310 likes | 603 Views
Pagrindiniai k ūriniai. N ovelių knygos : „Horizonte bėga šernai" (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais" (1977), „Keleivio novelės" (198 5 ) , “ Gegužė ant nulūžusio beržo” (1986), “Vieškelyje džipai” (2005). A pysakos : „Tiltas per Žalpę" (1980),
E N D
Pagrindiniai kūriniai Novelių knygos: • „Horizonte bėga šernai" (1970), • „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais" (1977), • „Keleivio novelės" (1985), • “Gegužė ant nulūžusio beržo” (1986), • “Vieškelyje džipai” (2005).
Apysakos: • „Tiltas per Žalpę" (1980), • „Vargonų balsas skalbykloje" (1989), • “Skruzdėlynas Prūsijoje” (1989), • „Plėnys" (1994). • Romanas “Smėlynuose negalima sustoti” (1996).
Pagrindinės temos • Gimtasis kaimas - svarbiausias žmogiškų vertybių centras. • Atsisveikinimas su išnykstančia tūkstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu. • Lietuvių tautos likimas.
Kuo J. Aputis tradiciškas kūrėjas? • Jo novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš a) intymios, jausmingos kalbos, b) nuoširdaus bendravimo su skaitytoju, c) demokratiškų nuostatų, d) dėmesio žmogui, e) skriaudos temos, f) kreipimųsi į žmogaus sąžinę bei dorovinių principų teigimo. • 2. Kartais Apučio novelė lyrizmu ir grauduliu primena sentimentaloką Vienuolio prozą. Šį jausmingumą palengvina geraširdiška ironija, su kuria rašytojas stebi savo veikėjų naivų gudravimą siekiant vienokios ar kitokios naudos.
Liaudišku komiškumu ir tikroviškais charakteriais rašytojas artimas P. Cvirkai. Simpatijas paprastiems veikėjams lydi jų nelaimių, gyvenimo vargų apmąstymai, priežasčių ir sprendimų ieškojimai, teikiantys Apučio novelei intelektualumo. • Filosofiškas požiūris į tautos ir asmens egzistenciją primena J. Grušo ir Just. Marcinkevičiaus idėjinius kūrinius. • Dėl polinkio viską apmąstyti ir ieškoti sprendimo Apučio novelė kartais įgyja eseistinių ir publicistinių bruožų. Autorius ima reikšti principingą pilietinę laikyseną, stengiasi išprovokuoti skaitytojo mąstymą, bando kartu su juo „ieškoti išeities". Publicistinio kreipimosi įspūdį sušvelnina raiškos naujoviškumas, primenantis ekspresionistų eksperimentus.
Kuo Aputis modernus? • Tradicinę kaimo gyvenimo ir paprasto žmogaus tematiką rašytojas praturtina psichologine gelme, potekstėje slypinčiais filosofiniais apmąstymais, humanistinėmis nuostatomis, demokratinių idealų teigimu. O dėmesingumas vidiniam žmogaus pasauliui yra esminis moderniosios literatūros požymis.
Apučio prozos modernumo esmė - jos poetiškumas: lyrizmas, psichologinis jautrumas, vidinių būsenų aprašymas, vaizdo metaforiškumas, asociatyvios motyvų jungtys. • Rašytojas objektyvų epinį pasakojimą keičia dvasinių žmogaus išgyvenimų aprašymu. • Labai svarbu surasti ir suprasti potekstę.
Potekstės klodai. I • I-ajame atpažintume tradicinę lietuvių literatūros tematiką: tikroviškus kaimo gyvenimo ir buities vaizdus, etnografines detales, taip pat miesto kasdienybę, nesudėtingas žmogaus problemas, tipiškus, niekuo neišsiskiriančius veikėjų charakterius. • Šiame pasaulyje daug vargo, skriaudos, todėl į žmogų žvelgiama su užuojauta ir supratimu.
II klodas- istorinis ir politinis kontekstas • Lietuvos kaimą griaunančių jėgų - sovietinės sistemos - anuomet nebuvo galima įvardyti tiesiogiai, todėl į šį kontekstą skaitytoją kreipia ypatinga užuominų kalba, vadinama ezopine. Rašytojo kūriniuose atsiranda sudėtingų metaforų, kurias kartais reikia tiesiog iššifruoti. • Pvz., apsakyme „Praradimų aidai" veikėjo sapnuose ir vaizduotėje pasirodantys žmonės baltais drabužiais ir iškeltomis rankomis yra nuoroda į Senojo Testamento istoriją apie žydų tautos nelaisvę Egipte, primenančią okupuotos Lietuvos būseną. Jų apeiginė laikysena ir keistas reikalavimas pakelti aukštyn širdis yra dorovinis imperatyvas, kurį autorius skiria savo meto įžvalgesniam skaitytojui: taip kreipiamasi į okupuotą lietuvių tautą, raginama sustiprinti tikėjimą ir sutelkti valią, nepasiduoti baimei, dvasiniam terorui.
III – iracionalios gelmės klodas • Autoriaus nuomone, pasaulis nyra į bedugnę, o iš jos kylantis blogis ardo gyvenimo tvarką, gniuždo žmogaus dvasią. Šis kūrinio klodas kartais įgyja mitologinių bruožų, reiškiamas archetipiniais įvaizdžiais, bet labiausiai jis atpažįstamas iš veikėjų elgesio. • Apučio žmogus jaučia aplink save tvyrančias neaiškias jėgas, pasaulis jam dažnai pasidaro keistas, neatpažįstamas, baugus. Todėl veikėjo spontaniškas, nemotyvuotas elgesys kyla ne tiek iš jo paties, kiek iš pakrikusio pasaulio. • Metafizinio blogio nuojauta sužadina keistas žmogaus būsenas, slopina jo veiklą, kelia nerimą, liūdesį, graudulį. Šiomis nuotaikomis reiškiamas bejėgiškumas, kurį žmogus mėgina įveikti dvasios pastangomis.
Kodėl J. Aputis yra lyrikas? 1. Pasakotojas atvirai dėsto istorijas, bet svarbiau ne pati istorija, o jos prasmė ( vertikalė, t.y. jausmai).
2.Jaučiamas graudumas dėl nelaimingo žmogaus. 3. Ilgimasi dvasios jautrumo, teisybės. 4. Apsakymuose dažni klausimai: - ar girdime kitą žmogų; - ar suprantame jį; - ar pajėgūs jam padėti, - ar sušildome savo buvimu aplinkinius ir visą pasaulį.
5.Dažnai kalbama I asmeniu, kartais netgi nesislepiama už pasakotojo ir sakoma, kad veikėjas yra Kūrėjas. Pasakotojas gali būti svarbiausias veikėjas.
6.Dažnai kūrinio centre ne įvykis, o įvykio aidai žmogaus širdyje. Pasakotojas dažnai žiūri į žmogų nustebęs ir klausia, abejoja ir užjaučia, visada yra pasiryžęs patvirtinti, jog ne viskas taip paprasta ir aišku, kaip iš paviršiaus atrodo.
Pasakojimą rikiuoja ne tiek personažų veiksmai, kiek paties autoriaus komentuojanti, prisimenanti, apmąstanti intonacija, kuri keisčiausiu būdu derina vaizdus, siekdama išreikšti vidinį įspūdį, nuotaiką, vaizduotės polėkį.
Kodėl J. Aputis yra epikas? Epiškumas pasireiškia: • konkrečiu aplinkos ir įvykių vaizdavimu; • nuosekliais personažų veiksmais; • dialogais.
Veikėjai • Dažniau kaimietis, rečiau miestietis. • Jautrios sielos, nepritampantys prie aplinkos, dažnai nesuprasti, neįvertinti, net atstumti.
Dažnokai denomizuoti. Mėgstami vardai: Benas, Gerda, Deima, pavardė - Milašius. • Kartais įvardijami skaitvardžiais: pirmasis…; įvardžiais- Vienas, Kitas. Tuo pabrėžiamas dvasingumas, jautrumas, nepritapimas prie grubaus pasaulio, jo pragmatiškų santykių. • Ne visada sužinome veikėjo amžių, profesiją, išorinį portretą ir panašias lyrinei novelei visai neesmines detales.
Veikėjai mėgsta kamuotis dėl savo gyvenimo prasmės, perkratinėti praeitį, nerasti ramybės dėl būties prasmingumo apskritai. • Kodėl? Tokia jų prigimtis, o sąžinės balsas reikalauja nuolat perkratyti save ir pasitikrinti, ar dorai, ar teisingai gyvenama. • Svarbiausia jų būsena- vidinė, dvasinė kova su blogiu.
Problemos • Moralinė - gėrio ir blogio konfliktas; • Egzistencinė problema; • Dėl to žmogaus vertė matuojama etinėmis kategorijomis: meilė artimam, gerumas, užuojauta, gailestis, moralinė šviesa, teisingumas, sąžinė.
Konfliktai • Novelių įtampos šaltinis – konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutalumo. • Taigi veikėjas paprastai atsiduria išbandymo situacijoje.
Laikas • Biografinis: nuo vaikystės iki paauglystės karo ir pokario metais iki dabarties. • Ypač svarbus vaikystės laikas, iškylantis kaip tėvų ir namų aplinkos sušildyta prisiminimų žemė, į kurią nuolatos traukia sugrįžti, nes čia gautos tikrumo ir žmogiškumo pamokos išlieka visam gyvenimui.
Dabarties laikas trumpas, bet dažnai ilgas prisiminimų laikas. • Dabartis atrodo praradusi esmines dvasios vertybes, idealus, atimanti žmogui galimybę pajusti savo gyvenimo vertę ir prasmę. • Dabartyje patirti įspūdžiai asocijuojasi su praeities patirtimi – taip nuo šios akimirkos išgyvenimų nuolat šokama į praeitį. • Praeities laikas nuolat išnyra per įvairias asociacijas. Šis laikas labai svarbus, nes jame slypi dabarties būsenos priežastys.
Ryškiausiai praeities laiką įkūnija vaikystės motyvas. • Tai laimingiausias periodas žmogaus gyvenime, pasižymintis tikrais pojūčiais, moraline šviesa, sugebėjimu džiaugtis, fantazuoti, mylėti. • Veikėjų vaikystė labai komplikuota dėl pokario metu vykusio smurto, teroro, nuolatinės mirties baimės. Šie vaizdai ateina į dabartį kaip nuslopinta gyvenimo valia, kaip liūdesys ir nuolatinis praradimų jausmas.
Mėgstamiausias paros laikas • Tai vakaras, pavakarė, sutemos, prieblandos, saulėlydis. • Tada žmogų aplanko nuovargis, melancholiška nuotaika, susimąstymas, padidėja paslapties alsavimas, būties mįslingumo pajautimas.
Erdvė • Aputis pasakoja kaitaliodamas laikus, erdves, subjektyvumą ir objektyvumą. • Dėl to pasakojimas labai šakotas, pažeista chronologija.
Mėgstamiausia vaikystės kaimo erdvė, kuri paprastai įvardijama. • Randame daug erdvės detalių. • Reikia ieškoti erdvės uždarumo ir atvirumo, artumo-tolumo, vertikalumo-horizontalumo.
Erdvė dažnai keičiama • Pagrindinis veikėjas dažnai Apučio apsakymuose išeina iš jam pažįstamos erdvės ne tik tiesiogine prasme, bet ir mąstydamas pereina iš vienos būsenos į kitą ir jau nebegali grįžti atgal. • Išėjimas iš tradicijos yra skausmingas, lydimas nuolatinio apsvaigimo, apakimo ar savo idealų atsisakymo. • Aputis teigia, kad žmogus turi išmokti būti savimi, turi rasti individualų buvimo pasaulyje būdą.
Erdvės mitiškumas • Erdvė dažnai traktuojama mitiškai. • Pvz., sodyba- kasdieninio žmogaus buvimo ir veikimo sfera, kur viskas yra čia pat: gamta ir kultūra, gyvieji ir mirusieji, profanystė ir sakralumas, buitiški darbai ir mitinė realybė. • Kasdieniški darbai reikšmingi, nes leidžia būti šalia šventumo. • Mitinėje erdvėje galimas bet koks susitikimas su bet kokiu anapusinės realybės reiškiniu: šventumu ir demoniškumu, laime ir nelaime, gėriu ir blogiu.
Stiliaus bruožai • Asociatyviniai ryšiai. • Užuominos ir detalės. • Motyvai (leitmotyvai). • Metaforiškumas. • Lyrizmas.