NVO vaidmuo stiprinant pilietinę visuomenę: lyderystė, partnerystė, sanglauda [TILTAS]

1. NVO vaidmuo stiprinant pilietinę visuomenę: lyderystė, partnerystė, sanglauda [TILTAS] Socialinė diskusija KURKIME KARTU: NVO IR SAVANORYSTĖ 2014 birželio 26 d. Alanta Jolita Gečienė

2. SAVANORIŠKUMAS KAIP PAGRINDINIS NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ POŽYMIS Nors savanorystės apraiškų galime aptikti visuose visuomenės sektoriuose, svarbiausios josištakos yra nevyriausybinės organizacijos, kuriose patys piliečiai imasi iniciatyvos atsakingaispręsti rūpimus klausimus. Ir dažniausiai – savanoriškai.

3. Nevyriausybinės organizacijos siekia visuomenei naudingų tikslų: demokratinėse valstybėse atstovauja tuos, kurie nepajėgia save atstovauti, pastebi visuomenės gyvenimo trūkumus ir juos skelbia, teikia paslaugas, nesiekdamos gauti pelno, skatina žmones aktyviai dalyvauti, svarstant bendruomenei svarbius klausimus ir pan.

4. Daugeliui žmonių Lietuvoje dažnai kyla klausimai: - kodėl apskritai kuriamos ne pelno organizacijos, - kam jos reikalingos, jei jų veikla yra paremta savanorišku darbu ir jos negauna pelno. Ir kai niekas kompetentingai neatsako į šiuos klausimus, žmonės pradeda galvoti negatyviai apie šių organizacijų veiklą: kad jomis yra tik dangstomasi ir “plaunami pinigai”.

5. Nevyriausybinės organizacijos vis labiau įsitvirtina Lietuvoje ir jų atliekamas vaidmuo tampa daug svarbesnis mūsų visuomenėje. Žinoma, NVO savo kokybe ir plėtra sparčiai atsilieka nuo Europos šalių, tačiau jei lyginsime praeitą dešimtmetį su šiuo, išvysime didelę pažangą. Lietuvoje įregistruota apie 14 tūkst. NVO; 2 iš 3 nėra įdarbinusios nei vieno etatinio darbuotojo; Išvada – dauguma NVO dirba “visuomeniniais pagrindais” arba kitaip sakant verčiasi savanoriška veikla...

6. Šiuolaikinių NVO tikslai: Išreikšti piliečių poreikius; Skatinti nuomonių įvairovę; Veikti, kaip politikai įtakos turinti jėga; Veikti kaip politinės socializacijos struktūra; Greičiausiai pastebėti visuomenėje kylančias įtampas; Būti tarpininkėmis tarp žmonių ir rinkos bei valstybės.

7. Aktyviai veikiančių Lietuvos NVO darbuotojų / savanorių veiksmai (dažniausiai) yra motyvuoti, ir daugelio NVO veikla pasiekia gerų rezultatų. Nevyriausybinių organizacijų veikla yra labai reikšminga mūsų visuomenės plėtros raidoje, o jų įvairovė vaidina svarbų vaidmenį formuojant pilietinę visuomenę.

8. Nevyriausybinių organizacijų augimą labai įtakoja demokratinė visuomenė, naujas žmogaus požiūris į darbą ir pagalbą. Pagrindinis nevyriausybinės organizacijos požymis yra savanoriškumas, kadangi ji negauna valstybinių dotacijų ir subsidijų. Joje savanoriškai dirba aktyvūs žmonės, kurie nori spręsti socialines problemas, keisti visuomenę.

9. Savanorystės principas - nauda visuomenei, puikiai dera su nevyriausybinių organizacijų tikslais. Bendradarbiaudamos abi pusės sukuria simbiozę, abipusę naudą: savanoriai įgyja naujų žinių, realizuoja save, organizacijos įvykdo iškeltus tikslus. Savanoriauti nevyriausybinėje organizacijoje savanoriams verta ir todėl, kad paprastai tokios organizacijos vykdo mokymus ir tai puiki galimybė kelti savo kompetenciją, įgyti patirties, kuri šiais laikais yra labai vertinama.

10. Kai Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina žmonijoje, jis atsakė: "Žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. O tada numiršta taip ir negyvenęs."

11. Savanoriai atlieka darbą, kurio labiausiai reikia visuomenei. Jie pasižymi motyvacija, tolerancija bei sugebėjimu laisva valia dirbti kitiems. Daugeliu atvejų savanoriai tampa organizacijos kūrėjais: po ilgo laiko dirbant savanorišką darbą, įkuriama struktūra, į kurią vėliau savanoriai patys įsijungia. Taip organizacijos gali išsiugdyti motyvuotų, atsakingų ir kvalifikuotų darbuotojų.

12. Savanoriškos veiklos plitimas Lietuvoje, puikiai parodo, kad kiekvienas imame jausti atsakomybę už mūsų kiemo, bendruomenės ar net šalies gerovę ir imamės veiksmų prie jos asmeniškai prisidėti. Ši tendencija – ženklas, kad po truputį tampame brandžia visuomene.

13. KAS YRA SAVANORYSTĖ Tai altruistinė veikla, dalies savo laiko, energijos, žinių ir asmeninės patirties atidavimas dirbant visuomenei naudingą darbą, negaunant už tai jokio piniginio atlygio. „Savanorystė, savanoriška veikla – laisva valia prisiimtos pareigos, atliekant visuomenei naudingą darbą, kuris paprastai būna mažai arba išvis neapmokamas“.

14. Užsiimant papildoma savanoriška veikla yra ugdomas komunikabilumas, atsakingumas, ryžtingumas, savarankiškumas. Suteikiama galimybė realizuoti savo lūkesčius ar siekti asmeninės karjeros (savanoris tampa nevyriausybinių organizacijų dalis, tad yra lengviau konkuruoti dėl darbo pozicijos organizacijoje), sugebėjimai valdyti krizines situacijas, įgavimas organizacinių įgūdžių, galimybė išbandyti save kitose veiklose ir pan.

15. Savanorystės nauda neatsiejama nuo visuomenės, nes tai viena iš priemonių, kuria pavieniai asmenys (ar grupės) gali atkreipti dėmesį į žmogiškąsias, socialines ar aplinkosaugines problemas, be to tai stiprina socialinę, kultūrinę, švietimo sritis, ugdo visos tautos pilietiškumą. „Vis daugiau žmonių supranta, kad savanorystė yra savanoriškas pasirinkimas, būtent laisvas (...). Tai gyvenimo būdas ir pilietiškumo matas, kai žmogus pats imasi iniciatyvos, siekdamas padėti spręsti visuomenėje iškilusias problemas.“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Savanoriškosios veiklos metų renginys 2011 m. balandžio 18 d.

16. Visuomenė, kurioje egzistuoja tolerancija, humaniškumas, kurioje yra puoselėjamos vertybės geba priimti tvirtus sprendimus turėdama gyventojų palaikymą, kas be galo svarbu demokratijos ir tvirtos savarankiškos šalies egzistavimui. Savanorystės idėjos svarba yra reikšminga pačiam savanoriui, visuomenei ir žinoma pačiai organizacijai. Nors organizacijos turi apmokamus darbuotojus, tačiau šių darbuotojų didžiausias stimulas yra gaunamas atlyginimas. Skirtingai nuo savanorių, kurių pagrindinis stimulas yra – savirealizacijos troškimas.

17. Savanorystė taip pat turi ir neigiamų bruožų t.y. savanoris gali nesiimti organizacijai reikalingų atlikti užduočių, jis gali turėti savų tikslų (pvz. tikėdamasis dalyvauti nemokamuose renginiuose, tiesiog praleisti laiką linksmai ar norėdamas papildyti savo gyvenimo aprašymą, kokia nors veikla), tokiu atveju savanoris nebūtinai atliks jam pavestas užduotis, o atsakomybę prisiimti teks organizacijai.

18. Kam savanorystė labiau reikalinga – pačiam savanoriui ar tiems, kurie iš savanoriškos veiklos gauna naudos?

19. Savanorystės motyvų aiškinimų esama daug. Pagal vienus jų, visuomenei naudingas elgesys yra užkoduotas mūsų genuose ir siejasi su savisaugos instinktu: padėdami kitiems tikimės, kad prireikus galėsime gauti pagalbos sau. Kiti pabrėžia empatiją – socialinį įgūdį, kuris gali būti lavinamas. Noras padėti laikomas ir brandos ženklu. Kad ir kokių būtų aiškinimų, mes ir patys numanome – noras padėti kitiems yra iš dalies prigimtinis, iš dalies kultūrinis ir įgyjamas bruožas. Tiesiog daryti gera yra gera.

20. Kai kalbame apie savanorystę, būtinos dvi sąlygos: Visų pirma, savanoriško darbo esmė yra pats savanoris – asmuo, pasirinkęs atiduoti savo laiką ir jėgas visuomenei ir jos reikmėms. Savanorystės nėra be visiškai laisvo asmens apsisprendimo pakeisti kasdienybę ir leistis į savanoriškos veiklos nuotykį. Kaip tik tuo savanorystė graži: niekas kitas negali priversti žmogaus savanoriauti – nei piniginis atlyginimas, už kurį reikia „atidirbti“, nei vadovas, įsakantis vykdyti jo valią. Savanoriauti apsisprendžia pats asmuo, neklausdamas, „Kiek už tai gausiu?“ arba „Kas man iš to?“ Iš tiesų klausiama visiškai priešingai – „Kam galėčiau būti reikalingas?“ Tai atveria platų saviraiškos, dalijimosi džiaugsmo ir atradimų horizontą.

21. Savanorystei būtina dar viena sąlyga: atrasti „kitą“ – asmenį arba organizaciją, – kuriam šis darbas ir būtų skiriamas. Ėmęsis savanoriško darbo, savanoris jį atlieka ne sau, ne draugui ar giminaičiui, o tam, kuris yra svetimas ir kuriam savanoris neprivalo padaryti ką nors gera. Savanoriška veikla gali būti orientuota ne tik į asmenį, bet ir į kitą gražų tikslą, pavyzdžiui, upės kranto ar miško sutvarkymas, paukščių skaičiavimas taip pat gali būti savanoriška veikla, nuo kurios kam nors kitam bus šviesiau gyventi.

22. Esama įvairių savanoriškos veiklos apibrėžimų, tačiau visuosekalbama apie: • motyvaciją – asmeninį norą ir įsitraukimą; • darbo atlikimą ne sau ar artimiesiems, bet kitam asmeniui arba organizacijai; • ne piniginį atlyginimą. Nors asmeninis noras ir pasiryžimas yra itin svarbūs, savanorystės savitumą ir išskirtinumą atskleidžia savanorystės principai

23. Savanorystės principai: • Savanorystė teikia naudos ir visuomenei, ir pačiam savanoriui. Savanoriškas darbas nesiremia vien noru daryti gera kitiems (altruizmu): esama ir kitokių motyvų, kuriuos aptarsime vėliau. • Savanoriška veikla yra nemokama. Vadinasi, savanoriška veikla yra kiekvieno piliečio pasirenkama visiškai laisvai (nesitikint jokios finansinės naudos), ji didina bendrąjį gėrį ir atliekama ne šeimos narių ar draugų naudai. Tiesa, atsižvelgiant į savanoriškos veiklos specifiką savanoriui kartais kompensuojamos tam tikros išlaidos, pavyzdžiui, kelionės bilietas ar maisto išlaidos, tačiau tai nėra atlyginimas už atliktą darbą.

24. Pavojai savanorystėje Didžiausias jų – gailestis vietoj geraširdiškumo, geraširdiškumas vietoj meilės, priklausomybė vietoj laisvės; Meilės žmonėms supainiojimas su pomėgiu padėti jiems; Savanoriams reikia ne tik mokymų, bet, visų pirma, atitinkamo asmenybės formavimo – apmąstymo valandų, o galbūt net asmeninio dvasinio ir psichologinio vadovavimo.

25. Savanorystės rūšys - Savanoriai organizacijose – tai dažniausiai jauni žmonės, dar neturintys konkrečios specialybės, dirbantys įvairiose savanorių organizacijose. Šios organizacijos padeda su tam tikromis problemomis susiduriantiems žmonėms, dirba aplinkosaugos srityje, gyvūnų prieglaudose. Savanoriai pagal savo poreikius ir galimybes įsilieja į organizacijos veiklą.

26. Savanorystės rūšys (2) - Savanoriai profesionalai – tai žmonės jau įgiję tam tikrą specialybę (gydytojai, buhalteriai, teisininkai, psichologai) ir neatlygintinai padedantys savanorių organizacijoms. Šie žmonės padeda organizacijoms išspręsti su jų sritimi susijusias problemas pritaikydami savo sukauptas žinias ir patirtį.

27. Savanorystės rūšys (3) Renginių savanoriai – tai žmonės dirbantys renginiuose ir prisidedantys prie renginio organizavimo, viešinimo. Taip pat jie atlieka įvairius pagalbinius darbus. Tokiems savanoriams dažniausiai suteikiama galimybė ne tik pamatyti visas renginio organizavimo subtilybes, bet ir dalyvauti pačiame renginyje nemokamai.

28. Savanorystės formos Svarbu, kad kiekviena socialinė grupė ir kiekvienas asmuo atrastų sau labiausiai tinkančią savarankiškos veiklos formą. Ir jaunas, ir brandaus amžiaus, ir pagyvenęs žmogus, ir sveikas, ir turintis negalią gali įžvelgti savo galimybę užsiimti savanoriška veikla. Taip kiekvienas asmuo gali spręsti visuomenės problemas ir siekti sau svarbių tikslų.

29. Pagal statusą Savaiminė savanorystė vyksta be jokios organizacijos ar kito tarpininko įsikišimo. Pavyzdžiui, ateini išplauti kaimynui indų, žinodamas, kad jis pats negali susitvarkyti, ir norėdamas jam padėti. Formalioji savanorystė visada įtraukia tarpininką – organizaciją, kuri koordinuoja savanorišką veiklą. Ji kviečia savanorius ir kartu su savanoriais planuoja darbus, pavyzdžiui, indų plovimas labdaros valgykloje, kurioje savanoriauji, jau yra formalioji savanorystė.

30. Pagal amžių Savanoriauti gali visi žmonės nuo to amžiaus, kai asmuo gali prisiimti teisinę atsakomybę už savo veiksmus. Kiekvienos amžiaus grupės žmonių motyvai ir poreikiai paprastai šiek tiek skiriasi.

31. Pagal trukmę Laiko riba, skirianti ilgalaikę ir trumpalaikę savanorystę, yra 3 mėnesiai. Trumpalaikė savanorystė – savanoriška veikla, trunkanti iki 3 mėnesių. Ilgalaikė savanorystė – savanoriška veikla, trunkanti ilgiau nei 3 mėnesius.

32. Pagal geografiją Savanoriui nėra geografinių ribų. Vietinė savanoriška veikla gali vykti ir Tavo gyvenvietėje. Europinė savanoriška veikla gali vykti bet kurioje Europos šalyje. Tarptautinė savanoriška veikla gali vykti bet kurioje pasaulio šalyje bet kuriame žemyne.

33. Pagal patirtį Dažniausiai savanorystei nebūtina speciali profesinė patirtis. Svarbiausia yra noras padėti. Tačiau galima ir tokia savanorystė, kai veikla remiasi konkrečiais profesiniais įgūdžiais. Pavyzdžiui, norint vykti mokyti anglų kalbos į Pietų Ameriką, reikalinga anglų kalbos mokytojo patirtis.

34. Pagal organizavimą Vieno žmogaus savanoriavimas vadinamas individualia savanoriška veikla. Savanoriška veikla gali būti organizuojama ir grupėmis, pavyzdžiui, tarptautinės savanoriško darbo stovyklos.

35. Savanorystės sritys Pagal 2011 m. „Vilmorus“ atliktą tyrimą: • 70 % Lietuvos gyventojų mano, kad ypač reikalinga sveikatos priežiūros savanorystė: ligonių ir neįgaliųjų slaugymas, lankymas ar kitokia pagalba; • 53 % mano, kad prasminga savanoriškai teikti socialinę-psichologinę pagalbą sunkumus patiriantiems žmonėms: jaunimui, asocialių šeimų vaikams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, ir pan.; • 51 % vertina savanorišką pagalbą stichinių nelaimių atvejais; • 46 % vertina savanorišką aplinkos tvarkymą; • 23 % mano, kad verta padėti rengti kultūros, sporto ir laisvalaikio renginius; • 14 % svarbia laiko savanorišką šviečiamąją veiklą.

36. Savanorystės ateitis Savanorystė, įsitraukimas į ją arba ne, savaime suprantama, pirmiausia priklauso nuo asmeninių nuostatų ir pasirinkimo. Bet tai dar nereiškia, kad galima visiškai apleisti jos organizavimo klausimus; Veikia įvairios organizacijos, kurios kviečia savanorius ir organizuoja jiems darbą. Jos taip pat dažnai yra atsakingos už savanorių teikiamas paslaugas ir rezultatus; Savanorystė yra sudėtingas procesas, kuris visuomet prasideda geriausiais ketinimais. Deja, būna, kad pasibaigia abipusiu priešiškumu. Savanorystėje abi pusės turi mokėti laviruoti itin išmintingai.

37. Organizacijos specialiai mokosi (ir privalo tai daryti), kaip reikia dirbti su savanoriais; Kai esminis savanoriško darbo principas – nepatikėti savanoriui tokio darbo, kurio pats nenorėtum daryti, tai ir visai neatsitiktinai geidžiamiausi mokymai yra iš srities, kurią būtų galima įvardinti “kaip rasti ir išlaikyti savanori?” Taigi organizuotos savanorystės problema – tai ne vien “duodančiojo”, bet ir “gaunančiojo” problema. Savanorystė priklausys Lietuvoje ne tik nuo žmogiškųjų išteklių, pavienių geros valios lietuvių, bet ir nuo savanorystės ir pilietiškumo tradicijų plėtros, politinės pareigūnų valios ir ryžto pasidalinti atsakomybe, darbais ir ištekliais, palaikyti visuomenės ugdymo ir institucinio ne pelno organizacijas.

38. Savanoriai dar sako, kad savanoriškas darbas teikia tą neįkainojamą jausmą, kad esi reikalingas. Tai byloja, kad savanoriaujant tenkinamas vienas svarbiausių žmogaus poreikių –pagarbos, pripažinimo ir įvertinimo – kuris yra svarbus bet kokio amžiaus žmogui. „Jei norite būti savanaudis, jums reiktų to siekti protingu būdu. Kvailas būdas būti savanaudžiu yra (…) siekti laimės tik sau. Protingas būdas būti savanaudžiu yra siekti kitų gerovės.“ Dalai Lama

39. SAVO NORU – TAI JAU SAVANORIS? Kaip apibūdintum, kas yra savanoris?

40. Dar visai neseniai, išgirdę žodį „savanoris“, lietuviai pirmiausia pagalvodavo apie savanoriškai tarnaujančiuosius kariuomenėje. Jei gatvėje paklaustum žmonių, kas yra savanorystė, dažniausiai išgirstum, kad tai savo noru atliekama veikla. Ir tai tiesa. Žodis „savanoris“ sudarytas iš dviejų kitų – „savo“ ir „noru“. Kitose kalbose savanorystės esmė taip pat atsispindi pačiame žodyje. Pavyzdžiui, anglų kalbos žodis „volunteer“ kilęs iš lotyniškojo „voluntas“, kuris reiškia „asmeninį pasirinkimą“, „laisvą valią“, „galimybę rinktis“.

41. Tačiau savo noru ir laisva valia mes ir valgome, bendraujame vieni su kitais arba nebendraujame, atliekame daugybę kitų veiksmų, be kurių neįsivaizduojamas gyvenimas. Net turime ypatingų pomėgių, kuriems laiką ir jėgas skiriame taip pat savo noru. Tad, kaip Tau atrodo, kuo nuokitos savo noru atliekamos veiklos skiriasi savanorystė?

42. Kas gali tapti savanoriu? Savanoriu gali tapti bet kokio amžiaus, lyties, religinių ar politinių įsitikinimų asmuo, norintis praplėsti savo akiratį, prisidėti prie geresnės ir socialiai atsakingesnės visuomenės kūrimo, įgyti naujų pažįstamų ir naudingos patirties, nesiekiantis už atliekamus darbus gauti jokios materialinės naudos sau. Nesvarbu: Svarbu, kad: • kiek Tau metų; • nori padėti kitiems; • kokį turi išsilavinimą; • tiki savanorystės idėja; • kokios esi tautybės; • gali skirti savo jėgų ir laiko geram tikslui; • kokį darbą dirbi; • nori tobulėti ar bent jau prasmingai leisti laisvalaikį; • kaip atrodai. • gali prisiimti teisinę atsakomybę.

43. Ar žinojai, kad... savanoriu gali būti ir bausmę įkalinimo įstaigoje atlikęs asmuo, ir fizinę ar protinę negalią turintis žmogus, ir mama su kūdikiu. savanorystė yra „paveldima“ – jei rinksiesi savanorystę visuose savo gyvenimo etapuose, yra net80 % tikimybė, kad Tavo vaikams savanoriška veikla bus savaime suprantamas dalykas, ir jietaip pat aktyviai savanoriaus. Žmogus, kuris sako, kad to padaryti neįmanoma - neturėtų pertraukinėti žmogaus, kuris tai daro. (Kiniečių patarlė)

44. Kodėl verta tapti savanoriu? Visi žmonės tampantys savanoriais gali pasakyti daugybę skirtingų priežasčių, kodėl nusprendė pagelbėti tiems, kuriems to labai reikia, tačiau dažniausiai minimi motyvai yra šie:   noras aktyviai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą; žinojimas, kad gali padėti; noras pasisemti naujos patirties; naujų iššūkių troškimas; noras realizuoti save naujoje, dar neišbandytoje srityje; naujų pažinčių, draugų paieškos; tikėjimas, kad dirbant savanorišką darbą gali pakeisti gyvenimus; asmeninių būdo savybių tobulinimasis. Šį sąrašą galima tęsti ir bet kokia priežastis užsiimti savanoriška veikla yra sveikintina.

45. Prieš pradedant savanorišką veiklą pravartu atsakyti sau į keletą pagrindinių klausimų, kurie padės Jums apsispręsti, kur ir kokį savanorišką darbą Jūs norėtumėte dirbti: ar aiškiai žinote, kokia savanoriška veikla norėtumėte užsiimti? kokios problemos ar bendruomenės poreikiai Jums rūpi labiausiai? ar norite dirbti su konkrečia žmonių grupe (pvz. vaikai, senyvo amžiaus žmonės, žmonės su negalia ir t.t.)? kiek laiko Jūs galite skirti savanoriškai veiklai? ar norite dirbti vienas, ar būti komandos dalimi? ar per savanorišką veiklą norite įgyti kokių nors konkrečių įgūdžių, patirties? ar savanoriaudami norite panaudoti konkrečius savo įgūdžius? kokius asmeninius poreikius sieksite patenkinti užsiimdami šia veikla? ar norite sutikti naujų žmonių, rasti naujų draugų?

46. Svarbu žinoti! Savanoris neprivalo atlikti jam nepriimtinų ir nemalonių darbų prieš savo valią, o organizacija neturi teisės išnaudoti savanorį bei naudotis juo kaip neapmokama darbo jėga.Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties (nusistatytas) ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs. (Paul Gauguin)

47. KAIP PASIRINKTI TINKAMĄ ORGANIZACIJĄ? Yra gausybė organizacijų, dirbančių skirtingose srityse, todėl ypač svarbu, kad potencialus savanoris pasirinktų labiausiai jo vertybes, charakterio savybes ar pomėgius atitinkančią organizaciją. Klaidingas pasirinkimas gali atbaidyti žmogų nuo tolimesnių savanoriško darbo paieškų.

48. Kiekvienas savanoris turėtų tvirtai apsispręsti, kur galėtų geriausiai save realizuoti. Pavyzdžiui, mėgstantiems bendrauti, patarti žmonėms, kurie susidūrė su problemomis, geriausiai rinktis darbą krizių centruose, pagalbos telefonu linijose ar panašiose organizacijose. Itin gamtą ar gyvūnus mylintys gali pagelbėti savanoriaudami gyvūnų prieglaudose, įvairiose aplinkosaugos organizacijose. Kiekvienas žmogus privalo atrasti savo sritį ir prieš pasirinkdamas vietą, kurioje nori savanoriauti, detaliai išanalizuoti tiek organizacijas, tiek savo pomėgius ir būdo bruožus.

49. Kokiose organizacijose galima savanoriauti? Pagal Savanoriškos veiklos įstatymą Lietuvoje savanoriškos veiklos organizatoriai gali būti: • labdaros ir paramos fondai; • biudžetinės įstaigos; • asociacijos; • viešosios įstaigos; • religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai; • tarptautinių visuomeninių organizacijų skyriai (padaliniai); • politinės partijos; • profesinės sąjungos; • kiti juridiniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai ir kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti skiriamas jų dalyviams.

50. Kodėl organizacijoms reikia savanorių? Pelno nesiekiančios organizacijos paprastai turi ribotus finansinius, o kartais ir žmogiškuosius išteklius numatytiems tikslams siekti. Todėl savanorių pasitelkimas organizacijose ne tik kompensuoja žmogiškųjų išteklių trūkumą numatytiems darbams nuveikti, bet atneša ir didesnę naudą, kuri ne iš karto yra matoma. Organizacijos savo praktikoje pasitelkiančios savanorius dažniausiai įvardina šias gaunamas naudas: - Kartu su savanoriais į organizaciją atnešamos naujos idėjos, mintys; - Organizacijų darbuotojai dirbdami kartu su savanoriais įgauna naujų specifinių įgūdžių, kurių nesuteikia mokymai, kvalifikacijos kėlimas; - Darbuotojai motyvuojami dirbti kokybiškiau; - Savanoriai į organizaciją įnešą geros nuotaikos ir daro teigiamą poveikį klientams; - Įgyvendina užduotis, kurioms dažniausiai darbuotojai neturi laiko.