sąjūdis XIX a. viduryje. Sinchroniškas Vokietijos ir Italijos vienijimosi judėjimams. Skirtingai nei kitais dviem atvejais buvo nesėkmingas ir užgeso nepasiekęs tikslo (išcentrinių geopolitinių jėgų – Vokietija, Rusija, D. Britanija – poveikis). • Nordizmas – (collaborative nationalism) ištakos 1919 įkurta Nordic Association of Freight Forwarders, suintensyvėjo po II pasaulinio karo (įsteigta Nordic Council, realiai pradėjo veikti 1953). Įtraukė ir Suomiją, Islandiją, Farerus, Grenlandiją. 1952 suvienijo darbo rinką. Nuo 1958 įsigaliojo Nordic pasų unija (Šengeno ekvivalentas)

14. Šiaurės regiono tapatybė XIX a.pagal B. Stråthą • Skandinavianizmas kaip Šiaurės suvienijimo ideologija neturėjo ateities programos. • Skandinavijos šalys būdamos mažos XIX a. nesijautė periferija, nes dinastiniais ryšiais buvo glaudžiai susijusios su Europa.

15. Šiaurės regiono tapatybės raida XX a. I pusėje (pagal B. Stråthą) • Po I pasaul. karo Skandinavijos šalys tapatinosi su: • Tautų Lyga (saugumo, nusiginklavimo, arbitražo principai), • pažanga, t.p. socialdemokratija. • Didžiosios ekonominės krizės ir pokyčių tarptautiniuose santykiuose (Vokietijos ir SSRS agresyvumas) iššūkiai sukėlė pokyčius Šiaurės tapatybėje. • Katalikybė Šiaurės šalių politinėje retorikoje buvo įvardinama kaip grėsmė pažangiai ir protestantiškai (kur valstybė kontroliuoja bažnyčią, o ne atvirkščiai) Šiaurei.

16. Šiaurės regiono tapatybės raida XX a. II pusėje (pagal B. Stråthą) • Šis Šiaurės regiono atskirumo suvokimas išliko ir per Šaltojo karo epochą, kai regionas glaudžiai integravosi tarpusavyje ir liko nuošaliai nuo EEB (išimtis – Danija). • Padėtis pasikeitė po Šaltojo karo: Šiaurės Europa ėmė save suvokti kaip etaloninį regioną, kaip sektiną pavyzdį kitiems. • Aktyviau įsijungta į eurointegracinį procesą (1995 Švedija ir Suomija įstojo į ES).

17. Šiaurės Europa – Naujoji Europa-2: periferiškumo žymės, geopolitinis aspektas Finliandizacijos fenomenas: • Bendras sąvokos apibrėžimas: savarankiškos užsienio ir saugumo politikos atsisakymas dėl gretimos galingesnės valstybės interesų išlaikant savo suverenitetą. • Pavyzdžiai: • Suomija po II pasaulinio karo SSRS atžvilgiu; • Danija 1871-1940 m. Vokietijos atžvilgiu; • Taivanas Kinijos atžvilgiu XXI a.

18. Finliandizacijos siaurąja prasme apraiškos: • Išskirtinai draugiški Suomijos santykiai su SSRS per Šaltąjį karą (1948 m. pasirašyta Draugystės, bendradarbiavimo ir pagalbos sutartis). • Suomijos neutralitetas Šaltajame kare, šalti santykiai su NATO. • Suomija atsisakė pagalbos pagal Marshallo planą. • Cenzūra. Iki pat M. Gorbačiovo atėjimo į valdžią Sovietų Sąjungoje, siekiantys sėkmingos karjeros Suomijos tarnautojai, politikai ir žurnalistai nuosekliai vengė pasisakyti Sovietų Sąjungai nepalankiomis istorinėmis (pvz., Žiemos karas) arba aktualiomis (pvz., represijos, susidorojimai su disidentais) temomis.

19. Šiaurės Europa=Baltijos jūros regionas? http://www.asahi-net.or.jp/~id8k-sgn/baka99b/bakuhatu/Lucanidae1.htm

20. “Baltiškojo naratyvo” koncepcija (pagal Kristianą Gernerį*) • Šis projektas atstovauja racionalistiniam požiūriui į istoriją, juo tikslingai bandoma konstruoti ideologiją. • Jos tikslas – sukurti “Baltiškąjį naratyvą”, kuris savo ruožtu taptų pagrindu konstruojant Baltiškąją tapatybę. *The Baltic Sea Region: Cultures, Politics, Societies. Uppsala, 2002.

21. Pagrindiniai “Baltiškojo naratyvo” akcentai: • Pirmiausia turėtų būti akcentuojama būtent tai, kas bendraBaltijos jūros regiono teritorijai praeityje, o ne išskirtinai nacionaliniai, universalūs, ar bendraeuropiniai dalykai. • Konstruojant “Baltijos naratyvą” esminės turėtų būti komunikacijų, kontaktų ir tinklų sąvokos, t.y. migracijos, prekyba, karai, politika, ideologija ir panašūs dalykai. • Pagrindiniai tokio naratyvo veikėjai būtų kolektyviniai, o ne individualūs, t.y. prekybos, religinių misijų organizacijos, miestai, valstybės ir panašiai.

22. Baltijos jūros regiono (BJR) ašis (pagal K. Gernerį) • Iki XIX a. jūra buvo pagrindinė jungtis tarp viso BJR gyventojų. • Prekyba, technologijų, kvalifikuotos darbo jėgos mainai, kultūros difuzija ir karai prisidėjo prie to, kad susidarytų aiškiai išskiriamas “Šiaurės Viduržemis”, kurio branduolys – BJR.

23. Istoriniai “Baltiškojo naratyvo” argumentai: X-XVIII a. (pagal K. Gernerį) • Švedijos valstybė susikūrusi apie 1000 m., pasirodė esanti vienintelis tikras ir išimtinai “Baltiškas” kolektyvinis veikėjas. Todėl BJR istorija gali būti konstruojama laikant ašimi Švediją. • Visi kiti – tiek vikingai ar Hanza, tiek Vokiečių Ordinas ar nacionalinės valstybės (Danija, Rusija, Lenkija, Vokietija ir Olandija) ankstyvaisiais naujaisiais ar naujausiais laikais, turėjo kitokio pobūdžio teritorinių ryšių, t.y. žemyninėje Europoje ar net Azijoje. • Tuo būdu laikotarpį nuo vikingų antpuolių iki Petro I valdymo Rusijoje (t.y. XVIII a. pradžios) galima interpretuoti, kaip Švedijos kilimo istoriją, o Hanzą, Daniją, Lenkijos–Lietuvos, Maskvos valstybes ir Olandiją galima laikyti Švedijos varžovėmis.

24. “Baltiškojo naratyvo” paieškos XVIII-XX a.istorijoje (pagal K. Gernerį) • Paskutinių trijų amžių laikotarpį traktuoti kaip rišlią ir vientisą BJR istoriją yra žymiai sunkiau. Regione tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriu vyravo Rusija ir Prūsija/Vokietija, kurių pagrindiniai ekspansijos prioritetai buvo nukreipti už regiono ribų. • XX a. regiono istoriją labiau įtakojo globalūs, nei lokaliniai (regioniniai) veiksniai ir procesai: galutinis ekonomikos globalizavimas, masinė gyventojų migracija į JAV, du pasauliniai ir Šaltasis karas.

25. Šiuolaikinė “baltiškoji” tapatybė (pagal K. Gernerį) • XXI a. individai taip pat labiau linkę tapatinti save su kitais dalykais (lytimi, karta, pilietybe ir panašiai). • Bandant apibrėžti “Baltiškas” tautas abejonių nekelia tik skandinavai (norvegai, danai, švedai), vokiečiai, suomiai, estai, latviai. • To nebūtų galima aiškiai pasakyti apie rusus, lenkus, lietuvius, o juo labiau baltarusius ar ukrainiečius (visos šios tautos priklauso Baltijos jūros baseinui). • Kiek iš viso šiuolaikiniai žmonės sąmoningai suvokia bendrą praeitį švedų, danų, norvegų, islandų, fareriečių, estų kolektyvinė tapatybė yra šiaurietiška. • Latviai, vokiečiai, olandai ir britai, o tam tikru mastu ir lenkai, lietuviai bei rusai yra labiau ambivalentiški atvejai.

26. BJR istorinės raidos pagr. momentai: ekonominis aspektas (1) - vikingai • Per vikingų laikotarpį (apie 800–1050 m.) buvo sukurtas BJR prekybos ir komunikacijos tinklas. • Tas tinklas buvo išplėtotas ir rytinėje BJR dalyje: plaukdami Vislos, Nemuno, Dauguvos upėmis, per Pripetę, Dneprą ir Dnestrą vikingai pasiekdavo Juodąją, o per Volgą – Kaspijos jūrą. • Dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys turėjo gausių karinių ir prekybinių kontaktų su vikingais.

27. BJR istorinės raidos pagr. momentai: ekonominis aspektas (2) - vokiečiai • Prekybiškai Baltijos jūrą XIII–XVI a. vienijo Hanzos prekybinė sąjunga, kuri per glaudžius ekonominius ryšius su Dancigu, Karaliaučiumi ir Ryga, bei įgaliotinius Kaune ir Vilniuje, o faktoriją Kaune, įtraukė į savo sistemą ir Lietuvą. • XV a. pabaigoje – XVI a. Šiaurės ir Baltijos jūros virto ekonomiškai nepriklausomu ir visiškai save aprūpinančiu makroregionu, kurį apibrėžė vandens kelių tinklas. • Viduramžių pabaigoje BJR tapo vokišku regionu prekybos, miestų kultūros ir bendros kalbos aspektais. Kaip ir vikingų atveju negalima kalbėti apie imperiją, bet tik apie politinę hegemoniją ir dominavimą. Taigi viduramžiais būta funkcinės Vokiečių imperijos Baltijos jūros regione.

28. BJR istorinės raidos pagr. momentai: politiniai akcentai (1) – Lenkija ir LDK • XIV a. pabaigoje Baltijos jūros regione susikūrė dvi imperijos: • Vidurio Europos (Lenkijos ir Lietuvos personalinė unija 1386 m.) pietinėje dalyje, • Skandinavijos šiaurėje (1397 m. Kalmaro unija). • Didžiąją savo istorijos dalį Lenkija buvo kontinentinė valstybė, bet XV–XVI a. ji siekė tapti pirmaujančia jūros galybe BJR silpstančių Vokiečių ir Livonijos ordinų sąskaita.

29. BJR istorinės raidos pagr. momentai: politiniai akcentai (2) – Švedija • XVII a. BJR istorijoje vadinamas Stokholmo laikotarpiu – Švedija tapo didžiąja Europos valstybe (viršūnė 1648–1660 m.). • 1562–1709 m. švedų–lenkų (o kartu ir Švedijos–LDK) santykiai buvo ypatingi: • Pradžia susijusi su Jono, Švedijos karaliaus brolio, ir Kotrynos, Žygimanto Augusto sesers, vedybomis, • o pabaiga sietina su Stanislovo Leščinskio sprendimu atsisakyti Lenkijos–Lietuvos valstybės sosto po Poltavos mūšio.

30. Modernusis BJR (Baltoskandijos?) projekto atgimimas: • Realius kontūrus įgijo po Šaltojo karo dėl glaudėjančio Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo pagal formulę 5+3: • 1991 Šiaurės taryba įsteigė informacijos centrus rytų Baltijos šalyse (Pabaltijyje). • Nuo 1992 kasmet renkasi 5+3 ministrai pirmininkai, nuo 1993 – užsienio reikalų, nuo 1994 – gynybos, nuo 1996 – regioninio bendradarbiavimo ministrai (rytų Baltijos šalims atstovauja užsienio reikalų ministrai).

31. Ar Estija - Šiaurės Europa?! http://sk.wikipedia.org/wiki/S%C3%BAbor:Europe_North-European_countries_map.png

32. Ar Estija – Šiaurės Europa? Toomo Hendriko Ilves (dabartinio Estijos prezidento, buvusio užsienio reikalų ministro) argumentai už (išdėstyti 1999 m.): • Sparti kompiuterizacija, interneto, mobilių telefonų sklaida; • Žemas korupcijos lygis (pagal Transparency International raportus); • Priešngai nei Estija, Lietuva istoriškai tampriai susijusi su Vidurio Europa; • Šiaurės šalys, kurios yra protestantiškos, orientuotos į aukštąsias technologijas, skiriasi nuo pietinių ir rytinių kaimynių ir sudaro atskirą subcivilizaciją; • Rytų Baltijos šalis sieja tik bendra sovietizacijos patirtis (1940-1989).

33. Naudota literatūra: • Emilsson, E. ÖBefore ‘the European Miracles’. Four Essays on Swedish Preconditions for Conquest, Growth and Voice. Göteborg, 2005. • Gudavičius, E. “Naujoji Europa: Istorijos metmenys ir įžvalgos iki XVI a.”, in: Gudavičius, E. Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, 2002, p. 17-29. • Ilves, T. H. “Estonia as a Nordic Country” (Speech to Swedish Institute for International Affairs, 14 December 1999), http://www.vm.ee/?q=en/node/3489. • Maciejewski, W. (Ed.)The Baltic Sea Region: Cultures, Politics, Societies. Uppsala, 2002. • Saarikoski, V. “European space and Thought between East and West in the Twentieth Century”, in: The Finnish Review of East European Studies, vol. 7, 2000, pp. 27-47. • Stråth, B. “‚Norden‘ as a European Region: Demarcation and Belonging”, in: Arnason, J. P. , Doyle, N. J.  (Eds.) Domains and Divisions of European History.Liverpool University Press, 2010, pp. 198-215.

34. Rekomenduojama literatūra: • Derry, T. K. Skandinavijos istorija. Vilnius, 1995 (ypač p. 246-277). • Götz, N. „Norden: Structures that do not make a region“, in: European review of history, vol. 10, No. 2, 2003, pp. 323-341. • Grzechnik, M. Regional Histories and Historical Regions. The Concept of the Baltic Sea Region in Polish and Swedish Historiographies. Peter Lang, 2012 • Jalava, M. „The Nordic Countries as a Historical and Historiographical Region: Towards a Critical Writing of Translocal History“, in: História da historiografia, nr. 11, 2013, pp. 244-264. • Klinge, M. Baltijos pasaulis. Vilnius, 1996. • Kuzmickas, B. “Ar Lietuva Šiaurės šalis?”, in: Šiaurės Atėnai, Nr. 11(58), 1991.03.20. • “Mapping Baltic History: The concept of Northen Eastern Europe”, a special issueof Journal of Baltic Studies, vol. 33, issue 4, 2002. • Pakštas K. “Baltoskandijos konfederacija”, in idem, Kultūra. Civilizacija. Geopolitika: straipsnių rinkinys. Vilnius, 2003, p. 350-377.