VII tema. ES užimtumo strategija, Lisabonos strategija ir Lietuvos užimtumo politika

1. VII tema. ES užimtumo strategija, Lisabonos strategija ir Lietuvos užimtumo politika Doc.dr. I.Mačernytė Panomariovienė

2. ES užimtumo strategija ir jos įgyvendinimas. Užimtumo gairės ir rekomendacijos valstybėms narėms. • Integruotos ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo gairės ir jų įgyvendinimas. • Lisabonos strategija ir jos ryšys su ES užimtumo strategija. Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos: užimtumo politikos aspektas. • Socialinis švietimas, profesinis rengimas ir jo vaidmuo. • Moterų ir vyrų lygybė dėl galimybių darbo rinkoje ir lygiateisiškumas darbe. • ES socialinių partnerių vaidmuo įgyvendinant užimtumo politiką ir priemones.

3. Europos užimtumo strategija (EUS) • Nuo pat paskelbimo 1997 m. Europos užimtumo strategija (EUS) buvo vienu svarbiausių veiksnių koordinuojant ES politiką taip, kad būtų kuriamos geresnės, visiems prieinamos darbo vietos. Jos svarbą Europos Vadovų Taryba akcentuodavo kiekviena pasitaikiusia proga, todėl ji tapo esmine priemone sprendžiant vieną pagrindinių ES piliečių rūpesčių – kurti daugiau ir geresnių darbo vietų. EUS buvo sukurta tam, kad nustatytų veiksmų kryptį ir užtikrintų užimtumo politikos prioritetų, kurių valstybės narės įsipareigoja paisyti ES lygmeniu, koordinavimą. Valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė dėl veiksmų, susijusių su bendraisiais tikslais ir užimtumo politikos prioritetais, programos. Toks nacionalinių užimtumo politikos nuostatų koordinavimas ES lygmeniu vyksta kaip metinis procesas, kuris numatytas ES sutarties 1998 m. pakeitime ir kuris buvo integruotas į besikartojantį trijų metų ciklą, pradedant pakartotiniu Lisabonos strategijos paskelbimu 2005 metais.

4. EUS sudedamosios dalys: • • Užimtumo gairės, kurias Komisijos siūlymu Taryba priima kiekvienais metais. Šios Gairės atspindi valstybių narių užimtumo politikos nuostatų bendruosius prioritetus. Nuo 2005 m. jos įtrauktos į Integruotas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires. • • Nacionalinės reformų programos (NRP), kurias valstybės narės rengia tam, kad įdiegtų tas Gaires nacionalinėje politikoje. Iki 2005 m. šių programų dalis, susijusi su užimtumu, buvo vadinama Nacionaliniu užimtumo veiksmų planu. • • Bendrosios užimtumo ataskaitos, kurias rengia Komisija ir Taryba ir kuriose apžvelgiami laimėjimai tiek nacionaliniu, tiek bendrijų lygmeniu įgyvendinant Užimtumo gaires. Nuo 2005 m. į bendrąją užimtumo ataskaitą įtrauktas ES pažangos įgyvendinant Lisabonos strategiją metinės ataskaitos užimtumo straipsnis. • • Rekomendacijos konkrečioms šalims. Komisijos siūlymu Taryba gali priimti ir rekomendacijas dėl užimtumo politikos konkrečioms šalims, į kurias valstybės narės privalo atsižvelgti rengdamos nacionalines reformų programas.

5. EUS kilimo istorija • Per derybas dėl Mastrichto sutarties (1992) buvo pradėti debatai, kurie per socialinį protokolą sustiprino socialinį europinio modelio aspektą. Savo ruožtu Amsterdame vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime (1997) tai leido susitarti dėl naujų sutarties nuostatų užimtumo klausimais. Buvo patvirtinta nacionalinių užimtumo politikos nuostatų svarba; be to, Europos bendrijos steigimo sutarties (BSS) 126 straipsnyje užimtumas buvo paskelbtas esantis bendras rūpestis ir valstybės narės buvo skatinamos formuoti ES lygio koordinuotą užimtumo strategiją. Sutarties nuostatos dėl ekonominės politikos koordinavimo ir užimtumo politikos koordinavimo, paskelbtos 1994 m. Eseno Europos Vadovų Tarybos susitikime, paskatino naujajame BSS 128 straipsnyje numatyti pagrindą kurti naujas nacionalinės politikos nuostatas remiantis bendrais Europos prioritetais ir interesais. Įgyvendinant EUS buvo galima taikyti įvairius principus ir įtraukti visus įmanomus veikėjus, įskaitant šalių vyriausybes, ES institucijas, socialinius partnerius, pilietinę visuomenę, akademikus ir t. t.

6. Nuo pat Amsterdamo sutarties sudarymo Europos Parlamentas, kitos Bendrijos institucijos ir Užimtumo komitetas aktyviai dalyvavo formuojant užimtumo gaires. Laukiant Amsterdamo sutarties įsigaliojimo Liuksemburgo viršūnių susitikime užimtumo klausimais (1997 m. lapkričio mėn.) buvo paskelbta apie naujo atviro koordinavimo metodo įgyvendinimą; šis metodas buvo įtvirtintas BBS 128 straipsniu ir patvirtino pirmąsias užimtumo gaires. Šios gairės buvo pateiktos kaip keturios integruotos veiksmų kryptys arba vadinamieji užimtumo gairių esminiai principai: galimybė įsidarbinti, verslumas, gebėjimas prisitaikyti ir lygios galimybės. Šios veiksmų kryptys, integruojančios esmines politikos nuostatas, susijusias su darbo pasiūla ir paklausa, tapo visapusišku atsaku į užimtumo problemą. • Nors Amsterdamo sutartis ir nepakeitė esminio principo, pagal kurį valstybės narės pačios atsako už savo užimtumo politiką, Tarybai ir Europos Komisijai buvo suteikta reikšmingesnis vaidmuo, naujų uždavinių ir efektyvesnių priemonių. Be to, į sprendimų priėmimo procesą labiau įsitraukė Europos Parlamentas. Į sutartį įtraukus socialinį protokolą, padidėjo socialinių partnerių įsipareigojimai ir pagerėjo jų galimybės įnešti savo indėlį.

7. Amsterdamo sutarties elementai: 1. Joje buvo išsakyta būtinybė siekti aukšto užimtumo lygio, nes tai yra vienas iš esminių Europos Sąjungos tikslų. Joje taip pat buvo pareikšta, kad šis tikslas lygiai toks pat svarbus, kaip ir su makroekonomikos augimu bei stabilumu susiję tikslai. Užimtumo tikslo svarbą dar labiau pabrėžė tai, kad į sutartį buvo įtrauktas ne su užimtumu susijęs skyrius, o visa antraštinė dalis (lygiai kaip ir pinigų bei ekonominės politikos atveju). 2. Joje buvo akcentuota, kad užimtumas yra „bendras reikalas“. Valstybės narės įsipareigojo koordinuoti savo užimtumo politikos nuostatas Bendrijos lygiu, todėl tai, kaip darbo rinkos priemonės buvo įgyvendinamos vienoje šalyje, neišvengiamai atsiliepė kitos valstybės narės įvairiems darbo rinkos politikos aspektams. 3. Ji įpareigojo valstybes nares ir Bendriją formuoti koordinuotą užimtumo strategiją, palaikyti kvalifikuotą, gerai parengtą ir gebančią prisitaikyti darbo jėgą bei darbo rinką, reaguojančią į ekonominius pokyčius. 4. Ji akcentavo svarbius užimtumo politikos integravimo principus. 127 straipsnis reikalauja, kad būtų atsižvelgta į visų bendrijos politikos programų įtaką. 5. Ji sukūrė pagrindą šalių priežiūros procedūrai (128 straipsnis). Valstybių narių užimtumo politikos programos nagrinėjamos metinėje bendrojoje užimtumo ataskaitoje, kurią rengia Komisija ir Taryba. Be to, Komisija siūlo, o Taryba priima valstybėms narėms skirtas kasmetines užimtumo gaires (labai panašiai kaip ir ekonominės bei pinigų politikos atveju), kurių pagrindu valstybės narės rengia Nacionalinius užimtumo veiksmų planus. Taip pat Komisija gali pasiūlyti, o Taryba gali priimti atskiroms valstybėms narėms skirtas rekomendacijas. 6. Buvo įsteigtos nuolatinės, sutartyje numatytos institucinės struktūros (130 straipsnis, Užimtumo komitetas), kurių pagrindu vyko Europos lygio matomi, nuolatiniai ir skaidrūs debatai užimtumo ir kitų struktūrinės politikos nuostatų klausimais. Taip toliau buvo tobulinamas Tarybos sprendimų rengimo procesas. 7. Ji sukūrė iki tol neegzistavusį teisinį pagrindą geriausios patirties ir skatinamųjų priemonių populiarinimo užimtumo srityje analizei, tyrimams ir mainams (129 straipsnis) bei kitiems Bendrijos lygmeniu atliekamiems Komisijos darbams šioje srityje

8. Liuksemburgo proceso atviras koordinavimo metodas pasiteisino, todėl 2000 m. Lisabonos viršūnių susitikime buvo nuspręsta jį kaip modelį taikyti kitose politikos srityse, tokiose kaip socialinis įtraukimas. Pripažintas Liuksemburgo proceso pranašumas yra daugiašalė priežiūra. Metinės ataskaitos ir palyginamieji rodikliai padėjo išsiaiškinti, kam ES sekasi geriausiai.

9. EUS pripažino socialinių partnerių svarbą įvairiose srityse, susijusiose su užimtumu. Pradinėse gairėse socialiniai partneriai buvo minimi tik remiantis konkrečiomis jų veiklos sritimis, o Lisabonos viršūnių susitikimas įtvirtino aktyvesnį jų vaidmenį ir pripažinimą. Socialiniai partneriai vis dažniau buvo įtraukiami rengiant NVP nacionaliniu lygmeniu. Europos mastu veikiantys socialiniai partneriai ėmėsi patys įgyvendinti tokius svarbius aspektus kaip visą gyvenimą trunkantis mokymasis. • ES lygmeniu suintensyvėjo įvairių Tarybos struktūrų bei jų atitinkamų komitetų, taip pat Komisijos tarnybų, atsakingų už įvairių su užimtumo strategija susijusių procesų kūrimą ir stebėjimą, tarptautinis bendradarbiavimas. Dėl to sustiprėjo Komisijos ir Tarybos bendradarbiavimas, ypač per Užimtumo komitetą. Europos Parlamentas aktyviai dalyvavo metinės peržiūros procese ir taip prisidėjo prie strategijos formavimo

10. Lisabonos strategija • EUS atviro koordinavimo metodo sėkmė buvo pripažinta Europos Vadovų Tarybos susitikime Lisabonoje (2000 m. kovo mėn. 2000/03/24 Nr. 100/1/00)), kur buvo susitarta ir dėl kito dešimtmečio naujojo strateginio tikslo: per 10 metų paversti ES ekonomiką dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje. • Europos Vadovų Tarybos rekomendavo naujus ar sustiprintus prioritetus, tokius kaip kokybė darbe (Nica, 2000 m. gruodis), aktyvus senėjimas ir visą gyvenimą trunkantis mokymasis (Barselona, 2002 m. kovas). Tokie prioritetai kartu su užimtumo lygio uždaviniais buvo įtraukti į kasmetines Užimtumo gaires.

11. Lisabonos strategijos vertinimas. 2004 m. • Šiam vertinimui daug įtakos turėjo Kok vadovaujamos grupės ataskaita. Šią grupę paskyrė Europos Taryba tam, kad ji parengtų pradinį vertinimą. Grupė pabrėžė, kad Lisabonos strategija neįvykdė pagrindinių tikslų ir ypač tų, kurie susiję su lėtu vystymusi, nedarbu, investicijų į tyrimus ir plėtra trūkumu. • Šiam neįvykdymui iš dalies įtakos turėjo tai, kad valstybės narės nebuvo paruošusios savo strategijos.

12. Patikslinta Lisabonos strategija 2005 m. • Peržiūrėtoje Lisabonos strategijoje nebuvo pakeisti jos pradiniai ketinimai, tačiau buvo nuspręsta, kad ateityje strategija daugiausia dėmesio teiks ekonomikos augimui ir užimtumui ir šios sritys bus tarsi pradinė sąlyga prieš vykdant kitus strategijos elementus, įskaitant socialinę įtrauktį. • Be to, joje buvo nuspręsta dėl naujo Lisabonos strategijos valdymo metodo, kuris patvirtintas 2005 m. Europos Tarybai priėmus „Jungtines ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires“, t.y. integruotų gairių paketą. (Bendrųjų ekonominės politikos gairių, suskirstytų į makroekonomikos ir mikroekonomikos gaires, bei Užimtumo gairių, kurios anksčiau pateiktos atskirai, junginys), o taip pat integruotą ataskaitų sistemą (nacionalinės reformų programos bei nacionalinės reformų programos įgyvendinimo ataskaitos). • Kiekviena ES valstybė narė turėjo parengti nacionalines reformų programas ir jose pateikti konkrečias priemones, užtikrinančias ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą per artimiausius 3 metus.

13. Patikslinta Lisabonos strategija (2005 m.): Pagrindiniai elementai, kurie buvo atnaujinti naujam 2008-2010 m. ciklui: • Jungtinės ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairės (2008-2010 m.) „Jungtinės gairės“ buvo nustatytos 2005 -2008 m. laikotarpiui 2005 m. pavasario Europos Vadovų Taryboje ir apima bendras ekonomikos politikos gaires (padalintas į makroekonomikos ir mikroekonomikos gaires) bei užimtumo gaires. • 2008 m. Europos Taryba nusprendė nekeisti gairių 2008-2010 m. laikotarpiui, nors kai kurie pakeitimai buvo atlikti aiškinamajame tekste. Europos Taryba teoriškai vis dar gali nuspręsti atlikti pakeitimus šioms gairėms laikotarpio viduryje (t.y. 2009 m. ir 2010 m.). Pakeitimus atlikti gali rekomenduoti Europos Komisija arba Parlamentas. Tačiau jie akivaizdžiai planuoja gairių nekeisti. • Nacionalinių reformų programos (NRP) Valstybės narės rengia nacionalines programas pagal tris jungtinių gairių sritis (makroekonomika, mikroekonomika ir užimtumas), t.y. vienas skyrius skiriamas užimtumui. Šios programos rengiamos trims metams, tačiau jos turėtų būti atnaujinamos ir taisomos kiekvienais metais atsižvelgiant į Europos Tarybos rekomendacijas arba besikeičiančias aplinkybes (2006 m. ir 2007 m. valstybės narės parengė savo nacionalinių reformų programų vykdymo ataskaitas). Šias ataskaitas koordinuoja Lisabonos nacionaliniai koordinatoriai (LNK), kurie yra valstybės tarnautojai, atsakingi už „Lisabonos proceso“ plėtra kiekvienoje valstybėje narėje. Nacionalinės reformų programos pagrindu yra nustatytos detalios makroekonomikos, mikroekonomikos ir užimtumo gairės, kurios nuo 2005 m. sudaro bendras jungtines ekonomikos augimo ir užimtumo gaires.

14. Metinė pažangos ataskaita (MPA) • Kiekvienais metais Europos Komisija išanalizuoja valstybių narių NRP ir atlieka vertinimą, susijusi su gairėmis. Rengdamos savo ataskaitas valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos 3 pagrindinius elementus: a) Jungtines ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gaires (2008 - 2010 m. m.) (makroekonomikos/mikroekonomikos ir užimtumo gaires) b) Valstybės rekomendacijas ir prioritetus, nustatytus pagal ankstesnių metų metines pažangos ataskaitas. c) Prioritetai, pabrėžti pavasario Europos Vadovu Tarybos išvadose Ataskaita yra padalijama į 3 dalis. • I-oje dalyje pateikiama vyriausybės santrauka ir bendras vertinimas, kaip NRP įvykdė prioritetus. Pabrėžiami atskiru valstybių narių geros praktikos pavyzdžiai. • II-oje dalyje pateikiami šalių priedai, kuriuose pateikiamas Europos Komisijos vertinimas apie kiekvienos valstybės narės NRP. • Prieduose apžvelgiama, kaip kiekviena gairė buvo įvykdyta. III-ojo priedo dalis yra bendros užimtumo ataskaitos projektas, kuris galiausiai priimamas kaip bendra ataskaita. • Rekomendacijos Kiekvienais metais Europos Komisija gali teikti rekomendacijas valstybėms narėms apie tai, kaip jos turėtu tobulinti savo politika, kaip MPA projekto dali. Šias rekomendacijas po to patvirtina Europos Taryba ir jos tampa kito NRP etapo pagrindu. 2006 m. ir 2007 m. metais buvo pateiktos rekomendacijos kiekvienai šaliai, pabrėžiančios trukumus makroekonomikos, mikroekonomikos ir užimtumo srityse. • Pavasario Europos Vadovu Tarybos išvados Kiekvienais metais pavasario Europos Vadovu Taryba patvirtina ar pataiso MPA pateiktus prioritetus. I šias išvadas turi atsižvelgti valstybės narės kurdamos savo naujus NRP ar įgyvendindamos ataskaitas. Pavasario Europos Vadovu Komisija taip pat nusprendžia, ar taisyti jungtines gaires, kurios tampa naujo NRP etapo pagrindu.

15. LS sąsaja su Europos užimtumo strategija (EUS) • Prieš patikslinant Lisabonos strategija 2005 m., užimtumo politika buvo specialiai vykdoma pagal Europos užimtumo strategiją, kuri pradėta taikyti 1997 m., nutarus Amsterdamo sutartyje įterpti naują skyrių apie įdarbinimą. Šis skyrius suteikė naują vaidmenį ES institucijoms – koordinuoti užimtumo politika ES lygmenyje naudojant OMC (atvira koordinavimo metodą), nors užimtumo politika liko pagrindine kiekvienos valstybės narės kompetencija. • EES buvo paskirta pagrindine priemone užtikrinančia koordinavimą ir besiremiančia pagrindiniu tikslų ir siekių rinkiniu. Atviro užimtumo koordinavimo metodo atskiros dalys buvo sujungtos patikslintoje Lisabonos Strategijoje. Iš dalies taip pasielgta dėl to, kad EUS yra sutartis ir negali buti pakeista be vienbalsio valstybių narių pritarimo. • Nacionaliniai užimtumo veiksmų planai dabar tapo nacionalinių reformų programų užimtumo skyriumi, o ES bendra užimtumo ataskaita – specialiu ataskaitos skyriumi metinės pažangos priede.

16. (2008–2010 metai) Lisabonos strategijos įgyvendinimo ciklas • 2007 metais Europos Komisijos pateiktame nepriklausomame vertinime padaryta išvada, kad Lisabonos strategijos Integruotos gairės yra išsami ir atvira sistema, kurioje atsižvelgta į esminius politikos pokyčius, susijusius su ekonomikos augimu ir užimtumu Europoje, ir reikėtų sutelkti dėmesį į jų įgyvendinimą. • 2008 metų kovą Europos Vadovų Taryba pradėjo naują 3 metų (2008–2010 metai) Lisabonos strategijos įgyvendinimo ciklą, kuris tapo nauja paskata spręsti globalizacijos iššūkius ir paversti juos galimybėmis, nelėtinant reformų, o atvirkščiai – sparčiau jas įgyvendinant ir siekiant, kad toliau augtų Europos ekonomika ir didėtų jos konkurencingumas. • Svarbiausias tikslas išlieka tas pats – užtikrinti, kad kuo aktyviau veiktų vidaus rinka, teikdama naudą verslo, ypač smulkiojo, įmonėms ir vartotojams. • 2008 m. kovo 13–14 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose patvirtintos 4 prioritetinės reformų sritys ir toliau laikomos tinkamu reformos pagrindu. Taigi Europos Komisijos pateiktos atnaujintos Integruotos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairės 2008–2010 metams iš esmės liko tokios pat kaip 2005–2007 metams. • Europos Komisija pirmą kartą pasiūlė veiksmų planą rengti atsižvelgiant į rekomendacijas ir specifinio dėmesio reikalaujančias sritis. • Šiuo metu pradėtos diskusijos dėl Lisabonos darbotvarkės formos po 2010 m. Buvo pateikti keli pasiūlymai (pvz., Jonathan Zeitlino) apie tai, kad Europos užimtumo strategijai kenkia dabartinė sąsaja su makroekonomikos ir mikroekonomikos gairėmis ir ji turėtų būti atskirta bei plėtojama dar kartą kaip atskiras atviro koordinavimo metodas. Šiais metais bus tęsiamos diskusijos dėl šio ir kitų pasiūlymų.

17. ES tikslai ir prioritetai 4 pagrindiniai prioritetai, nustatyti 2006 m. pavasario Europos Vadovu Taryboje, liko nepakeisti: a. Investuoti į žmones ir modernizuoti darbo rinkas b. Skatinti, ypač MVI, verslo potencialą c. Investuoti į žinias ir naujoves d. Energijos ir klimato pokyčiai

18. EUS ypatumai • Socialinis aspektas. • Strategijoje užimtumui suteikiamas svarbus ekonominis ir socialinis vaidmuo, nes tik įtraukdami į darbo rinką daugiau žmonių galime užtikrinti, kad mūsų visuomenė susidoros su demografiniais pokyčiais. Kad turėtume iš ko finansuoti mūsų senėjančios visuomenės socialines išlaidas, turime įdarbinti kuo daugiau visų amžiaus grupių žmonių. Be to, socialinės nelygybės, pasireiškiančios per socialinę atskirtį, ir šių reiškinių kompensavimo priemonių kaina milžiniška, nors ir nematoma, retai rodoma viešosios apskaitos sistemose. Taigi jeigu užmiršime apie Lisabonos strategijos socialinį aspektą, vėliau gali tekti tikrai daug išleisti korekcinėms priemonėms, be to, gali kilti grėsmė mūsų šalių finansiniam stabilumui.

19. Žmogiškasis kapitalas • Švietimas ir mokymas yra kritiniai veiksniai formuojant ES ilgalaikį konkurencingumo ir socialinės sanglaudos potencialą. Europa turi dėti daugiau pastangų, kad padidintų savo švietimo ir mokymo sistemų efektyvumą bei prieinamumą.

20. Jaunimo užimtumo politika • Per pastaruosius metus pagerėjo jaunimo įgyjamo išsimokslinimo rodikliai, be to, pastebimas šioks toks mokyklos nebaigusiųjų skaičiaus sumažėjimas • Tai rodo, kad daugiau dėmesio skiriama investicijoms į žmoniškąjį kapitalą ir daugiau pastangų dedama ieškant jaunų žmonių užimtumo galimybių bei populiarinant efektyvias visą gyvenimą trunkančio mokymosi strategijas. Tačiau jaunimo nedarbas Europoje išlieka svarbiausiu rūpesčiu: šiandien jis sudaro 17,4 %. Per pastaruosius 25 metus mažinant jaunimo nedarbą tikrasis persilaužimas taip ir neįvyko. Net ir dabartinio ekonominio pakilimo sąlygomis, kai per 2005–2008 m. Lisabonos strategijos ciklą į darbo rinką įžengė dar 7 milijonai žmonių, darbo rinkos sąlygos jaunimui vis tiek ne tokios palankios. Jiems tikimybė likti bedarbiais daugiau kaip du kartus didesnė negu darbingo amžiaus suaugusiesiems.

21. Darbas vietiniu lygmeniu: vietinių veikėjų dalyvavimas įgyvendinant EUS • Nuo pat Liuksemburgo proceso pradžios ir ypač užimtumo gairėse valstybės narės buvo skatinamos įgyvendinant EUS pasitelkti regioninio ir vietinio lygio veikėjus. • Tai tapo teigiamos reakcijos į 1997 m. iniciatyvą dėl teritorinių užimtumo paktų, kurie savo ruožtu atsirado po J. Deloro 1993 m. Baltosios knygos, rezultatu; decentralizuotų sprendimų ir partnerysčių svarba dar kartą buvo akcentuota 2000 m. Lisabonoje įvykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime. 2003 m. per Europos forumą vietinio užimtumo plėtros klausimais, kurį Europos Parlamento padedami organizavo Europos Komisija ir Europos Sąjungos prezidentūra, Regionų komitetas ir Ekonominių bei socialinių reikalų komitetas bei suinteresuotos institucijos, socialiniai partneriai ir kiti suinteresuoti veikėjai aptarė, kaip galima stiprinti Europos užimtumo strategijos socialinį aspektą.

22. Laisvas judėjimas: europinis principas • Laisvas darbo jėgos judėjimas traktuojamas kaip būdas didinti darbo rinkos efektyvumą, gerinant prieinamos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos atitikimą. • Judumą skatina tiek darbuotojų noras pagerinti savo ekonominę padėtį, tiek įmonių pastangos rasti darbuotojų, kurie atitinka jų reikalavimus, keliamus darbo jėgai. Didesnis darbo jėgos judumas, tiek keičiant darbus (profesinis judumas), tiek įsidarbinant kitose šalyse (geografinis judumas), gali padėti Europos ekonomikai ir darbo jėgai sklandžiau ir efektyviau prisitaikyti prie kintančių sąlygų bei reaguoti į konkurencingos globaliosios ekonomikos pokyčius. • Kita vertus, nors apskritai judumas vertinamas kaip teigiamas darbo rinkos aspektas, tikrasis judumo Europoje lygis nėra toks jau didelis ir nesiekia net 2 % visų ES piliečių, gyvenančių kitose ES valstybėse narėse.

23. SOLVIT veikla • SOLVIT centrų paskirtis — nustatyti ir spręsti sunkumus, kuriuos patiria asmenys ir įmonės, persikėlę į kitas valstybes nares arba veikiantys kitose valstybėse narėse. (http://ec.europa.eu/solvit/site/index_lt.htm) • SOLVIT yra problemų sprendimo tinklas internete, kur ES valstybės narės kartu ieško pragmatiškų sprendimų problemoms, kylančioms tuomet, kai valstybinės institucijos neteisingai taiko Vidaus rinkos teisės aktą. SOLVIT centrų yra visose Europos Sąjungos valstybėse narėse (t.p. Norvegijoje, Islandijoje ir Lichtenšteine). SOLVIT centrai padeda nagrinėti tiek iš piliečių, tiek ir iš verslo įstaigų gaunamus skundus. SOLVIT centrai priklauso valstybės institucijoms ir yra įsipareigoję surasti realių sprendimų realiai kilusioms problemoms spręsti per trumpą dešimties savaičių laikotarpį. SOLVIT dirba nemokamai. SOLVIT pradėjo veiklą 2002 m. liepos mėn. Už SOLVIT veiklą atsakingos valstybės narės, o Europos Komisija suteikia priemones ir, prireikus, pagalbą problemų sprendimui pagreitinti. Kai Komisijai atsiųstuose formaliuose skunduose išdėstytas problemas galima išspręsti nesiimant teisminių veiksmų, ji juos perduoda SOLVIT. • Naujausioje SOLVIT centrų nagrinėtų atvejų ataskaitoje nurodoma, kad daugiau kaip 50 % visų problemų yra susijusios su profesinės kvalifikacijos pripažinimu, rinkos prieinamumu produktams, transporto priemonių registracija ir leidimais gyventi. Nors 80 % visų atvejų yra sėkmingai išsprendžiami, šie statistiniai duomenys taip pat rodo, kad problemos nėra naujos arba neįprastos. Piliečiai ir įmonės patiria sunkumų daugiausia dėl biurokratinių procedūrų ir nacionalinių administracijų nenoro supaprastinti savo reikalavimus. Be to, nepaisant SOLVIT centrų sėkmės, 20 % visų problemų nėra išsprendžiamos. Valstybės narės turėtų veikti taip, kad šis procentas mažėtų, o nacionaliniai SOLVIT biurai bei Europos SOLVIT tinklas būtų geriau žinomas visuomenei — ir įmonėms, ir piliečiams.

24. Užimtumo lankstumas ir saugumas: naujoji užimtumo perspektyva • Europos darbo rinka kinta jau dešimt metų, bet ir 2007 m. tie pokyčiai dar nesibaigia. Galima išskirti keturias pagrindines šio reiškinio priežastis: Europos ir tarptautinės ekonomikos integracija; sparti naujųjų technologijų plėtra, ypač informacijos ir ryšių srityse; demografinis Europos visuomenės senėjimas kartu su vis dar gana žemu užimtumo lygiu ir pernelyg aukštu ilgalaikio nedarbo rodikliu, keliančiu pavojų socialinės apsaugos sistemų tvarumui; segmentuotų darbo rinkų plėtra daugelyje šalių, kur tebėra ir sąlyginai apsaugotų, ir neapsaugotų darbuotojų („savų“ ir „pašalinių“). • Kad būtų įgyvendinti Lisabonos tikslai kurti daugiau ir geresnių darbo vietų, bet kokio amžiaus asmenims ir įmonėms, taip pat valstybėms narėms ir ES būtinos naujos užimtumo lankstumo ir saugumo formos. • 2006 m. pradžioje per neoficialų Tarybos susitikimą Filache (Austrija) valstybės narės pirmą kartą prabilo apie užimtumo lankstumą ir saugumą. Europos Vadovų Taryba paskatino valstybes nares „nacionalinėse reformų programose sistemingiau plėtoti visapuses politines strategijas, kurių tikslas – gerinti darbuotojų ir įmonių gebėjimą prisitaikyti“. Komisijos buvo paprašyta kartu su valstybėmis narėmis ir socialiniais partneriais „pasidomėti bendrųjų užimtumo lankstumo ir saugumo principų formulavimu“, nes jie galėtų būti naudingi siekiant didesnio darbo rinkų atvirumo ir jautrumo bei produktyvesnių darbo vietų. • 2006 m. Suomijoje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu įvyko neoficialus Trišalis viršūnių susitikimas socialiniais klausimais. Susitikimo metu buvo akcentuota būtinybė prisitaikyti prie globalizacijos ir keisti požiūrį į užimtumą, siekiant pusiausvyros tarp užimtumo lankstumo ir saugumo, kad nenukentėtų nei ekonominis efektyvumas, nei socialinis teisingumas. 2007 m. birželio mėnesį Komisija priėmė komunikatą „Formuluojant bendruosius užimtumo lankstumo ir saugumo principus“. Juo siekiama palengvinti visapusiškus debatus tarp ES institucijų, valstybių narių, socialinių partnerių ir kitų suinteresuotų veikėjų, kad Europos Vadovų Taryba iki 2007 m. pabaigos galėtų priimti bendruosius užimtumo lankstumo ir saugumo principus.

25. Tokie bendrieji principai turėtų įkvėpti ir prisidėti prie integruotų ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių ir ypač Užimtumo gairių įgyvendinimo. Komisija apibrėžė tokias keturias užimtumo lankstumo ir saugumo sudedamąsias dalis: • • lankstūs ir patikimi susitarimai (tiek darbdavio, tiek darbuotojo arba „savų“ ir „svetimų“ požiūriu), įgyvendinami per šiuolaikiškus darbo įstatymus, kolektyvines sutartis ir darbo organizavimą; • • visapusės visą gyvenimą trunkančio mokymosi strategijos, kurios užtikrintų nuolatinį darbuotojų, ypač pažeidžiamiausių, gebėjimą prisitaikyti ir galimybes įsidarbinti; • • efektyvi aktyvi darbo rinkos politika (ADRP), kuri padėtų žmonėms susidoroti su sparčiais pokyčiais, sutrumpinti nedarbo laikotarpį ir palengvinti perėjimą į kitą darbą; • • šiuolaikiškos socialinės apsaugos sistemos, kurios užtikrintų pakankamas pajamas, skatintų užimtumą ir palengvintų darbo rinkos judumą. Tam būtinos įvairios socialinės apsaugos priemonės (bedarbio pašalpos, pensijos ir sveikatos priežiūra), kurios padėtų žmonėms derinti darbą su asmeninėmis ir šeiminėmis pareigomis, tokiomis kaip vaikų priežiūra.

26. Europos socialinio fondo (ESF) vaidmuo • 1999 m. Berlyne vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu buvo iš naujo nustatyta ESF misija ir prioritetai, o 2000–2006 m. laikotarpiui buvo paskirtas 60 milijardų eurų biudžetas. ESF rėmė svarbius EUS prioritetus, įskaitant aktyvią darbo rinkos politiką, žmogiškųjų išteklių raidą, pažeidžiamų grupių integravimą ir lyčių lygybę darbo rinkoje. Per ESF operatyvinę programą, dėl kurios Europos Komisija buvo susitarusi su valstybėmis narėmis, parama nacionalinėms užimtumo politikos programoms buvo teikiama pagal tai, kiek jos atitiko EUS prioritetus. • 2007–2013 m. programos laikotarpio (kurio ESF biudžetą sudarė 70 milijardų eurų) ESF prioritetai buvo toliau derinami su EUS prioritetais. Užimtumo gairėse numatytos priemonės (įskaitant ir nemažai užimtumo lankstumo bei saugumo politinių programų) gali būti remiamos ir iš ESF; neretai finansinės paramos galima tikėtis ir iš Europos regioninės plėtros fondo. Galima finansuoti tokias veiklos sritis kaip mokymas įmonių lygmeniu ir aktyvios darbo rinkos priemonės, įskaitant pagalbą bedarbiams ieškant darbo, visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir savisamdos bei verslumo skatinimą.

27. Tarptautinis aspektas • ES socialinės politikos darbotvarke siekiama populiarinti ir skleisti, taip pat ir už ES ribų, savo plėtros modelio, kuris apima ekonominį augimą ir socialinį teisingumą, vertybes ir patirtį. Šiuo atžvilgiu svarbiausi įsipareigojimai yra globalizacijos socialinio aspekto stiprinimas ir tinkamas darbas kiekvienam. Vyksta tarptautinis dalijamasis patirtimi, kaip tiek techniniu, tiek politiniu lygmeniu geriausiai įgyvendinti įvairius užimtumo politikos aspektus. Komisija sukūrė galimybę daugiašaliu ir dvišaliu lygiu vesti politinį dialogą ir bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, ypač su OECD, Tarptautine darbo organizacija ir G8 bei su įvairiomis šalimis, įskaitant JAV, Japoniją, Kiniją ir Indiją.