Poleminė diskusija, debatai

1. Poleminė diskusija, debatai dr. V. Našlėnaitė-Eberhardt

2. Poleminės diskusijos tikslas • Diskusija teisme yra visada polemiška: spręstina problema būna atsidūrusi tarp dviejų priešiškų šalių. Poleminė diskusija aiškiausiai suvokiama, kai vyksta dialogu-polilogu. Tačiau gali būti suprantama ir plačiąja prasme: monologinėje savo kalboje teisininkas gali kalbėti polemizuodamas, įsivaizduodamas prieštaraujantį oponentą. Priešingos teismo pusės:

3. Poleminės diskusijos tikslas • Žodinė konfrontacija teisme susijusi su kova, sąvokos ginčas ir polemika gali būti vartojamos sinonimiškai, nes retorikos požiūriu polemika, arba kova, yra ginčo metafora. Ginčas ar diskusija pirmiausia yra žodžių mūšis. • Teismo diskusijoje iš nuomonių susidūrimo turėtų išplaukti tiesa, - visa kas ir kaip iš tiesų vyko. Tai ir yra svarbiausias poleminės diskusijos tikslas – prieiti prie vieningos nuomonės, rasti sprendimą, išsiaiškinti tiesą. Galutinis jos tikslas – kad būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas nuosprendis. Kalbant apie oratorius teismuose, polemiškesni yra antrieji. Pirmieji kalbantieji pristato topiką – nupasakoja įvykį, problemą, kaltina. Gynėjai (ginčas – ginti – ginklas) savo argumentais turi sukritikuoti ir paneigti kaltintojo argumentus. Taigi gynėjas pradeda žodžių kovą.

4. Teismų diskusijos pobūdis • “Kalbiausieji” teisininkai – prokurorai. Jie, puikiai išmanydami įstatymus, konkrečios bylos medžiagą, turi suimti visas bylos gijas į savo rankas ir sklandžia kalba išdėstyti kaltinimą. Jei prireikia po teismo rašyti protestą taip pat pasitelkiami svarūs argumentai. • Teismo diskusija turi būti konstruktyvi, abi šalys privalo būti mobilizuotos, gebančios ginti teisėtus interesus. Teismo diskusijoje neįmanoma laikytis pasyvumo, nesikišimo, nesipriešinimo pozicijos. Kartais net viena lyg ir atsitiktinė replika gali pakreipti bylos nagrinėjimą.

5. Teismų diskusijos pobūdis • Pagrindinės praktinio samprotavimo taisyklės. Turėtų būti paisomos kiekvienoje komunikacinėje situacijoje (gal tiktai išskyrus paradoksines, humoristines). 1. Nė vienam kalbėtojui nevalia pačiam sau prieštarauti. 2. Kiek vienam kalbėtojui leidžiama tvirtinti tik tai, kuo jis pats tiki. 3. Kiekvienas kalbėtojas, priskiriantis požymį (predikatą) F objektui A, turi būti pasirengęs priskirti F ir kiekvienam kitam objektui, kuris visais esminiais atžvilgiais yra identiškas objektui A. 4. Kiekvienam kalbėtojui leidžiama tvirtinti tik tokius įvertinimo ir įpareigojimo sprendinius, kuriuos jis lygiai taip pat tvirtintų visose kitose situacijose, visais esminiais atžvilgiais tapačiose tai situacijai, kurioje jis juos tvirtina. 5. Skirtingiems diskusijos kalbėtojams nevalia to paties termino vartoti skirtingomis prasmėmis.

6. Minčių ir žodžių adekvatumo principas • Šis principas įspėja, jog kiekvienas kalbėtojas turi stengtis, kad jo pasakymas būtų priimtas ta reikšme, kokią jis buvo įdėjęs, kad pasakymo turinys nebūtų klaidingai suprastas ar sąmoningai iškreiptas. Šis įspėjimas griežčiau taikomas pasakymo autoriui, o ne jo oponentui. Jei diskusijos dalyvis neteisingai suprato pasakytus žodžius, tai kaltas dažniausiai tas, kuris tuos žodžius ištarė, o ne tas, kuris juos ne taip suprato. Šis principas susijęs su kalbos mokėjimu, jos gramatika ir ypač logika. Tai svarbu ir rašytinei, ir sakytinei kalbai. Siekiant minties ir žodžio adekvatumo, reikėtų vengti polisemijos, tinkamai vartoti specialybės terminus, sintaksės priemones. Lex identitatis reikalavimas (tapatybės dėsnis) – suprasti žodį pirmąja ir populiariausia reikšme, neiškraipyti žodžių reikšmės.

7. Klausimų kėlimas • Retorinė sėkmė priklauso nuo gebėjimo deramai formuluoti klausimus ir į juos atsakyti. • A d r e s a n t a s – klausėjas – teiraujasi, prašo, reikalauja informacijos, norėdamas sužinoti ką nors nauja ar pasitikslinti, papildyti žinias. • A d r e s a t a s – tas, kuriam adresuojamas klausimas. Jis turėtų atsakyti. Atsakymas turėtų būti informatyvesnis už klausimą, kitaip nebūtų prasmės klausti. • T e m a – klausiamąja intonacija iškeliama pradinė bazė informacijai. • R e m a – atsakymas į klausimą, informacijos nepritekliaus užpildymas.

8. Klausimų kėlimas • Įprastoje diskusijoje bendravimo situacija yra simetrinė – kai pokalbio dalyvius vienija soc. statusas, išsilavinimas, adresatai ir adresantai keičiasi vietomis. • Juridinėje retorikoje – adresantas – klausinėtojas yra pareigūnas, o adresatas – atsakinėtojas ir reikalingos informacijos teikėjas. Adresantas yra ir turi būti aktyvesnis komunikacijos dalyvis. Jo užduotis – pagal situaciją, bendravimo aplinką, adresato padėtį, psichologines aplinkybes tinkamai pasirinkti klausimų tipus, kalbos priemones. • Klausymas: refleksinis (jei teisingai jus supratau, norėjote pasakyti, kad...; prašom pakartoti tą vietą, kur...) ir nerefleksinis (kartais reikia išgirsti visą istoriją nepertraukiant, nes kitaip pašnekovas vėl pradėtų iš naujo).

9. Klausimų tipai • Atvirieji ir uždarieji Į atviruosius klausmus galima atsakyti plačiai: suponuoti nuomonę, paaiškinti priežastį, papasakoti kilmę ir t.t. (Kas paskatino užsiimti kontrabandine veikla? – Dabar jau gerai neprisimenu. Užeidavo pas tėvą toks Vacys, tai jie vis kalbėdavosi apie cigaretes (...)) Tai klausimai apie nuomones. Uždarieji klausimai reikalauja trumpo apibrėžto atsakymo (Sėdote prie vairo išgėręs? – Taip, truputį paėmiau). Tai klausimai apie faktus. • Tiesioginiai ir netiesioginiai Pagal norimos gauti informacijos siekimo būdą. Tiesioginiu klausimu adresantas temą kelia tiesiai (Kiek kartų buvote teistas?Kam atidavėte paketą? Dėl ko susitikote su N.?) Netiesioginiu klausimu adresantas prie klausimo eina užuolankomis.

10. Klausimų tipai (tęsinys) Iš pradžių savo tikslą maskuoja ir pagrindinės temos neatskleidžia, klausia iš tolo (Ką iš mūsų grupuotės šefas įtarinėja? – Vietoje tiesioginio klausimo – Ar šefas įtarinėja mane?). Arba kai jaučiama,kad į tiesioginį klausimą nebus atsakyta (Girdėjau, kad mūsų bankuose plaunami pinigai..? Vietoje tiesioginio klausimo – Kiek tiesos, kad jūsų vadovaujamame banke plaunami pinigai?). • Tikrinamieji, kontroliniai ir tikslinamieji Klausimai pagal paskirtį. Tikrinamieji kl. skirti faktams patikrinti (ar, argi, taip pat, arba, negi, bene, nejaugi). Tikrinamasis klausimas gali būti be dalelyčių, bet smarkiai skirtis klausiamąja intonacija. Įprastas atsakymas – taip arba ne. Kontroliniais klausimais siekiama patikrinti atsakymų nuoširdumą ir teisingumą (ypač reikalingi siekiant išsiaiškinti pakaltinamumą-nepakaltinamumą – tada prireikia keleto klausimų).

11. Klausimų tipai (tęsinys) Tikslinamuoju klausimu tiesiai prašoma paaiškinti, pakomentuoti kitaip aiškintą mintį, pasakymą, nutylėjimą, gal net gestą. Jų prireikia ikiteisminio tyrimo metu (Kuo galėtumėte pagrįsti šią mintį? Kaip turėčiau suprasti šią tylą? / pauzę? ir t.t.) • Orientaciniai Orientaciniai klausimai kreipia atsakymą tam tikra linkme. Psichologiškai stipresni yra klausimai su pabaiga ....., taip? (Prisipažinkite, jūs išsigandote? Taip?). Nelabai geri klausimai, nesprivalu atsakyti taip. Geriau klausti alternatyvia formuluote: tai kaip?– Taip, ar ne? • Blokuojamieji Blokuojamieji klausimai taip orientaciniai, bet griežtesni – užblokuoja atsakymo pasirinkimą (Aš jus rimtai įspėju, kad jei šiandien neprisipažinsite, šis mūsų pokalbis bus paskutinis. - Jūs prisipažįstate, kad byla buvo nutraukta K.P. Valia? – Manęs nepriversite meluoti – kategoriškai ne.).

12. Klausimų tipai (tęsinys) • Provokaciniai zonduojamieji Jais tiesiogiai arba netiesiogiai išsiaiškinama, kas iš tiečų rūpi klausėjui, taikomasi prie adresato, ieškoma būdų jį išprovokuoti, priversti pamažu atsiverti, “išpešti” norimą, bet slepiamą informaciją. Prireikia laiko ir kantrybės. Dažnai tokie klausimai užduodami tikrinant alibi. • Pereinamieji Atlieka tilto funkcijas. Tai tarsi minčių jungtis, padedanti nenutrūkti loginei sekai (Ar nepamiršote, ką buvote žadėjęs pokalbio pradžioje? Gal išvardytumėte ir kitas priežastis?). • Paprasti Tiktai viena prielaida (Kokia jūsų pavardė? Šeiminė padėtis?) • Sudėtiniai Susideda iš keleto paprastų klausimų (Kur jūs iš tiesų radote Saulės akmenį ir kas buvo jo pagrobimo iniciatorius?).

13. Klausimų tipai (tęsinys) • Pilnieji ir nepilnieji Pagal sandarą – pilnieji yra tie, kuriuose nuo klausiamojo žodžio, subjekto, predikato, klausiamosios intonacijos – viskas pasakyta (Kuriame kelio ruože įvyko avarija?). Nepilnieji klausimai – trumpi, paprastai apklausoje nebe pirmieji, iš konteksto aiškūs (.....? - ....... . – Tikrai?). • Korektiški ir nekorektiški Korektiškai klausti – tai klausti paprastai, suprantamai, kryptingai. Visiškai sumažintas informacijos neapibrėžtumas. Nekorektiški klausimai – tai arba asmens diskretiškumą pažeidžiantys klausimai arba tie klausimai, kurie savo neapibrėžtumu, nelogiškumu griauna kūrybinį vyksmą, trukdo rasti tiesą, statantys kliūtis normaliam bendravimui. Nekorektiški yra ir “kelių aukštų” klausimai. • Klausimai su klaidinga prielaida • (Kas buvo M. Mažvydas – lenkas ar lietuvis?).

14. Atsakymų tipai • Išsamūs ir daliniai atsakymai. Išsamūs – aiškūs, logiškai susiję su klausimu, teisingi. Daliniai – kai į sudėtinį klausimą atsakoma iš dalies. • Vietoj atsakymo – klausimas. Nereikėtų atsakyti klausimu. Išimtis – patikslinamasis klausimas. • Vietoj atsakymo – veidrodinis klausimas. Nusitveriama adresanto klausimo ir pakartojama. • Apdairūs atsakymai su litote. • “Skurdo” argumentai vietoj atsakymų. Kai trūksta argumentų, išsisukinėjama. Pasirenkamas demagoginis atsakymas. Skamba dažniausiai juokingai. • Nerelevantiški atsakymai. Atsakoma, bet ne į tą klausimą.