Kognityvinių gebėjimų raida

1. Logopedinė pagalba mikčiojantiems ikimokyklinio amžiaus vaikamsPagal dr. V.Makauskienę parengė logopedė metodininkė E. Stanulienė

2. Kognityvinių gebėjimų raida • Vaiko protiniai gebėjimai priklauso nuo įgimtų ir aplinkos veiksnių (sparčiausiai lavėja 1,6-3 m); • Nėra visiškai aiški paveldimumo ir aplinkos įtaka intelekto raidai, egzistuoja dideli individualūs skirtumai, tačiau tikslingo lavinimo dėka galima paspartinti gebėjimų raidą (Santrock, 2001); • 2-4 m. vaikams būdingas pažintinių procesų ribotumas: siaura aktyvaus dėmesio apimtis, lengvai išblaškomas dėmesys, silpna loginė atmintis; • Vienos funkcijos plėtojimas ir kitimas, paspartina kitos funkcijos tobulėjimą (Newcombe, 1996);

3. Mąstymo raidos stadijos • 2 iki 4 m – ikisąvokinis mąstymas: suvokia simbolius, vartoja žodžius ir naudoja objektų vaizdinius, kurių nėra šalia. Įvaldę simbolinį mąstymą vaikai labai greitai išmoksta naujų žodžių ir gali daiktus priskirti tam tikrai kategorijai ( dėžutė – mašina, lėlė – vaikas); • 4-7 m intuityvusis mąstymas: labai smalsūs, domisi įvairiausiais reiškiniais, dažnai klausia „kodėl“. Tačiau mąstymas gana ribotas, nes dėmesys koncentruojamas į vieną situacijos ar užduoties aspektą, sunkiai suprantami priežasties – pasekmės ryšiai (Santrock, 2001);

4. Ikimokyklinukų mąstymo ypatumai • Egocentrizmas – nesugebėjimas suprasti įvairius reiškinius kitu aspektu, nesutampančiu su vaiko nuomone. Supantį pasaulį suvokia tik remdamasis savo paties požiūriu; • Centracija – vaikas fiksuoja tik vieną savybę ir nesugeba įvertinti visos situacijos ( sunkiai supranta, kad mama gali būti duktė, teta, sesuo, apie 7 m. suvokia vienas kitą papildančius faktus); • Klasifikacija – objektų rūšiavimas į tam tikras klases ir kategorijas. Daugelis vaikų naudoja apibendrinančias sąvokas, tačiau nepilnai suvokia kategorijas; • Laipsniškų pasikeitimų nesutapimas- vaiko mąstymas yra statiškas ir jis geriau suvokia pastovius, nejudančius dalykus nei procesus, sukeliančius pasikeitimus.

5. Ikimokyklinukų mąstymo ypatumai • Realybės ir fantazijos painiojimas – gyviems organizmams būdingų požymių priskyrimas daiktams ar žaislams; • Vaikai samprotauja ryškiausiomis daiktų savybėmis, o ne esminiais jų požymiais ( Flavell, 1986); • Ilgalaikėje atmintyje vaikai remiasi informacijos išlaikymo schemomis ( asociacijomis), tačiau užduotis atlieka klaidų- bandymų keliu ( Magill, 1996).

6. Asmenybės ir socialinių gebėjimų raida • Savo „aš“ vaikas kuria remdamasis kitų žmonių reakcijomis, jei suaugusieji teigiamai vertina vaiko gebėjimus, jis įgyja pasitikėjimo savimi jausmą ( Cole, 1996); • Vaikas vis tikslinčiau atsirenka žmones, kurie atlieka „ socialinio veidrodžio“ funkcijas ir labiau atsižvelgia į jų nuomones ( tėvai, seneliai, auklėtoja); • Dominuoja teigiamas savęs vertinimas, vaikai neskiria savo norų ir galimybių, kognityvinis pažinimo lygmuo nesujungia neigiamų asmenybės savybių; • Poreikis suderinti asmeninius siekimus su egzistuojančiomis taisyklėmis lemia vaiko savikontrolės atsiradimą: 1) mokosi save kontroliuoti; 2) organizuoti ir numatyti įvykius artimiausioje aplinkoje;

7. Asmenybės ir socialinių gebėjimų raida • 2 m. geriau suprantama aplinka, bendravimo normos, taisyklės; • 3 m. pradeda įžvelgti maskuojamas ir slepiamas emocijas; • 4 m. susiformuoja naujos vaiko savybės: supranta kito žmogaus jausmus, mintis, skiria „gera“, „bloga“, „teisinga“, „neteisinga“, atsiranda gėdos jausmas; • 5 m. pradeda jungti praeities-ateities įvykius. Numatydamas būsimus faktus gali nerimauti dėl galimos nesėkmės, nepritarimo. • Vaiko savęs vertinimo formavimuisi didelę reikšmę turi suaugusiųjų vertinimas ir vaiko gimimo eiliškumas.

8. Vyriausias vaikas • Būdingas atsakomybės jausmas, linkę į konservatyvumą, mėgsta tvarką ir stabilumą; • pirmaisiais gyvenimo metais yra vienturtis, patiria „visą“ tėvų meilę, gimus antram vaikui, išgyvena pavydo jausmą, jaučiasi atstumti ( į trečio vaiko gimimą reaguoja džiaugsmingai); • daug ką turi atlikti pirmi, juo pasitikima labiau nei kitais vaikais; • užaugę dažniausiai būna: 1) paklusnūs žmonės, norintys visiems patikti; 2) kovotojai –turintys tvirtą nuomonę ir siekiantys savo tikslų; • stereotipinis požiūris į šį vaidmenį – vyriausias vaikas yra lyderis ir atsako už jaunesnius brolius ir seseris.

9. Vidurinysis vaikas • Susiduria su „konkurentu“, turi pirmaujantį brolį ar seserį, kurie daugelį dalykų daro geriau, ypač jei tėvai linkę lyginti savo vaiku, ieško būdų kaip pralenkti vyresnįjį; • būdingos didesnės ambicijos ir gebėjimas konkuruoti esant įtampai, moka prisitaikyti, kovoti, nusileisti, derėtis); • Tėvai turėtų reaguoti į lenktyniavimo problemas, nes viduriniai vaikai linkę varžytis su vyresniaisiais.

10. Jauniausias vaikas • Šeimoje užima ypatingą padėtį; • išryškėja dvi jauniausio vaiko elgesio tendencijos: vieni nori būti panašūs į vyresniuosius, o kiti nori išlikti mažais vaikais; • vaikystėje gauna labai daug dėmesio, tai kuria palankias nuostatas apie žmones ir skatina tikėtis, kad jį mylės kiekvienas, nepatiria traumos dėl to, kad gimė jaunesnis; • tėvų elgesys su šiuo vaiku yra atlaidesnis, jam keliami mažesni reikalavimai, todėl dažnai jis būna optimistas, dažnai laukia pagalbos iš kitų, pritarimo, lengvai pasiduoda kitų įtakai.

11. Žaidybinė veikla • Ikimokykliniam amžiui apibūdinti naudojamas terminas „ žaidimų metai“, pabrėžia ypatingą svarbą vaiko raidai ( Žukauskienė, 1996); • žaisdami vaikai įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, ugdo motorinius ir kognityvinius sugebėjimus, įsisąmonina elgesio normas; • išskiriami trys žaidimų tipai: vaidmeniniai, socialiniai, didaktiniai.

12. Vaidmeniniai žaidimai • Pasižymi lankstumu, skatina vaiko kūrybiškumą bei socialinius įgūdžius; • augant vaidmeniniai žaidimai tampa vis sudėtingesni, vaikai gali sugalvoti ilgas istorijas ir jas vaidinti, laikydamiesi tam tikrų siužetų; • žaidimai susiję su realiomis gyvenimo situacijomis ir padeda mokytis įvairių vaidmenų, išreikšti savo emocijas skatina bendrauti su kitais vaikais; • žaidimas grupėje – aukščiausia žaidimo pakopa, sugebėjimas sėkmingai įsiterpti į bendraamžių grupę priklauso nuo socialinės ir emocinės vaiko kompetencijos.

13. Didaktiniai žaidimai • Padeda lengviau įsisavinti mokomąją medžiagą, sudominti vaikus, paįvairina naujų dalykų mokymąsi; • supažindina su moralės normomis, moko savarankiškumo, savikontrolės, padeda kaupti moralinį patyrimą, formuoja kūrybingumą, moko bendrauti su kitais, sukaupti ir išlaikyti dėmesį, laikytis žaidimo taisyklių, nuoseklumo, ugdomi bendradarbiavimo ir bendravimo įgūdžiai; • naudojami įvairūs žaidimo veiksmai: lenktyniavimas, vaidmenų atlikimas, daiktų slėpimas, fantų ėmimas ir išpirkimas.

14. Mikčiojimo atsiradimą skatinantys veiksniai • Ikimokykliniame amžiuje mikčiojimo atsiradimą gali nulemti įvairios socialinės aplinkos sąlygos, vaiko kalbiniai ir kognityviniai gebėjimai, jo temperamento ir asmeninės savybės; • kalbėjimo sklandumą gali veikti viena ar kelios veiksnių grupės, todėl svarbu išsamiai įvertinti anamnezės duomenis, ankstyvąją psichomotorinę raidą, surinkti kuo daugiau informacijos apie vaiką supančią aplinką, bendravimo pobūdį namuose, auklėjimo – ugdymo sąlygas.

15. Vaiko savybės • Genetinė predispozicija; • intensyvi kalbos, motorikos ir socialinių gebėjimų raida; • temperamento ypatumai; • aukšti paties vaiko sau keliami reikalavimai; • impulsyvus poreikis kalbėti; • raidos sutrikimai.

16. Bendravimo ypatumai • Greitas kalbėjimo tempas „laiko spaudimas“; • dažnas vaiko pertraukimas; • kalbėjimas vienu metu; • sudėtingi klausimai skatinantys kalbėti apie praeities ir ateities įvykius.

17. Aplinkos gyvenimo sąlygos • Greitas gyvenimo tempas; • šeimos sudėties pasikeitimas; • nenuoseklus dienos režimas; • nenuoseklus auklėjimas; • dideli aplinkinių keliami reikalavimai; • ilgalaikis stresas ar nuolatiniai šeimos narių konfliktai.

18. Mikčiojimo pradžia • Remiantis tam tikrais požymiais galima numatyti tolimesnę mikčiojimo dinamiką; išskiriami veiksniai rodantys, kad vaikas priklauso rizikos grupei: • lytis; • vaiko amžius mikčiojimo pradžioje ( kuo vyresnis vaikas pradeda mikčioti , tuo mažesnė savaiminio problemos įveikimo tikimybė); • mikčiojimo trukmė; • kiti mikčiojantys šeimos nariai; • greitas vaiko ar šeimos narių kalbėjimo tempas.

19. Mikčiojimo pradžia • Daugelio ikimokyklinukų mikčiojimas prasideda laipsniškai , gali trumpam išnykti ir vėl atsinaujinti; • pirmieji nesklandumai pasireiškia epizodiškai, tam tikrose, emocinę įtampą skatinančiose situacijose ar atliekant sudėtingas kalbines užduotis (pvz.: pasakojant įspūdžius, kalbant apie praeities ir ateities įvykius); • ilgainiui nesklandumai sustiprėja ir vis dažniau trukdo vaikui bendrauti.

20. Mažesnė pastovaus mikčiojimo tikimybė • Vaikas mikčioja trumpiau nei 12 mėn; • mikčiojimas prasidėjo iki 3,5 m.; • užsikirtimai epizodiški; • lytis (mergaitė); • tėvai nėra susirūpinę dėl vaiko mikčiojimo; • nėra kitų raidos sutrikimų; • šeimoje nėra kitų mikčiojančių.

21. Didesnė pastovaus mikčiojimo tikimybė • Mikčiojimo trukmė 12-18 mėn.; • problema pasireiškia vėliau nei 3,5m.; • užsikirtimai pastovūs, būdingi skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas; • lytis (berniukas); • tėvai pergyvena dėl vaiko kalbos ir vaikas pastebi kalbos problemą, jaudinasi; • stebimi kiti raidos sutrikimai; • šeimoje yra kitų mikčiojančiųjų.

22. Mikčiojančių vaikų asmenybės savybės • ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai nurodo, kad jų vaikas nepastebi savo kalbos sunkumų ir į juos nereaguoja; • pirmosios vaiko reakcijos į mikčiojimą yra akių kontakto su pašnekovu praradimas, varžymasis, nerimas; • vaikas savo nerimą dėl mikčiojimo gali išreikšti komentarais ( aš negaliu kalbėti, aš negaliu ištarti, man neišeina pasakyti).

23. Mikčiojančių vaikų kalbiniai gebėjimai • Tyrimai rodo, kad mikčiojantiems vaikams dažniau nei sklandžiai kalbantiems būdingi garsų tarimo ar foneminės klausos sutrikimai; • jei mikčiojantis vaikas turi kitų kalbėjimo sutrikimų, logopedinė pagalba trunka ilgiau; • pratybose taikomi tiesioginiai ir netiesioginiai sklandaus kalbėjimo ugdymo metodai, o mikčiojimui susilpnėjus, pamėgdžiojimo būdu vaikai mokomi taisyklingai tarti ir diferencijuoti garsus.

24. Tėvų charakteristika • Kognityvinis - skirtingai supranta vaiko kalbos problemą, dažniau nei sklandžiai kalbančių vaikų tėvai, kritiškai vertina vaiko asmenybės savybes, būdinga hipergloba; • emocinis - dažnai jaučiasi kalti dėl mikčiojimo, būdingas didelis jautrumas, nerimastingumas, gali nekantriai reaguoti, kai vaikas mikčioja; negatyvios reakcijos į užsikirtimus; • motorinis - gali būti mikčiojančių kitų šeimos narių; linkę priminti vaikui, kad jis kalbėtų lėtai ir kitais būdais kontroliuoti vaiko kalbą, nurodydami klaidas; • lingvistinis - šeimoje vyrauja greitas kalbėjimo tempas, kalbama sudėtingais ilgais sakiniais, trumpos frazės prieš atsakant į vaiko klausimus; • socialinis - nedarnūs santykiai, mažiau linkę bendrauti su kitais žmonėmis (uždaresni), linkę perkrauti vaiką įvairia veikla ir nerimauti, kai vaikas neužimtas prasminga veikla.

25. Mikčiojančių vaikų charakteristika • Ikimokyklinio amžiaus vaikai puikia jaučia aplinkinių emocinę būseną, atspindi suaugusių emocijas, kurių jie patys neįsisąmonina; • pozityvaus vaiko požiūrio į bendravimą palaikymas yra pats svarbiausias mikčiojimo prevencijos veiksnys; • skirtingai reaguoja į logopedines pratybas: nemaža dalis vaikų eidami pas logopedą jaučia nerimą; • negatyvių emocijų priežastys: traumuojantys prisiminimai apie apsilankymus pas įvairius gydytojus (stomatologą, šeimos gydytoją), tėvų susirūpinimas; • logopedas turi atsižvelgti į vaiko emocinę būseną ir siekti su vaiku užmegzti artimus ryšius.

26. Mikčiojančių ikimokyklinukų įvertinimas • Anamnezės duomenų, pedagoginė – psichologinės ir medicininės surinkimas bei analizė padeda pasiruošti pokalbiui su tėvais; • mikčiojimo požymių įvertinimas ( pokalbis su vaiku): vertinama kiekybiniai ir kokybiniai kalbos nesklandumų požymiai, tėvų ir vaiko reakcijos į užsikirtimus; • ankstyvasis mikčiojimas nustatomas remiantis tėvų pasakojimu; • kartais reikalingi pakartotini susitikimai, siekiant patvirtinti tėvų pastebėjimus kasdieninėje aplinkoje.

27. Pokalbis su tėvais • Kalbant su tėvais siekiama surinkti kuo daugiau informacijos apie ikigimdyminį laikotarpį, gimdymą, vaiko raidą pirmaisiais gyvenimo metais, jo elgesio savybes; • pateikiami atviro tipo klausimai; • atkreipiamas dėmesys į vaiko kalbos ir motorikos raidą, mikčiojimo pradžią ir pirmuosius mikčiojimo požymius; • pokalbis su tėvais yra pradinis santykių su šeima kūrimo etapas, kuris lemia logopedinio darbo sėkmę ir tėvų įsitraukimo į pagalbos procesą ypatumus.

28. Pokalbis su tėvais • Kartais tėvai nurodo, kad vaikas mikčioja ir nepateikia specifinių nesklandumų apibūdinimo; • todėl svarbu, kad tėvai identifikuotų nesklandumus ir paaiškintų kiek laiko juos pastebi; • surenkami duomenys apie vaiko kalbos ir pažintinės veikos vystimąsi , mikčiojimo atvejus šeimoje, vaiko pomėgius, asmenybės savybes, santykius su bendraamžiais, šeimos nariais; • išsiaiškinti tėvų ir įvertinti jų nerimo lygį, požiūrį į mikčiojimą; • sužinoti kaip tėvai reaguoja į vaiko užsikirtimus, kokiais būdais jam bando padėti ( ką sako ir daro kai vaikas mikčioja); • aptariamos mikčiojimo priežastys, siekiant panaikinti tėvų kaltės jausmą; • rekomenduojama literatūra apie mikčiojimą, kad daugiau įgytų žinių apie mikčiojimą, užsikirtimus ir sklandų kalbėjimą skatinančius veiksnius; • pateikiamos išsamios įvertinimo išvados apie vaiko kalbą ir mikčiojimą; • Tėvai dažnai jaučiasi sutrikę ir bejėgiai, nes nežino kaip sustabdyti mikčiojimą, todėl svarbu parodyti, kad jų reakcija ir jausmai yra natūralūs, kad mes tai priimame ir tik vėliau kalbėti apie tai kaip tėvai gali padėti savo vaikui.

29. Stebėjimas ir mikčiojimo įvertinimas • Pagrindinis stebėjimo tikslas- įvertinti kalbos problemas, dėl kurių nerimauja tėvai; • mikčiojimo įvertinimas pradedamas stebint, kaip kalba vaikas su tėvais ar žaisdamas pasirinktą žaidimą; • ši veikla padeda vaikui apsiprasti kabinete, o logopedas gali pamatyti kaip tėvai bendrauja su savo vaiku; • po 5- 10 min. logopedas pats pradeda žaisti kartu, jei vaikas jaučiasi saugiai tėvai gali atsitraukti ir stebėti pokalbį; • pastebima, kai tėvai dalyvauja vertinime, tada jie geriau supranta pateikiamas išvadas apie vaiko kalbą, mikčiojimo požymius, rekomendacijas.

30. Stebėjimas ir mikčiojimo įvertinimas • Įvertinamas vaiko žodynas, gramatinė kalbos sandara, garsų tarimas; • vėliau atliekamos įvairios kalbinės užduotys bendraujant su logopedu; • naudinga šiuos pokalbius įrašyti į vaizdo grotuvą ir išanalizuoti nesklandumus; • kadangi ikimokyklinio amžiaus vaikų mikčiojimas skirtingai pasireiškia įvairiose situacijose, naudinga paprašyti tėvų įrašyti jo kalbą namuose, kai jis mikčioja; • ikimokyklinio a. vaikų mikčiojimas sustiprėja tariant daugiaskiemenius, rečiau vartojamus žodžius, ar ilgus sakinius ir susilpnėja, sulėtinus kalbėjimo tempą bei pateikiant lengvesnes kalbines užduotis; • vaiko kalbos vaizdo įrašai išsamiai analizuojami lyginami su įrašais, padarytais namuose; • rekomenduojama įrašyti spontaniškos vaiko kalbos pavyzdį, kurį sudaro apie 500 – 1000 skiemenų arba 3-5 min. pasakojimas ( Yairi, Ambrose, 2004).

31. Mikčiojimo ir kalbos įvertinimo išvados 1.Mikčiojimo požymiai pasireiškia labai retai ( arba kalba sklandžiai), kai vaiko kalbos vystymasis atitinka amžiaus normas; 2. Pasireiškia nepastovūs mikčiojimo požymiai, kuriuos siekiama patikslinti, numatant pakartotinius susitikimus; 3. Mikčiojimo požymiai stebimi mažiau nei vienus metus ir vaikas į juos emociškai reaguoja; 4. Mikčiojimo požymiai vaiko kalboje pasireiškia nuolat, būdingi kiti kalbos ir kalbėjimo sutrikimai.

32. Logopedinės pagalbos strategijos • Remianti gautais įvertinimo rezultatais numatomas tolimesnis logopedinės pagalbos planas; • logopedinė pagalba turi būti grindžiama moksliniais duomenimis apie mikčiojimo požymius, jo pradžią ir eigą ankstyvame amžiuje; • pabrėžiama mikčiojimo prevencijos svarba; • labai svarbi vieta dirbant su mikčiojančiais ikimokyklinio amžiaus vaikais skiriama žaidybinei veiklai; • logopedas privalo sudaryti tinkamas sąlygas sklandžiam kalbėjimui ( pvz. gali būti taikoma lydimoji kalba, vaikas skatinamas pakartoti logopedo tariamus žodžius ir sakinius); • darbe su mikčiojančiais vaikais ypatingas dėmesys skiriamas logopedo intonacijai ir elgesiui (švelnus kalbos tonas nuramina vaikus, skatina jų pasitikėjimą savo jėgomis); • logopedo kalbos ir elgesio maniera turi būti pavyzdžiu visuose mikčiojimo įveikimo etapuose; • logopedinėse pratybose numatomas sklandaus kalbėjimo formavimas įvairiose situacijose – kabinete, grupėje, namuose.

33. Logopedinės pagalbos strategijos • Išskiriamos trys ankstyvojo mikčiojimo įveikimo strategijos ( Bennet 1997); 1) tiesioginiai logopedinės pagalbos metodai; 2) netiesioginė pagalba; 3) tiesioginės ir netiesioginės pagalbos metodų derinimas. Taikant tiesioginės pagalbos metodus vaikas mokomas keisti savo kalbėjimą, naudojant įvairius darbo būdus ( mokoma taisyklingai kvėpuoti, kalbėti lėtu tempu, lengvai tarti pirmą žodžio garsą). Logopedas, tėvai ir kiti asmenys, supantys vaiką nuolat pateikia grįžtamąjį ryšį apie vaiko kalbėjimą.

34. Logopedinės pagalbos strategijos • netiesioginės pagalbos metodams priskiriamas kalbinės aplinkos ir bendravimo su vaiku keitimas, tėvų, pedagogų mokymas ir mikčiojimo mažinimas, pateikiant sklandaus kalbėjimo pavyzdį; • išskiriami 5 šio a. vaikų mikčiojimo sunkumą lemiantys veiksniai: 1) kalbos sudėtingumas; 2) vaiko kalbia keliami reikalavimai; 3) kalbėjimo tempas; 4) emocijų, elgesio ypatumai; 5) šeimos gebėjimai keisti kalbėjimo aplinką ir bendravimo pobūdį.

35. Logopedinės pagalbos strategijos • derinant tiesiogines ir netiesiogines mikčiojimo įveikimo strategijas, gali būti komentuojama vaiko kalba ( suteikiamas grįžtamasis ryšys, pozityviai vertinant sklandų kalbėjimą), keičiamas bendravimo su vaiku pobūdis, sudaroma tinkama kalbinė aplinka bei mokoma įvairių mikčiojimo įveikimo technikų ( Harrison, Meneles, 2004); • atsižvelgiant į vaiko amžių mokoma atsipalaiduoti , atlikti kvėpavimo, logopedinės ritmikos pratimus, ugdomi savikontrolės įgūdžiai; Šia strategija grindžiama daugelis ikimokyklinio a. vaikų mikčiojimo įveikimo programų.

36. Pagalbos ikimokyklinio amžiaus vaikams schema 1. Kalbos raidos ir nesklandumų įvertinimas: a) normaliai kalbos raidai būdingi nesklandumai – I STRATEGIJA – prevencinis tėvų konsultavimas; b) ribini mikčiojimas ir kalbos sutrikimai – II STRATEGIJA – sklandaus kalbėjimo ugdymas keičiant kalbinę aplinką; c) mikčiojimas su/be kitų kalbos sutrikimų - III STRATEGIJA – sklandaus kalbėjimo pratybos, aplinkos keitimas.

37. Pirmoji strategija • Rekomenduojama kai vaiko kalboje išryškėja mažiau nei 10 % normaliai kalbos raidai būdingų nesklandumų ( žodžių, garsų pakartojimų, susimaišymų); mažiau nei 2 % nesklandumų sudaro mikčiojimo požymiai; • nėra kitų kalbos ir komunikacijos sutrikimų,. Svarbus tėvų patvirtinimas, kad vaiko kalbėjimas yra toks, kaip natūralioje aplinkoje; • tėvai supažindinami su kalbos sklandumą trikdančiais veiksniais aptariami vaiko ir tėvų bendravimo stebėjimo duomenys, paskatinant [pozityvų tėvų elgesį; • numatomas pakartotinas vaiko kalbėjimo įvertinimas po 3-6 mėn.

38. Antroji strategija • Taikoma tada, kai vaiko kalboje pasireiškia 2-3 % mikčiojimo požymių ir daugiau nei 10 % normaliai kalbos raidai būdingų nesklandumų; • tėvai mokomi stebėti vaiko kalbos pokyčius įvairiose situacijose, skirti natūraliai kalbos raidai būdingus nesklandumus ir mikčiojimo požymius; • remiantis gautais duomenimis, keičiami bendravimo su vaiku būdai namuose; • pratybų metu logopedas modeliuoja lėtą ir sklandų kalbėjimą.

39. Trečioji strategija • Taikoma kai pasireiškia daugiau nei 3 % mikčiojimo požymių , stebimi kiti kalbos – kalbėjimo sutrikimai; • tėvai skatinami stebėti sklandumą trikdančius veiksnius natūralioje aplinkoje, dalyvauti pratybose ir įgyti praktinių įgūdžių, kuriuos gali panaudoti namuose bendraujant su vaiku; • vaikas ir tėvai dalyvauja logopedinėse pratybose, kurių metu logopedas pateikia sklandaus kalbėjimo modelį, siekiama ugdyti sklandų kalbėjimą per žaidybinę veiklą; • logopedinės pagalbos tikslas – yra įveikti mikčiojimą, šalinti kitus kalbėjimo ir kalbos sutrikimus bei skatinti teigiamą vaiko požiūrį į bendravimą; • intensyvios pagalbos periodas baigiamas, kai vaiko kalba išlieka sklandi apie 10 savaičių. Laipsniškai mažinamas pratybų skaičius, sudaromas sklandų kalbėjimą palaikantis planas, kuriuo tėvai vadovaujasi savarankiškai.

40. Logopedinės pagalbos procesas • Logopediniame darbe svarbu, kad bendravimas atitiktų mikčiojančio vaiko kognityvinį lygį, jo gebėjimus ir būtų įdomus; • nuoseklus aplinkos ir kalbinių užduočių sunkinimas, įgūdžių taikymas įvairiose situacijose; • rekomenduojama nuosekliai keisti pašnekovo reakcijas ( bendraujant su vaiku prarandamas akių kontaktas, logopedas kartais kalba greitesniu tempu; • fizinę veiklą ( kalbama ne tik sėdint, bet ir stovint, vaikštant, žaidžiant); • pakviesti dalyvauti pratybose ir kitus šeimos narius.

41. Lydimoji kalba • Dažnai logopedinės pratybos pradedamos mokantis kalbėti kartu su logopedu; • vaikas klauso logopedo tariamus žodžius ar trumpus sakinius, o po to juos ištaria • ( unisonu); • vaikas imituodamas logopedo kalbą, mokomas išlaikyti lėtą kalbėjimo tempą, jungti skiemenis ir žodžius.

42. Kartojamoji kalba • Šiame etape logopedas taria nesudėtingus žodžius, o vaikas juos kartoja; • dirbant naudojami paveikslėliai ar stalo žaidimai. Logopedas lėtai ištaria nupieštą daiktą ar gyvūną ir skatina vaiką jį pakartoti tokiu pačiu tempu; • vėliau galima pereiti prie žodžių, junginių, sakinių mokymo.

43. Atsakymai į klausimus • šis kalbėjimo mokymas reikalauja didesnio vaiko savarankiškumo; • iš pradžių vaikas atsako į klausimą, pakartodamas dalį logopedo ištarto sakinio ir pridėdamas vieną savarankišką žodį; • mokantis atsakyti į klausimą naudojamos įvairios vaizdinės priemonės ( logopedas rodo paveikslėlį ir klausia „kas laka pieną?“, vaikas atsako „pieną laka katė“); • vėliau pateikiami sudėtingesni klausimai, į kuriuos atsakydamas vaikas turi parinkti tinkamus atsakymus; • šiame etape vaikai mokomi išklausyti pašnekovą, palaikyti akių kontaktą, kalbėti lėtai, atsakyti pilnu sakiniu.

44. Savarankiškos kalbos etapas • Savarankiška kalba mikčiojantiems vaikams yra daug sudėtingesnė, todėl šis etapas trunka ilgiausiai; • skirstomas į du periodus: pasakojimo ir atpasakojimo; • mokantis atpasakoti logopedas pateikia išsamų pasakojimo turinį ( paseka trumpą, vaikui žinomą pasakėlę); • dirbant su ikimokyklinio a. vk., rekomenduojama kalbėti trumpais sakinusias ir išlaikyti pauzes. Naudinga pateikti iliustracijas, siužetinius paveikslėlius, kurie padėtų atpasakojant laikytis tam tikro įvykių nuoseklumo.

45. Spontaniška kalba • Spontaniškos kalbos etape įtvirtinami sklandaus kalbėjimo ir lavinami bendravimo įgūdžiai; • tai savarankiška, iniciatyvi klaba žaidybinėse ir kasdieninėse situacijose; • mikčiojantiems vaikams pateikiamos įvairios užduotys, kurias atlikdami jie skatinami paprašyti, klausti, išreikši savo norus; • rekomenduojama žaisti vaidybinius žaidimus, imituojant kasdieninių situacijų pokalbius; • leidžiama. kad pratybose dalyvautų draugai, tėvai.

46. Ką daryti kai vaikui sunku kalbėti sklandžiai? • Pakartokite užduotį. Padėkite vaikui suprasti ko iš jo tikimasi; • paskatinkite susikaupti ( paklausyk kaip aš kalbu, prisimink šio žaidimo taisykles, prieš atsakydamas – pagalvok); • naudokite verbalinius ar daiktinius paskatinimus, apibūdinančius vaiko elgesį; • būkite nuoseklūs; • sudarykite galimybę rinktis.

47. Logopedinė ritmika • logopedinės ritmikos tikslas- apjungti įvairius pratimus su logopedinės pagalbos mikčiojantiems vaikams strategijomis; • ritmikos pratybų medžiaga pasirenkama atsižvelgiant į mikčiojančiojo amžių, sutrikimo pobūdį, sunkumą; • dirbant su 4-6 m., mikčiojančiais vaikais rekomenduojama vesti kiekvieną dieną apie 30 min, derinant jas su muzikine veikla; • logopedinės ritmikos pratybas sudaro dainavimas, įvadiniai pratimai, raumenų tonusą reguliuojantys pratimai, kalbiniai, dėmesio lavinimo pratimai, muzikinio ritmo ugdymo pratimai, žaidimai ir baigiamieji pratimai.